Kitoks žvilgsnis į naujos kartos mokytoją

Ne vieną dešimtmetį kalbama apie tai, koks mokytojas turėtų dirbti mokymo įstaigoje. 2004 m. pradėta kalbėti apie šiuolaikinį šios srities atstovą. „Po dešimties metų klausime to paties klausimo, koks bus šiuolaikinis mokytojas?“ – parodoje „Mokykla 2018“ vykusioje diskusijoje „Naujos kartos mokytojas. Koks jis?“ teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerė prof. Vilija Salienė. „Šiuolaikinis mokytojas – toks, kuris visada mokosi, nebijo ir nori tobulėti – tai geras pedagogas. Negerų mokytojų man neteko pažinti. Visi mokytojai tiki tuo, ką daro, ir siekia, kad mokiniai ne tik gerai jaustųsi būdami mokykloje, bet ir išaugtų laimingais žmonėmis, kurie nesiliautų mokytis“, – sakė prof. V. Salienė.

Jei galvotume apie patį mokytoją – jo vertybės niekados nekito. Pamatinis dalykas išliko: mokytojas turi būti visapusiškai išsilavinęs, kultūringas, sąžiningas, geras, doras. Tokie dalykai nekinta.

Kad mokytojas pirmiausia turi būti laisvas žmogus, turintis stiprų vertybinį pamatą ir stuburą, VDU Švietimo akademijos kanclerei pritarė ir diskusijos vedėja Vilma Leonavičienė. „Jei galvotume apie patį mokytoją – jo vertybės niekados nekito. Pamatinis dalykas išliko: mokytojas turi būti visapusiškai išsilavinęs, kultūringas, sąžiningas, geras, doras. Tokie dalykai nekinta“, – teigė Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė V. Leonavičienė.

 

Daugiau nei trejus metus lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Greta Botyriūtė džiaugėsi savo sėkmingu profesiniu pasirinkimu. Pedagogė prisiminė, kad ją, atėjusią dirbti į mokyklą, vedė didelis noras tobulėti, mokytis, siekti profesinių pergalių. Dabar ji Vilniaus lietuvių namuose dirba su kitakalbiais vaikais. Greta džiaugiasi gera mokyklos atmosfera, geranoriškais kolegomis. „Iki šiol degu noru mokytis, tobulėti, dalyvauju įvairiuose seminaruose, iš kurių smagu grįžti į klasę ir pasidalyti gauta informacija su mokiniais. Manau, kad tas eksperimentavimas – nemažas atradimo ir mokymosi džiaugsmas tiek man, tiek ir mokiniams“, – pasakojo Greta Botyriūtė.

 

Save praktike laikanti lietuvių kalbos mokytoja per pamokas dažnai pasitelkia išmaniąsias technologijas. Jos mokiniams padeda labiau įsigilinti į mokymosi procesą.

„Naudoju daug mobiliųjų telefono programėlių, kurios mokiniams yra labai patrauklios. Išmaniosios technologijos padeda įsiminti žodžius, reflektuoti pamokos temą. Pavyzdžiui, programėlė minčių žemėlapiams kurti – viena veiksmingiausių mokymosi veiklų, kurią galima naudoti skaitymo ir rašymo gebėjimams lavinti, idėjoms, istorijų siužetams kurti. Dažniausiai savo mokinių klausiu, ar patiko tokia pamoka, kurioje naudojome išmaniąsias programėles? Kas labiausiai sudomino? Dažniausiai išgirstu tik teigiamą grįžtamąjį ryšį“, – teigė lietuvių kalbos mokytoja G. Botyriūtė.

 

Savo kolegėms pritarė VDU Švietimo akademijos edukologė prof. Daiva Jakovonytė-Staškuvienė. Jos teigimu, svarbiausias naujos kartos mokytojo uždavinys – nuolatinis mąstymas, kas vyksta, kodėl vyksta, ką galime padaryti su tuo turiniu, kurį įgyvendiname per pamokas. Profesorė pabrėžė, kad mokytojas turi pažinti kiekvieną savo mokinį. „Tai nėra lengvas uždavinys, nes dažniausiai klasėse mokosi daugiau nei dvidešimt mokinių. Tad mokomojo dalyko turinys turi būti įdomus, įtraukiantis, aktualizuojantis, sužadinantis norą mokytis. Dažniausiai pats mokinys tampa ugdymo kūrėju, vertintoju, tam tikru atradėju, savo žinojimo konstruotoju“, – sako prof. Daiva Jakovonytė-Staškuvienė.

