Legendinio matematiko Jono Matulionio gyvenimas: graudžiai sunki pradžia ir užtarnauta garbė

Praėjo 112 metų nuo tada, kai gimė Lietuvos matematikas ir pedagogas prof. Jonas Matulionis. Daug metų dabartiniame Kauno technologijos universitete (KTU) dirbęs J. Matulionis 1950-aisiais parašė ir išleido 80 spaudos lankų apimties dvitomį „Aukštosios matematikos“ vadovėlį. Ši knyga du dešimtmečius buvo vienintelis aukštosios matematikos vadovėlis lietuvių kalba, skirtas aukštųjų technikos mokyklų studentams. Iki mokslo pasiekimų J. Matulionio gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau, nepaisant sunkumų, svajonė įgyti išsilavinimą ir tapti pedagogu buvo svarbesnė už viską.

KTU dar jam gyvam esant pradėti rengti pirmieji jo vardo respublikinio masto jaunųjų matematikų konkursai. 2019 m. sausio 26 d. KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakultete vyks jubiliejinis – 30-asis – nacionalinis prof. Jono Matulionio jaunųjų matematikų konkursas, skirtas 9–12 klasių mokiniams. Jame gabiausieji išbandys savo matematikos žinias ir analitinį mąstymą.

 

Gyvenimo išbandymai užklupo anksti

 

Prof. J. Matulionis gimė 1906 m. Maskvoje, bet būdamas 3–4 metų kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. Pirmąsias raides pažino tuomet buvusioje Utenos pradžios mokykloje. „Turėjau didelį palinkimą „prie rašto“. Motina, tai įvertindama, ryžosi iš paskutiniųjų leisti toliau į mokslus“, – išliko autentiškas prof. J. Matulionio vaikystės aidas.

Vienas didžiausių sunkumų profesorių užklupo kiek vėliau. Apie gyvenimo tarpsnį Antakalniuose liko jo prisiminimai, kuriuose pasakojama apie suvokimą, kas yra šventa, aukai prilygstančią motinos meilę ir ką reiškia jos netekti. „Visas sunkumas užgriuvo, kai mirė motina, palikdama mane 13 metų. Po motinos mirties patekau giminių „prieglobstin“ piemenauti ir ūkio darbams dirbti“, – liudija paties J. Matulionio prisiminimai. „Už tai išsiprašiau, kad žiemą leistų į mokyklą. Gyvenimas buvo nepaprastai sunkus. Iš ryto nedavalgęs eidavau iš kaimo į mokyklą už 5 kilometrų. Grįžęs turėdavau dirbti įvairius ūkio darbus. Pamokas ruošdavau per pertraukas, nes neturėjau vadovėlių.“

Kruvinomis kojomis į Panevėžį

 

Nepaisydamas sunkumų J. Matulionis visada puoselėjo svajonę siekti mokslo. „Saulės“ progimnazijos Mokytojų tarybos protokoluose jo pavardė paminėta ne kartą – keliamas į aukštesniąją klasę, reiškiamas pagyrimas. „Matulioniukas matematikos uždavinius kremta lyg riešutus“, – sakydavęs jo mokytojas J. Kanapeckas.

Deja, sunkumai ir toliau neapleido jaunojo J. Matulionio. „<…> Baigęs progimnaziją, 5 klases, turėjau pasirinkti: arba pildyti grįžusio iš Amerikos tėvo valią, arba siekti mokslo savo jėgomis. Pasirinkau antrą kelią. Su 30 litų turto iškeliavau Panevėžin… Išėjau pėsčias. Atėjau trečią parą kruvinomis kojomis.“

 

Įstoti į Panevėžio valstybinę gimnaziją galėjo toli gražu ne kiekvienas norintis. Iš kartu su J. Matulioniu stojusių devynių žmonių į gimnaziją pateko tik keturi. „Graudžiai sunki buvo pradžia. Badavau, bet mokslo nemečiau, pirmą kartą papietavau, kai išlaikiau pirmą egzaminą… Su tėviške santykiai liko nutraukti. Gyvenau iš pamokų“, – rašyta vienoje iš J. Matulionio autobiografijų.

Gelbėjo kava, kurią per pertrauką į koridorių didžiuliame virdulyje atnešdavo iš gimnazijos virtuvės. Mokiniai apylinkių miškuose pririnkdavo ąžuolo gilių, kurių užtekdavo kavai visą žiemą.

Metė darbą banke, kad mokytojautų

 

Nepaisydamas sudėtingo jaunystės laikotarpio, jis atkakliai žengė vis arčiau ir arčiau savo svajonės. Pagaliau Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Matematikos ir fizikos skyriaus 1930-ųjų laidos nuotraukoje regime ir J. Matulionį.

Baigęs studijas dirbo banke, bet po poros metų paliko darbą, nes jautė, kad turi pašaukimą pedagogikai. Svajonė ėmė pildytis 1933 m., kai J. Matulionis gavo žinią, kad Raseinių gimnazijoje mokytojas Balys Sipavičius netrukus bus išleistas į pensiją ir lieka laisva matematikos mokytojo vieta.

 

Kaip vėliau teigė mokiniai, „mokytojaujant B. Sipavičiui buvome „atsipalaidavę“, o sulaukę J. Matulionio puolėme mokytis algebros“.

Ilgais rudens, žiemos vakarais J. Matulionio kambarėlio langas švietė iki vėlyvos nakties, o lentynėlė pildėsi pedagogine literatūra, profesiniais leidiniais, žurnalais. Maždaug po 2 metų J. Matulionis buvo perkeltas į Vilkaviškio dr. Jono Basanavičiaus gimnaziją, o vėliau atvyko į Kauno technologijos universitetą, kur dirbo 50 metų.

Legenda tapęs matematikas

 

J. Matulionio 80-mečio proga parengtame buklete-sveikinime rašoma: „Savo garbingą šventę jubiliatas pasitinka tarp studentų, nes toks tikrasis jo gyvenimo pašaukimas – mokyti.“ Kaip prisiminė dr. D. Ivanskytė-Plukienė, tai buvo didelė ir graži šventė, kai Pirmųjų rūmų Didžioji amfiteatrinė auditorija lūžo nuo svečių gausos.

Užsitarnauti tokią pagarbą ir populiarumą gali tik neeilinė asmenybė, o profesorius Jonas Matulionis buvo būtent toks – jis buvo individualistas, mažai kalbantis, susikaupęs savyje, nors artimai bendraujant galėjo ir mėgo nuoširdžiai pasišnekėti. Įžeistas ar skaudinamas retai pakeldavo balsą, dažniausiai tylėdavo. Sunki vaikystė ir jaunystė, kieti sovietiniai laikai užgrūdino valią, išmokė J. Matulionį budrumo ir atsargumo.

Profesorius mirė 1993 m. birželio 7 d., eidamas 88-uosius gyvenimo metus.

 

Parengta pagal žurnalisto, istoriko Juozo Stražnicko knygą „Matematikas Jonas Matulionis. Gyvenimo stotys“

 

Nuotraukos iš knygos „Matematikas Jonas Matulionis. Gyvenimo stotys“