Kontroversiški istorijos klausimai: mokymas(is) „kitaip“

Antisemitizmas ir holokaustas – viena sudėtingiausių istorijos temų. Kaip rodo kitados atliktas Pilietinės visuomenės instituto tyrimas, pasitaiko, kad mokytojai vengia su mokiniais kalbėtis jautriomis temomis. Tai yra suprantama – egzistuoja įvairūs požiūriai daugeliu klausimų apie Lietuvos okupacijas ir okupacinių rėžimų įvykdytus nusikaltimus ar apskritai valdžios vykdytą politiką arba žmonių poelgius. Todėl ne kiekvienas mokytojas ryžtasi plačioms diskusijoms, per kurias gali tekti išgirsti labai skirtingus požiūrius ir pagrįstus ar nepagrįstus argumentus, o paties mokytojo išsakyta nuomonė gali sulaukti kritikos. O kai kuriais atvejais net ir daugiau nei tik kritinių pastabų.

 

Ir vis dėlto viena svarbiausių šiuolaikinių istorijos mokymo specialistų rekomendacijų yra nevengti su mokiniais kalbėtis įvairiais kontroversiškais praeities klausimais. Geriau kalbėtis negu tai nutylėti! Antra šiuo metu populiari idėja skatina mokinius daugiau suvokti ne tiek „save“ – savo tautos arba savo požiūrį labiausiai atitinkančius faktus, argumentus ar kt., bet daug svarbiau yra suvokti „kitus“ – kitos tautybės, religijos, pasaulėžiūros ar panašiai žmones. Ir labai svarbu mokytis suprasti, kas lėmė jų tokią poziciją.

Ir trečias dalykas. Seniai yra vartojamas posakis: blogas mokytojas pateikia tiesą, geras – moko ją rasti. Taigi mokytojo pateiktas praeities įvykių vertinimas tikrai nėra pats geriausias dalykas. Geriau yra sudaryti sąlygas patiems mokiniams „atrasti“ tiesą, nagrinėjant istorijos šaltinius, iš kurių svarbiausi yra pirminiai šaltiniai, t. y. to laikmečio dokumentai ar kt.

 

Aiškinantis antisemitizmo ir holokausto temą negalima jos atsieti nuo platesnio istorinio konteksto. Neretai mokiniams susidaro įspūdis, kad žydų padėtis nepriklausomoje Lietuvoje buvo labai gera, jie gyveno ramiai ir jautėsi saugūs. Ir tik prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas staiga viską apvertė aukštyn kojomis.

Žemiau surinkti „Lietuvos žinių“ straipsniai atspindi laikotarpį nuo 1933 m. iki 1940 m.: nuo Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (nacių) atėjimo į valdžią Vokietijoje iki sovietinės Lietuvos okupacijos. Jie sudaro prielaidas mokiniams suvokti, kaip galėjo jaustis ir ką galėjo galvoti Lietuvoje gyvenantis žydas, kuris nuolat skaitė laikraštį „Lietuvos žinios“. Todėl mokiniams galėtų būti pateikta iš esmės ta pati užduotis visiems minėto laikraščio straipsniams aptarti.

 

Užduotis: įsivaizduokite, kad jūs esate Lietuvos žydas ir gyvenate bet kuriame Lietuvos mieste ar miestelyje. Kaip reaguojate ir apie ką galvojate perskaitę kiekvieną iš šių straipsnių?

Iš pradžių turime prisiminti, kad 1932 m. vykusiuose rinkimuose į Reichstagą naciai gavo daugiausia balsų. Rinkimus laimėjusios Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos vadas Adolfas Hitleris 1933 m. sausio 30 d. buvo paskirtas Vokietijos kancleriu. Apie šiuos įvykius plačiai buvo rašoma „Lietuvos žiniose“. Praėjus dviem mėnesiams minėtame laikraštyje pasirodė tokio turinio straipsniai, iš kurių atrinkau tik tris. Ir nepamirškime prieš duodami skaityti šiuos straipsnius ar jų ištraukas, paviešinti prieš tai iškeltą klausimą.

