Kūrybiškumas, kaip mokymosi būdas (Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijos patirtis)

Andželika Aleksandravičiūtė

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,

Aš atsidūriau miško tankmėje,

Pametęs tiesų pėdsaką takelio.

(Dantė, „Dieviškoji komedija“)

 

…ir štai čia išgirdus, o gal ir pačiam asmeniškai patyrus dieviškojo Dantės „skundą“ akademiniais gebėjimais grįsta (nebešiandienė, bet vis dar gaji) švietimo sistema kiekvienam iš mūsų, deja, ir šių dienų mokiniui tebesiūlytų keletą konkrečių abc atsakymų, ką veikti, jei pasiklydai „miško tankmėje“. Ir tu jais, tais atsakymais, galbūt, pasinaudotumei, jei jie tiktų konkrečiai šiam „miškui“, pasinaudotumei, jei atsidūręs netipiškoje situacijoje vis dar galėtumei pasikliauti atmintimi, kuri, beje, šiandien neišvengiamai persikėlusi į išmaniojo įrenginio, kompiuterio ekraną. Tačiau su kokiais iššūkiais susidurtumei, kokias savybes savyje atskleistumei, jei net staiga dingus Globalios padėties nustatymo sistemos (GPS) signalui, drįstumei neišsigąsti, eksperimentuoti, įveikti kliūtis, rasti sprendimus, žengti. Galbūt, žengti į nežinomybę, į sritį, erdvę, kurioje nėra aiškių gyvenimo orientyrų, leisti savo smalsumui būti įveiklintam, vien tam, kad dar kartą įsitikintumei, jog esi beribis ir gali daugiau nei kartais atrodo. Atsivėrimai skatina atradimus:

Sunku man apie tai kalbėt, deja:

Tokia tamsi giria ta ir siaubinga,

[…]

Tad vardan gėrio, surasto tenai,

Papasakoti viską bus naudinga.

(Dantė, „Dieviškoji komedija“)

 

