Kelias, kuriuo einame, arba aš didžiuojuosi, kad esu mokytojas

„Aukštas, išlakus, ištiesęs tvirtas šakas į dangų, darže karaliavo migdolo medis. Sykį ant jo šakos atskrido kukutis. Įkišo ilgą, tiesų snapą į migdolo plyšį, pradėjo traukti iš ten lervas ir ryti. Migdolas sunerimo. Tas menkas, liesas paukštelis, naršęs po jo kamieną ir gadinęs tobulą medžio grožį, buvo tiesiog nepakenčiamas. Paukšteliui prisiartinus, išdidusis migdolas purtėsi iš visų jėgų, kad nubaidytų įsibrovėlį. Ir vieną dieną kukutis prie medžio negrįžo.

Nuo tada mažytės lervos ramiai sau augo ir įsiviešpatavo visame medžio kamiene.

Tereikėjo vieną vakarą pūstelėti vėjui, kad išdidusis migdolas nuvirstų.“

(Ištrauka iš Bruno Ferrero pasakojimo „Migdolas“)

 

Pasakojime minimas migdolas augo darže prie vieno iš regioninių kelių, kuris įsilieja į naujai statomą valstybinės reikšmės šimtmečio greitkelį. Šiuo didžiuoju greitkeliu per Lietuvos miestus ir miestelius bus vežamas mokytojo profesijos prestižas. Kelio kada panorėjęs nepastatysi. Reikia gerai ištyrinėti vietovę, gruntą, padaryti kelio sankasą, pagrindą, kad būtų kur dangą dėti, apgalvoti, kas bus statoma šalia, kokie regioninės reikšmės keliai įsilies. Švietimo politikai, patyrinėję įvairius kelio statybai reikalingus duomenis, planuoja nemažai pokyčių ir kituose keliuose, kurie sueis į šį platųjį mokytojo prestižo valstybinės reikšmės kelią. Planuojama remontuoti mokytojų rengimo ir profesinio augimo bei ugdymo turinio kelius, lyginti mokytojų darbo apmokėjimo ir mokyklų finansavimo vieškelį bei pertvarkyti jų pakeles pasodinant naujų ugdymo metodų ir priemonių, sudarant palankias sąlygas mokytojams, einantiems šiais keliais, laisvai ir kūrybiškai dirbti bei augti. Jau visais lygmenimis diskutuota, kad mokytojas turėtų jausti, jog jis – profesionalas, gerbiamas mokinių, autoritetas bendruomenei, gauna tinkamą atlyginimą, aprūpintas šiuolaikinėmis mokymo priemonėmis ir yra saugus, dirba draugiškoje aplinkoje. Pabandysiu ir aš apžvelgti šiuos regioninės reikšmės kelius, vedančius į platų valstybinės reikšmės greitkelį, žiūrint į mokytoją iš mokyklos vidaus pozicijos: mokinio, kolegų ir mokyklos direktoriaus, koks mokytojas atrodo mokinių tėvams, visuomenei. Nesakau, kad tai absoliuti tiesa, kaip jau minėjau, tiesiant kelius svarbu pagrindas ir žemės sankasa, ant kurios dedama danga. Taigi, ant ko dėsime asfaltą, kokį turime pagrindą šiandien? Paanalizuokime keletą situacijų.

 

Vaikui nereikia tobulo, neklystančio mokytojo. Jam reikia šilto žmogaus, vedlio, padedančio susivokti, besimokančio kartu, nebijančio nežinoti ir galinčio kartu ieškoti atsakymų bei atrasti. Dideli paveikslai susideda iš mažų dalelių, aukšti rezultatai dažnai pasiekiami labai paprastomis priemonėmis.