 

„Lietuvos žinios“, 1933 m. balandžio 1 d.

Vokietijos žydai paskelbti už įstatymo ribų.

Teisingumo ministerių įsakymais visi žydai juristai pavaromi iš pareigų.

Paskutinės instrukcijos boikotui pradėti.

Berlynas. IV. 1. Elta. Nacionalsocialistų būstinė Miunchene vakar išleido paskutines instrukcijas dėl žydų boikoto. Instrukcijose vietiniai komitetai perspėjami prieš bet kokius smurto veiksmus.

Iš žydų krautuvininkų pareikalauta tučtuojau atleisti žydus tarnautojus ir savo tarnautojams krikščionims išmokėti iš anksto 2 mėnesių algą. Be to, žydų tarnautojams krikščionims įsakyta šiandien 3 val. popiet surengti demonstracijas prieš savo darbdavių krautuves. Darbdaviams krikščionims įsakyta tučtuojau atleisti visus tarnautojus žydus, o darbdaviams žydams uždrausta atleisti tarnautojus ne žydus. Nacionalsocialistų būstinės skiria tam tikrus žmones „imtis žygių“ prieš tuos įsakymus nepildančius žydus.

Boikotas, kaip jau buvo pranešta, jau prieš kelias dienas prasidėjo įvairiuose Vokietijos miestuose. Vakar Berlyne, Kelne ir kituose miestuose nacionalsocialistų smogiamosios dalys užėmė teismo rūmus ir privertė advokatus ir teisėjus žydus išeiti iš rūmų. Teisingumo ministeris paskelbė įsakymą, kuriuo visi teisėjai, valstybės gynėjai ir advokatai žydai suspenduojami nuo pareigų. <…>

 

„Lietuvos žinios“, 1933 m. balandžio 6 d.

Didelis žydų mitingas prieš hitlerininkus.

Vakar Kauno žydai surengė didelį mitingą protestui dėl žydų persekiojimo Vokietijoje pareikšti.

18 val. buvo uždarytos parduotuvės. Dar gerokai prieš skirtą mitingui pradėti laiką prisirinko pilna choralinė sinagoga. Greit aptvino visa Ožeškienės g-vė ir įspindo, užtvenkė L[aisvės] alėjos galą. Policijai teko daryti tvarką. Spėjama, kad buvo susirinkę apie 10 000 žydų.

Mitinge kalbėjo „Idiše Štime“ red. Rubinšteinas, „Volksblato“ red. Markas ir rašytojas Grinbergas. Kalbėtojai nušvietė žydų būklę Vokietijoje, suminėjo daug žiaurių ir baisių žydų persekiojimo faktų, pabrėžė hitlerininkų nekultūringumą ir fanatišką rasinę neapykantą. Be kita buvo pabrėžta, kad Vokietijos žydų persekiojimas esąs labai skaudus Lietuvos žydams, nes Didžiojo karo metu Lietuvos žydai, buvę įtarti šnipinėjimu vokiečiams ir buvo tremiami į Rusijos gilumą.

Priimta rezoliucija, kuria reiškiama pasipiktinimo ir protesto dėl hitlerininkų pastangų Vokietijoje išmarinti žydus. Ši rezoliucija nutarta įteikti visiems užsienio valstybių atstovams Kaune.

Gauta žinių, kad vakar 18 val. ir Kėdainių miesto žydai uždarė parduotuves ir taip pat padarė didelį mitingą. Kėdainiškiai žydai priėmę rezoliuciją boikotuoti vokiečių prekes, kino teatrų filmus ir laikraščius.

<…> Šiauliuose taipogi buvo protesto mitingas, kur nutarta atšaukti iš vokiečių progimnazijos žydų moksleivius.

 

„Lietuvos žinios“, 1933 m. balandžio 18 d.

Atvyko hitlerininkų sužalotas žydas.

