Klasės „namo“ langai ir pamatai, arba kaip sukurti kolektyvą

Vida Platūkienė

Kai pradedi dirbti mokykloje, labai reikia pavyzdžio, pedagogo, iš kurio galėtum mokytis, su kuo galėtum padiskutuoti, net patyliukais ką nors įdomaus nukopijuoti. Ir tokį žmogų prieš daugelį metų atradau – tai mano sūnaus pradinių klasių mokytoja Elvyra Lašienė, jau trisdešimt metų mokanti vaikus. Elvyra dirba Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijoje. Klausydavausi jos per tėvų susirinkimą ir sukosi mintis, kad panašiai ir aš darysiu. Vėliau atsirado sava patirtis, metodai, bet mūsų su Elvyra draugystė išliko.

Šį kartą su Elvyra Lašiene kalbamės, kas labiau mokinius motyvuoja dirbti – individualizmo ugdymas, konkurencija ar savitarpio pagalba, kolektyviškumas? Kaip suburti klasės kolektyvą? Kodėl jis toks svarbus?

Klasė – lyg tvirtas namas

 

Įėję į Elvyros klasę visų pirma pastebime ant sienos kabantį namelį (pirmiausia pasitiktų vaikai, bet dabar atostogos). Namelis turi tiek langelių, kiek klasėje vaikų. Kiekviename langelyje – mokinio nuotrauka. Gyvena namelyje ir mokytoja. Tai ne tik graži dekoracija. Klasė – lyg tvirtas namas. Jei kuris vaikas suserga, langinės užsiveria ir namelis jau ne toks linksmas. Mokiniui grįžus langinės atidaromos, o vaikas sutinkamas plojimais: „Valio, pasveikai, visi tavęs laukėme!“ Klasėje, kaip ir šeimoje, visi turi būti pastebėti ir svarbūs. Kiekvienas labai svarbus – tai tvirto klasės namelio pamatai. O pamatai būtini.

 

Visi skirtingi, bet svarbūs

 

Mokytoja pasakoja, kad anksčiau „kitokiu“ vaiku buvo įvardijamas tas, kuris turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Bet tai labai siauras požiūris. Mes visi esame skirtingi ne tik savo išvaizda, gebėjimais, pasaulio suvokimu – mes ateiname iš skirtingų šeimų į mokyklą, o mokytojo pareiga sukurti naują klasės kolektyvą.

Elvyra padeda ant stalo spalvotų pieštukų dėžutę ir rodo, kad jų visų atspalviai skiriasi. Nėra vienodų. Bet visi pieštukai reikalingi, kad piešinys būtų spalvingas. Vaikams šis pavyzdys labai aiškus. Klasė – kaip spalvotų pieštukų dėžutė, visi pieštukai labai svarbūs, o piešinys – kaip gyvenimas, visi vaikai jame turi rasti savo vietą. Žaismingas palyginimas.

 

Šių dienų vaikai labai nori būti pastebėti, išklausyti, jie pasakoja vienas per kitą, skuba, atrodo, kad juos kas norėtų pertraukti. Mokytoja tvarkai klasėje palaikyti vis sugalvoja įdomių metodų. Du pirštukai, pakelti aukštyn, – dvi ausytės, kurios prašo tylos. Tik tyloje galime vieni kitus išgirsti. Jei vienas kalba, neskubinti jo, nepertraukti, išklausyti. Taip ugdoma ir pagarba, ir kantrybė. O tos kantrybės mažiukams labai trūksta. Trūksta ir dideliems, šypsosi Elvyra.

Klasės kolektyvas savotiškai atspindi mokyklos kolektyvą. Iš mokytojų kambario, iš pedagogų susirinkimų atnešame nuotaiką į klasę. Ir darbingumą. Sena tiesa, kad kaip mokytojas kuria klasės atmosferą, taip vadovas – mokyklos. Kokiu tonu kalba vadovas, tokiu ir mokytojas. Todėl pagarba vieni kitiems būtina.

Minčių galia

 

Jei mokinys suserga ir neateina į klasę, mokytoja suorganizuoja „palaikymo akciją“. Vaikai suglaudžia delniukus kaip maldai ir visi choru ištaria draugo vardą ir burtažodį: „<…> tu greičiau pasveik ir pas mus ateik!“ Pradinukai mokomi, kad mūsų mintys galingos ir žmonės vieni kitiems turi linkėti gėrio. Elvyra sako, kad jei negalime konkrečiai pagelbėti, tai nors geras mintis siųskime.

Šluota visai tinka palyginimui sukurti

 

Elvyra Lašienė mano, kad pradinėse klasėse ypač svarbu ugdyti draugiškumą, suvokimą, kad klasė – tai jėga. Gyvenime laukia ne tik konkurencija, kova už savo vietą po saule – bus svarbus ir mokėjimas dirbti komandoje, pagelbėti kitam. Mokytoja vaikams vis primena pasaką apie tai, kaip tėvas sūnui davė šluotą ir liepė perlaužti. Vaikas surištos šluotos niekaip neįveikė, bet išardė po vieną virbą ir taip sulaužė visą šluotą.

Kai suformuojama draugiška klasė, tada drauge galime daug padaryti, įsitikinusi Elvyra. Tada nesunku statyti spektaklius, dalyvauti įvairiuose projektuose, vykti į ekskursijas ar į tolimesnes keliones. Vaikai pastebi vieni kitų savijautą, nuotaikas, iš pusės žodžio supranta mokytojo pastabas, pasitiki vieni kitais.

