Kodėl pasaulio ir Europos čempionas buvo išmestas iš mokyklos?

Nijolė Andrušaitytė
,
kūno kultūros mokytoja
Sandra Karenauskienė

Sportas ugdo ištvermę ir pasitikėjimą savimi, moko priimti kritiką, skatina nepasiduoti, ramiai reaguoti į nesėkmes ir nekartoti klaidų, o iš jų mokytis ir judėti į priekį. Tokiu požiūriu vadovaujasi disko metikas, pasaulio ir Europos lengvosios atletikos čempionas Andrius Gudžius. Jis gruodžio 11 d. svečiavosi Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje. Sportininko susitikimas su gimnazistais, inicijuotas kūno kultūros mokytojos Nijolės Andrušaitytės, virto tiesiog nuoširdžiu ir atviru pokalbiu. Jau susitikimo pradžioje sportininkas teigė, kad atvažiavo į Radviliškį ne savęs parodyti ir pasidžiaugti pasiekimais ar apdovanojimais, o papasakoti savo istoriją, kuri galbūt kažkam padės, paskatins siekti tikslų ar motyvuos imtis veiklos. Tai, ką matome žiniasklaidoje – pergalės, apdovanojimai, tėra vienadieniai dalykai, viskas, ką pasiimame, susikrauname tarsi bagažą kelyje iki pergalės, yra svarbiausia. Tai nėra lengva, reikalauja daug darbo ir pastangų, bet jei turi tikslą, jei sistemingai jo sieki, jei tau patinka, ką darai, savaime atkrenta viskas, kas žalinga.

 

Gimnazistai ir mokytojai domėjosi tokios nepopuliarios sporto šakos pasirinkimu, sportininko mityba, treniruočių grafiku, požiūriu į dopingą, ateities planais, bet turbūt daugumai labiausiai įsiminė sportininko mokyklinių metų patirtis. Disko metikas pabrėžė, kad jaunas žmogus turi gyventi savo gyvenimą, negalima atsiriboti nuo visko ir tik treniruotis. Gali dirbti 5 ar 10 metų ir būti tik vidutiniokas, tai nėra gerai. Pasirinkęs sportą turi jam atiduoti visą save, turi norėti varžytis ir laimėti, aišku, nepamiršti, kad sporto laimėjimai, šlovė yra laikini dalykai, akimirksniu viskas gali pasikeisti dėl ligos, traumos, nesugebėjimo suvaldyti emocijų ar kitų veiksnių. Sportininkas neslėpė, kad buvo išmestas iš mokyklos dėl prasto lankomumo. Iki 10 klasės buvęs geras ir pažangus mokinys, o paskui prasidėjo pirmos rimtesnės pergalės Europos jaunimo čempionatuose… Andrius Gudžius teigia, kad jam, tikram kaimo vaikui, augusiam vienkiemyje ir gebėjusiam tik paskui žagrę varinėti, atsirado galimybė išvažiuoti į didmiestį, nes treneris pastebėjo paauglio sudėjimą, tvirtą stotą. Čempionas pabrėžė, kad būdamas 13 metų vaikis nė nežinojo, kas yra tas disko metimas, bet pasitaręs su tėvais priėmė trenerio pasiūlymą. Pradėjo treniruotis, gerai sekėsi, greitai pasiektos pergalės, todėl ėmė patikti tokia veikla. Genai lėmė, kad nereikia labai ilgai dirbti sporto salėje, nes beveik viskas, ką suvalgo, „eina į kūną“. Taip ir susidėjo, kad mokslus apleido – pateko tarp elito savo amžiaus grupėje, treniruotės, varžybos, kita aplinka, miestas, draugai. Būtent dėl to vidury mokslo metų buvo išmestas iš mokyklos. Bet tai „apvelėjo šonus“ kaip reikiant, privertė susimąstyti. Treneriui reikia sportininko, visi džiaugiasi medaliais, o kas būsi po sporto, niekam nerūpi. Todėl po metų susirado kitą mokyklą. Anot lengvaatlečio, gavo gerą direktorių ir labai protingą klasės auklėtoją. Tada ir atėjo suvokimas, suaugę žmonės pasakė, kad jų gyvenimas nuo to, ar mokysiuos, ar nesimokysiu, tikrai nepasikeis. Tai tik mano reikalas. Sportas – mano gyvenimas, o mokykla – mano pareiga ir atsakomybė. Tai taip ir sutarėme: galiu nelankyti mokyklos, bet kontroliniai darbai ir visokie atsiskaitymai yra mano atsakomybė. Jei sugebėsiu, viskas gerai. Toks požiūris įpareigojo, prieš biologijos valstybinį egzaminą teko 2 savaites ištisai kalti, ruoštis, gilintis į visas temas. Kai nori – viskas įmanoma, bet kam taip save sekinti, kai gali visa tai sistemingai daryti… Vėliau sportininkas baigė ir universitetą, bet magistro nesiekė. Jo nuomone, žmogus visą gyvenimą turi mokytis, jam ypač svarbi patirtis, bendravimas su žmonėmis. Kadangi pinigus, uždirbtus sportuojant, investavo, dabar jaučia pareigą rūpintis tais žmonėmis, kurie jam dirba. Svarbiausia, kad žmogus dirbtų ir jam patiktų, nes ne viskas matuojama pinigais.