Prieš pat Velykas Kaunan atvyko vienas žydas iš Karaliaučiaus, kuriam hitlerininkai padarė net 29 žaizdas: rankoje išdegino hakankreucą, peiliais subadė šonus, pečius, nuspaudė panages ir kitaip žiauriai kankino. Keista, kad tortūras šiam piliečiui darę ne eiliniai hitlerininkai, o žmonės su aukštu mokslu, Karaliaučiaus valdinikai.

 

Minėtame straipsnyje žodis „hakankreucas“ reiškia svastiką, o žodis „tortūras“ – kankinimą.

 

Perskaičius šiuos tris straipsnius būtų galima išklausyti mokinių išsakomas mintis, t. y. kokia jų – įsivaizduojamų žydų pozicijoje – reakcija į aprašomus įvykius.

 

Būtų galima pateikti daug straipsnių iš vėlesnių metų, kurie rodo Hitlerio vykdomą politiką Vokietijoje. Taip pat būtų galima pateikti laikraščio straipsnius, kuriuose informuojama apie nacistų politikos atgarsius Lietuvoje arba apie Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų veikėjų prasidėjusį teismą Kaune 1934 m. (Noimano-Zaso byla), kuriuose paviešinta nacių taktika siekiant atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir pan. Tačiau pereikime prie vieno straipsnio, kuris pasirodė 1938 m. rudenį, ištraukų. Pateiktos kelios ištraukos yra tik nedidelė dalis pranešimų apie Vokietijoje vykusius įvykius.

 

„Lietuvos žinios“, 1938 m. lapkričio 11 d.

Veiksmai prieš žydus Vokietijoje.

Deginamos sinagogos. Naikinamos krautuvės. Masiniai žydų suėmimai.

Berlynas. Elta. Berlyne iš viso buvo 12 sinagogų. Iš jų lapkr. 10 d. septynios užsidegė. Didžioji žydų sinagoga Orlenburgo gatvėje, priešais Berlyno centrinę telefono stotį, liko nepaliesta. Joje nuleistos geležinės užuolaidos ir sinagogą saugo du policijos agentai. Degančių sinagogų rajonus yra apsupusi policija. Minios žmonių renkasi už policijos grandinių, aptaria gaisrus ir vėl išsiskirsto. Daugelio sinagogų vidus išdegęs jau priešpiet, kitų sudegė stogas ir sienos, o kitur pasiliko tik sienos.

Šiaip Berlyne lapkr. 10 d. rytą masinės akcijos prieš gyventojus žydus nebuvo. Tačiau žydų kultūrinės organizacijos biuras buvo uždarytas. Taip pat buvo uždaromos aštuonios žydų mokyklos. Iki piet Berlyne joks oficialus komunikatas nebuvo paskelbtas.

Žiniomis iš Vienos, ten dvi sinagogos buvusios apiplėštos. Ten buvę suimta daug žydų, policijai ieškant pas juos ginklų. Taip pat naktį į lapkričio 10 d. sudegė Miunchene žydų sinagoga. Sudegė ir šalia jos buvusi žydų mokykla. Miunchene žydų gyvenamose miesto dalyse buvo padaryta pas žydus kratų.

Berlynas. Elta. Havaso gautomis žiniomis, ketvirtadienio rytą, 4–5 val., Berlyno žydų sinagogas pradėjo padeginėti jaunuoliai. Jie tam tikslui pasinaudojo benziną. Tatai kaip tik paaiškiną faktą, kad gaisrai labai greit išsiplėtė.

