Kodėl migracijos politika žlunga?

Zina Rimgailienė

Galbūt daugiau nei 10 metų Lietuvos socialinių tyrimų centras tyrinėja visuomenės nuostatas dėl skirtingų socialinių grupių. Ir negali patvirtinti, kad jos (nuostatos) kistų į gerąją pusę. Tyrėjai teigia, kad hierarchija yra stabili ir gana neigiama. Lietuviai labai nepatikliai žvelgia į bemaž visas labiau nuo jų besiskiriančias religines, etnines ar socialines grupes. Savo kaimynystėje dažnas nepageidauja nei musulmonų, nei romų, taip pat ir Jehovos liudytojų, homoseksualų ar buvusių kalinių. Apie baimę ir nepasitikėjimą kitokiais, uždarumą ir migracijos krizę (?) kalbamės su Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoju dr. Karoliu ŽIBU.

Kristinos Aleksynaitės nuotr. 

Mūsų klausimus iš dalies sufleruoja tai, apie ką kalbėjote ketvirtajame Nacionaliniame švietimo lyderystės forume, organizuotame vykdant projektą „Lyderių laikas 3“, ir tai, kad konsultavote Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinio spektaklio „Dreamland“ (rež. Mantas Jančiauskas) kūrėjus. Jei kas būtų negirdėjęs, priminsime, kad tai penkių Lietuvoje gyvenančių imigrantų istorijos, pirmą kartą papasakotos teatro scenoje.

Kaip manote, kokios yra priežastys, lemiančios mūsų nepasitikėjimą ir uždarumą? Galbūt tai ir istorinė atmintis, atsiskleidžianti ryškėjant migracijos krizei?

Vadinamasis pabėgėlių perkėlimo procesas, norime to ar ne, privertė pradėti labiau domėtis tarptautinės migracijos srautais. Prieš penkiolika metų mes tuo nesidomėjome. Kai prieš dvylika metų dėsčiau apie vadinamuosius „karštuosius taškus“ Šiaurės Afrikoje ir Pietų Europoje, studentams ta tema pasirodė labai tolima, o šiuo metu mūsų regione turime „pabėgėlių krizę be pabėgėlių“. Ją aiškinti galima įvairiai: dalis žmonių tai suvokia kaip infrastruktūros (priėmimo sistemų) krizę arba sąlygų priimti pabėgėlius nebuvimą, nepasiruošimą; kiti sako, kad tai yra politinė arba solidarumo krizė. Bet jokiu būdu tai nėra migracijos krizė, nes migracijos krizė yra Artimuosiuose Rytuose, kai kuriose Afrikos valstybėse, kada vienoje šalyje atsiranda du milijonai pabėgėlių. O apie kokią krizę galime kalbėti mes? Bet ateityje dėl klimato kaitos, dėl nedarnaus vystymosi procesų imigracija bus intensyvesnė ir apie tai jau reikia pradėti galvoti šiandien arba reikėjo vakar.

 

Kodėl mes tokie esame? Mes nesame kažkokie išskirtiniai iš viso regiono. Jei pasižiūrėsime į Lenkiją, Graikiją, Čekiją, tai mūsų atvirumo indeksas visuomenėje yra daug aukštesnis. Bet europiniame kontekste esame kur kas žemiau nei ES vidurkis. Kodėl? Reikia suprasti, kad dažniausiai žmonės bijo to, ko nežino. „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad tos visuomenės, kurios turi dideles imigrantų bendruomenes, yra linkusios pačiame migracijos procese matyti socialinę ir ekonominę naudą. Ten, kur yra nedidelės imigrantų bendruomenės, žmonės neturi tiesioginio kontakto su pabėgėliais, tose šalyse vyrauja nesupratimas, baimė. Tai yra stereotipizuojama pasinaudojant žiniasklaida, joje išreikštu išankstiniu nusistatymu, etniniais stereotipais ir vyraujančiais (įtvirtintais) mitais. Pas mus, deja, iki šiol visuomenės nuostatoms įtaką daro ne tiesioginis bendravimas ar vietos bendruomenėje vyraujantys socialiniai tinklai, bet viešajame diskurse dominuojančios nuostatos. O štai tose šalyse, kuriose yra didžiausia imigrantų koncentracija, įtaką daro ir viešasis diskursas, ir tiesioginis bendravimas. Tiesioginis kontaktas kuria supratimą ir įtraukią visuomenę. Daug sudėtingiau šias nuostatas pakeisti per tam tikras vienpusiškas žiniasklaidos kampanijas. Kitas esminis dalykas, priešingai nei kitose Vakarų Europos ar Šiaurės šalyse, pas mus vyrauja vadinamasis konservatyvusis arba etninis nacionalizmas, kuris ypač pasireiškė po Sovietų Sąjungos žlugimo. Šis nacionalizmas mums leidžia kalbėti apie visuomenę ne per pilietinį dalyvavimą, o per etninę, identiteto dimensiją, o tai reiškia, labai trumpai tariant, kad mes tuo pačiu esame ir kultūriškai uždara visuomenė.