Dantės lyrinis subjektas įtikina mus, kad nepažini erdvė, kurioje jam teko pabuvoti, susijusi su patirta baime ir siaubu. Būtent šioje vietoje kuriama intriga, juk nepaisant visaapimančios baimės jausmo („Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga!“), lyrinį subjektą veikiantis smalsumas skatina peržengti individualiai patiriamą baimę, užgniaužti ją ir tas smalsumas nuveda jį į netvarias pasaulio formas, tam tikrą užribį, skatina rizikuoti, t. y. veikti, imtis vienokios ar kitokios iniciatyvos, pajudėti iš sąstingio taško. Taigi pasitikėjimas vidiniu balsu (savikliova, kritinis mąstymas), noras žengti nepatirton sritin atveria vartus į naują pasaulį, apie kurį jam teko ne išgirsti (hm… iš mokytojų (?) lūpų), bet pačiam patirti. Turbūt nenuostabu, kad tik iš pasaulio patyrimo gimsta didingas kūrinys – „Dieviškoji komedija“, nes būtent patyrimas tampa noru apie patirtą gėrį papasakoti kitam. Patirtas, išgyventas, visais pojūčiais išjaustas kelio į sąmoningumą ir palaimos atradimo įspūdis yra toks globalus, neišdildomas ir visaapimantis, kad jis netelpa vieno žmogaus rėmuose, tad tuo įspūdžiu, nauju žinojimu tiesiog trokštama pasidalyti su kitais. Faktas, jog smalsumas ir drąsa apdovanojami palaimos jausmu, tikrai įkvepia. Visų pirma, įkvepia kalbėti apie šiuolaikinį švietimo lauką: mokinio ir mokytojo patyriminius žinių mainus. Žodžiai „mokinys“ ir „mokytojas“ a priori tarsi nubrėžia žmonių, susietų tam tikrais santykiais, statusą. Kartais, deja, tie santykiai vis dar suvokiami kaip subordinaciniai. Visgi, Dantės pasakojama istorija yra puikus pavyzdys, iš kurio galime semtis įkvėpimo šių dienų mokyklai plačiąja prasme kurti. Dantės lyrinis subjektas savo kelionėje į nežinomą pasaulį (patyrime, atradime, mokymesi) keliauja ne vienas, jį lydi savotiškas Dantės autoritetas – antikos poetas Vergilijus. Vergilijaus figūra čia įdomi tuo, kad jis yra toks autoritetas, mokytojas, kuris įkvepia, skatina, ne mokytojas didaktikas, moralistas, pasakantis, kas yra gerai, o kas – blogai, bet savotiškas vedlys, mentorius, tik šiek tiek praveriantis uždangą į nepažintą sritį, sužadinantis smalsumą, bet patyrimą paliekantis savo globojamam bičiuliui. Būtent esant tokioms sąlygoms drąsu žengti ten, kur vakar tos drąsos stigo. Čia, be abejo, kalbame apie patyriminius žinių mainus. Žinios ir informacija vartotojiškos kultūros kontekste ir šiandien mokykloje kartais yra tik tai, kas perduodama iš mokytojo mokiniui. Visgi šiuolaikinį mokymąsi labiau matau kaip patyriminius žinių mainus, kurie ištrina subordinacijos ženklus tarp mokytojo ir mokinio: žinios yra objektas, kurį patiri, kuriuo reikia mainytis. Šie du veiksmažodžiai šiuo atveju yra pamatiniai. Patyriminis mokymas(is) išjudina mokytoją ir mokinį, būtent todėl tokį mokymąsi galėtume vadinti ir kompetencijų įgijimu bei jų panaudojimu grįstu mokymusi. Viena yra aišku – tai, kas yra vien žinoma, nebūtinai yra pritaikoma. Jeigu aš teoriškai žinau, kaip kas turėtų būti, nebūtinai tai suveiks praktiškai, galiausiai, susidūręs su nežinoma situacija, neturėdamas jokios auginančios patirties, neįgysiu nei pasitikėjimo, nei drąsos, kad galėčiau veikti kūrybiškai, nestandartiškai (pavyzdžiui, teksto pradžioje minėtas GPS signalo dingimas). Akivaizdu, tam, kad mokinys mąstytų nestandartiškai, neužtenka pasakyti: „Mąstyk nestandartiškai“. Visų pirma, kad mokinys galėtų plėsti savo pažinimo ribas, tam turi atsirasti tinkamos sąlygos. Žinoma, kad tai ne teorinės sąlygos, nors kairysis pusrutulis, lavinantis logiką, yra svarbus, bet jei nuo pirmos iki dvyliktos klasės lavintume tik kairįjį pusrutulį, kuris puikiai atsakinėtų į įvairių testų ir egzaminų klausimus (žinoma, taip, kaip reikia), ko gero, anot Einšteino, galėtume nukeliauti ne bet kur, o tik nuo taško A iki taško B, t. y. žinotume tik patikrintus kelius, užverdami galimybę naujiems atradimams. Šis kelias yra labai saugus, patogus mokytojui, nereikalaujantis priimti šiandienos keliamų edukacijos iššūkių ir beveik visiškai ignoruojantis šiuolaikinio, į daugiaveiką orientuoto mokinio poreikius. Tuo tarpu, patyriminis, judus, mobilus mokymasis skatina tiek mokytoją, tiek mokinį išeiti iš komforto zonos: tiek mokiniui, tiek mokytojui, tam, kad bendradarbiautų, reikia ne kalbėti apie bendradarbiavimą ir jo svarbą, bet bendradarbiauti, vadinasi, pritaikyti darbo komandoje įgūdžius, gebėti komunikuoti taip, kad tavo mintys pasiektų kitą ir gautum grįžtamąjį ryšį, priimti iššūkius, kartu rasti sprendimus, galiausiai – tiesiog išklausyti; tam, kad kokioje nors veikloje būtumei lyderis, turi imtis iniciatyvos (savanoriškai, nenurodant, sąmoningai), auginti pasitikėjimą savimi; tam, kad kritiškai mąstytumei, stengtis būti veikliam, drįsti bandyti, nuosekliai dirbti; tam, kad būtumei kūrybiškas, auginti savyje smalsumą, norą tyrinėti.

