Kuo būsi baigęs mokyklą? Egzistencinis klausimas dešimtokų akimis

Kuo būsi, kai baigsi mokyklą? Ar jau pasirinkai profesiją? Tas dūzgiantis klausimų spiečius, su kuriuo, tikiu, susidūrė ne vienas mokyklinio amžiaus jaunuolis. Ką iš tikrųjų jaunuoliai galvoja šiuo klausimu, kas juos gąsdina, kas kelia nerimą, kuo žavisi, ko tikisi? Mokykloje X buvo atlikta visų dešimtų klasių mokinių apklausa, kurios rezultatais ir tam tikrais klausimais tolesnei diskusijai norėčiau pasidalyti su „Švietimo naujienų“ skaitytojais.

Dešimta klasė pasirinkta neatsitiktinai, turint omenyje tai, kad jau šiemet mokiniai turi rinktis mokomuosius dalykus pagal sričių profiliavimą – A ir B lygius. Atsižvelgiant į tai, mokiniams buvo pateikti klausimynai su atvirais ir uždarais klausimais, siekiant nustatyti, ką jie galvoja apie karjeros klausimą apskritai, kokiomis specialybėmis žavisi, kas jiems galėtų padėti rinktis, kas daro didžiausią įtaką renkantis ir t. t. Aptariant apklausos rezultatus, atsiskleidė keletas įdomių rodiklių.

Kokios specialybės žavi?

 

Mokiniams buvo užduotas klausimas apie specialybes, kuriomis jie asmeniškai žavisi. Klausimas buvo atviras, tad mokiniai galėjo sužymėti norimą specialybių skaičių (specialybių ar profesijų skaičius nebuvo ribojamas, todėl vieni mokiniai paminėjo vieną, kiti – daugiau). Apibendrinus pastebėta, kad daugiausia kartų paminėtos meninės-kūrybinės specialybės (dizainas, teatras, muzika, dailė ir kt.). Antroje vietoje pažymėti medicinos mokslai, trečioje – mokslo, tyrimų (akademinė) karjera. Įdomu pastebėti tai, kad ketvirtoje vietoje mokiniai nurodė besižavintys mokytojavimu / pedagogika.

Tokią tendenciją būtų galima aiškinti labai įvairiai: viena vertus, galbūt mokiniai yra atradę gerą santykį su juos supančiais mokytojais arba mokytojai sugeba „prakalbinti“ vaikus. Kita vertus, galbūt pačios mokytojų bendruomenės specifika daro įtaką mokinių susižavėjimui pedagoginiu darbu. Bet kokiu atveju tokio tipo klausimą, norint pagrįstesnių išvadų, reikėtų plačiau ištirti visos Lietuvos mokyklų kontekste.

Norėtume daugiau praktinio mokymo

 

Bendraujant su mokyklinio amžiaus vaikais, teiraujantis, ko jie norėtų, dažnai pabrėžiamas pernelyg teorinis dalykų mokymas. Tad klausimas, kokios praktinės patirties norėtų, pasirodė itin logiškas. Mokiniai negalėjo aiškiai įvardyti, kokios patirties jiems trūksta ar kokios norėtų. Pasitaikė keletas atvejų, kada respondentai sugebėjo nurodyti tik tai, kad norėtų tam tikro dalyko darbo patirties, pavyzdžiui, profesinės praktikos. Menkas atsakymų į šį klausimą skaičius rodo tai, kad mokiniai negali įvertinti, kokia patirtis reikalinga karjeros kelyje ar darbo rinkoje. Tai būtų galima aiškinti įvairiai, bet logiškiausias tokio atsakymo paaiškinimas būtų toks, kad mokiniai, neturėdami jokios darbo patirties, negali konkrečiau įvardyti, kokios praktinės patirties jiems reikėtų.

Kas daro didžiausią įtaką renkantis profesiją ar specialybę?