Berlynas. Elta. Ketvirtadienį Berlyne vis buvo gaunama žinių apie antisemitinius ekscesus įvairiuose Vokietijos miestuose. Miunchene buvo išdaužyti žydo Martin Aufhauserio banko langai. Pats Aufhauseris buvo suimtas. Bankininko bendrininkas Kremeris su savo žmona nusižudė. Niurnberge buvo apiplėšti žydų magazinai. Uniformuoti SS būrių nariai įsiveržė į žydų butus ir sudaužė baldus. Frankfurte prie Maino, kur anksčiau buvo didelis žydų centras, buvo padegtos visos sinagogos. Viena sinagoga buvo užgesinta. Kitos dvi sinagogos visai sudegė. Ten žydų krautuvės ir toliau daužomos ir naikinamos. Atrodo, kad prieš pačius žydus nebuvo kėsintasi, o tik prieš jų turtą. Žydus globoja policija ir jie visai laisvai vaikščioja po miestą. Kelne buvo sugriauta sinagoga.

Ketvirtadienį apie pietus vienoje iš pagrindinių Berlyno gatvių, Friedrichštrasėje, buvo apdaužytos žydų krautuvės. Pažymėtina, kad toje gatvėje žydų krautuvių yra labai daug. Daugelio krautuvių langai buvo išdaužyti ir vidaus įrengimai sulaužyti. Dauguma savininkų žydų iš krautuvių pabėgo. Susirinkusi minia, matydama daužomus langus, džiaugsmingai šaukė. Munčstrasė, kuri yra vargingame kvartale ir kurioje taip pat daug žydų krautuvių, atrodė apverktinoje padėtyje. Ten krautuvių langai išdaužyti ir viduje baldai sulaužyti ir išsvaidyti. Ketvirtadienį popiet Kurfuerstendamo alėjoje žydų krautuvės buvo daužomos toliau. <…>

 

Perskaičius 1938 m. straipsnio ištrauką derėtų vėl aptarti tą patį klausimą: kaip reaguojate, apie ką galvojate perskaitę šį straipsnį?

 

Toliau galime pereiti prie 1939 m. laikraštyje pasirodžiusių straipsnių. Kovo pabaigoje laikraštyje buvo galima perskaityti daug įvairaus turinio straipsnių apie Klaipėdos krašto praradimą, apie Adolfo Hitlerio atsilankymą Lietuvos uostamiestyje, karinių dalinių dislokavimą, Klaipėdos gyventojų areštus ir kt. Priminsime, kad 1939 m. kovo 20 d. Vokietija įteikė ultimatumą Lietuvai, reikalaudama perduoti Klaipėdos kraštą. Lietuva ultimatumą priėmė. Mokiniams pateikiame tik tris žinutes iš minėto laikraščio, kurios byloja apie padėtį skirtingose Lietuvos vietose. Tokio pobūdžio pranešimų yra tikrai nemažai.

 

„Lietuvos žinios“, 1939 m. kovo 25 d.

Daug pabėgėlių iš Klaipėdos Kretingoje.

Kovo 21 d., antradienį, apie 16 val., prasidėjo masinis persikraustymas iš Klaipėdos į Kretingą. Pirmiausia pradėjo persikraustyti žydai. Naktį iš antradienio į trečiadienį buvo nepaprastas judėjimas autosunkvežimiais, keleiviniais autobusais ir lengvosiomis mašinomis. Dar didesnis judėjimas vyko trečiadienio dieną. Judėjimui tvarkyti Kretingos mieste, geležinkelio stotyje ir prie Klaipėdos krašto sienos buvo įpareigoti vietos šauliai, kaip pagalbininkai policijai. Trečiadienio vakare ir naktį į ketvirtadienį judėjimas sumažėjo. Tuo laiku daugiausia atvažiavo lietuviai, lietuviškų įstaigų tarnautojai, įmonių darbininkai ir kt. Esant tokiam dideliam judėjimui įvyko ir eismo nelaimių, tačiau aukų ir sunkiau nukentėjusių nebuvo. Ketvirtadienio rytą važiuojančių iš Klaipėdos nedaug bebuvo, o nuo 12 valandos visai sumažėjo, nors vienas kitas dar važiavo. Kretinga šiuo metu perpildyta. Daugiausia žydai. Įvairūs daiktai ir baldai, nesant laisvų butų, sukrauti kai kur pašiūrėse ir ant kiemų. Taip pat perpildyta Klaipėdos pabėgėliais Palanga ir kiti apylinkės miesteliai. Apskrities viršininkas ir miesto burmistras daug rūpinasi atvykstančiųjų reikalais: maistu, patalpomis ir kt. Ketvirtadienio vakare miestas buvo visai aprimęs ir atrodė daugiau kasdieniškas, nors širdyse visi susirūpinę.

