Kūno kultūros pamoka – atleisti(,) nereikia(,) dalyvauti

Sprendžiant vaikų sveikatos problemas mokyklose kitais metais planuojama didinti pamokų skaičių. Toks pasikeitimas vertinamas teigiamai, tačiau specialistai atkreipia dėmesį į kitas su tuo susijusias ir spręstinas problemas. Tarp jų – ir pačių kūno kultūros pamokų reputacija bei lankomumas.

 

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nuotraukos

Aktyviai sportuoja tik per pamokas

 

Lietuvos sporto universiteto mokslininkai šiemet paskelbtoje sporto mokslo aktualijų apžvalgoje teigia, kad pradinių klasių mokiniai prasčiau fiziškai pasirengę už kai kurių kitų Europos šalių bendraamžius, o vyresniųjų svoris nuolat didėja, prastėja nemažai fizinio pajėgumo rodiklių.

Lapkritį pristatytame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atliktame sveikatos ir gyvensenos tyrime konstatuojama, kad tik mažiau nei penktadalis 5–9 klasių mokinių (18 proc.) yra fiziškai aktyvūs kasdien.

Mokslininkai rekomenduoja 3–4 metų amžiaus vaikams fiziniam aktyvumui skirti bent 3 valandas per dieną, o 5–17 metų amžiaus – bent po 1 val. kiekvieną dieną. Vaikai, kurie nelanko sporto būrelių ar kitų užsiėmimų, aktyviau juda tik per kūno kultūros pamokas.

 

Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtiname 2018–2019 m. ugdymo plane pradinių (1–4) klasių mokiniams skiriamos 5–6 pamokos (maždaug 3–4 val.), pagrindinėse (5–10) klasėse vidutiniškai tik po 2 pamokas, taip pat rekomenduojama bent 20 min. fiziškai aktyvi pertrauka, o vidurinio ugdymo (11–12 klasių) programoje – minimaliai 4–6 pamokos.

Apie pamokų skaičiaus didinimą buvo kalbama kone dešimtmetį, tačiau formalus pakeitimas įtvirtintas tik neseniai – LR Seimas priėmė naujo kūno kultūros sporto įstatymo redakciją, kuri įsigalios nuo kitų metų. Įstatyme numatoma, kad mokyklose privalomos ne mažiau kaip trys fizinio ugdymo pamokos per savaitę. Iki tol buvo numatytos 3 valandos, kurios iš pažiūros ne visai atsispindėjo ugdymo planuose.

Optimalus fizinis aktyvumas gerina protinę veiklą, darbingumą, nuotaiką. Kūno kultūros pamokos ne tik gali pagerinti sveikatą, energingumą, bet ir turi mokyti, kaip sveikai gyventi, suteikti instrumentus sveikam ir laimingam gyvenimui.
(prof. Albertas Skurvydas)

Sportas gerina ir mokslų rezultatus

 

Šia tema kalbinti specialistai didėjantį pamokų skaičių vertina kaip žingsnį pirmyn, tačiau yra klausiančių, ar fizinis aktyvumas pagerės padidinus vien pamokų kiekybę ir nepakankamai pagerinus kokybę. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pamokos yra tik viena iš sveikatos gerinimo priemonių – rekomenduojama ir daugiau neformalaus ugdymo arba popamokinės veiklos, fizinio aktyvumo laisvalaikiu.

 

Kodėl vaikams reikia lankyti kūno kultūros pamokas? Viena priežastis netgi tiesiogiai susijusi su mokslų rezultatais – tyrimais įrodyta, kad, mokiniams skiriant daugiau fizinės veiklos, rezultatai kitose pamokose gerėja.

„Optimalus fizinis aktyvumas gerina protinę veiklą, darbingumą, nuotaiką. Kūno kultūros pamokos ne tik gali pagerinti sveikatą, energingumą, bet ir turi mokyti, kaip sveikai gyventi, suteikti instrumentus sveikam ir laimingam gyvenimui“, – teigia Lietuvos sporto universiteto (LSU) senato pirmininkas prof. Albertas Skurvydas.

 

Tiesa, apklausti patys mokytojai – ne vien Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – pripažįsta, kad kūno kultūros pamoka nėra itin gerai vertinama tiek tarp mokytojų, tiek tarp mokinių. Tad ir pamokų lankomumas mažiau pavyzdingas, dažniau randama priežasčių pamokose nedalyvauti.

Pavyzdžiui, Mažeikių rajono visuomenės sveikatos biuro atliktoje apklausoje vyresniųjų klasių mokiniai dėl nelankymo dažniausiai nurodė vieną iš trijų priežasčių – arba neįdomu, arba dėl ligos, arba dėl higienos sąlygų (neveikiantys dušai ar kita).

Pamokų turinį keičia naujos idėjos

 

Pirmąją iš trijų užduočių – sudominti mokinius – spręsti tenka mokytojams. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos kūno kultūros pedagogė Irena Vidžiūnienė svarsto, kad su šia problema savo ugdymo įstaigoje susiduria nedaug, nes mokytojai dirba kūrybiškai, yra imlūs naujovėms, o mokyklos vadovai stengiasi sudaryti palankias sąlygas.

„Daug kas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi, kaip bendrausi. Svarbu būti ne aukščiau mokinių, o augti kartu su jais. Nėra taip, kad vaikai nenorėtų, jie kažko nori. Vienas nedaro to pratimo, kitas kito, bet visada atrandi kažką tinkamo. Pamoka nebūtinai turi būti sporto treniruotė, vykdome ir netradicinių pamokų, einame į renginius. Stengiamės, kad pamokos būtų įdomios“, – kalbėjo mokytoja.