Mano subjektyvia nuomone, pagrindinis asmuo mokykloje yra mokinys. Štai pradinukas namuose parėjęs verkia: „Iš manęs juokėsi visa klasė.“ Tėvai aiškinasi situaciją: mokykloje vaikai piešė natiurmortą. Mokytoja pamerkė į vazą tulpes ir pastatė ant stalo. Tada dar pati lentoje nupiešė, kaip tai turi atrodyti. Gavusi pavyzdį visa klasė nupiešė visiškai vienodus piešinius, tik Sauliukas ne. Jis ant tulpės žiedo patupdė dvi bites. Dabar visa klasė juokiasi ir vadina piešinį „diskoteka“, o mokytoja situacija besidomintiems tėvams sako: „Žinote, Sauliukas tikrai yra kažkoks kitoks.“ Pagalvokime, kokį žmogų ugdo mokykla?

 

Kitas atvejis. Tikybos mokytoja pakviečia visą mokyklos bendruomenę į šalia esančią bažnyčią prieš Velykas. Gretimai esančios bažnyčios kunigas sukviečia daugiau kaimyninių bažnyčių kunigų ir kitų mokyklų mokinių, kad vaikai galėtų prieiti išpažinties, pasiruošia jaunimo mišiose pakalbėti apie tarpusavio pagarbą ir esmines vertybes. Nemažai mokinių pareiškia norą eiti į mišias, tad mokyklos administracija suteikia leidimą mokytojams kartu dalyvauti mišiose. Juk visi žinome, kad jei vaikams nediegiamos vertybės šeimose, sunku jas įdiegti ir mokykloje. Jeigu prie šeimos, mokyklos pastangų ugdyti esmines vertybes ir atsakomybę už save bei savo poelgius prisideda dar ir bažnyčia, tai mokykla bendradarbiauja ir tuo džiaugiasi, nes jauni, šiuolaikiški kunigai per pamokslą analizuoja jaunimui artimas situacijas. O štai mokytojai padejuoja, kad ir taip trūksta laiko išeiti numatytoms temoms, ir taria vaikams: „Eikit, eikit, gal jums kunigas tuos keturis parašys.“ Pagalvokite, kaip po tokių mokytojo žodžių turi pasielgti mokinys?

 

Dar kita situacija. Tėvams skambina klasės auklėtoja ir sako: „Gerbiama mama, ar žinote, kad Jūsų dukrai iš rusų kalbos išeina dvejetas? Noriu paklausti, ką darysite?“ Pokalbis baigiasi motinai atsakius, kad nedarys nieko, nes ne ji, o dukra mokosi mokykloje. Kiek jai žinoma, mergina mokosi gerai, neturi problemų dėl elgesio, gebėjimų mokytis, tad jai neaišku, kodėl iš viso kalbama apie tokį pažymį. Po kelių dienų, gavusi pusmečio įvertinimus, mama mato, kad iš minėto dalyko įvertinimas – aštuoni. Pagalvokime, kaip paaiškinti šią situaciją?

 

Dauguma pradinukų žino, kad kalėdiniame piešinyje galimos tik trys spalvos: raudona, balta, žalia, Antrasis pasaulinis karas – tai ne vėžliukų nindzių karas, o į tualetą daugelis mokytojų išleidžia tik su dideliu noru veide. Juokiamės, bet ar pagalvojame, ką tie mokiniai, jų tėvai galvoja apie mus?