 

„Lietuvos žinios“, 1939 m. kovo 27 d.

Miesteliuose ir kaimuose.

Seda (Mažeikių aps.)

Didelis susijaudinimas dėl Klaipėdos.

Gavus žinių, kad Klaipėda atiduodama Vokietijai, žmonėse jaučiamas didelis susijaudinimas. Daug šios apylinkės gyventojų kaip žydų taip ir lietuvių gyveno Klaipėdoj ir vertėsi vieni prekyba, kiti darbu, gerai uždirbdami. Jau daug žydų grįžo tuščiom rankom, jų turtas konfiskuotas, atimti pinigai ir t. t.

 

„Lietuvos žinios“, 1939 m. kovo 28 d.

Vilkaviškio kronika. Dėl Klaipėdos.

Kovo 22 d. įvykiai vilkaviškiečius sutiko visai nelauktai ir netikėtai. Anksti ryte, išgirdę radijo pranešimą, kad atsisakoma nuo Klaipėdos krašto, Reichui reikalaujant, žmonės tiesiog nebesuprato, kas čia darosi. Juk dar neseniai oficiali vokiečių telegramų agentūra panašius užsieninių radijų paskleistus gandus dementavo. Bėgiojo vieni pas kitus, būriavosi gatvėse, kimšosi prie spaudos kioskų, kur buvo radijo priimtuvas, durys neužsidarė. Prieš pietus nežinios ir nerimo nuotaika dar labiau pakilo. Buvo galima matyti gatvėse verkiančias moteris, karštai kalbančius ir gestikuliuojančius vyrus. Ypač smarkiai buvo paveikti žydai. Visai kitokios nuotaikos buvo vietiniai vokiečiai. Šie, šventadieniškais drabužiais apsirengę, besišypsančiais veidais „defiliavo“ miesto gatvėmis. Po pietų pasirodė nešuliais nešini kaimo jaunuoliai. Nors dieninė radijo informacija buvo labai šykšti ir nelinksminanti, bet kažkodėl lietuvių ūpas pakito, matėsi lyg kažkoks ryžtingumas, drąsumas ir karingumas. Ne iš vieno lūpų buvo girdėti: „jiems ne Čekija“, „lietuvis nevergaus“, „tik per mūsų lavonus“. Ir kartu keista, kartu ir malonu buvo matyti vieningai nusiteikusius ir mąstančius įvairių pažiūrų žmones. Visoje Suvalkijoje nori konsolidacinės vyriausybės.

 

Straipsnyje paminėtas žodis „defiliavo“ reiškia eiti (važiuoti) paradine rikiuote.

 

Visas tris publikacijas derėtų vėl aptarti, nes Klaipėdos krašto praradimas ypač palietė Lietuvą. Ir šiuo atveju iš mokinių pusės turėtų būti pateikta įvairių nuomonių ir platesnių įžvalgų.

 

Dabar galime pereiti prie dviejų straipsnių, kurie rodo svarbius Antrojo pasaulinio karo įvykius. Taigi užduotis mokiniams išlieka tokia pati: kaip reaguojate, apie ką galvojate perskaitę kiekvieną iš šių straipsnių?

 

„Lietuvos žinios“, 1939 m. rugsėjo 1 d.

Prasidėjo lenkų vokiečių karas.

Jau bombarduota Krokuva, Katovicai, Puckas ir Gardinas.

Anglai visą naktį gabeno kariuomenę į Prancūziją.

Dancigas jau prijungtas prie Vokietijos.