 

Šis klausimas taip pat pateikė medžiagos apmąstymams: „Kas Jums daro didžiausią įtaką karjeros klausimais?“ Įdomu pastebėti, kad daugiausia įvertinimo taškų surinko „tėvai“, antroje – „televizija, spauda, „ekspertai“, trečioje – „socialiniai tinklai, internetas, draugai“. Tad tėvai, mokinių nuomone, lieka svarbiausias informacijos šaltinis apie tai, kokį karjeros kelią rinktis. Būtų pravartu patyrinėti, kaip vyksta informacijos perdavimas šiuo klausimu: ar jaunuoliai klausosi tėvų nurodymų, kas yra kas, ar veikiau stebi tėvus ir mato, kaip jie jaučiasi dirbdami savo darbą, būdami savo srities specialistai. Ši analizė nėra pajėgi atsakyti į tokį klausimą, tačiau tai galėtų būti įdomi kryptis tolesniems tyrimams…

Laisvi metai po mokyklos?

 

Nė vienas studijų ar universitetų pristatymas Lietuvoje nepraeina be vieno ar kelių pranešėjų, kurie dalijasi patirtimi apie laisvus metus po mokyklos. Anglų kalbos terminas „gap year“ mūsų mokinių auditorijai jau yra gerai žinomas. Apklausa tik patvirtino šią nuostatą. Maždaug 39 proc. respondentų iš minimos apklausos rimtai svarsto galimybę turėti laisvus metus po mokyklos baigimo, motyvuodami tuo, kad „norėtų susipažinti su pasauliu, pakeliauti, savanoriauti ar net užsidirbti pinigų studijoms ir savarankiškam gyvenimui“. Taip pat labai aktyviai reiškiasi mokinių troškimas būti savarankiškiems ir tikėjimas, kad laisvi metai po mokslų jiems padėtų įgyti savarankiškumo. O štai 43 proc. respondentų nesirinktų tokios galimybės, nes mano, kad tai „laiko švaistymas, nori kuo greičiau baigti mokslus ir įsilieti į gyvenimą“, kiti teigia, jog „tiek pavargau nuo mokslų, kad būtų kančia dar laukti“. 18 proc. apklaustųjų dar neturi aiškios nuomonės šiuo klausimu.

Ar svarstote galimybę tarnauti Lietuvos kariuomenėje?

 

Kitas įdomus klausimas, kurį tyrinėjome apklausoje, – ar mokiniai planuotų stoti į Lietuvos kariuomenę? Apklausos rezultatai atskleidė, kad net 38 proc. apklaustųjų rimtai svarsto galimybę atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje, t. y. gavę šaukimą į privalomąją tarnybą ar į krašto apsaugos savanorių pajėgas. 11 proc. respondentų nurodė dar neapsisprendę, mat apsisprendimą lems studijų pasirinkimas Lietuvoje ar užsienyje. O štai 51 proc. į klausimą atsakė neigiamai. Būtina pastebėti, kad neigiamai daugiausia atsakė respondentės merginos, tad galima pasidžiaugti, kad didžioji dalis vaikinų, dalyvavusių anonimiškoje apklausoje, nurodė svarstantys apie tokios formos įsipareigojimą.

Aptariant šį klausimą pastebėta, kad nemažos dalies dešimtos klasės mokinių apsisprendimą lėmė susitikimai su ankstesnių laidų mokiniais, kurie dar dvyliktoje klasėje nusprendė atlikti savanorišką karinę tarnybą. Pasiteiravus dešimtos klasės mokinių apie tokį pasirinkimą paaiškėjo, kad juos labiausiai motyvuoja palankios institucinės sąlygos atlikti savanorišką karo tarnybą, derinant ją su studijomis ir / ar darbu, galimybė morališkai ir fiziškai sustiprėti, įsitraukiant į Lietuvos kariuomenės veiklą.

Kas galėtų padėti karjeros kelyje?

