Kur slypi mokinio sėkmės paslaptis?

Koks veiksnys labiausiai lemia mokinio sėkmę jau vaikystėje? Kodėl vieni mokiniai patys noriai išsikelia tikslus, o kiti vengia bet kokių iššūkių – kas tai lemia? Kaip tinkamai motyvuoti mokinį siekti aukštesnių rezultatų ir ko pamokose dažnai pasigenda vyresniųjų klasių mokiniai? Apie šias ir kitas aktualijas pagal Kupiškio rajono savivaldybės mokyklose vykdyto projekto „Iniciatyva savivaldybėms“ tyrimą buvo diskutuojama ne tik mokinių, bet ir mokytojų pamėgtoje kasmetėje parodoje „Studijos 2019“.

 

„Mokinių pasiekimai: sėkmės veiksnių beieškant“ tema kalbėjusios Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkės teigė, kad sėkmės veiksnių mokslininkai pradeda ieškoti jau vaikystėje, o vienas iš jų yra darbinė atmintis arba, paprasčiausiai tariant, sąmoningas vaiko aktyvus mokymasis, kai jis informaciją išsaugo ir apdoroja (pgl. T. P. Alloway ir R. G. Alloway, 2010). Darbinė atmintis penkiamečiui prognozuoja didesnę akademinę sėkmę nei skaitymo lygis, matematikos lygis, nuostatos, tėvų pagalba, pozityvus požiūris ir motyvacijos lygis. Nors šie veiksniai, žinoma, taip pat svarbūs, vis dėlto pirmiausia derėtų telkti dėmesį į darbinės atminties suaktyvinimą.

 

Ugdant vaiką, visose švietimo sistemos pakopose vienas svarbiausių pedagogo darbo tikslų turėtų būti mokinio įsitraukimo į ugdymosi procesą strategija, padedanti vaikams pasiekti sėkmę, sudaranti sąlygas mokytis. Kaip teigia VDU mokslininkės, viena būtinų sąlygų šiai strategijai vykdyti yra draugiška mokytojo kuriama atmosfera klasėje, skleidžiamas pozityvumas – tam, kad mokinys patirtų kuo mažiau streso ir neigiamų emocijų. Be to, svarbi savireguliacija – mokinys turėtų pats tikslingai planuoti savo laiką ir suprasti savo veiksmų plano principus. Kitas būtinas dalykas, kalbant apie įsitraukimą, yra motyvacijos mokytis sužadinimas ir skatinimas. Svarbu įtraukti vaiką į mokymosi procesą ir stengtis, kad tai, ko mokoma, taptų jo veikimo pagrindu.

 

Tyrėjos pabrėžė, kad mokant reikia suprasti, jog kiekvieno mokinio smegenyse esančios neuronų jungtys yra skirtingos, todėl informacija juos pasiekia nevienodu greičiu ir kiekiu. Taikant įsitraukimo strategiją pamokose, pravartu leisti vaikams išreikšti tą patį išmoktą turinį skirtingai, pavyzdžiui, vienam vaikui leisti nupiešti, kitam – parašyti, trečiam – padainuoti. Taip rezultatas parodomas skirtingais būdais, jo išraiška yra individualizuojama pagal vaiko stipriausiai išreikštus gebėjimus (kartu jie ir stiprinami).

 

Taip pat, mokant vaikus, reikėtų atkreipti dėmesį, kokiu mąstysenos būdu – pastoviu / nekintančiu ar augimo – jie vadovaujasi. Jei mokinys linksta prie pastovios mąstysenos, jis bus įsitikinęs, kad moka tiek, kiek moka, tai yra kad jo intelektas nekintantis, naujų gebėjimų pats nesistengs įgyti. Jeigu mokinys mąsto kitaip, greičiausiai jis bus linkęs prie augimo mąstysenos – tada teigs, kad išmokti naujų dalykų gali, net jei ir susidurs su sunkumais, pagalbos kreipsis į mokytojus ar tėvus, prireikus daugiau pasidomės ir savarankiškai. Vadinasi, mąstysenos būdas turi įtakos mokymosi sėkmės ar nesėkmės sampratai.