 

Mokyklą dažniausiai suvokiame kaip konkrečioje erdvėje esantį objektą. Kiekvieną rytą į ją ir atgal tenka eiti tuo pačiu keliu (A–B), kartais, žinoma, galima paįvairinti kelią ir įvesti kitą žinomą maršrutą, kokį nors tašką C. Žinome, kad atėjus ten laukia konkrečios pamokos, per jas bus atliekamos tam tikros užduotys, galbūt, mokytojai patikrins, kaip mokiniai išmoko vieno ar kito dalyko informaciją. Tokiu būdu mokykla virsta prekybos centrų analogija – vartojimo erdve. Puiku, jei mokinys į mokyklą ateina ne tik kaip klientas – gauti žinių, pažymių, jei tas pastatas jam yra daugiau nei pažymių kalykla. Visgi, kartais tokių globalių procesų nulemti negalime ir mokykla kaip institucija virsta savotišku vakuuminiu burbulu, kuriame imituojamas gyvenimas, juk teko girdėti frazę „mokomės gyvenimui“? Tačiau tas gyvenimas suvokiamas kaip esąs tolimas, būsimas ateityje, mistinis Eldoradas, ir jame, žinome, reikėtų vienaip arba kitaip elgtis, jei susiklostytų kokia nors situacija. Izoliuotame, atskirtame mokyklos burbule mokinys nepatiria realios socialinės praktikos, visas jo bendravimas tėra bendravimo iliuzija, imitacija, o dažniausiai mokinys išvis lieka vienas, vienišas žinių priėmėjas ir jų retransliuotojas. Jeigu mokykla turi tokį atotrūkį nuo gyvenimo, kuriam moko ir ruošia, kyla klausimas, kiek svarbi ji gali būti kiekvienam mokiniui, kiek jie tapatina save būtent su šia švietimo įstaiga, kas ją daro autentišką?

 

Perfrazuodami prancūzų antropologą M. Auge, galėtume sakyti, kad mokykla tampa savotiška ne-vieta, tranzito erdve, ji nėra nei istoriška, nei turinti gilesnių sąsajų, nei siejama su identitetu (Auge, 1995). Anot šio autoriaus, ne-vietos suvokimas yra šiuolaikinio pasaulio veidas. Galime tik pasvarstyti, su kokiu jausmu tenka susidurti mokiniui (apskritai individui), jei jis jaučiasi esąs žmogumi be vietos (plg. J. Meko dienoraščiai „Žmogus be vietos“). Atsvara tokiam suvokimui, be abejo, būtų įvietinimas, savo vietos suvokimas, pamato jutimas, kuris, savo ruožtu, kuria ir tvirtą ryšį su šalia esančiais žmonėmis, augina pasitikėjimą savimi. Kūrybiškas, patyriminis mokymasis, visų pirma, skatina mokytojus ir mokinius išeiti ne tik už savo tradicinio mokymosi suvokimo ribų, bet ir už mokyklos ribų, pamatyti, kad konkrečiai ši mokykla yra šiame rajone, šiame mieste, šioje šalyje. Tokiu būdu klasės ribos plečiasi – tai rajonas, miestas, šalis. Anot sociologijos profesoriaus Th. F. Gieryn, suteikdami prasmes tam tikriems objektams, žmonės kuria vietą (Gieryn, 2000). Natūralu, kad kuriant vietą atsiranda glaudus, artimas santykis su ja, ta vieta suvokiama kaip kelianti gerus prisiminimus, esanti šilta, jauki, sava. Taigi, kuriant ryšį su vieta, neišvengiamai galime kalbėti apie mokinio identitetą. Identitetą Lietuvos antropologas V. Čiubrinskas apibrėžia kaip nuolatinį ribų braižymą apsiribojant ir kartu atsiribojant per tam tikrus identifikavimosi žymenis, matmenis, simbolius (Čiubrinskas 2008). Kūrybiškas mokymasis, kai mokyklos sienos tampa neregimos, išnyksta, o mokykla mokiniui (ir mokytojui) tampa visa aplinka, miestas, miesto erdvės, kurios įtraukia mokymuisi, leidžia įgyvendinti pamatinius Geros mokyklos koncepcijos postulatus, jog šių laikų mokyklai yra „svarbus tapatybės, vertybinio „stuburo“ ir asmeninės gyvenimo prasmės sukūrimas“ (Geros mokyklos koncepcija, 2015). Nesuskaičiuojama kiekvienos vietovės, kurioje yra bent viena mokykla, galimybių virtinė atsiveria kiekvienam mokytojui, kuris vieną kartą drįsta žengti šį žingsnį.