Kiekvienas mokinys, jų tėvai ir net mokyklos administracija gali papasakoti šimtus tokių ir panašių istorijų. Anekdotai sklaido internete: „Evelina, kodėl atėjai į klasę su mini sijonėliu? Nori pasirodyti protinga?“, „Dovile, kodėl atėjai tiek prisidažiusi?“ Dauguma pradinukų žino, kad kalėdiniame piešinyje galimos tik trys spalvos: raudona, balta, žalia, Antrasis pasaulinis karas – tai ne vėžliukų nindzių karas, o į tualetą daugelis mokytojų išleidžia tik su dideliu noru veide. Juokiamės, bet ar pagalvojame, ką tie mokiniai, jų tėvai galvoja apie mus? Tai yra emocinis smurtas, viešos patyčios iš mokinių, apie kurias visi tylime, nes akcentai dedami į patyčias tarp vaikų. Jau nekalbu apie tai, kaip dažnai mokytojai skundžiasi vaikų kūrybiškumo stoka, pasistengę trimis kalėdinėmis spalvomis išrauti jį su visomis šaknimis dar pradinėse klasėse. Vis dar dažnai mokinio gerumas sprendžiamas ne pagal turimas žinias, bet pagal aprangos stilių, plaukų spalvą ar šukuoseną. Mokytojai skundžiasi vaikų atsikalbinėjimu, atžagarumu, kai, neduok Dieve, mokinys turi nuomonę. Taip ir sakoma: „Buvo vaikas kaip vaikas iki 10 klasės, o dabar…“ Suprask, dabar drįso pasakyti savo nuomonę. O turinčių nuomonę mums nereikia, jie sunkiai valdomi, su jais reikia kalbėti, dar ir argumentuotai. Jeigu tokie nueina į mokyklos mokinių tarybą, nori mokyklą puošti, siūlo idėjas, stato spektaklius, tai iš karto mokytojams ir net mokyklų vadovams tampa nepakeliamai sunkiais ir nevaldomais vaikais. Lengviau auginti beveidžius lyg viščiukus inkubatoriuje nuo pradinių klasių ir neleisti net minčiai kilti galvoje vyresnėse klasėse. O jei dar vaikas atėjęs į mokyklą šypsosi, nepatikėsite, kaip dažnai ieškoma specialistų pagalbos ir informuojami tėvai: „Su jūsų vaiku ne viskas gerai.“ Ganėtinai keista, bet dar pasitaiko nuolat besišypsančių, kurie didžiuojasi mokyklos uniforma ir jaučia pasididžiavimą kas rytą atverdami gimnazijos duris. Tada aiškinasi vaiko gerovės komisijos, kviečiami tėvai ir pasirodo, kad tie vaikai tiesiog laimingi tiek trečioje, tiek gimnazijos klasėse. Komiška, bet kasdienybė. Ir ne iš piršto tai laužta, šimtai atvejų aprašyta, išanalizuota psichologų, dar daugiau pedagogų pokalbių įrašų ir net filmuotos medžiagos interneto platybėse. Ar tokios ir panašios situacijos kelia pagarbą mokytojui mokinių, tėvų akyse? Tikrai ne. O kaip tokie ir panašūs atvejai atrodo mokyklos administracijai? Štai ir priėjome pradžių pradžią – pradėkime nuo savęs. Nuo to, kaip atrodome, ką transliuojame į aplinką: kokią emociją demonstruojame, kokius žodžius sakome, kokius veiksmus atliekame, koks mūsų požiūris į vaiką, žmogų. Niekas nelaukia tobulybės, niekam nereikia neklystančio mokytojo. Daugelis mokytojų patys save mato ir teigia esą neklystantys, nors dažnai mąsto šabloniškai ir lengvai kabina etiketes „tinginys“, „veltėdis“, „pasileidėlė“ ir kt. Kai pradėsime jaustis laisviau, kai matysime ir mąstysime plačiau, kai būsime ne tobuli, o paprasti, šilti žmonės, kurių ir laukia vaikai, tada ir nuomonė visuomenėje apie mokytoją keisis. Vaikui nereikia tobulo, neklystančio mokytojo. Jam reikia šilto žmogaus, vedlio, padedančio susivokti, besimokančio kartu, nebijančio nežinoti ir galinčio kartu ieškoti atsakymų bei atrasti. Dideli paveikslai susideda iš mažų dalelių, aukšti rezultatai dažnai pasiekiami labai paprastomis priemonėmis. Bet jei taip negalvojate, niekada nesusimąstote, kad kasdien prisiliečiate prie jautriausios visuomenės dalies, formuojate žmogų, kūrėją, tai tada, kaip sakė vienas garsus užsienio psichologas, vedęs paskaitą mokytojams apie profesinį nuovargį: „Nesifotografuokite su klase. Įsivaizduokite, kaip jie džiaugsis, kai susirinkę po penkiolikos metų į klasės susitikimą pamatys, kad jau esate miręs.“

