Kur dėmesys – ten augimas

Loreta Šernienė
,
Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktorė

Daug įdomių iniciatyvų, gražių renginių ir tradicijų turi kiekviena mokykla. Visu tuo didžiuojamės, dalijamės kviesdami vieni kitus į svečius. Tam skiriame be galo daug dėmesio ir laiko. Akivaizdu, kad mūsų renginiai, šventės užaugo, įgijo daugiau kokybės. Įsisukę į jų organizavimą kartais apleidžiame pamoką, o gal net ir ją paaukojame. Apie dėmesį pamokai, mokymąsi pamokoje ir iš pamokos šiandien ir noriu pasidalyti savo įžvalgomis.

Vis dažniau girdime klausimą: „Ar mokykla daro tai, ką turėtų daryti?“ Manau, kad taip. Mokykla – tai gyvenimas, todėl užsidaryti tik pamokoje irgi nebūtų gerai. Bet ar darome TAIP, kaip turėtume daryti? Šioje srityje dar turime kur tobulėti.

 

Noriu pasidžiaugti naujo formato kvalifikaciniu renginiu, kuris vyko mūsų gimnazijoje. Jį organizavome kartu su Varėnos rajono mokyklomis. Trisdešimt du Varėnos rajono mokyklų mokytojai ir pavaduotojai ugdymui viešėjo pas mus ir stebėjo devynias pamokas. Aptarėme, kalbėjomės apie jas, pasidalijome savo patirtimi, padėjome vieni kitiems ieškoti geriausių sprendimų konkrečiais atvejais. Susitikimo tikslas – išbandyti būdus, kaip keistis grįžtamuoju ryšiu pamokoje, kaip integruoti vertinimą kaip pagalbą mokantis, kaip pamatuoti mokinio individualią pažangą. Turbūt daugelis mokytojų man pritars, kad tai sunkiausios temos, kurios svarbios visiems mokytojams. Didžiuojuosi savo gimnazijos mokytojų komanda, kuri savanoriškai priėmė į pamokas kolegas iš Varėnos rajono. Tikiu, kad po šios praktikos didės mūsų gimnazijos entuziastų skaičius, kurie patys rodys norą dalytis savo gerosiomis patirtimis. Mūsų gimnazijos vertybė – atvirumas – tampa „kūnu“. Patys mokytojai išlaisvėjo, tapo atviri. Atviri ne tik dalijimuisi, bet ir kaitai bei naujiems iššūkiams. Tai didelė galia, kurią mūsų mokytojai įgauna, kai supranta, kad patys NORI: keistis, veikti, padėti. Noras daro stebuklus. Mokytojai, kurie nori, apie savo profesiją kalba su pasididžiavimu, apie darbą – su pasimėgavimu, apie mokinius – su meile. Toks požiūris padeda patirti sėkmę ir būti laimingam.

 

Su varėniškiais aptarėme ir tokius atvejus, kai mokiniai nesimoko. Visi gerai žinome, kad ne kiekvienas mokymas skatina mokymąsi. Girdėta frazė: „Daryk, ką nori, jie vis tiek nesimoko“? Į šią problemą reikėtų pasižiūrėti ir kitaip: „Jei nesimoko, ar iš tiesų aš taip gerai mokau?“ Sunku, bet reikia. Atgręžkime savo dėmesį į vaiką, į pamoką, į vaiką pamokoje. Keiskime požiūrį į „Nemoki, tai mokomės“. Visi susiduriame su iššūkiais, bet nereikia kišti galvos „į smėlį“, reikia kalbėtis, spręsti. Visiems bus aiškiau ir lengviau.

 

Pakylėta buvau, kai po pamokos liejosi vertinimai: „širdis virpėjo“, „laikas ištirpo“, „susikaupimas ir pasitikėjimas mokytoja“, „nuolatinė pagalba ir įsivertinimas“, „mokytojas tuo gyvena“, „pirmą kartą mačiau fizinio ugdymo pamoką be švilpuko“, „dinamiška“, „nepastebėjome, kaip išmoko tokią sunkią temą“, „mokytoja savo charizma pasiėmė visą klasę“… Dar labai daug nuostabių atsiliepimų apie mūsų gimnazijos mokytojų vestas pamokas išgirdau tą dieną. Smagu buvo ir tai, kad visi pastebėjo, jog svečiai matė kasdienes darbines pamokas, kurios, anot jų, „nesurepetuotos“. Vien tokio žodžio paminėjimas liudija, kad dar yra mokyklų, kuriose daroma ne tik ne tai, bet ir ne TAIP. Kad išmoktų dirbti ne tik profesionaliai, bet ir širdimi, mokytojams reikėjo ne vienerius metus dirbti, apmąstyti savo darbą, keisti ir keistis. Gerinti pamokos kokybę – jau treji metai toks mūsų gimnazijos prioritetas, skatinantis skirti kuo daugiau dėmesio pamokai. Mokomės visur, visaip ir iš visų. Po šios kolegų iš Varėnos rajono viešnagės sustiprėjo tikėjimas, kad ne tik galime, bet ir privalome   į viešumą, jog ir mes Lietuvoje turime puikių pavyzdžių, kad nebūtina ieškoti natūralaus integravimo pavyzdžių Suomijoje ar Švedijoje, kad vertinimas kaip pagalba mokantis veikia ne tik Didžiosios Britanijos mokyklose, bet ir mūsų pamokose. Tai dar nėra visuotinis reiškinys, bet stiprią pradžią turime mūsų mokyklose. Atsisukime į pamoką, stiprinkime dėmesį jai – augs pamokos kokybė, o su ja ir mokinių pasiekimai. Mokytojui labai reikia palaikymo ir tikėjimo, kad jis gali, kad jam sekasi. Atsigręžkime į save.

 

POZITYVIAI atsakykime sau į pagrindinius klausimus:

Ką aš sakau apie save?

Ką aš sakau apie savo darbą ir profesiją?

Ką aš sakau apie savo uždarbį?

Ką aš sakau apie savo dalyvavimą mokyklos gyvenime?

Ką aš sakau apie savo vadovus?

 

Neabejoju, kad įvyks ilgai lauktas stebuklas. Artėja stebuklų laikas – gražiausios metų šventės. Linkiu mums visiems padaryti didžiausią stebuklą – vieningai visi pasidžiaukime savo darbu.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.