 

Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad daug labiau pritartume ukrainiečių perkėlimui iš okupuotų teritorijų nei sirų iš karo zonos. Mes taip pat labiau pritartume priimti klimato kaitos pabėgėlius, kurie būtų krikščionys. Bet esme linkę mažiau pritarti pabėgėlių perkėlimui iš musulmoniškų kraštų. Čia susideda daug elementų, galima aiškinti ir per tiesioginio kontakto nebuvimą, ir per tarptautinės migracijos dimensijos nesuvokimą. Bet labai svarbu patiems suprasti, kad mes tebeesame tame konservatyvaus nacionalizmo etape, kuriame visuomenę suprantame gana siaurai. Šiame kontekste turime kalbėti ne tik apie baimę, kurią mums neva sukelia pabėgėliai, bet ir apie kitoniškumą apskritai. Socialinė distancija tarp visuomenės daugumos ir tam tikrų grupių yra susisijusi ne tik su etniškumu, religija, bet ir su socialiniu statusu, tai yra grupėmis žmonių, kurie turi tam tikrą psichinę negalią, priklausomybę nuo narkotikų ar yra buvę kaliniai.

Švietimas ir dar kartą švietimas

 

Kiek ir ko reikėtų, kad prasidėtų kaita? Jūs dažnai pabrėžiate, kad mums būtina atsigręžti į šiuolaikinę švietimo dimensiją, kad visose ugdymo įstaigose, pradedant darželiais ir baigiant universitetais, reikia reflektuoti įvairovę. Kaip Jūs tai įsivaizduotumėte?

Visada galima pasakyti labai banalų atsakymą, kad yra švietimas, švietimas ir švietimas. Bet klausimas, kaip tai padaryti, kokiu būdu, kaip paruošti infrastruktūrą? Svarbu kalbėti apie struktūrinę dimensiją. Kaip pas mus šiandien per mokymo programas, kalbant jau nuo pat pirmos klasės iki universitetų, kurie ruošia būsimus mokytojus, šiose švietimo institucijose yra įdiegtas įvairovės pateikimas? Čia ir susiduriame su struktūrine problema. Mano manymu, kol įvairovės suvokimo neįdiegsime nuo pat pirmų klasių, tol visą gyvenimą kovosime tik su pasekmėmis. Perfrazuojant garsią tezę, kad niekas negimsta rasistu, o juo tampama kažkuriuo socializacijos momentu. Čia turime pagalvoti, kaip įdiegti horizontaliąją dimensiją. Visose pamokose, tiek fizikos, tiek matematikos, turi atsirasti įvairovės dimensijų, neatsiejamų nuo modernios visuomenės egzistavimo. O mes vis dar manome, kad įvairovė yra kažkoks fenomenas. Juk Antrojo pasaulinio karo pabaigoje prasidėjęs žmonių judėjimas iki šiol keičia visų šiuolaikinių visuomenių etnines struktūras. Mums apie tai reikia kalbėti. Tai yra procesai, kurie neturi pabaigos. Kaip tarptautinė migracija ir žmonių perkėlimas (kitaip vadinamas displacement) susijęs su klimato kaita, globalia socialine ir ekonomine nelygybe, darniu vystymusi, žmogaus teisėmis ir taip toliau? Šie dalykai turi būti integruoti horizontaliai į mokymų programas. Migracija yra modernių visuomenių gyvenimo dalis, nuolatinė būklė. Bet jeigu mums šiandien atrodo, kad stovime akistatoje su migracijos krize, tai anaiptol. Ir jeigu įsigilinsime, kas vyksta su darniu vystymusi, klimato kaita, vandens resursais, globalia nelygybe, išnaudojimu, pamatysime, kad šiandienos problemos – tai tik ledkalnio viršūnė. Ir jeigu šiandien nepradėsime investuoti į švietimo, komunikacijos infrastruktūrą, ateityje bus dar sunkiau. Ateityje Lietuvoje iš tiesų atsiras daugiau pabėgėlių. Šiandien jų turime vos kelis šimtus ir iš to darome didžiulę problemą. Jau buvo pradėta kalbėti, kad reikia uždrausti galvos apdangalus… Mes linkę paimti problemą, kuri labai labai toli, ir pritaikyti ją savo kontekstui, taip dar labiau sustiprindami tuos stereotipus, kurie yra vietos bendruomenėse. Kad šito išvengtume, yra banalus atsakymas – švietimas. Reikia aiškiai atsakyti į klausimus, kaip turi dirbti patys politikos formuotojai, kai kalbame apie komunikaciją. Kodėl reikia investuoti į integraciją, kaip tai keičia demografinę situaciją. Visi šitie dalykai turėtų būti strategiškai apsvarstyti.