 

Kita vertus, sportininkas ne tik atviras, bet ir turi griežtą nuomonę apie dopingą. Pasak čempiono, tai sąžinės reikalas ir jokių išimčių negali būti: arba vartoji, arba nevartoji. Dopingo netyčia, dėl nežinojimo nebūna. Ir nesvarbu, ar po metų, ar po penkerių tai paaiškėja. Savo nuomonę disko metikas iliustravo pavyzdžiu apie Olandijos slidininkus Sočio olimpiadoje – didžioji dalis slidininkų oficialiai serga astma, kad galėtų vartoti vieną vaistą. Pagal protokolą – viskas gerai, bet ar garbinga? Dopingo kontrolė irgi labai svarbi. Sportininkai yra nuolat kontroliuojami, turi pateikti dopingo komisijai gana tikslius savo dienotvarkės planus, numanyti, kur ir kada bus, kad galėtų rasti ir paimti mėginius. Kitaip laukia sankcijos – dvejiems metams prarandama teisė dalyvauti varžybose. Atsakydamas į klausimus apie svarbiausias varžybas ir pasiruošimą joms, sportininkas minėjo, kad jis dirba sunkiai, bet nelabai daug. Pratimai per treniruotes niekuo nesiskiria nuo kitų sportininkų, tačiau jis stengiasi maksimaliai išnaudoti savo jėgą, dirbti tol, kol gali, kol pasiekia ribą. Sportininkas pabrėžė, kad reikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai pasiruošti varžyboms. Ne visada pavyksta susitvarkyti su emocijomis ir tai lemia įvairiausi veiksniai. Specialių ritualų prieš varžybas neatlieka, bet visada laikosi dviejų taisyklių – nebendrauja su žiniasklaida ir nevalgo. Sportininkas mano, kad alkis padeda, taip sužadinamas instinktas kovoti, sukyla sportinis įniršis, atsiranda jėgų antplūdis, kurį išnaudoja lemiamu momentu. Gimnazistų paklaustas apie uždarbį, sportininkas paaiškino, kad iki 20 metų atstovaujama Lietuvai, valstybė apmoka išlaidas, kitaip tariant, investuoja į sportininką ir tikisi pergalių. Vėliau sportininkas, norėdamas uždirbti iš savo veiklos, turi dalyvauti komercinėse varžybose. Valstybė materialios naudos negauna, tačiau garsinamas Lietuvos vardas, tai pritraukia įvairias įmones, jos gali atnešti ekonominės naudos – steigti šalyje savo įmones arba prekiauti sportine produkcija. Tačiau lengvaatletis dar kartą priminė, kad sportininkas, baigęs karjerą, turi imtis kokios nors veiklos. Be to, šiek tiek netikėtą nuomonę disko metikas išreiškė apie trenerio darbą – jei nuspręs dirbti treneriu, tai dirbs nemokamai, bet su vienu žmogumi, kuris turi galimybių tapti čempionu. Nemato prasmės už mažą atlygį dirbti su dvidešimčia vaikų ir rengti vidutinybes, kurios taip nieko ir nepasieks sporte. Iš tiesų, buvo labai įdomu klausyti žmogaus, turinčio tvirtą nuomonę ir galinčio ją pagrįsti kasdieniais pavyzdžiais iš savo gyvenimo, kartais tokio artimo ir pažįstamo mums…

 

Džiugu, kad kasmet mūsų mokykloje lankosi garbūs sporto pasaulio atstovai, kurie mielai dalijasi savo patirtimi. Taigi, dar kartą įsitikinome, kad didūs sportininkai, garsinantys Lietuvą pasaulyje, yra tokie pat žmonės, klystantys ir besimokantys iš klaidų, sunkiu darbu, ištverme ir užsispyrimu pasiekiantys aukštų rezultatų.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.