 

Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijoje puoselėjame praktiką, kai vieną dieną per savaitę vienos klasės mokiniai visą tos dienos pamokų laiką mokosi integruojant lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos bei istorijos dalykus, ugdymo veikla 99 proc. vyksta ne mokyklos ribose. Tokios dienos veiklą ir mokymosi erdves mokytojai nuosekliai ir kruopščiai planuoja. Geras planavimas leidžia ne tik pakeisti ugdymosi erdvę tai dienai, bet net ir per dieną keisti įvairias erdves ir vietas, kurios pritaikomos mokymuisi. Aplinka mokymuisi, žinioms, įgūdžiams pritaikyti – muziejai, skverai, bibliotekos, kino salės, (lauko) kavinės, parkai, meno nišos, bažnyčios ir t. t. Dažniausiai – tai visiems žmonėms atviros viešosios erdvės. Asmeninė praktika leidžia teigti, kad vien išėjimas iš mokyklos kaip iš institucijos veikia mokinius teigiamai: jie tampa dėmesingesni, jautresni vienas kitam, bendruomeniškesni, išreiškia savo poziciją, išdrįsta būti savimi, tampa pastabesni. Nuolatinė erdvių ir vietų kaita leidžia ilgiau išlaikyti dėmesį (juk šių dienų mokiniai negali pakęsti rutinos, jiems reikia nuolat judančio paveikslėlio, tad tuo „paveikslėliu“ gali būti ir tai, ką matome ne tik išmaniojo telefono ekrane, bet ir tai, kas yra šalia mūsų), neprarasti susidomėjimo, juk visiems įdomu, kai išlaikoma intriga, kas vyks toliau. Įtraukdami miesto objektus, erdves ir vietas į ugdymosi programą, jas siedami su tuo, kuo gyvename, galime mokinius įtraukti į platesnį dalyko konteksto suvokimą, taip pat, be abejonės, padėti jiems kurti savą ryšį su gimtąja aplinka. Kai žmonės turi bendrą suvokimą apie juos supančią aplinką ir mato įvairius istorinius, kultūrinius juos siejančius ryšius, tai leidžia kalbėti apie tai, kas tuos žmones vienija ir formuoja jų identitetą. Vadinasi, mokiniai ne tik mokosi lietuvių, anglų kalbos ar istorijos žinių, bet ir sieja jas tarpusavyje, aplinka ir aplinkos detalės leidžia atrasti platesnį juos siejantį kontekstą, taip pat skatina išradingumą, palengvina sprendimų radimą, leidžia reikštis kūrybiškumui (kūrybiškumo šiuo atveju nesuvokiame tik kaip gebėjimo piešti, dainuoti ar kurti estetinius objektus. Kūrybiškumas – pamatinė individo savybė, o gebėjimas mąstyti kūrybiškai – tai gebėti spręsti įvairias iškilusias problemas, būti atkakliam, smalsiam ir t. t.). Tokiomis sąlygomis tarp žmonių, tarp žmonių ir vietos užsimezga stiprūs ryšiai. Neišvengiama čia tampa ir socialinė praktika, kartais visai spontaniška, improvizuota: mokiniams tenka bendrauti ne tik tarpusavyje bendradarbiaujant grupėse, bet ir su įvairių institucijų žmonėmis, kartais tiesiog praeiviais. Toks bendravimas ne tik padeda bendradarbiauti tarpusavyje, bet ir gilinti įvairias XXI a. žmogui reikalingas kompetencijas – problemų sprendimo, išradingumo, gebėjimo susigaudyti situacijoje ir išspręsti čia ir dabar iškilusius iššūkius, taigi ir kritinio mąstymo, lyderystės, komunikacijos, kūrybiškumo ir kt. įgūdžius. Galiausiai, formuojasi atsakomybės ir prasmės suvokimo, „reikalo“ svarbos suvokimas. Tokie įgūdžiai susiformuoja, jei jiems formuotis yra tinkama aplinka, sąlygos. Nuolatinė mokinių ir mokytojų (savi)refleksija, grįžtamasis tarpusavio ryšys, leidžia ne tik įsivertinti veiklas ir žinias, bet ir suprasti, kokia linkme darbas turėtų vykti toliau, inspiruoja sąmoningam mokymuisi (taikomi įvairūs refleksijos būdai, vienas iš jų – nuolat pildomas refleksijų lapas, kuriame mokinys konkrečiai apsvarsto tos dienos veiklas: ką daro ir veikia pamokoje, ką pamokoje sužinojo apie save, kas jame keičiasi pamokos metu, ką mąsto ir ką kalba pamokoje, kokių minčių sukelia veiklos, skatinama reflektuoti, kuo kiekvienam individualiai svarbu tai, ko šiuo metu mokomasi). Tai leidžia ne tik padaryti pauzę apmąstymams, įsivertinimui, bet ir suteikia galimybę ugdymo(si) turinio kūrimo atsakomybe pasidalyti su mokiniais, jie taip pat tampa ugdymo proceso kūrimo dalyviais.