Vokietijos radijo keturiomis kalbomis paskelbtasis Hitlerio žodis kariuomenei čia laikomas karo pradžia.Jis padarė tokį įspūdį, kuris duoda suprasti, jog viltys išvengti karo bus dingusios. Tas nuotaikas patvirtina Dancigo nacionalsocialistų pirmininko Forsterio paskelbimas, Kas Dancigas atsiduodąs Vokietijos valiai. Hitlerio pasakymas „Jėga prieš jėgą“ čia vertinama kaip karo pradžia. Nebent tiktai koks nelauktumas galėtų dar taiką išgelbėti.

Varšuva gavo radijo žinias iš Londono, kad vakar visą dieną ir praėjusią naktį per Lamanšą ėjo Anglijos kariuomenės transportai į Prancūziją. Apytikrėmis žiniomis, į Prancūziją esą tuo tarpu pervežta apie 5000-10000 anglų kareivių, tai bene pirmoji armija.

Varšuva šiandien informuoja visus savo krašto gyventojus, kad karas su Vokietija faktinai jau einąs, nes naktį Vokietijos lėktuvai jau bombardavę Krokuvą, Pucką, Katovicus ir Gardiną. Be to, papildomai pranešama, kad vokiečių kariuomenė iš Rytprūsių pusės žygiuojanti Mlavos link. Taip pat esanti kariuomenės koncentracija ties Tanenbergu. Konstatuojama, kad bendra Vokietijos kariuomenės judėjimo kryptis esanti kreipiama Lenkijos sostinės – Varšuvos kryptimi.

Lenkijos gyventojų nuotaikos paskutinėmis valandomis visai jau karo apimtos. Ankstyvosios mano žinios, kaip iš to galima spręsti, jau bus įvykių pralenktos.

Paskutiniausiomis žiniomis, šiąnakt Dancigan lėktuvu grįžo gauleiteris Forsteris su nauja konstitucija Dancigui. Grįžęs Forsteris tuoja pasikvietė Greizerį ir kitus senato vadovus ir jiems pareiškė, kad pagal gautas Hitlerio instrukcijas nebėra ko laukti Dancigo prijungimo prie Vokietijos su Lenkijos gera valia ir kad dancigiečiai turį tuoj pradėti veikti ir skelbti savarankų prisijungimą prie Vokietijos.<…>

 

„Lietuvos žinios“, 1940 m. birželio 15 d.

Paryžius Vokiečių paimtas.

Jis atiduotas be šūvio, vokiečių ir prancūzų kariams susitarus.

1940 metų birželio 14 d., kaip vokiečių kariuomenės triumfalinio įžygiavimo į Paryžių diena, vokiečių tautos istorijoje bus įrašytas aukso raidėmis. Štai vienalytė Berlyno nuomonė, suplevėsavus Eifelio bokšte Trečiojo Reicho vėliavai su hakenkreucu. Šis vokiečių triumfas, kaip pastebi „Deutsche Allgemeine Zeiting“, žaibo greitumu apibėgs visą žemės rutulį. <…>

 

Išklausius išsakytas mokinių mintis dėl perskaitytų žinių apie Lenkijos užpuolimą ir Prancūzijos sostinės kapituliaciją, siūlome duoti mokiniams perskaityti dar vieną „Lietuvos žinių“ publikaciją, kuri buvo paskelbta praėjus tik trims dienoms po aukščiau išspausdintos informacijos apie nacistinės Vokietijos užimtą Paryžių. Klausimas mokiniams išlieka tas pats. Išklausykime paskui nuomones, kaip sekasi visa tai vertinti iš kitos perspektyvos.

 

„Lietuvos žinios“, 1940 m. birželio 17 d.

Kariuomenės vado gen. Vitkausko įsakymas.

Kaunas. Elta. Kariuomenės vadas divizijos generolas Vitkauskas šių metų birželio 15 dieną paskelbė tokį įsakymą (Nr. 26, Rikiuotės sritis);

„§1.