 

…ir turėtų keistis pati švietimo politika, visa tai turėtų atsirasti bent jau bendrosiose programose, nes kitaip…

Taip, tai turi atsirasti ir oficialiosiose programose, bet iškyla dar viena problema. Nepaisant to, kad galime galvoti ir kalbėti apie ugdymo programų papildymą ar atnaujinimą, mums dar reikia sukurti metodines priemones, parengti mokytojus, kad jie tas programas veiksmingai įgyvendintų. Bandysime su nevyriausybine organizacija „Diversity Development Group“ parengti mokymo paketą universitetams, kurie rengs pedagogus. Mes surandame ir pateikiame aiškias globalių iššūkių sąsajas, tokių kaip darnus vystymasis, klimato kaita, globali nelygybė, globalus pajamų pasiskirstymas, žemės ūkio subsidijavimas, ir analizuojame, kaip visi šitie dalykai yra susiję su migracija, kokią įtaką migracija daro darniam vystymuisi, kaip tai veikia patį tarptautinės migracijos procesą ir kodėl šiuo metu Lietuvoje reikia apie tai kalbėti. Migracijos politikos strategijos iš principo yra kuriamos 5–10 metų į priekį. Jeigu kalbame apie demokratinius procesus ir raidą, šnekame apie ištisus dešimtmečius, neprognozuojame, kokia bus populiacija Lietuvoje 2080 m. Kad pamatytume rezultatą, reikia kelių kartų. Tarpas tarp Seimo rinkimų yra 4 metai. Jautrių ir nelabai malonių klausimų, tokių kaip migracija, pabėgėlių integracija, strategijos yra dažnai persvarstomos, keičiamos ir dažniausiai nebūna orientuotos į ilgalaikį tikslą, greičiau į tam tikro elektorato mobilizavimą. Kita priežastis – šiandien apie migraciją kalbame labai segmentuotai: atskirai apie pabėgėlių, atskirai apie darbo migrantų, atskirai apie ES vidinį mobilumą. Tada dar kalbame apie prekybą ir kontrabandą žmonėmis ir t. t. Bet pats holistinis požiūris į migraciją ir migracijos valdymą turėtų apimti visas šias dimensijas ir pačią demografiją. Ypač kai mes matome senėjančią Europą. Holistinė migracijos politika turėtų apimti skirtingas žmonių judėjimo dimensijas, tik atsižvelgę į jas ir globalius procesus, tokius kaip pajamų nelygybė, atskirtis, skurdas, klimato kaita, žemės ūkio subsidijavimas, matysime, kodėl ir kaip vyksta migracija, kas ją lemia, ir tik tada išeisime iš tos stumties-traukties perspektyvos. Visa tai yra didžiulės pasaulinės migracijos sistemos, viena su kita susijusios, kurias vienaip ar kitaip iliustruoja šiuolaikinė migracijos industrija. Ir norime to ar ne, bet Lietuva šiame procese dalyvauja. Kai suprasime, kaip mes dalyvaujame, turėsime adekvatų politinį atsaką. O jeigu to nepadarysime, ir toliau vykdysime gaisrų gesinimo politiką.