 

Mokinių apklausos rezultatai leidžia teigti, kad tokia mokymosi forma patinka absoliučiai visiems mokiniams (100 proc.), nes tai atspindi jų gyvenamojo laiko pulsą. Absoliučiai visi apklausti mokiniai supranta, kad mokymasis gali būti žaismingas. Mokydamiesi akademinių dalykų tokia forma mokiniai atranda save, aiškiai jaučia, kad keičiasi ir jaučia norą tobulėti, atranda naujus gebėjimus: supranta, kad nebebijo suklysti, yra drąsesni, gali drąsiai išreikšti nuomonę, drąsiai klausti, gali atsakyti kitam, suvokia, kad yra asmenybės ir šalia esantys irgi yra asmenybės, jaučia, kad tampa smalsesni ir nori daugiau sužinoti, eksperimentuoti ir – ne mažiau svarbu – gali drąsiai išreikšti savo jausmus. Pakilus emocinis fonas, linksmumas, kuris yra šio, kūrybiško, mokymosi būdo palydovas, lemia tai, kad mokiniai jaučiasi esą saugesni. Saugumo jausmas skatina atsivėrimus, norą veikti, kurti ne žinomus, ir reikalaujamus copy-paste atsakymus, bet drąsą būti autentiškam, rasti kūrybišką išeitį, išdrįsti mąstyti kitaip. Lėtas, patyrimu grįstas, mokymasis atitolina nuo vartotojiško mokymosi suvokimo ir leidžia skleistis geriausioms mokinių savybėms bei dar neatrastiems, iki tol nepastebėtiems talentams: mokydamasis antikos ir ieškodamas jos atspindžių Vilniaus erdvėse, pastatuose, o kartais ir visai netikėtose vietose, kol turi begalę kitų užduočių, susijusių su mokomaisiais dalykais, atrandi, kad gali pastebėti tai, ko niekada nematė kitas, supranti, kad esi geras fotografas, nes puikiai pavyko užfiksuoti antiką atspindinčią detalę ar mintį; staiga suvoki, jog esi puikus oratorius, nes niekas nedraudžia savo grupės darbą pristatyti prie MO muziejaus laiptų; suvoki, jog esi geras aktorius, nes tavo ir draugo pristatymas pritraukė Italų kultūros instituto skverelyje esančios lauko kavinės lankytojų dėmesį; suvoki, kad esi geras kulinaras, nes tavo pertraukos piknikui Vilnelės pakrantėje atsineštas maistas buvo įvertintas ir šalia sėdinčio draugo, ir į krantą iškrypavusios anties; esi puikus diplomatas ir derybininkas, nes sugebi išspręsti kylančias problemas, kai apsaugininkas pasako, kad šioje vietoje filmuoti draudžiama, bet kitam kartui sužinai, kad reikia klausti leidimo, darai išvadas; esi puikus diskusijos dalyvis, nes tavo debatų su bendraklasiais klausėsi ne tik įvairiarūšės Bernardinų sodo gėlės ir medžiai ir t. t. Tokios žinios, atradimai, įgūdžiai reikalingi kiekvienam, o ypač tautinių mažumų mokiniams, kurie mūsų visuomenėje kartais jaučiasi pažeidžiami. Neretai mums, suaugusiems, daugelis dalykų atrodo paprasti, bet jei pabandytume įsigyventi į mokinio, kuris išgyvena dėl netaisyklingo kalbos vartojimo, kailį, suprastume, kodėl jis kartais užuot kalbėjęs, tyli. Neišvengiama socialinė praktika ir užduotys ne mokyklos erdvėse skatina mokinius peržengti vidinės baimės ir vidinio kritiko ribas, tokiam mokiniui neišvengiamai tenka komunikuoti su, pavyzdžiui, bibliotekos darbuotojais, tad vieną kartą išdrįsęs ir supratęs, kad komunikacija įvyko sėkmingai, mokinys daugiau nebebijo klysti ir bandyti dar kartą, o tai, savo ruožtu, augina norą bendrauti taisyklingesne kalba. Žmogus, užmezgęs glaudų ryšį su vieta, kurioje jis patyrė daug teigiamų emocijų, jaučia prisirišimą prie jos, jaučiasi už ją atsakingas, identifikuojasi su ja, ta vieta (rajonas, miestas, šalis) tampa jo savasties, tapatybės dalimi: „Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“ (A. De Sent-Exupery, „Mažasis princas“).