Apkabinimo galia

 

Atsiverti vieni kitiems, pasitikėti moko ir linksmi pratimai. Mokytoja kartais pasiūlo pribėgti ir apkabinti kurį nors draugą. O kas, jei linksmame šurmulyje lieka neapkabintas, vienišas vaikas? Tada mokytoja paprašo, kad kuo daugiau vaikų jį apkabintų. Ir pražysta šypsena! Ir širdelė atšyla! Nors, pasak Elvyros, būna, kad sąmoningai ar ne, bet naudojasi kitų gerumu – pats sėdi, laukia, kol kiti jį apkabins. Gal taip sulaukia dėmesio? Gal ir namuose nedrįsta prisiglausti prie šeimos narių? Gal kitų nepriglaudžiamas?

Konkurencija, lenktynės ar žaidimas?

 

Gerai, provokuoju Elvyrą, visi draugiški, vieni kitiems padeda, vieni kitų išklauso, o ar tai motyvuoja mokytis, siekti geresnių rezultatų?

Mokytoja užtikrina, kad niekas nemiega ant laurų, o jei užmiega, tuoj pat žadinami. Kartais tėveliai nori savo vaiko pasiekimus palyginti su kitų klasės vaikų. Ar net su mokyklos! Tam „tarnauja“ elektroniniai dienynai. O sovietmečiu – garbės lentos! Tam padeda olimpiados, stipriųjų nuolatinis gyrimas, o silpnesnių vis paraginimas daugiau dirbti. Ar dar blogiau – raginimas būti kaip vyresni broliai ar seserys. Elvyra nelygina vaikų vienų su kitais. Ji sako, kad lyginti galime tik save: koks aš buvau vakar ir koks šiandien? Ar išmokau? Ar tikrai stengiuosi? Ar nesustojau tobulėti?

 

Bet paskatinimo vaikams reikia. Jis turėtų būti kaip žaidimas – spalvingas, linksmas. Pirmokai kiekvienas turi savo bitutę, nešančią kibirėlį su medaus koriuku. O koriukas turi daug akyčių. Už gerus darbelius, už perskaitytas knygas vaikas tas akytes ir nusispalvina. Ar tai konkurencija? Na, vaikai užmeta akį į draugo bitutės kibirėlį… Vis dėlto tai daugiau žaidimas, lenktynės, skatinančios tobulėti.

Antroje klasėje „užauga“ ąžuolėliai – jie puošiasi lapeliais ir gilėmis. Kai dirbau su pradinukais, šią Elvyros mintį buvau pasisavinusi, bet kadangi klasėje buvo nedaug vaikų, tai ant sienos kabojo ąžuolas milžinas, o kiekvienas vaikas turėjo po savo šaką. Ko tik nebuvo – taip įsifantazavome, kad mūsų ąžuolas obelų žiedais pražydo! Tokius mokėjome nupiešti. Bet buvo gražu – ąžuolas su obelų žiedais! Tai vis vaikų geri darbai, perskaitytos knygos… Tai vis mokytojų draugiškai pasiskolintos ir patobulintos idėjos!

 

Trečiokų klasę Elvyra papuošia traukinuku. Kiekvienas vaikas turi savo vagonėlį, o jame daug linksmų veidelių. Mokslo metų pabaigoje veideliai jau ant stogo šypsosi…

Ketvirtokai jau pasirengę „išskristi“ iš mokytojos Elvyros globos, todėl reikalingi oro balionai, kuriuose paskatinimai ir pagyrimai gali būti ir širdelių, ir šypsenėlių pavidalo. O klasėje – vienas didelis oro balionas ant sienos – jame vaikų ir mokytojos nuotraukytės. Laikas skristi tolyn.

Galime diskutuoti, kaip jaučiasi vaikas, kuris nemėgsta skaityti, kuris tylenis ir nepasigiria savo gerais darbais. Bet tam klasėje ir yra suaugęs žmogus – mokytojas, kuris pastebi kiekvieną, pagiria, subara, paskatina. Nelieka ąžuolėlių plikomis šakomis ar tuščių vagonėlių. O lygiavos negali būti! Visi esame skirtingi.

Mokytojos svajonės ir planai

 

Didžiausias noras – kad kuo daugiau į klasės veiklą įsilietų vaikų tėveliai, seneliai, tada klasės „namas“ būtų dar tvirtesnis. Elvyra kviečia tėvus papasakoti apie savo darbus, veiklas, visi drauge lankosi tėvelių darbukuose. Taip vaikai daug sužino, mokosi paklausti, kas domina, turi progą pabendrauti. Yra ir daugiau būdų, kaip privilioti tėvelius į mokyklą. Tai ir bendros šventės, vaidinimai. Jų bus, sako Elvyra.

Didžiausia mokytojos svajonė – kad pradinukai turėtų gerą salę sportuoti, kad būtų visokių kamuolių, lankų, kilimėlių… Noro sportuoti, žinių, kaip ugdyti sveiką, aktyvų gyvenimo būdą, tikrai atsiras, užtikrina mokytoja. Tik pirmiausia mūsų vaikai turi augti sveiki, draugiški, gerbti vieni kitus. Tai bendras – ir mokytojų, ir tėvelių, ir visuomenės – rūpestis.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.