 

Taigi, šis regioninis kelias, vedantis į mokytojo prestižo platųjį greitkelį, pasirodė nei labai tiesus, nei lygus. Keliaukime kitu ir pažiūrėkime, kaip mokytojas atrodo kitam kolegai, mokyklos vadovui? Trumpai: piktas, nuolat nepatenkintas, dar vis įsikibęs žinių, nors verslas, pramonininkai jau garsiai kalba, kad ieškodami darbuotojų nebežiūri į pažymius nei atestatuose, nei diplomuose. Vis garsiau kalbama apie tai, kad turime koncentruotis į gebėjimus, kurie bus reikalingi po penkerių ar dešimties metų: gebėjimą kompleksiškai spręsti problemas, kritinį mąstymą, kūrybiškumą, žmogiškųjų išteklių valdymą, komandinį darbą, emocinį intelektą, derybų įgūdžius. Šiuo klausimu situacija dvipusė: iš vienos pusės yra standartizuoti testai, egzaminai, nelanksčios bendrosios programos, didžiulis ugdymo turinys, integracija, diferenciacija visų ir visko, kas netilpo į programas. Kiek jau buvo pakelta įvairių vėliavų: gabių vaikų ugdymas, krūvių mažinimas, sveika gyvensena ir lytiškumo mokymas, dabar keliama nauja – visos dienos mokykla. Pakeliame, pamojuojame, pritrūkstame lėšų ir laiko iki visiško įdiegimo, nekalbu jau apie stebėseną, rezultatų analizę ir tik tada masinį diegimą. Metame tas vėliavas iš aukštai į žemę ir laukiame, kad rezultatą duos mokykla, nes ji arčiau žemės, arčiau dirvožemio ir privalo tas vėliavas pasodinti, čia jos turi išleisti šaknis, sužaliuoti ir duoti derlių. Kviečiasi mokykla lektorius, o tie aiškina, kad nežino, kaip tą neseniai nuleistą sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai bendrąją programą integruoti į dalykus. Mokytojams trūksta žinių šioje programoje nurodytomis temomis, o ir ganėtinai sudėtinga tikimybių teorijos žinias 7 klasėje sieti su lytinio brendimo tema. Vėl lieka biologija, etika ir klasių valandėlės. Kai tuos dalykus pažiūri, supranti, kad ir jie turi savo programas, o jei visur tos pačios temos, tai kur čia integracija? Iš kitos pusės – lengviausia tuo ir motyvuoti, dažnas mokytojas lankosi kvalifikacijos tobulinimo renginiuose tik dėl pažymėjimo. Yra ir tokių, kurie tebesigiria, kad rezultatų pasiekia dirbdami septintojo dešimtmečio darbo metodais ir naudodamiesi to laikmečio medžiaga. Juokiasi vaikai ir kolegos, kad mokytoja dėstydama daro klaidų… Visgi tokią mokytoją atleisti sunku, nes mokiniai gauna iš egzamino šimtukus – laiko egzaminą mamos (gimtąja) kalba, kuri Lietuvoje yra viena iš keleto užsienio kalbų. Jau nekalbu apie „ekspertus“, darančius po tris klaidas sakinyje, suvaidintas parodomąsias pamokas vertintojams ar nuolat pavargusius, nepasitenkinimą liejančius mokytojus, matančius tik „parazitus“. Tokių yra daugelyje mokyklų, jie taip pat nekelia nei ugdymo įstaigos, nei mokytojo prestižo, tik kažkodėl vis tiek dirba mokykloje, o ne dezinfekcinėje tarnyboje.