 

Mokiniai nurodė, kad karjeros klausimu jiems reikėtų konsultacijų. Dažniausiai minėtos psichologo konsultacijos, galinčios padėti pažinti save, taip pat – konsultacijos su konkrečių specialybių ekspertais, kurie konkrečiai supažindintų su viena ar kita specialybe. Nerimą sukėlė tokio tipo mokinių atsakymai, kuriuose buvo teigiama, kad „niekas kitas negali padėti, tik aš pats sau“. Tokių atsakymų sulaukta net 19 proc. Lieka atviras klausimas: ar mokiniai linkę problemas spręsti patys, ar nemato galimybių gauti adekvačią pagalbą, rinkdamiesi karjeros kelią, o galbūt neturi galimybių ar noro kalbėtis apie tai su savo tėvais, bendraklasiais, draugais?.. Turint omenyje, kokią vidinę įtampą sukelia šis klausimas, toks respondentų atsakymų pasiskirstymas verčia permąstyti karjeros planavimo paslaugų prieinamumo didinimo klausimą.

Kaip reaguojate į karjeros klausimą?

 

Įdomiausias ir netikėtų atsakymų pateikęs klausimas, kurį uždavėme tiriamiesiems, – kaip jaučiatės girdėdami klausimą, kuo tu norėtum būti? Galima pacituoti vieną atsakymą, puikiai atspindintį paauglystės iššūkį: „Karjeros klausimas labai nervina, nežinau, ką atsakyti, bet geras klausimas, įdomus, tik pavargau nuo jo.“ Atsakymai neretai prieštaravo vienas kitam, atspindėjo vidinę jauno žmogaus sumaištį ir pasiklydimą informacijos gausoje. Kita vertus, tokie atsakymai buvo puiki nuoroda tėvams ir ugdytojams, kurie šiuo, regis, racionaliu klausimu mėgina rasti dialogą su vaiku. Apklausa atskleidė, kad „nervina“ – 26 proc., „pavargo“ – 26 proc., „nežino ką atsakyti“ – 27 proc., „gerai jaučiasi, įdomu“ – 15 proc., „kelia nerimą“ – 6 proc.

Akivaizdžiais minoriniais tonais nuspalvintas klausimas, kurį dažnai užduodame savo vaikams, pasirodo nėra itin geras būdas pradėti dialogą. Apklausos rezultatai siūlo ieškoti kitų būtų, kitų klausimų, kuriais būtų galima kalbėti apie mokinio ateitį, jo planus ir lūkesčius.

Vietoje apibendrinimo

 

Apibendrinus tirtą X mokyklos dešimtokų laidą, pastebėta, kad karjeros klausimas sukelia nemažai negatyvių jausmų. Jie kyla, nes mokiniai neturi adekvačios patirties, aiškių atsakymų šaltinių, kuriais galėtų remtis konstruodami savo karjeros kelią. Tai suprasdami galėtume atitinkamai koreguoti savo kalbėjimą ir pasiūlymus jaunuoliui. Remiantis šia apklausa galima teigti, kad reikėtų skatinti mokinius kaip įmanoma dažniau išnaudoti laisvą laiką savanorystėms, įvairioms veikloms, padėsiančioms susidaryti tam tikrą darbinės patirties bagažą. Pastebėtina, kad labai svarbus yra šių patirčių reflektavimo-įsivertinimo momentas, kuriame turėtų dalyvauti tėvai ar mokytojai, galintys adekvačiai patarti jaunuoliui, pastebėti tam tikrus darbo ar specialybės aspektus. Kita vertus, kol kas dar neturime išplėtotos teisinės ir praktinės bazės, kaip mokiniams padėti „pamatyti“ ar „išmėginti“ darbo rinką, pagal kurios patirtį jie galėtų sąmoningai rinktis specialybes. Tikru pasirinkimu „nežinojimui, ką veikti po mokyklos“ atsiranda laisvų metų ar karinės tarnybos alternatyvos, suteikiančios jaunuoliui taip trokštamą patirties bazę. Pastebėtina, kad apklausa tebuvo vieno atvejo tyrimas, iš kurio ganėtinai sunku daryti platesnius apibendrinimus.

 

Jei atsirastų mokytojų, norinčių savo mokyklose ištirti mokinių nuostatas šiuo klausimu, galite rašyti el. paštu juozapas.labokas@gmail.com ir suderinti apklausos klausimus, taip suteikdami šiam tyrimui platesnį profilį.