 

Dar viena svarbi sąlyga mokinių įsitraukimui į ugdymo(si) procesą – savireguliacijos procesas. Tyrėjos teigė, kad mokytojas turėtų stebėti mokinio savireguliacijos procesą, ar mokinys tikrai supranta, kaip tai daryti, prireikus padėti jam organizuoti laiką ir užduotis, patarti. Visos šios sąlygos – mąstysenos būdas, motyvacijos tipas ir savireguliacija – daro įtaką mokinių įsitraukimui, yra labai glaudžiai susijusios ir neįtikėtinai priklausančios nuo aplinkos. Per pranešimą aptartų tyrimų rezultatai rodo, kad mokykloje pasigendama asmeninio rūpinimosi, domėjimosi, paraginimų ir skirto dėmesio mokinio asmeniniams klausimams. Tokio individualaus dėmesio trūkumas labiausiai išsakytas tarp vyresniųjų klasių mokinių, teigusių, kad vyresnėse klasėse sumažėja individualaus mokytojų dėmesio, o jo patariama, jei tik įmanoma, kiekvienam mokiniui skirti kuo daugiau, nesvarbu, koks jo amžius.

 

Skaitant pranešimą ir vėliau diskutuojant su auditorija, paliesta jau aukščiau minėta motyvacijos problematika. Išsakyta, kad svarbu suvokti, jog mokinio aktyvumo ištakos glūdi mokinio viduje. Tad pedagogai turėtų atliepti tris pagrindinius mokinių psichologinius poreikius (kompetenciją, autonomiją ir sąryšingumą) ir taip paskatinti skleistis vidinius vaiko resursus (autonominę motyvaciją), o ne kontroliuoti, lyginti, formuoti. Kaip rodo tyrimai, vaikams svarbu jausti autonomiškumą, kita vertus, kartais tam tikrose situacijose gali būti tinkama ir motyvacija iš šalies. Sprendžiant, kokį elgesį rinktis – suteikti vaikui visišką veikimo laisvę ar jį motyvuoti papildomai, pavyzdžiui, apžvelgti jo pažymius, aptarti jo ateities karjeros perspektyvas, reikėtų visada atkreipti dėmesį į individualius atvejus. Be to, nereiktų pamiršti, kad neretai vaikus motyvuoja ne tik auklėtojai, mokytojai ar tėvai, bet ir bendraklasiai, bendraamžiai, dalydamiesi patirtimi, mokydami vieni kitus ir būdami savotiškais korepetitoriais.

 

Pagaliau tenka pripažinti, kad vieno mokytojo pastangų neužtenka. Veiksmingos yra ir intensyvios konsultacijos visos mokyklos lygmeniu. Projekto tyrimo, pranešėjų vykdyto Kupiškio rajono savivaldybės mokyklose, rezultatai parodė, kad, pritaikius mokyklų intensyvaus konsultavimo modelį, galima bent iš dalies įveikti nepalankios socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaką žemiems mokinių pasiekimams. Apibendrinant parodoje „Studijos“ vykusią paskaitą, galima teigti, kad mokinio įsitraukimui į ugdymo(si) procesą labai svarbūs yra trys atraminiai dalykai: mąstysena, savireguliacija ir motyvacija. Reikėtų savęs paklausti, ar mums visiems, mokytojams, tėvams ir mokiniams, būdinga augimo mąstysena („aš galiu pasiekti, jei sunkiai dirbsiu“, „viskas priklauso nuo mūsų įdėto darbo ir bendradarbiavimo“), kaip mokiniai reguliuoja savo mokymosi procesą (ar jie tikrai žino mokymosi strategijas, kaip jiems geriausia mokytis), kaip yra motyvuojami mokiniai, kokie motyvacijos stiliai taikomi, kokie palaikomi dalykiniai ir asmeniniai santykiai. Be to, reikėtų nepamiršti nesenstančios auksinės taisyklės – sėkmė yra sunkaus ir atkaklaus darbo rezultatas.

 

Pranešimą „Mokinių pasiekimai: sėkmės veiksnių beieškant“ pristatė VDU socialinių mokslų daktarės Agnė Brandišauskienė, Ramutė Bruzgelevičienė, Jūratė Česnavičienė, Rasa Nedzinskaitė-Mačiūnienė.