 

Per kiekvienas mokinių atostogas mokytojai aktyviai primena mokyklos administracijai, kad jų darbas – aukštos psichologinės įtampos, jie nuolat persidirba. Sutikite, mokytojas ne gaisrininkas, į ugnį ar po ledu lįsti nereikia. Tai kur čia didelė psichologinė įtampa? Galbūt todėl mokytojo prestižą kelti reikia, o gaisrininkų ne. Ir dar kažkodėl jie mano, kad mokytojo darbas matuojamas akademinėmis valandomis, nors visame pasaulyje, neišskiriant Lietuvos, – astronominėmis. Būtent todėl mokytojai neprivalo budėti koridoriuose, o tvarkaraštyje turi būti „laisva“ diena, kuri iš tikrųjų nėra laisva, o skirta metodinei veiklai, kvalifikacijai tobulinti. Tik ar taip jie ją ir naudoja? Pažiūrėkime plačiau: bet kuriame darbe kiekvienas mūsų priimame tam tikrų išlygų dėl savo darbo trukmės – padirbame ir ilgiau, ir intensyviau, kai norime rezultato ar atgalinio ryšio iš klientų, tik niekas neduoda už tai laisvų dienų, prieš savo darbdavius nekariaujama. Manau, kad taip elgiasi tie, kurie jaučiasi dalimi tos įstaigos, kurioje dirba, o ne tie, kurie ateina „prastumti“ valandų ir nuskambėjus skambučiui sprunka kuo greičiau namo. O kur dar keletas mokytojų profesinių sąjungų, kurios iš šalies atrodo labiau juokingai nei rimtai – tą pačią paklodę tampo į skirtingas puses, vis tie mokyklų direktoriai juos kankina: tai pamokas atima, tai kankina viršvalandžiais. Ar mąstėte kada, kaip tai atrodo kitiems visuomenės nariams?

 

Pakalbėkite su mokyklose seminarus vedančiais lektoriais ir sužinosite, kad mokytojai elgiasi blogiau nei mokiniai: bėga iš paskaitų, skundžia lektorius, įsivaizduoja daug daugiau žinantys ir nieko nebenori išgirsti, nes ko nors naujo jau jiems nebepasakys. Kiek jūsų mokykloje „karūnuotų“ mokytojų, kurie narsto kiekvieną kolegą, arba tokių, kurie patys „iš didelio rašto išėję iš krašto“.

Pirmą kartą su mokytojų „kolegišku bendravimu“ mokykloje susidūriau, kai naujai priimta mokytoja pabandė kreiptis į seniau dirbančias koleges patarimo. Kolegės labai greitai užtrenkė jai duris: „Dar ko! Neduosiu jai aš nieko, pati sukūriau, čia mano autorinis darbas!“ Taip kalbėjo viena senbuvė apie papildomai geriau besimokantiems vaikams pamokoje dalijamus lapus su užduotimis, atšviestomis iš edukacinės knygelės. Pasirodo, kai padarai kopijų iš kito autoriaus knygos, tai jau autorinis darbas. Apsidairykite, kiek šalia jūsų tokių, kurie šokdina visus, kai ginasi metodininko ar eksperto vardą, nors paskui tyliai sėdi piršto nepajudindami metų metus, ir kaip trukdo kitiems tuos vardus apsiginti įžvelgdami konkurentus. Pakalbėkite su mokyklose seminarus vedančiais lektoriais ir sužinosite, kad mokytojai elgiasi blogiau nei mokiniai: bėga iš paskaitų, skundžia lektorius, įsivaizduoja daug daugiau žinantys ir nieko nebenori išgirsti, nes ko nors naujo jau jiems nebepasakys. Kiek jūsų mokykloje „karūnuotų“ mokytojų, kurie narsto kiekvieną kolegą, arba tokių, kurie patys „iš didelio rašto išėję iš krašto“ – jų pamokose nerasite net elementarių dalykų. O kiek Danučių, kurios dalijantis krūvius atsimena, kad Birutės 2014-aisiais nepaliejo gėlių kabinete, kaip tada pervargo jas atsodindamos, o savo ruožtu Birutės nenusileidžia ir kaltina 2007-aisiais mažai prisidėjus prie raiškiojo skaitymo konkurso organizavimo. Neprisidėjo prie mokytojo prestižo ir spaudoje išgarsėję nesąžiningi mokyklų vadovai. Apie jų „gerą“ vadovavimą pagarsintos istorijos visuomenėje suformavo vaizdą apie sustingusią, visiškai balandomis apaugusią švietimo sistemą ir ilgam užtraukė nemalonę gerai savo darbą atliekantiems vadovams. Ir ne buvusi vadovų atestacijos sistema kalta. Juk kai norėjo steigėjas, tai pajudino tokius ir pagal senąją sistemą. Bet kai nenori, kai nesąžiningus, moralės neturinčius, prie stalo savo kėdėje užmigusius toleruoja, tai ir pagal naują kadencijų tvarką toleruos. Džiaugiuosi, jeigu nepažįstate nei tokių mokytojų, nei vadovų, bet ir šiame kelyje, kuriuo eina kolegos, nemažai duobių, patrupėjęs asfaltas.