 

Ji teigė pasisemianti įkvėpimo įvairiuose seminaruose: „Vykstame į mokymus, domimės, ieškome idėjų. Yra daug programų, kur galima dalyvauti. Man, pavyzdžiui, daug davė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto rengiamo projekto „Olimpinė karta“ veiklos, kur dalyvavome kartu ir su mokiniais. Galima internete rasti daug medžiagos, pabendrauti su kolegomis. Gimnazijos administracija palaiko mūsų norus tobulėti.“

 

LSU lektorė, Kėdainių „Aušros“ progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir sporto reikalams Aida Gaižauskienė pažymi, kad kartais nereikia ir ypatingų lėšų. „Priklauso nuo to, kiek pedagogas pasiruošęs, kiek kūrybingas. Galima pasukti galvą ir pamoką padaryti įdomesnę. Juk tą patį kvadratą galima žaisti su kitokiu kamuoliu, futbolą – poromis, sugalvoti daug modifikacijų. Svarbu derinti žinomus dalykus su nežinomais. Visada reikėtų kalbėti su vaikais, nebijoti užgaišti kelias minutes, paaiškinti kam atliekamas pratimas“, – teigė A. Gaižauskienė.

Dėl pamokų svarbos tekdavo ir pakovoti

Deja, dar tenka iš kolegų asociacijoje girdėti, kad kūno kultūra jų mokyklose yra tarsi paskutinėje vietoje, lėšų tam neskiriama, inventoriaus nėra. Norėtųsi daugiau dėmesio bendrąja prasme, daug kas dabar priklauso nuo mokyklos.

 

I. Vidžiūnienė pripažįsta, kad buvo laikmetis, kai kūno kultūros mokytojams reikėjo ir pakovoti, nes pamoka buvo nurašoma į paskutinę vietą, netgi tarp kitų mokytojų. Panašių istorijų iš kolegų dėl požiūrio mokytoja dar išgirsta ir dabar. „Deja, dar tenka iš kolegų asociacijoje girdėti, kad kūno kultūra jų mokyklose yra tarsi paskutinėje vietoje, lėšų tam neskiriama, inventoriaus nėra. Norėtųsi daugiau dėmesio bendrąja prasme, daug kas dabar priklauso nuo mokyklos, – svarstė pedagogė. – Žinoma, kad suteikiamos sąlygos – didelis dalykas. Mes savo gimnazijoje palyginti gyvename gerai. Turime normalius tvarkaraščius, jei reikia inventoriaus, ateiname, paprašome, parašome projektą ir įsigyjame. Greitai turėsime ir naują stadioną – ko ilgai laukėme.“

 

Anot jos, mokytojams kartais tenka tiesiog patiems surasti sprendimus, svarbu – nenuleisti rankų. „Ko tik seniau nesame darę su kolegomis, kad vaikai galėtų sportuoti – yra tekę dažyti salę, susidėti parketą, stadione sėti žolę. Sportavome ir tarp stalų, kėdžių, kartu su šokių pamokomis, – prisiminė I. Vidžiūnienė. – Dabar, kol vyksta stadiono renovacija, lengviausia būtų pasakyti, kad nėra vietos, bet suradome kitas patalpas ir ten einame. Vaikai pabamba, bet tada primenu žinomą pavyzdį apie mokyklą Šveicarijoje, kur nėra sporto salės, mokiniai vaikšto kitur ir vasarą, ir žiemą.“

Sprendimai dėl raštelių – įvairūs

 

Vienas seniausių ir populiariausių būdų „nusiplauti“ – iš tėvų iškaulytas raštelis dėl tariamo negalavimo. LSU lektorė A. Gaižauskienė tam siūlo paprastą sprendimą: „Pasitaiko, kad tėvai, išprovokuoti vaikų, jiems tarsi suteikia lengvesnį gyvenimą – atleidžia nuo kūno kultūros neva dėl pilvo, rankos ar galvos skausmo. Kaip žinoma, kartais vaikai gudrauja, o tėvams vaikas svarbiausias. Nereikėtų tais rašteliais piktnaudžiauti. Todėl klasės vadovo pareiga būtų susirinkime su tėvais apkalbėti, kuo ši pamoka svarbi, kad ji lygiavertė visoms pamokoms.“

 

Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos kūno kultūros mokytoja Ramutė Kontorovičienė pastebi, kad raštelių skaičius pagausėja atėjus iš pradinės į pagrindinę mokyklą: „Tik šiek tiek nukrito temperatūra ar stipresnis vėjas – ir prasideda. Kartais ir vaikai simuliuoja, bando daryti įtaką tėvams. Žinoma, vienas ar kitas kartas – nieko. Visokių situacijų būna, bet kai pamatai pasikartojančius atvejus ir tai tampa rutina, pasikalbi su tėvais, surandi kompromisą ir tie dalykai baigiasi. Įrodau tėvams, kad sportavimas – dėl vaiko gerovės.“

Mokiniams, kurie vis tik ateina su atleidimo rašteliais, kūrybingi mokytojai suranda alternatyvios veiklos – nuo protinių žaidimų iki sporto edukacijos. „Pavyzdžiui, duodame padėti mokytojui paruošti užduotis arba žaisti šaškes, šachmatus, stebėti pamoką, skaityti straipsnius ir pristatyti, ar buvo naudinga, spręsti kryžiažodžius“, – vardijo I. Vidžiūnienė.

 

Fizinį aktyvumą galima lavinti ne tik pamokose – kaip ir kiekvienais mokslo metais, nuo rudens tūkstančiai mokinių varžosi Lietuvos mokyklų žaidynėse. Jas organizuoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, savivaldybės ir mokyklos.

 

Lietuvos mokyklų žaidynių organizatorių inf.