 

Taigi ir vėl grįžtame prie švietimo ir pedagogų rengimo, kuris šiuo metu kaitos kelyje…

Lyderystės forume, prisimenu, buvo daug žmonių, kurie bandė labai neadekvačiai kritikuoti pedagogus. Ir man buvo truputį keista. Matau pedagogo situaciją iš savo pusės, kai vedu vaiką į darželį, prie kurio, regiu, sustoja prabangūs automobiliai ir visi mažyliai auklėtojoms pasakoja, kad jie jau buvo Maroke, Tailande, Balio saloje, kai pati auklėtoja 27 metus vaikšto su tais pačiais batais. Ir atostogavo ji paskutinį kartą, ko gero, prieš penkiolika metų savo gimtinėje Šilutės rajone. Čia matau labai skaudžią nelygybę. Kalbėti apie adekvačią, įtraukią visuomenę mums per daug sudėtinga. Manau, kad kritika buvo šiek tiek perlenkta…

Žiniasklaida ir komunikavimas

 

Iš vienos pusės, pati žiniasklaida turėtų prisiimti didesnę atsakomybę. Aš nekalbu apie tai, kad reikėtų sukurti kokią nors pozityvią alternatyvą ar nustatyti kvotas teigiamam ir neigiamam informacijos srautui. Tai būtų absurdas, bet manau, kad kiekviena žiniasklaidos priemonė, kampanija, žurnalistas ar žurnalistė turėtų asmeniškai suvokti žurnalistinę etiką. Iš kur ir kokiais šaltiniais vadovaujamasi, iš kur duomenys imami? Ką mes pamatėme per 2015–2016 m. pabėgėlių srautų padidėjimą? Pamatėme, kaip išimami tam tikri duomenų fragmentai iš bendro duomenų masyvo ir iš to padaromas didžiulis, grėsmingas straipsnis arba bent jau straipsnis su grėsmingu pavadinimu. Ištraukus informaciją iš konteksto rašoma, kad į Europą plūsta vien jauni vyrai, o jeigu pažiūrėtume Jungtinių Tautų duomenis, kurie patikimiausi, pamatytume, kad daugiau nei pusė migrantų yra moterys ir vaikai. Dar kitas klausimas, su kokiais ekspertais kalbėsite, kaip paklausite.

<…>

Kitas svarbus aspektas – kaip mes suprantame migracijos politiką. Iš esmės migracijos politika žlunga (žlugo?) vien dėl to, kad tai, kas vyko nuo pat 1945 m. ir buvo suprantama kaip trumpalaikė ir planuota darbo migracija, vėliau pavirto į neplanuotą vietos bendruomenių formavimąsi su dideliu įvairovės potencialu (arba settlement). Kitaip tariant, mes ir toliau šauname sau į koją, migrantus laikydami darbo jėga ar prieglobsčio prašytojais, o ne žmonėmis.

 

O menas? Ta didžioji, nesenstanti, nemirštanti žmonijos jėga? Ką galėtų menas?

Nežinau, čia nesu ekspertas, bet tai labai įdomu. Prieš penketą metų Lietuvoje šito nė užuomazgų dar nematėme. Dabar jau matome… Tokiame kontekste ir buvo pastatytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinis spektaklis „Dreamland“, kuriame vaidina patys imigrantai. Noriu pasakyti, kad su pabėgėlių srautų sistemos aktualumu atsiranda ir aktualumas perteikti problemą per meną. Tai, be abejonės, yra svarbu. Menas mobilizuoja. Ypač intelektualus menas. Bet kiek tai daro įtakos ir kiek galėtų daryti viešajam diskursui ir jo kaitai, nesu šios srities ekspertas ir negaliu pasakyti. Man džiugu, kad šiuos jautrius klausimus matau ir menininkų dienotvarkėje. Tai vyksta pradedant forumo teatrais ir baigiant dokumentinio teatro metodais.

 

Vienintelė spektaklyje pasirodžiusi mergina Feyzanur Önal – iš Turkijos. Vilniaus Gedimino technikos universitete ji studijuoja Verslo vadybą. Cituoju jos mintis:„<…> mačiau, kad lietuviai nėra ekstravertai, jie drovūs, bijo užsieniečių, mačiau tai jų akyse, tad pagalvojau, kad jeigu jie pamatys, kad mergina, dėvinti hidžabą, yra bendraujanti, atvira, galbūt tai padės sulaužyti stereotipus. Tai bus pirmas žingsnis siekiant parodyti, kad musulmonai yra normalūs žmonės… Kai pakeičiau savo požiūrį, labiau pamilau tuos žmones (t. y. mus, lietuvius, – red. past.), pradėjau šypsotis žiūrovams. Tai labai pakeičia jų elgesį, pastebėjau tai…“

Čia peršasi išvada, kad ne taip jau mažai priklauso ir nuo jų…

Be jokios abejonės. Imigracijos struktūra iš tiesų pasižymi įvairove. Aš matyčiau šiuolaikinę visuomenę kaip bendrą junginį be galios santykio tarp daugumos ir mažumos grupių. Valstybė tiek stipri, kiek ji gali užtikrinti pažeidžiamų grupių teises. Bet vėlgi, kada atvyksta žmogus iš Turkijos, turintis aukštąjį išsilavinimą, yra viena, kada atvysta žmogus iš Kinijos provincijos dirbti suvirintoju, yra kas kita. Kada atvyksta moteris čečėnė, prieš keletą mėnesių palaidojusi visą savo šeimą, yra dar kas kita. Ir tikėtis, kad žmonės, 5–7 metus pragyvenę baisiomis, kur kas baisesnėmis sąlygomis nei kalėjimas, kitą dieną atvežti į Ruklą pradės šypsotis, naivu… Manau, kad ir su lietuvių migrantais būna labai įvairių situacijų. Reikia suprasti, kad pati emigracijos struktūra nėra homogeniška. Iš žmonių, kurie patyrė dvi prievartines migracijas: vieną į pabėgėlių stovyklą, kurioje vyksta prekyba ir kontrabanda žmonėmis, ir kitą į šalį, apie kurią nieko nebuvo nei skaitę, nei girdėję, tikėtis empatijos, atvirumo, atsidavimo yra labai sudėtinga. Nepamirškime, kad Lietuvoje turime kelis šimtus pabėgėlių, bet drauge ir 45 tūkst. užsieniečių. Kažkodėl vėl susitelkiame į tą mažiausią grupę ir vėl eilinį kartą primename, kad jie yra „ne žmonės, o pabėgėliai“. Reprodukuojame tą naratyvą, kurio nereikėtų ir kurio patys pabėgėliai nenorėtų. Kažkodėl niekam neįdomu, kad tu esi tapytojas ar chirurgas, bet visiems įdomu, kaip tu gumine valtele plaukei per jūrą, kiek žmonių žuvo, kiek išsigelbėjo. Tokiu savo požiūriu tarytum dar kartą tuos žmones paženkliname ir pasakome, kad jūs esate pabėgėliai, ne žmonės. Kitaip tariant, dehumanizuojame migraciją ir joje dalyvaujančius žmones. Mums reikėtų bandyti išeiti iš šito uždaro rato ir pradėti kitaip kalbėti. Bet mūsų politika sąmoningai skirsto žmones į skirtingas grupes. Jais rūpinasi skirtingi fondai, sukuriamos kategorijos ir subkategorijos, savo galvose susikuriame tam tikrą simbolinę atskirtį. Mums reikėtų humanizuoti migracijos procesą, o mes jį dehumanizuojame. Integracija nėra baigtinis procesas, priklausantis nuo to, ar jau turi pasą, ar ne.

 

Dėkojame.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Visas tekstas
www.lyderiulaikas.smm.lt/lt/biblioteka/straipsniai/lietuvi-kalba/4650-kodl-migracijos-politika-lunga.

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.