 

Nežinau kaip Jus, bet mane iš kojų verčia kolegų ar net mokyklos vadovo pasakymas: „Ji man nepanaši į mokytoją.“ Mano subjektyvia nuomone, yra visai blogai, kai per dvi sekundes žmogus susidaro nuomonę, ar esi mokytojas. Tada supranti, kad pasąmonėje žmogui iškilo toks vaizdas: nutįsęs sijonas, pablukusi palaidinukė ir išsidraikę plaukai. Iki pilno vaizdo trūksta dar neregėto dydžio bei storio akinių ir ausį rėžiančio balso tembro. Toks mokytojo vaizdas dar daugelio atmintyje. Nors didžioji dauguma šiandieninių mokytojų – smalsūs, šviesūs, save ir kitą gerbiantys, galima sakyti, kad mokykloje gyvenantys, bet šaukštas deguto dažnai sugadina statinę medaus. Nepaisydama to, kiek ir kokių neigiamų dalykų matau mokykloje, didžiuojuosi būdama mokytoja, nes ši specialybė suteikia išskirtines sąlygas prisiliesti prie žmogaus, matyti pasaulį kito akimis, niekada nesenti. Vaikai yra absoliutus gėris. Mes patys juos išmokome blogų dalykų. Bet kai mes, tie arčiausiai stovintys, nebijome mokytis iš jų ir su jais, tada įgauname sparnus skristi, tampame laisvi nuo stereotipų ir standartų. Tada kuriame, o kuriantis žmogus – laisvas, stiprus, tokiam pagarbos greitkelio tiesti nereikia. Jį gerbia, didžiuojasi už platų mąstymą, kūrybiškumą.

 

Regioniniai keliai, kur buvę, kur nebuvę, atvedė mus iki prestižinio greitkelio, kuriame lygų asfaltą tiesti gali tik pradėdamas nuo savęs. Tiesiant kelią svarbu, kokia bus sankasa, koks gruntas ir kaip formuosime kelio šlaitus, kaip prižiūrėsime pakeles. Kas plėtosis šalia… Faktorių daug, visus juos turime matyti. Kaip atrodai sau, mokiniams, kolegoms, taip atrodysi ir kitiems. Jei nustosime dejuoti, pradėsime matyti ir girdėti kitus, dirbti, o ne ieškoti kaltų, nekabinsime etikečių mokiniams, kolegoms, jei visi kartu ieškosime, kaip susitarti su švietimo politikais, kartu kursime ramybę, saugumą, geras darbo sąlygas, tada ir pakils mūsų prestižas, nes dovanosime tą ramybę ir pagarbą kitiems. O kol kas kitų profesijų atstovai neužsibūna mokykloje, kai pamato jos „virtuvę“.

Kaip sakė tas pats garsus užsienio psichologas: „Mokytojo profesija pati sunkiausia pasaulyje. Sunkesnė už gydytojo, nes pastarasis savo klaidas gali užkasti, o mokytojo klaidos vaikšto, dauginasi ir bjauroja pasaulio veidą.“

 

Straipsnio pradžioje cituotos istorijos „Migdolas“ moralas: „Jei kas nors „karšia tau kailį“, rodydamas trūkumus ir silpnybes, nesupyk. Padėkok jam.“ (Bruno Ferrero)