Lietuvos vyriausybei priėmus SSRS vyriausybės reikalavimus įsteigti Lietuvoje naujas Sovietų kariuomenės įgulas, š. m. VI. 15. 15 val. Sovietų kariuomenės dalys pradėjo per sieną žygį krašto vidun.

ĮSAKAU:

1. Žygiuojančiai Sovietų kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai, kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei.
2. Divizijų vadams, savo teritorijų ribose, organizuoti šios kariuomenės vorų sutikimą, pasiunčiant pasitikti ir pristatyti dalių vadus, o svarbesnėse kryptyse išvyksta ir pasitinka patys divizijų vadai.

Painformuoti dėl patogesnių žygiui kelių, pastovių vietų, įskaitant vietos administracijai parengti patalpas ir pan. Jei būtų gautas žygiuojančių vorų vadų sutikimas, paskirti lydėti nuolatinius aukštesnio laipsnio karininkus, mokančius rusų kalbą.

3. Imtis visų galimų priemonių, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kurių išsišokimų.

Bet kuriems incidentams įvykus, dėti visas pastangas juos likviduoti vietoje, nepažeidžiant mums draugingos kariuomenės orumo.

Visur, kur tinka, priminti, kad mes žiūrime į Sovietų Sąjungos kariuomenę kaip draugišką kariuomenę ir prašyti mūsų kariuomenės, administracijos ir gyventojų atžvilgiu taikyti tokius pačius jausmus.

4. Tikslu pilniau patenkinti žygiuojančios Sovietų kariuomenės pageidavimus, karininkai palydovai, kur reikia, turi pavartoti visą savo autoritetą administracijos organų ir gyventojų atžvilgiu, per daug nesivaržydami dėl atsakomybės. Tačiau, įvykus nesusipratimams, turi tuojau apie tai pranešti žygiuojančios voros ar dalinio vadui.

Tik ypatingai svarbiais ir painiais klausimais susisiekti su Kar. Štabu ir gauti nurodymų.

5. Šį įsakymą vykdyti tuojau.“

 

Kaip galima numanyti, pateiktų straipsnių aptarimas turėtų mokiniams pasitarnauti gilinant suvokimą, kad praeities įvykiai paliečia atskiras tautas ir netgi atskiras žmonių grupes skirtingai, kad kiekvienas vertina tuos įvykius dažniausiai iš savo perspektyvos. Ir svarbu padėti mokiniams suprasti, ką galėjo jausti kiti žmonės, papuolę į tokias sąlygas, veikiami to meto aplinkybių. Šiuo atveju pateikti straipsniai iš 1933–1940 m. „Lietuvos žinių“ turėtų padėti suvokti, kur link krypo Europoje vykę įvykiai ir kaip jie galėjo veikti to metu Lietuvoje gyvenusius žydus. Ir dar daugiau – kiek Lietuvos žydų ir krašto daugumos gyventojų, t. y. lietuvių, nuostatos, veikiamos tarptautinių aplinkybių, sutapo ar tam tikra dalimi buvo skirtingos.

 

Šilalės sinagoga. Po 1906 m. sudegusios medinės sinagogos, 1910–1914 m. buvo pastatyta raudonų plytų sinagoga, kurioje Nepriklausomybės metais veikė ir žydų pradžios mokykla (nuotrauka iš Jad Vašem muziejaus rinkinių. Data nežinoma). Buvusi sinagoga. 2013 m. joje įsikūrė parduotuvė „Senukai“

 

Sušaudytų žydų kapavietė Tūbinių miške, 2013 m. Vienoje iš kapaviečių ilsisi ir klasės draugės, su kuria mokėmės iš vieno vadovėlio, palaikai.

Paminklinė lenta sušaudytų žydų kapavietėje prie buvusių Šilalės žydų senųjų kapinių, 2013 m. Čia atgulė dauguma miesto vyrų žydų, kuriuos teko pažinti.

Benedikto Šetkaus nuotraukos