Kiek reikia laiko norint tapti pedagogu?

 

Pasak istorijos pedagogo, dėstytojo dr. Mindaugo Nefo, rengiant mokytojus padaryta esminė klaida – mokytojas buvo paleistas savieigai, tapo pamirštu robotu, Lietuvos valdžia ir visuomenė jį prisiminė tik po dvidešimties metų. M. Nefas pabrėžė, kad švietimo sistemą reikia sutvarkyti taip, kad joje mokytojo figūra taptų svarbi. Per diskusiją istorijos mokytojas bandė provokuoti susirinkusius kolegas ir paprašė pakelti rankas tuos, kurių pirmoji vesta pamoka buvo pati geriausia. Nepakilo nė viena ranka. Taip istorikas ryžosi eksperimentuoti, kai neseniai per radijo laidą išgirdo vienos mokytojos pasisakymą, kad gerą pedagogą galima parengti per vieną mėnesį. „Deja, per tiek mažai laiko mokytojo parengti negalima. Visų pirma, žmogui reikia nemažai laiko studijuoti, mokytis, įgyti platų didaktinį pasirengimą, patirties vesti pamokas“, – teigė Mindaugas Nefas.

Požiūris į mokytojo darbą

 

Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos pirmininkas Simas Ignatavičius mokykloje dirba penktus metus. Jis visada dirbo mokyklose, kurios pačios atsirenka gabiausius mokinius. Tad jo darbas esą šiek tiek skiriasi nuo kolegų. „Tie vaikai yra be galo gabūs, kiekvieną dieną turiu būti labai gerai pasiruošęs pamokoms“, – sakė Vilniaus licėjaus biologijos mokytojas S. Ignatavičius.

Mokytojas pabrėžė, kad šiuolaikinis mokytojas nėra informacijos skleidėjas – jis mediatorius, padėjėjas, ugdantysis vadovas. Anot Simo, keičiasi paties mokytojo atsakomybė. „Šiuolaikinis pedagogas yra laisvas pasirinkti, atsirinkti metodikas. Tačiau laisvė reikalauja daugiau atsakomybės. Iš informacinio srauto mokytojas turi atsakingai atsirinkti, ką kalbėti, kaip mokyti, kaip aktualizuoti įdomią medžiagą“, – teigė Simas Ignatavičius.

Mokiniai gali viską rasti internete, tačiau mokytojas ras svarbesnės, įdomesnės, turinčios didesnę išliekamąją vertę informacijos.

 

Savo kolegai Simui nepritarė kita diskusijos dalyvė – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja, istorijos mokytoja Sandra Gaučiūtė. „Mokiniai gali viską rasti internete, tačiau mokytojas ras svarbesnės, įdomesnės, turinčios didesnę išliekamąją vertę informacijos“, – teigė istorijos pedagogė. Sandra ne kartą sulaukė skepsio iš aplinkinių, kodėl perspektyvi, veikli mergina dirba mokykloje. „Pirmaisiais darbo metais mokykloje mokiniai paklausė: „Na va, kitais metais, mokytoja, baigsite magistrantūrą, gal normalų darbą susirasite?“ Tad jau pripratau prie šio klausimo“, – sakė Sandra Gaučiūtė.

Ketvirtus metus mokykloje dirbanti Sandra prisiminė savo profesinį kelią. Tik baigusi bakalauro studijas, ji pradėjo dirbti mokykloje kuratore. Vėliau tapo istorijos mokytoja, pradėjo vadovauti Žygeivių būreliui, Mokinių tarybai. Šiuo metu Sandra užima Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjo poziciją, dirba su nacionalinio ir tarptautinio lygio projektais. Ji pabrėžia, kad universalumas, norėjimas kiekvienais metais būti kitokiai, išeiti iš komforto zonos – tai varikliukas, kuris motyvuoja dirbti švietimo įstaigoje. „Mokytojas turi būti kitoks kiekvienais mokslo metais. Mokytojas turi suprasti: jei nesikeis, mokiniai greitai į jį pradės žiūrėti vangiai“, – tikino Sandra Gaučiūtė.

 

Vytauto Didžiojo universiteto inf.