Kodėl vaikams reikia stebuklo ir pasakų?

Ankstyvąją vaikystę galima apibūdinti dviem žodžiais: žaidimai ir pasakos. Klausydamasis pasakos vaikas dažniausiai užmiega, o tuo metu jo kūnas „virškina“, „perdirba“ įspūdžius. Pastebėjote, kad išsimiegojęs vaikas nori žaisti? Taip, šie du dalykai susiję – pasakos daro įtaką vaikų žaidimams.

 

Akimirką įsivaizduokime vaikystę be žaidimų. Tik ne tų, kurie ekranuose, programėlėse, o tikrų – kūrybinių, vaidmenų žaidimų, į kuriuos vaikas panyra visa esybe. Tokia tamsi fantazija tikriausiai primintų išdegintą dykumą.

 

Vaikas – būtybė, atkeliavusi iš dvasinio pasaulio. Pasakos taipogi gimė iš žmonijos dvasinio srauto. Anot Fridelės Lenc, tikroji, senoji pasaka turi ryšį su pirminiu dieviškuoju šaltiniu, kurio negali sugriauti joks intelektas.

 

Ką tai reiškia? Per pasaką žmogus susisiekia su pirminiais archetipiniais vaizdiniais ir yra jų veikiamas. Sekdamas vaikui pasaką, kitas žmogus „mato“ (ir perduoda) vidinius vaizdinius. Vaikas, klausydamasis pasakos, taipogi mato vaizdinius – akimis to, kuris pasaką seka. Šie vaizdiniai persmelkia sielą (beje, visi vaizdingi posakiai kilę iš tų pačių archetipinių vaizdinių). Tai tikriausiai ir yra didžiausia pasakų vertė – gebėjimas pasiekti pačius giliausius vaiko esaties kampelius.

 

Žaidimų impulsą ir temas vaikas semia iš savo aplinkos, iš gyvenimo. Išgyvendamas aplinką, istorijas, įvykius, situacijas, mažasis žmogus transformuoja patirtis. Pasąmonėje vaiko „aš“ pasiima iš pasakos gėrio ir tiesos grūdą, reikalingą, kad augtų.

Kad vaikas patikėtų pasaka ir ją patirtų iki pabaigos, klausytis jos turi daug kartų. Vėliau pasaka gali būti vaidinama – taip ji vaikui tampa daug tikresnė ir realesnė. Žaisdamas jis numalšina ir dalį pasąmoninių įtampų. Tokiu būdu popiečio ir vakaro pasakėlė vaikui tampa nuostabiausiu įkvėpimo šaltiniu, o vėliau – ir originaliu žaidimų turiniu.

Iš tiesų – pasaka – maistas vaiko sielai.

Kuo vaikui naudingos pasakos?

 

Galime suklysti manydami, kad pasaka – tai nieko svarbaus, nieko rimto. Iš tiesų pasaka –  gyvenimo mokykla, vertybių kūrimo įrankis, jausmų pažinimo ir priėmimo (baimė ar liūdesys dėl herojaus nelaimių, džiaugsmas ir ramybė, dėl sėkmingai pasibaigusių išbandymų…) būdas, emocinio intelekto auginimo priemonė ir dar daug kitų dalykų.

 

Ypač tai – gimtosios kalbos ugdymo įrankis. Įsiklausydamas ir įsigyvendamas į sekamą pasaką, vaikas girdi turtingiausią, vaizdingiausią tautos kalbą. Būtent todėl savos, liaudies pasakos – pačios vertingiausios, o ne dėl to, jog kalbininkai ar ugdymo programų autoriai taip nurodė. Žmonių kalba – tai ne tik bendravimo priemonė. Kalba, anot kalbininko Jono Klimavičiaus, yra būties namai. Tai viena iš gyvybingumo ir išgyvenimo sąlygų. Be kalbos mes – niekas. Gyvūnai.

Puiku, kai vaikui perduodama švari, tyra klasikinių pasakų kalba, o ne sausa, iškraipyta ar „adaptuota“, pakeista spalvingais, ryškiais paveikslėliais. Trumpinant, paprastinant, primityvinant pasaką dingsta jos esmė, vadinasi, dingsta ir laukiamas poveikis.

Vaikystėje būtina žaisti

 

Šiuolaikiniai vaikai gyvena ekranų apsupty. „Filmų žiūrėjimas kenkia ne tik vaiko akims, bet ir protui“, – dar XX a. viduryje teigė turkų rašytojas R. C. Ulunay. Televizija paralyžiuoja fantaziją, o komiksai iškreipia, sudarko pasaulio vaizdą. Patikimiausia apsauga nuo to – vaikystės pasaka. Taip teigia ir jau anksčiau minėta Fridelė Lenc, parašiusi ne vieną knygą apie pasakų simbolių ir vaizdinių reikšmes.

 

Edukacija – svarbus dalykas, kai ji savalaikė ir neperkrauta. Mokykloje tai puiku, bet per anksti pradėtas vaiko mokymas atima iš vaikų laiką pasakoms ir žaidimams. Įvairiausios suaugusiųjų siūlomos ar primetamos „ugdomosios veiklos“ – atskira tema. Dažnai jos tinkamos, bet… ar jų ne per daug, ar jos ne per anksti, ar jos tikrai lavina, o gal jomis tik neprasmingai „užmušinėjame“ laiką?

 

Ar jūsų gyvenime yra vietos pasakoms? Ar jūs atradote, atpažinote savo gyvenimo pasaką? Suaugę žmonės jau nebepajėgia išvengti iš ekranų besiliejančio informacijos srauto, o vaikai juk mėgdžioja juos…

Tačiau niekada nevėlu gydytis pasakomis: skaityti, kurti, sekti sau ir artimiesiems. Pastebėti, kaip jaučiamės klausydamiesi pasakos. Tai savotiška meditacija: ji ramina, nutildo minčių „malūną“, apvalo, atgaivina ir migdo. Psichologai ne veltui pasakas naudoja ir asmeninėje, ir porų terapijoje, ir rekomenduoja bet kam prie jų sugrįžti vakarais, prieš miegą. Tarsi vaikystėje.

 

Todėl vaikystės pasakos ir žaidimai – tai namo pamatas, ant kurio vaikas „pastato“ savo individualumą ir asmenybę. Žaidimus ir pasakas galėtų simbolizuoti ir gyvybingos šaknys medžio, iš kurio išauga besivystanti žmogaus esybė. Augdama tinkamomis sąlygomis ji žydės ir duos vaisių.