 

Įtraukiosios erdvės ir miesto ar šalies vietos dar kartą patvirtina, jog mokytis nėra nuobodu. Ar gali būti nuobodu mokytis važiuojant traukiniu iš Vilniaus į Kauną, ar gali būti nuobodu mokytis, kai didelėje minioje klasė sutartinai elgiasi taip, lyg nepažinotų vieni kitų, ar gali būti nuobodu mokytis, kai turi paruošti orientavimosi žaidimą savo mieste, pritaikydamas mokomųjų dalykų žinias, ar gali būti nuobodu mokytis, kai tave supa gėlės, medžiai, antys, miesto Rotušės kolonos, paveikslai, jei tampi su(si)kurto performanso dalimi tiesiog vidury gatvės, kuri literatūrinius asambliažus (interpretuoji), jeigu mokaisi istorijos, literatūros ir anglų kalbos bažnyčioje ir susipažįsti su šventiku, mokaisi jaunimo centruose, kavinėse, Nacionaliniame vėžio institute, kartu su tikru gydytoju, jeigu mokaisi mokykloje, gamindamas maistą ir vėliau jį ragaudamas ir t. t. Erdvių ir veiklų bei jų pristatymo formos kaita skatina eksperimentuoti mokytojus ir mokinius. Kūrybiškumas – išskirtinė žmogaus savybė, leidžianti atsiverti, gimti naujiems dalykams – tiek pačiame žmoguje, tiek mus supančioje aplinkoje. Nurodymų, instrukcijų kalba mokykloje neretai virsta blokavimo kalba, išlaisvina mokinį iš pamatinės žmogaus savybės – kūrybiškumo. Prisiminkime teksto pradžioje minėtą antikos „mentorių“ Vergilijų – įkvepiantį ir sužadinantį smalsumą, visa kita – vaisingas mokinio darbas ir asmeniniai, esminiai jo gyvenimo atradimai.

 

Pabaigai:

– Įsivaizduok, kad medis nuvirsta, kai mudu šalia stovim.

– Įsivaizduok, kad nenuvirsta. (A. A. Milne „Mikė Pūkuotukas“)

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Ir ko gi jie išmoksta traukiny?

    Didžiausia mokymo bėda yra dėmesys formai, o ne turiniui. Tada visiems labai patinka, nes mokymasis tiesiog imituojamas ir vaizduojama, kaip yra pažangu ir modernu. Tą liudija ir aurorės siekis šitą apgailėtiną rašliavą prifarširuoti Dantės, Vergilijaus ir Egziuperi, nors nesusitvarkoma su elementaria gramatika.. O gyvenimas toks, kad akademiniai gebėjimai yra ir bus svarbiausi. Ar jūs norit, kad jus gydytų tiesiog kūrybiškas gydytojas? Turbūt ne. Tad ir nereikia nesąmonių pateikti kaip panacėjos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *