Knygų istorijos mokytojams rengimas: (ne)pašaliečio patarimai

Benediktas Šetkus
,
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius

Šių metų lapkričio 2 d. „Švietimo naujienose“ buvo paskelbtas leidinio korespondentės Dovilės Šileikytės straipsnis „Istorija – erudicija paremta disciplina“, kuriame įvardyti istorijos mokytojams aktualūs klausimai. Vienas iš paminėtų aspektų – didaktinio pobūdžio leidinių stoka. Pacituosiu bent porą sakinių: „Per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius nėra parengta istorijos mokytojo knyga, visa metodinė literatūra yra leidžiama prie vadovėlių ir pratybų pačių leidyklų iniciatyva“, „Iš inercijos ir patirties tas kompetencijas turi vyresnės kartos istorijos mokytojai, tačiau jų patirties perėmimu niekas nesidomi“. Mano požiūriu, ši problema seniai yra aktuali ir verta platesnio aptarimo, tikintis, kad galbūt sulauks kokio nors dėmesio iš dabartinių švietimo politiką formuojančių asmenų.

 

Pradėsiu nuo tokio pobūdžio straipsniui nebūdingo elemento – nuo „darbo metodologijos“, kuri būdinga paprastai tik mokslo darbams. Iš dalies rimtai ir su tam tikra dalimi humoro pareiškiu, kad mano nuomonė gali būti subjektyvi. Aš remiuosi tik savo patirtimi ir todėl neturiu pagrindo sakyti, kad visapusiškai išmanau tą problemą. Galima sakyti, kad problemai atskleisti bus taikomas metodas, kuris įvardijamas kaip „atvejo analizė“. Tai populiarus metodas mokant istorijos, kada per vieno žmogaus pavyzdį siekiama sudaryti mokiniams vaizdą apie laikmetį, aptariamą klausimą ir pan. Tas pavyzdys būsiu aš pats. Baigdamas „metodologinę darbo dalį“ noriu pažymėti, kad tikrai tai darau ne dėl to, kad norėčiau išaukštinti save. Straipsnio pabaigoje yra pateiktos rekomendacijos, išplaukiančios iš išdėstytų faktų ir pateiktų vertinimų.

Ar istorijos mokytojams reikalinga metodinė literatūra?

 

Vyresniosios kartos istorijos mokytojai mena, kad sovietmečiu buvo daug knygų, kurios įvardytos „Mokytojo knyga“, „Istorijos mokymo vidurinėje mokykloje metodika“, „Istorijos dėstymo metodika“ ar kt. Jos dažniausiai buvo parengtos Maskvoje rusų kalba ir išverstos į lietuvių kalbą. Jas leido tuometinė leidykla „Šviesa“. Mažesnės apimties leidinių buvo parengę tuometiniame Pedagogikos mokslinio tyrimo institute (PMTI) dirbę darbuotojai (minėta įstaiga kelis kartus keitė savo pavadinimą). Vieni leidiniai buvo parengti vieno autoriaus, kiti – sudaryti remiantis istorijos mokytojų patirtimi (t. y. straipsnių rinkiniai). Savaime suprantama, kad tie leidiniai buvo parengti remiantis to meto ideologija, tačiau būta juose ir įdomių, naudingų praktinio pobūdžio patarimų.

Per laikotarpį nuo Nepriklausomybės paskelbimo, kiek suprantu, buvusiai švietimo institucijai buvo priskirtos kitos funkcijos. Metodiniai leidiniai nebeleidžiami. Kažkiek tą stygių bandoma užpildyti interneto svetainėje skelbiama medžiaga. Bet kiek tai naudinga ar nenaudinga – nesiimu spręsti.

 

Manyčiau, kad metodinės patirties (metodinės literatūros) sklaidos stygių kurį laiką iš dalies užpildė anksčiau leisti leidiniai – žurnalas „Mokykla“ (su bet kuriuo žodžiu prieš jį – „tarybinė“ ar „tautinė“) ir laikraštis, kuris taip pat keitė pavadinimus – „Tarybinis mokytojas“, vėliau – „Tėvynės šviesa“, dar vėliau – „Dialogas“. Šių leidinių neliko. Kiek sprendžiu iš turinio, šiuo metu „Švietimo naujienos“ daugiau orientuotos į tai, kas vyksta. Gal jose galėtų būti ir didaktinio pobūdžio medžiagos, tik galbūt mažai kas nori tuo užsiimti? Nežinau.

 

Tam tikras rodiklis apie istorijos didaktikos knygų reikalingumą, sakyčiau, yra kitų valstybių patirtis. Istorijos mokytojams skirti leidiniai (bet kokiais pavadinimais – „knyga mokytojui“, „istorijos metodika“, „istorijos didaktika“ ar kt.) yra leidžiami Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Baltarusijoje, Slovėnijoje, Italijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir kitur. Dar daugiau – istorijos mokytojams skiriami atskiri periodiniai leidiniai. Ir nekalbu apie Jungtines Amerikos Valstijas ar Jungtinę Karalystę, Rusiją ar Turkiją, kur tokių leidinių dažniausiai yra ne vienas ir ne du. Toks žurnalas leidžiamas, pavyzdžiui, Serbijoje, kuri nėra labai didelė valstybė. Beje, lygiai prieš du dešimtmečius Edinburge įsigijau istorijos mokytojams skirtą knygą „Learning to Teach History in the Secondary School“, kuri „Routledge“ leidyklos buvo išleista ketvirtą kartą 2015 m. Jeigu knygos mokytojams yra reikalingos kitų valstybių istorijos mokytojams, manyčiau, kad jos turėtų būti reikalingos ir mokytojams Lietuvoje.

 

 

Kitados seminarus istorijos ir geografijos mokytojams Vilniuje buvo surengę istorijos ir geografijos inspektoriai iš Prancūzijos, projekto dalyvius – istorijos mokytojus – konsultavo inspektorius iš Jungtinės Karalystės ir pan. Tai rodo, kad jie yra kompetentingi ir gali padėti kitiems pedagogams skleidžiant sukauptą patirtį.

Iš bendravimo su užsienio kolegomis man susidarė įspūdis, kad mokytojams metodinę pagalbą teikia švietimo inspektoriai. Kaip žinome, Lietuvoje jų nėra. Asmeniškai man pačiam teko dalyvauti vedamuose seminaruose ir bendrauti su inspektoriais, atsakingais už istorijos mokymą. Paprastai, tai didelę patirtys turintys asmenys, kurie daug metų yra dirbę mokykloje ir gerai tą sritį išmano. Kitados seminarus istorijos ir geografijos mokytojams Vilniuje buvo surengę istorijos ir geografijos inspektoriai iš Prancūzijos, projekto dalyvius – istorijos mokytojus – konsultavo inspektorius iš Jungtinės Karalystės ir pan. Tai rodo, kad jie yra kompetentingi ir gali padėti kitiems pedagogams skleidžiant sukauptą patirtį.

 

Man įsiminė prieš dešimt metų vykęs pokalbis su Bukarešto (Rumunija) miesto inspektoriumi Mihai Manea, kuris Europoje plačiai žinomas savo veikla istorijos edukacijos srityje. Jis teigė, kad per mokslo metus turi aplankyti visų Bukarešto mokyklų istorijos mokytojų vedamas pamokas. Ypač stengiasi aplankyti mokytojus, kurie pradeda profesinę veiklą arba turi mažai patirties, nes svarbiausias tikslas – jiems padėti. Tada aš pasiteiravau, kaip jis padeda tam mokytojui, kuris dirba, švelniai tariant, netinkamai. Inspektorius paaiškino, kad stebi jo pamokas ir teikia rekomendacijas, ką ir kaip savo darbe keisti, po kurio laiko vėl jį aplanko, vėl stebi vedamas pamokas. Jeigu rezultatas netenkina, nurodo, kuriuos leidinius turi savarankiškai studijuoti, arba rekomenduoja dalyvauti konkrečiuose mokymuose, kur yra galimybė tobulintis. Jeigu ir tai neatneša norimų rezultatų ir mato, kad mokytojas nedaro jokios pažangos, išimties atveju gali rašyti raportą Švietimo ministerijai su siūlymu neleisti mokytojui dirbti mokykloje. Bet tokie atvejai yra išimtinai reti.

Nepamenu, kurios valstybės publikacijoje, aptariant esminius švietimo reikalus, užtikau išsakytą mintį, kad, patvirtinus naują mokymo programą (mūsų atveju – Bendrąsias programas), mokytojams yra parengiami leidiniai, kuriuose aiškinama arba pateiktos rekomendacijos, kaip tuos pokyčius galima įgyvendinti. Ir tai buvo konstatuojama kaip apie savaime suprantamą dalyką.

Dalyko didaktikos knygų reikalingumas: Švietimo ir mokslo ministerijos pozicija

 

Ko gero, vos ne prieš du dešimtmečius Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kabinete su vyr. specialistu Rimantu Jokimaičiu, kuruojančiu istorijos mokymą, esame kalbėjęsi apie metodinės literatūros istorijos mokytojams reikalingumą. Tuo metu ji taip ir buvo vadinama. Tik vėliau imta vadinti „didaktika“. Tada buvo išsakyta nuomonė, kad tokių leidinių reikia. Siūliausi imtis iniciatyvos kviesti mokytojus rašyti apie savo patirtį (kaip tai buvo daroma PMTI laikais), ją susisteminti, parengti ir išleisti. Tada ir keliuose vėlesniuose pašnekesiuose girdėjau, kad to reikia. Tačiau teko vis išgirsti, kad ŠMM laikosi pozicijos, jog tokiems leidiniams lėšų nereikia skirti. Nesikiša į leidybos reikalus. Negaliu teigti, kad būtent tokiais žodžiais tai buvo išsakyta, tačiau pagrindinė mintis buvo būtent tokia.

 

Praėjusių metų pavasarį, leidykloje „Briedis“ pristatant istorijos mokytojams skirtą leidinį „Kaip analizuoti istorijos šaltinius“, dar kartą apie tai diskutavome. Minėtas ŠMM atstovas pasidžiaugė, kad mokytojai turės taip reikalingą leidinį. Tuokart leidyklos direktorius išsakė savo nuomonę apie tai, kad ŠMM turėtų rasti galimybių finansiškai remti mokytojams skirtus leidinius. Tačiau atsakymas buvo toks pat – ministerija nesikiša į leidybos sritį.

Praėjusių metų pabaigoje per vieną Lietuvos edukologijos universiteto rūmuose vykusią konferenciją kreipiausi į dr. Ritą Dukynaitę, LR švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoją, tuo pačiu klausimu. Nors susiklostė situacija, kad ilgesniam pokalbiui kažkas sutrukdė, tačiau spėjau išgirsti iš esmės tokį pat atsakymą.

Todėl drįstu daryti išvadą, kad ŠMM pozicija yra aiški. Kaip sakoma, ministerija „su tuo neturi nieko bendra“. Ar tai gerai, ar blogai – tegul sprendžia šio straipsnio skaitytojas.

Kitų valstybių Švietimo ministerijų vaidmuo: „apžvalginis tyrimas“

 

Nors padėtis dėl ŠMM vaidmens aprūpinant dalyko didaktine literatūra Lietuvoje yra aiški, vis dėlto šiemet birželio pradžioje nusprendžiau atlikti kolegų iš užsienio apklausą ir sužinoti, kokia padėtis yra kitose valstybėse. Parašiau jiems tokio turinio laišką: „Lietuvoje yra tokia situacija, kad Švietimo ministerija finansiškai neremia istorijos didaktikos leidinių. Lietuvoje yra nedaug istorijos mokytojų, todėl leidykloms nėra naudinga jiems leisti knygas (tokias, kaip Learning to Teach History in the Secondary School (Jungtinėje Karalystėje), Geschichtsdidaktik (Vokietijoje) arba Методика преподавания истории в средней школе (Rusijoje). Švietimo ministerijos atstovai teigia, kad yra laisva rinka, todėl viskas priklauso nuo leidyklų iniciatyvos. To rezultatas yra tas, kad leidyklos nenori spausdinti jokių knygų istorijos mokytojams, net ir tuo atveju, jeigu parengi knygą neprašydamas honoraro. Norėčiau sužinoti, kokia yra situacija jūsų valstybėje. Ar ministerija teikia paramą tokio pobūdžio knygų leidybai? Būsiu dėkingas, jeigu jūs man atsakysite nors vienu sakiniu.“

Pirmiausia atsakymo sulaukiau iš kaimyninės Latvijos. Dzintra Liepina (mokytoja, Latvijos istorijos mokytojų asociacijos buvusi vadovė, ekspertė), kaip vėliau paaiškėjo, pasikonsultavusi su leidyklos „Zvaigzne ABC“ atstovu Valdžiu Klisanu, atsakė, kad Latvijoje situacija yra panaši kaip Lietuvoje.

 

Tuo laišku kreipiausi tik į senus pažįstamus, nes juk ir mes neskubėtume atsakyti nežinomam asmeniui, kuris nežinia kokiais tikslais gali tavo suteiktą informaciją panaudoti. Gali būti, kad prasidėjusios vasaros atostogos buvo ne visai tinkamas metas tokiai apklausai atlikti. Sulaukiau atsakymų ne iš visų. Ir turiu pripažinti, jog tuo labiau gaila, kad kai kurie iš jų gyvena nedidelėse valstybėse (vėliau paaiškinsiu, kodėl tai svarbu), kaip antai: Maltoje, Bulgarijoje, Kipre, Nyderlanduose arba kaimyninėje Lenkijoje, nesulaukiau iš Rumunijos. Gali būti, kad mano „respondentai“ atsakė ne visai objektyviai. Kad kam nors nekiltų įtarimas, kad aš to nedariau, galiu įvardyti ir tuos asmenis. Jokios paslapties čia nėra.

 

Pirmiausia atsakymo sulaukiau iš kaimyninės Latvijos. Dzintra Liepina (mokytoja, Latvijos istorijos mokytojų asociacijos buvusi vadovė, ekspertė), kaip vėliau paaiškėjo, pasikonsultavusi su leidyklos „Zvaigzne ABC“ atstovu Valdžiu Klisanu, atsakė, kad Latvijoje situacija yra panaši kaip Lietuvoje, ji pastebėjo, kad Latvijos rinka dar mažesnė. Iniciatyva priklauso leidykloms arba reikia kreiptis dėl paramos į fondus. Beje, kolegė iš Latvijos paprašė visiems apklausos dalyviams atsakius į pateiktą klausimą atsakymą peradresuoti ir jai, nes iškelta problema Latvijai taip pat yra aktuali ir ji norėtų apie tai žinoti.

Kolegė iš Estijos Mare Oja (dėstanti istorijos didaktikos dalyką Talino universitete, prieš tai daug metų dirbusi Švietimo ministerijoje ir atsisakiusi darbo, kai ministras ją nusprendė perkelti iš Talino į Tartu, didaktinio pobūdžio knygų istorijos mokytojams autorė) nurodė, kad situacija Estijoje analogiška kaip Lietuvoje. Pažymėjo, kad yra leidžiamas mokslo recenzuojamas žurnalas, kurį finansuoja universitetas. Tame žurnale pasirodo vienas kitas straipsnis istorijos didaktikos tema, tačiau tie straipsniai istorijos mokytojams nėra įdomūs.

Koimbros universiteto (Portugalija) istorijos didaktikos dalyką dėstanti docentė Ana Isabel Ribeiro, kuri taip pat yra išleidusi keletą knygų ir daug straipsnių istorijos bei istorijos didaktikos tematika, taip pat pabrėžė, kad Portugalija – nedidelė valstybė, dėl to rinka yra maža. Jos teigimu, daugiausia pedagoginio pobūdžio knygų išleidžia universitetų leidyklos, nors kai kurios komercinės leidyklos taip pat išleidžia knygas, kurios yra skirtos mokytojams.

 

Paskui sulaukiau atsakymo iš Bolonijos (Italija). Maria Laura Marescalchi – licėjaus mokytoja, buvusi LANDIS (Laboratorio Nazionale per la Didattica della Storia) darbuotoja, didaktinio pobūdžio leidinių istorijos ir pilietiškumo tematika autorė. Jos atsakyme pabrėžiama, kad Italijoje yra didelė rinka, todėl kai kurios leidyklos pačios suinteresuotos leisti didaktinę literatūrą. Ji prisipažino, kad neseniai sulaukė iš vienos leidyklos prašymo leisti išspausdinti trečią leidimą knygos, kuri skirta būsimiems istorijos mokytojams. Jos teigimu, mokytojų rengimas Italijoje nėra aiškiai apibrėžtas, tačiau sistema veikia. Dažnai pasitaiko, kad autoriams leidyklos nemoka honorarų, vis dėlto tai yra galimybė skleisti savo idėjas. Nurodė, kad Švietimo ministerija leidžia keletą žurnalų, taip pat žurnalus leidžia ir jos padaliniai atskirose valstybės regionuose. Tuose žurnaluose kartas nuo karto būna spausdinami straipsniai istorijos mokymo tematika. Atskirų knygų leidybos ministerija nefinansuoja.

Sulaukus kolegės laiško iš Italijos, pasidarė kaip ir aišku: kur yra didelė rinka, ten leidykloms apsimoka finansiškai leisti knygas vien istorijos mokytojams. Ir tuo atveju, matyt, kaip anglai sako, „tai priklauso“: jeigu leidinys sulauks mažesnio populiarumo, nežadama mokėti autoriui honoraro, jeigu paklausa yra didelė tarp mokytojų, autorius gali tikėtis dar ir honoraro. Bet akivaizdu – didelėje šalyje ministerijos parama nėra būtina.

 

Paskui atėjo atsakymas iš didesnės nei Italija valstybės – Vokietijos. Istorijos didaktikos Niurnbergo ir kituose Vokietijos universitetuose dėstytoja, ilgametė Istorijos didaktikos asociacijos (kuri yra ne Europos, bet pasauliniu mastu) prezidentė prof. Elisabeth Erdmann teigia, kad didaktinės knygos autorius dėl to tariasi su leidykla. Pasitaiko, kad leidykla pageidauja surasti rėmėją. Ir jeigu toks pageidavimas iškeliamas, rėmėjo dažniausiai ieško ne leidykla, bet autorius.

Lakoniško atsakymo sulaukiau iš Susannos Margret Gestsdottir. Ji – istorijos mokytojų rengimo Islandijos universiteto (Reikjavike) lektorė, vieno iš Islandijos sostinėje esančio licėjaus direktoriaus pavaduotoja (neminėsiu kitų veiklų). Šiek tiek sutrumpintas jos atsakymas: „Jūsų apibūdinta situacija yra tokia pati, kokią mes turime Islandijoje.“

 

Liublianos universiteto (Slovėnija) buvusi Istorijos katedros vedėja, prodekanė, daugelio istorijos didaktinio turinio knygų autorė doc. Danijela Trškan apibūdino situaciją savo šalyje. Didaktinio pobūdžio straipsniai spausdinami įvairiuose mokslo žurnaluose. Yra Slovėnijos nacionalinis Švietimo institutas, kuris leidžia daugelį knygų (pasidomėjus jų interneto svetaine, ten nurodoma, kad leidžia monografijas, žinynus, vadovėlius, žurnalus ir kt.). Taip pat didaktinio turinio knygas leidžia universitetas, jeigu tam pritaria recenzentai. (Beje, atsivertęs autorės knygą „Lokalna zgodovina – učenje z odkrivanjem“ (lietuviškai būtų maždaug taip: „Lokalioji istorija – mokymas per atradimus“) užtikau, kad ji išleista Liublianos universiteto Filosofijos fakulteto, Slovėnijos Respublikos švietimo ir sporto ministerijos bei Slovėnijos Respublikos mokslinių tyrimų instituto).

 

Remiantis Ukrainos istorijos ir socialinių mokslų asociacijos prezidentės, Nacionalinio Lvovo politechnikos universiteto profesorės Polinos Verbytskos suteikta informacija, Ukrainoje Švietimo ministerija neteikia paramos. Nors Ukrainoje palyginti daug gyventojų, daug istorijos mokytojų, tačiau „situacija panaši“ (cituojant autorės žodžius). Gali būti, kad poreikis leisti tokias knygas iš dalies mažėja dėl rusakalbių arba galinčių be problemų skaityti rusų kalba mokytojų, kurie naudojasi Rusijoje leista literatūra. Tai traktuoju kaip prielaidą, nes, kiek pastebėjau, Kazachstane, kur visi kalba rusų kalba, yra naudojama labai daug Rusijoje išleistos pedagoginės literatūros. Nors gerai suvokiu, kad situacija Vakarų Ukrainoje skiriasi nuo rytinių šalies regionų.

 

Ir paskutinis atsakymas, kurį pateikė Peloponeso universiteto istorijos didaktikos dėstytoja, ilgametė Graikijos švietimo ministerijos darbuotoja Vassiliki Sakka. Jos liudijimu, situacija Graikijoje taip pat panaši į Lietuvos. Ministerija tiesiogiai neskiria lėšų istorijos didaktikos leidiniams. Tačiau leidyklos neretai išleidžia mokytojams knygas, kurios yra kaip dalis vadovėlio komplekto ir yra skirtos konkrečiai klasei. Tokias knygas leidžia privačios leidyklos, didaktinio pobūdžio knygas leidžia universitetai.

 

Manyčiau, kad iš atliktos apklausos galime daryti tam tikras išvadas. Ir jos gali būti įvairios, atsižvelgiant į tai, ko siekiame. Bet akivaizdu viena: didelėse valstybėse galima tikėtis, kad „laisva rinka“ viską išspręs. Mažose – kiek sudėtingiau. Gal už Lietuvą mažesnė Slovėnija yra tinkamas pavyzdys? O dėl universitetų vaidmens, tai sunku pasakyti, kodėl jie dažniausiai yra minimi kaip istorijos didaktikos leidinių leidėjai. Ir kai kuriuose Lietuvos universitetuose būdavo (tikiuosi, ir dabar yra) tokia praktika, kad už bet kokius parengtus leidinius sumokėdavo autoriams – juk garsinamas universitetas! Jau ne kartą minėtame Slovėnijos universitete anksčiau kiekvienas dėstytojas disponuodavo nedideliu fondu, kurio lėšas galėjo naudoti savo nuožiūra. Prasidėjus ekonominei krizei, dėstytojo fondus likvidavo. Kaip yra šiuo metu, nežinau. Tačiau paminėsiu dar vienos šalies atvejį, kurį prieš beveik du dešimtmečius nurodė ten dirbantis profesorius: jis disponuoja 9 tūkst. dolerių kasmetiniu fondu. Pinigus gali naudoti savo nuožiūra, tik išleistos lėšos turi būti pagrįstos profesine veikla ir pateisintos.

Istorijos didaktinių leidinių rengimas: asmeninė patirtis

Buvau vienas iš tų, kurie siekė, kad Bendrosiose programose būtų įtrauktos temos apie gyvenamosios vietovės istorijos mokymą. 2008 m. Bendrosiose programose 5 klasės mokiniams jau buvo numatytos 6–7 pamokos (10 proc. visų pamokų). Tada kilo mintis išleisti metodinę priemonę mokytojams, kur, remiantis užsienio praktika, būtų siūlomos idėjos – įvairios veiklos.

 

Kaip minėjau, taikysiu „atvejo analizės“ metodą, pateikdamas savo patirtį leidžiant istorijos mokytojams skirtas knygas. Taip yra dėl to, kad tikrai ne iš gandų žinau, kaip sekėsi.

Neslėpsiu to fakto, kad teko būti tarp kitų penkių istorikų, kurie darbavosi prie centralizuoto istorijos egzamino ištakų. Reikėjo pereiti prie istorijos šaltinių analizės, o patirties visiems stigo: prisimenu atvejį, kai iš Nyderlandų atvykę testavimo ekspertai pateikė statistinę lentelę ir kvietė formuluoti užduotis mokiniams. Tada seminaro dalyviai gūžčiojo pečiais, sakydami: „O ko čia galima klausti?“ Siekdamas padėti mokytojams, kaip dirbti su istorijos šaltiniais, remdamasis užsienio patirtimi, 2002 m. parengiau nedidelės apimties knygą „Darbas su istorijos šaltiniais“. Leidyklos vadovas sutiko ją leisti tik tuo atveju, jeigu ji bus skirta mokiniams. Akivaizdu, kodėl – bus daugiau galinčių pirkti leidinį. Teko „gudrauti“ – įvardyti kaip mokymo priemonę, vienus darbo skyrius skiriant mokytojams, kitus – ir mokiniams, ir mokytojams. Beje, teko pateikti ekspertams, svarstyti, rūpintis recenzijomis ir įforminti kaip ŠMM rekomenduotą istorijos mokymo priemonę.

 

Buvau vienas iš tų, kurie siekė, kad Bendrosiose programose būtų įtrauktos temos apie gyvenamosios vietovės istorijos mokymą. 2008 m. Bendrosiose programose 5 klasės mokiniams jau buvo numatytos 6–7 pamokos (10 proc. visų pamokų). Tada kilo mintis išleisti metodinę priemonę mokytojams, kur, remiantis užsienio praktika, būtų siūlomos idėjos – įvairios veiklos. Tuo pačiu metu pakviečiau būrį mokytojų aprašyti savo patirtį, mokant gyvenamosios vietovės istorijos. Jie buvo savo darbo entuziastai. Vieni parašė išsamiau, kiti – gal ne tiek. Bet sudėjus į vieną vietą išėjo beveik 400 puslapių.

Rengdamas knygą, pradėjau derybas su viena leidykla. Jos atstovas mielai sutiko tarpininkauti ir pateikti leidyklos vadovams visą reikalingą informaciją. Tačiau neslėpė, kad knyga mokytojams yra „menkas biznis“. Taip ir buvo. Pasiūlymas buvo atmestas kaip leidyklai nepelningas.

 

Po metų kreipiausi į Lietuvos tūkstantmečio direkciją. Ten tuo metu rėmė istorijos turinio knygų leidybą. Vėl „gudravau“ – keičiau pavadinimą, kad knyga atrodytų „istoriškesnė“, o ne didaktinio turinio. Nežinau, kas padėjo. Gal šviesaus atminimo Gediminas Ilgūnas suprato, kad tai naudingas leidinys, o gal ir tai, kad buvome pažįstami dar nuo stagnacijos laikų, kada mus suvienijo domėjimasis lietuvių trėmimais į Sibirą ir kitomis Lietuvos istorijos „nepageidaujamomis“ temomis.

 

Maždaug prieš dešimtmetį bandžiau pasinaudoti Valstybine lituanistinių tyrimų ir sklaidos programa (Lietuvos mokslo tarybos skiriamomis lėšomis). Ji finansuoja istorijos tyrimus ir skiria lėšas knygų leidybai. Bandžiau laimę gudraudamas, paraišką sudarydamas leidiniui „Lietuvos istorijos šaltiniai ir jų naudojimo edukaciniai aspektai“ (regis, taip buvau pavadinęs). Galvojau, kad po tuo pavadinimu galbūt bus galima „paslėpti“ Lietuvos istorijos mokymo didaktiką. Po pirmo svarstymo ekspertams, matyt, dėl tokio leidinio iškilo neaiškumų. Paprašė papildomos informacijos. Paaiškinau, kas sumanyta. O tada atėjo atsakymas, kad atsisakyta jį remti.

 

Per daugelį darbo metų teko susipažinti su nepriklausomos Lietuvos istorikų darbais, skirtais istorijos mokymui. Kartu su kolege Sandra Grigaravičiūte ir kitais rinkome straipsnius, sudarėme bibliografiją, sisteminome ir džiaugėmės užbaigę darbą. Ieškojau vėl galimybių išleisti. Pagaliau sutarėme su vienu Vilniaus pedagoginio universiteto katedros vedėju (ne istorijos katedros), kad šiek tiek padės finansiškai. Sakė, kad jis domisi istorija, supranta, jog tokių knygų reikia. Savo ruožtu pasižadėjau knygoje paminėti jo pavardę. Tokiu būdu 2006 m. dienos šviesą išvydo „Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais: antologija“. Bet leidinys didelio formato, daugiau kaip 300 puslapių, todėl tiražas nedidelis. Ir pats nepamenu – šimtas ar trigubai tiek. Tad nenuostabu, kad savo rankose jį turėjo nedaugelis mokytojų. Nors tuo metu buvo tokių straipsnių, kuriuos skaitant atrodo, kad jie rašyti dabar. Ne veltui sakoma: „Nihil novi sub sole“ (nieko naujo po saule).

 

2003 m. kartu su Vilniaus pedagoginio universiteto, Vilniaus universiteto keliais dėstytojais, vienu kitu istorijos mokytoju ir studentais (t. y. jų parengtais didaktikos turinio straipsniais) pavyko išleisti du leidinius – „Modernių technologijų taikymas istorijos edukacijoje“ ir „Istorijos mokymas užsienyje: patirtis ir problemos“. Lėšų skyrė fakulteto dekanė ir jų užteko tik nedideliam tiražui: 150 ir 300 vienetų. Turiu pasakyti, kad mano buvusiame universitete buvo įprastas dalykas, kuomet dėstytojai išleisdavo knygas 100 vienetų tiražu. Nenorint vertinti jų praktinės naudos, turbūt ir sakyti nereikia apie jų paplitimą tarp mokytojų.

 

Kelerius metus su tuometinio Švietimo plėtotės centro, kuris vėliau tapo Ugdymo plėtotės centru, vienu iš atstovų ketinome sutelkus pajėgas parengti istorijos mokymo didaktiką. Iš pradžių man buvo paaiškinta, kad galima tikėtis išleisti knygą mokytojams tik tokiu atveju, jeigu švietimo ir mokslo atstovai matys, jog tas leidinys pasitarnaus mokytojams, realizuojant Bendrųjų programų nuostatas. Buvo subrandinta idėja, kaip tai padaryti, tačiau… Praėjo keleri metai, bet teigiamo atsakymo nesulaukta. Galbūt dėl tos pačios priežasties, kad ministerija nesikiša į leidybos reikalus?

 

Prieš kelerius metus pradėjau rengti mokytojams skirtą leidinį apie istorijos testų rengimą. Turiu sukaupęs daug užduočių pavyzdžių ir jų statistinius duomenis, kai šiuos testus atliko 8 klasės mokiniai (buvau pakviestas darbuotis Nacionalinio egzaminų centro projekte su vadinamaisiais standartizuotais testais). Tačiau vos pradėjęs rengti leidinį, pradėjau domėtis išleidimo klausimu. Lietuvos edukologijos universiteto Mokslo fondas, į kurį kreipiausi parengęs paraišką, po kiek laiko informavo, kad stinga lėšų, todėl negali paremti. Iš vienos leidyklos vadovo išgirdau, kad mielai išleistų bet kokius testus mokiniams. Iš kitos leidyklos gavau siūlymą parengti mokiniams testą, kuris padėtų pasirengti standartizuotam testui. Atsisakiau. Vadinamųjų standartizuotų testų paskirtis visai kita, nei tai vėliau išvirto į komercinius reikalus ir mokyklų reitingavimo lenteles, privedusias prie naujos bangos „socialistinio lenktyniavimo“. Ir tąkart mokytojams skirtą leidinį „padėjau į stalčių“.

 

Maždaug prieš dvejus metus dar kartą nusprendžiau parengti metodinę priemonę istorijos mokytojams. Sugaišau keletą mėnesių ir sudariau leidinį apie tai, kaip analizuoti istorijos šaltinius. Ir vėl norėjau įnešti naujų vėjų – pateikti tokių rekomendacijų, kurių mūsų šalyje nėra sukurta, pavyzdžiui, kaip su mokiniais per istorijos pamokas galima nagrinėti istorinę grožinę literatūrą, laikraščius, gyventojų surašymo duomenis, žemėlapius, istorinius vaidybinius filmus, istorines dainas, kitus garso įrašus, artefaktus, istorinį kraštovaizdį, memorialinius paminklus ir kt.

Viena leidykla sakė, kad yra labai užimta, kitos leidyklos vadovas žadėjo susitikti ir pasikalbėti, tačiau po poros dienų paskambinęs pranešė, kad nusprendė neprasidėti, nes nebus pelno.

 

Atlikus darbą prasidėjo derybos su leidyklomis. Viena leidykla sakė, kad yra labai užimta, kitos leidyklos vadovas žadėjo susitikti ir pasikalbėti, tačiau po poros dienų paskambinęs pranešė, kad nusprendė neprasidėti, nes nebus pelno. Trečios leidyklos vadovas taip pat atsisakė. Tik ketvirtos leidyklos atstovai (leidykla „Briedis“) sutiko klausimą svarstyti. Iš pat pradžių buvo aišku, kad pelno nesitikima. Neprašiau nė cento už atliktą darbą, tiesiog įtikinėjau, kad reikia padėti mokytojams. Sutiko išleisti. Taip 2017 m. pavasarį leidykla pakvietė mokytojus į nedidelės apimties knygos „Kaip analizuoti istorijos šaltinius: metodinė istorijos mokymo priemonė“ pristatymą. Čia dar kartą paminėsiu per pristatymą išsakytus buvusio ŠMM atstovo žodžius, kad tokių leidinių labai reikia. Tačiau… praėjus pusantrų metų nuo leidinio pasirodymo, pasiteiravau leidyklos darbuotojų apie rezultatus. Prisipažinsiu – netikėjau, kad leidinys bus toks nuostolingas. Net išleidus nedidelio savo gimtojo kaimo – Šilalės r. Vytogalos – istoriją, ji rado pirkėją nepalyginamai greičiau. Juk reikia padengti bent leidybos kaštus!

 

Viena ištęstinių studijų (kitaip tariant, neakivaizdžiai studijuojanti) studentė šiemet, galbūt norėdama nudžiuginti mane, pasakojo: „Nusipirkau jūsų knygą „Kaip analizuoti istorijos šaltinius“, grįžusi į vieną iš Žemaitijos miestų mokyklų, parodžiau mokytojai, ji pavartė, pažiūrėjo ir sako: „Kokia naudinga knyga – duok man atsišviesti“ (t. y. pasidaryti kopiją). Ir tai tikrai ne vienintelis atvejis.

Todėl užduotas klausimas „Kodėl tu neparengi knygos mokytojams?“ iš esmės savo turiniu yra toks: „Kodėl tu atsisakai keletą mėnesių dirbti veltui ir kodėl tu nesugebi įtikinti leidėjo, kad jis savo asmenines lėšas skirtų švietimo būklei šalyje gerinti?“

Vietoj epilogo, arba… in memoriam

 

Mano aprašyta „atvejo analizė“ baigta. Belieka pridėti tik vieną pastebėjimą. Prieš kelerius metus kasmetinėje Knygų mugėje stebėjau žinomą Lietuvos rezistentą, išleidusį savo atsiminimus. Sudėjęs knygas ant nedidelio staliuko, jis laukė, kol galbūt kas sustos prie jo, susidomės, pavartys, nupirks. Numanau, kad tai darė ne dėl pelno – kad kompensuotų leidyklos kaštus. Iš esmės toks kelias yra tikrai garantuotas tam, kuris sumanys Lietuvoje leisti knygas istorijos mokytojams. Kitaip tariant, miręs reikalas. Ir jį prikelti pajėgūs tik už švietimo politiką atsakingi asmenys, priimdami reikalingus sprendimus.

Metodinės rekomendacijos

 

Istorijos didaktikos leidinius (t. y. metodines priemones – knygas mokytojui) galima skirstyti į tris grupes. Pirma, knygos mokytojui, kurios yra kaip vadovėlio komplekto dalis. Pasitarnauja mokytojui, nes paaiškina, kaip naudoti konkretų vadovėlį. Tai – komercinio pobūdžio leidinys, todėl nerekomenduoju tokių remti finansiškai. Antrai grupei priskirtinos knygos mokytojui, kuriose teikiamos rekomendacijos kuriuo nors istorijos mokymo klausimu, pavyzdžiui, kaip analizuoti istorijos šaltinius, kaip parengti istorijos testus, kaip naudoti istorijos žemėlapius. Tokio pobūdžio leidiniai yra skirti mokytojų kvalifikacijai kelti, jie nereklamuoja nė vienos leidyklos leidžiamų priemonių ir neneša joms tiesioginės naudos. Todėl rekomenduoju tokius leidinius remti finansiškai. Trečiai grupei priskiriu bendro pobūdžio istorijos didaktikos knygas, pavyzdžiui, istorijos didaktika, istorijos mokymo metodika ar kt. Jų tikslas – pasitarnauti istorijos mokytojams, teikiant įvairių idėjų, veiklų ir pan. Jie neskirti leidyklų produkcijos reklamai, neneša jiems tiesioginės naudos. Todėl rekomenduoju tokius leidinius remti finansiškai. Kaip tai daryti – susitarimo reikalas.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Komentarai (3)

  • Kita pusė

    Manau problemos yra šios:
    1. Iš vienos pusės Lietuvos rinka per maža, kad tokie leidiniai būtų leidžiami privačių leidyklų. Iš kitos pusės nėra aiškaus valstybinio mechanizmo SISTEMOS, skatinančio kūrybingus pedagogus kurti metodinę literatūrą. Kai nėra aiškių, visiems privalomų taisyklių – dažniausia klesti korupcija. Kaip turėtų būti? Kasmet ŠMM oficialiai skiria, sakykim 100-500 tūkst. EUR sumą, didaktinio pobūdžio literatūrai remti. Pabrėžiu didaktinio, ne vadovėlių, ne užduočių sąsiuvinių ir ne elektroninių testų sistemų. Nustatoma konkurso tvarka, vertinimas, bet kuris mokytojas ir mokslininkas, vienas ar kooperuodamasis su leidyklą ir kažką sukūręs gali pretenduoti. Viskas skaidru (?), viešai skelbiama. Mokytojams už darbą valstybė atsilygina realiai, o ne bevertėmis padėkomis ir kavos puodukais.
    2. Pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistema yra popierinė, pvz. jei tu neisi į UPC organizuojamą seminarą kvalifikacijai kelti, bet tu jame nieko doro ir naujo nesužinosi, bet puikiai praleisi savaitgalį druskininkuose ir sočiai pavalgysi tai oficialiai įvardijama kaip kvalifikacijos kėlimas su tam tikrais taškais tavo cv, bet jeigu tu būdamas mokytojas už savo asmenines lėšas nusipirksi Šetkaus knygą kaip nagrinėti istorijos šaltinius ją perskaitysi ir kažką iš to panaudosi dirbdamas su vaikais oficialiai tai jau nebus kvalifikacijos kėlimas:). Ar tai ne absurdas?
    3. Mentalitetas, mokytojai kaip ir tėvai, kaip ir sovietmečiu, vis dar įsivaizduoja kad viskas kas yra susiję su švietimu turi būti nemokama. Nėra sinergijos ir bendruomeniškumo mokytojų tarpe. Mokytojų dalykininkų asociacijos (ne visos) yra silpnos, nesugeba ir yra neprileidžiamos formuoti rimtos politikos, ir įtakoti švietimo procesus. Viską reguliuoja, finansinius srautus skirsto biurokratinis aparatas, kuriam naudingiau yra drumstas vanduo.

  • Redaktorė

    Nors niekada nežinosi, „kas už kampo laukia“, bet šiuo metu „Švietimo naujienos“ tikrai galėtų skirti vietos tokioms publikacijoms.

  • Evaldas

    Su įdomumu perskaičiau straipsnį. Įdomu todėl, kad minimos man asmeniškai žinomos problemos, situacijos, pateikta asmeniškai pažįstamų žmonių mintys.
    Jei tokį subjektyvumą atmestume šonan, tai objektyviai vertinčiau taip: gerbiamas profesorius dar kartą išryškino vieną skaudulį – rinkos dydį lemia ne tik mažas potencialių vartotojų skaičius. Žmonės nemėgsta skaityti instrukcijų. Dažnas veikia „mokslinio spaudinėjimo“ būdu ar remdamasis anksčiau įgyta, todėl sunkiai keičiama patirtimi. Tik taip galima paaiškinti pasyvumą šluojant iš knygynų kad ir tas menkas didaktikos naujienas…
    Sekdamas gerbiamu kolega, irgi galiu pateikti porą rekomendacijų nenuleidžiantiems rankų.
    Pirma, popierinė „grynosios didaktikos“ leidyba mažais tiražais tikrai yra brangi. Bet kilniems tikslams aukojantiems honorarus autoriams dar yra atvira ir interneto erdvė. Pavyzdžiui, net namudiniu būdu „apmaketuotą“ leidinį įdėjus į vos kvėpuojančios Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos interneto svetainę, nušautume du zuikius – nemokamas leidinys gal pasiektų daugiau mokytojų ir gal pagyvėtų pati LIMA svetainė. Beje, o gal „Švietimo naujienos“ galėtų priglausti tokius kūrinius?
    Antra, autoriaus minimus pagudravimus galima papildyti siūlymu iš savo kuklios patirties. Viena kita leidykla turėtų neatsisakyti leisti t.v. mokytojo knygas – vadovėlio komplekto dalis, priedą prie jų leidžiamų vadovėlių ir pratybų sąsiuvinių. Gana didelius, plačius didaktikos minčių pliūpsnius kartais galima „įmontuoti“ į jas. Aišku, čia jau reikalingas ryšys su vadovėlių ar pratybų sąsiuvinio rengėjais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *