Kaupiamasis vertinimas – misija įmanoma

Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos patirtis

 

Pastaruoju metu Lietuvoje įvairiais aspektais analizuojamos ir į viešumą keliamos švietimo problemos. Tarsi teniso kamuoliuką skirtingų interesų grupės mušinėja vienos kitoms kaltinimus dėl mokinių pasiekimų, mokytojų kvalifikacijos, vadovų kompetencijos, mokytojų darbo užmokesčio. Tuo metu mokyklų bendruomenės ugdo vaikus, kuria vertinimo sistemas, rūpinasi patraukliomis ugdymosi aplinkomis, įtraukia mokinius į savanorystės veiklas, organizuoja intensyvų profesinį veiklinimą, bendradarbiauja su verslo įmonėmis, aukštosiomis mokyklomis, savivaldybių ir savo jėgomis kuria gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos (angl. Science, Technology, Engineering, Mathematics, STEM) ugdymo centrus… Bet gerosios naujienos, atrodo, sunkiai skinasi kelią į viešumą, mat pagal statistiką blogos žinios sklinda septynis kartus greičiau.

Mintis pasidalyti kaupiamojo vertinimo patirtimi mūsų gimnazijoje kilo siekiant parodyti, kad nuoseklus komandinis darbas duoda konkrečius rezultatus, o matuoti vaiko asmenybės ūgtį, pasitelkus kaupiamojo vertinimo principus, – misija įmanoma.

 

Pirmieji kaupiamojo vertinimo ir asmeninės pažangos matavimo žingsniai

 

Gimnazijos bendruomenėje susitarėme, kad viską darysime PIP (Patys Ir Paprastai, tai sistema, apie kurią išgirdome konferencijoje vienam Lietuvos bankui pristatant savo veiklos planavimo instrumentus). Iš pradžių ilgai ieškota, kaip apibrėžti pažangą, kokie pažangos vertinimo dėmenys, kriterijai, galimos matavimo formos, kas bus vertintojai. Ne vienas bandymas patyrė nesėkmę, buvo pradėtas ir nebaigtas. Toks likimas ištiko „Mokinio pažangos lapą“, kuriame fiksuoti akademiniai pasiekimai, atskirų dalykų specialieji gebėjimai. Panašiai atsitiko „Mokinių gebėjimų bankui“, kuriame buvo surinkti skirtingų bendruomenės grupių – mokytojų, pačių mokinių, tėvų – pastebėti kiekvieno vaiko gebėjimai. Tuo metu pritrūko sistemiškumo, gebėjimo atlikti struktūruotą duomenų analizę ir nuosekliai panaudoti rezultatus tolesniam mokymuisi. Šios patirtys padėjo suvokti, kad reikalinga aiški, bendra sistema, kad visi bendruomenės nariai turi būti įsitraukę į kaupiamojo vertinimo instrumentų rengimą ir pasiruošę nuosekliai laikytis susitarimų. Beje, kiekvienas ankstesnis bandymas leido sukaupti ir tam tikrą patirtį.

 

Sąlygos, nulėmusios „Asmenybės ūgties dienoraščio“ atsiradimą

 

Viena labai svarbi sąlyga, paskatinusi kurti savitą kaupiamojo vertinimo sistemą – pagal „Lyderių laikas 2“ (LL2) projektą Šiaulių mieste parengtas Socialinių kompetencijų ugdymo modelis, kuris atvėrė galimybes mokiniams dalyvauti socialinėje veikloje ne tik mokykloje, bet ir miesto įstaigose, organizacijose, verslo įmonėse. Modelyje apibrėžtas rekomenduojamų veiklų pobūdis: kūrybiškumas, veikimas, pagalba. Mokiniai pagal šias kryptis privalo atlikti pasirinktas veiklas ir būtinai apmąstyti. Prof. Aurimas Juozaitis pabrėžia, kad tik apmąstyta veikla tampa patirtimi, tad mokyklos, kurios ir iki modelio atsiradimo daug veikė, teigdamos, kad „Mes visa tai ir be modelio darome“, perėjo į naują kokybinį lygmenį – kiekvieną veiklą mokiniai apmąsto, užfiksuoja raštu, tai tampa jų patirtimi.

 

Pateikiu keletą mokinių minčių apie socialinių kompetencijų ugdymo reikšmę: „Ši veikla – lyg gyvenimo mokykla. Pamačiau kitų žmonių socialinę padėtį. Tai ugdo mane kaip žmogų. Tai padeda įveikti nepasitikėjimą, baimes. Tai padėjo apsispręsti, ką noriu veikti ateityje“ (I–II klasių mokiniai).

 

Strateginiuose švietimo dokumentuose akcentuojama ir ugdymo karjerai svarba. Mokyklų veiklos kokybė matuojama atsižvelgiant į mokinių gebėjimą planuoti karjerą, pasirinkti dalykus būsimoms studijoms, pažinti savo profesinius polinkius. Tad akivaizdu, kad šią veiklą taip pat vertėjo įtraukti į mokinio asmeninės pažangos matavimo sistemą. Iki bendros sistemos atsiradimo kiekviena sritis buvo matuojama atskirai, neturėjo bendrų vertinimo kriterijų.

 

Labai svarbus postūmis, padėjęs atsirasti nuosekliai kaupiamojo vertinimo sistemai, – Šiaulių miesto savivaldybės užmojis, atliepiant Geros mokyklos koncepciją ir atnaujintus vidaus ir išorės vertinimo rodiklius, parengti asmenybės ūgties koncepciją. Joje iškeltas uždavinys – sujungiant bendras vertybes, principus, akademinius ir kitus mokinių pasiekimus, apibrėžti brandaus ir sėkmingo šiauliečio viziją. Viena iš sąlygų, siekiant pamatuoti vaiko asmenybės ūgties lygį, – pažinti mokinius ir patiems mokiniams pažinti save. Taip kaupiamojo vertinimo sistemoje atsirado skirsnis „Apie save“, kuriame mokiniai pasakoja apie savo pomėgius, polinkius, pasiekimus, charakterio savybes. Tai, kas jiems atrodo svarbu. Gimnazijoje jau ne vienerius metus naudojame instrumentą, skirtą pirmųjų klasių gimnazistų adaptacijos situacijai tirti. Tai kokybinio tyrimo metodas – rašinys. Rašiniai gali būti epistoliniai arba samprotaujamojo tipo, juose atsispindi mokinio jausena, santykiai su bendruomenės nariais naujoje mokykloje. Kilo mintis išplėtoti šį metodą ir paskatinti panašaus pobūdžio rašinius parašyti ne tik pirmųjų, bet ir kitų klasių mokinius, sukuriant galimybę atsiskleisti ugdytinių socialinei, vertybinei raidai. Pateikiu keletą ištraukų:

Gimnazijoje jaučiuosi puikiai. Man patinka ir bendraklasiai, ir mokytojai, ir auklėtoja. Mokiniai nesityčioja, vienas kito neužgaulioja, nepravardžiuoja. Visi mokytojai yra supratingi, jie visada išklauso, pagelbsti. Tai geriausia šios mokyklos mokytojų savybė“ (Laima, I klasė).

„Man labai patinka mokytojai, draugiški gimnazistai, minkštasuoliai koridoriuose, bet mokyklinės uniformos tiesiog nekenčiu“ (Gustė, I klasė).

„Iš pradžių labai bijojau, maniau, kad visi bus nedraugiški, pasipūtę, bet kuo toliau, tuo labiau visi susibendravome. Ypač padėjo pirmokų stovykla „Uoga“, todėl per tokį trumpą laiką tapome kaip šeima“ (Evelina, I klasė).

 

Asmenybės ūgties dienoraščio struktūra

 

Taip per keletą bandymų, paieškų, tarimosi metų atsirado „Asmenybės ūgties dienoraštis“, kurio struktūrines dalis galime apibrėžti taip:

  • Stasio Šalkauskio visuminio ugdymo kryptys (1 pav.)
  • Gimnazijos vertybės ir principai (2 pav.)
  • Gimnazisto asmenybės portretas (3 pav.)
  • Neformalusis švietimas
  • Socialinių kompetencijų ugdymas
  • Ugdymas karjerai
  • Akademiniai pasiekimai ir pažanga (4 pav.)
  • Bendrųjų kompetencijų vertinimas ir įsivertinimas (5 pav.)

 

Bene svarbiausia dienoraščio idėja – pagal jame esančius asmenybės ūgties kriterijus lygiaverčiais tampa mokinio akademiniai ir kiti su bendrųjų kompetencijų įgijimu susiję pasiekimai.

Bendruomenės fokus grupės – mokytojai, mokiniai, iš dalies ir tėvai – sukūrė iliustracijas, padėsiančias matuoti sunkiai apibrėžiamą neformaliosios veiklos, bendrųjų kompetencijų lygį. Mokiniai pagal šias keturių lygių iliustracijas mokslo metų pabaigoje atlieka visų ugdymosi sričių įsivertinimą. Dalykų mokytojai, klasių vadovai, socialinis pedagogas ir kiti specialistai atlieka atskirų sričių vertinimą. Lūkesčių ir pasiekimų koreliaciją lygina tėvai, kurie tampa svarbūs mokinio asmeninės pažangos stebėtojai ir vertintojai. Kartais tėvai žino objektyvias vienokios ar kitokios mokinio pažangos priežastis, į kurias galima atsižvelgti, mokiniui keliant naujus ugdymosi tikslus.

 

S. Šalkauskio idėjų įkvėpti

 

Galime sakyti, kad imtis šio darbo mus įkvėpė gimnazijoje sklandanti filosofo, visuminio ugdymo sistemos kūrėjo S. Šalkauskio dvasia. Jo teigimu, visuminio ugdymo esmė – kiekvienos asmenybės kūno, proto, dvasios ir kūrybiškumo ugdymas. S. Šalkauskio gimnazijoje atsiradęs kaupiamojo vertinimo instrumentas apima visas profesoriaus nurodytas ugdymo sritis ir sudaro galimybes mokiniui įsivertinti visuminio ugdymo filosofijos kontekste.

 

Loreta TAMULAITIENĖ

Šiaulių Stasio Šalkaukio g-jos direktorė, vadybos ekspertė, alternatyviojo ugdymo modelių konsultantė, LL2 Šiaulių m. kūrybinės komandos narė, LL2 alumnė

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Egidijus

    Kol švietimas negaus didesnio finansavimo, visos bendruomenių iniciatyvos liks vietinės reikšmės, jos neperaugs į respublikinį lygmenį. Regionų mokyklos, mažėjant vaikų, neriasi iš kailio dėl išlikimo ir vis dar sutinka dirbti ilgai po darbo vakare naktį, nors nemotyvuojantis, vergiškas, naktinis darbas iš baimės, kad paskutinis mokinys išvažiuos į Londoną ar Vilnių, ir duoda rezultatą, bet jis yra amoralus ir NETVARUS. Didmiesčiai be papildomo finansavimo neperims regionų patirties, arba kompetetingi mokytojai išeis iš darbo, o i jų vietą stos pilkos vidutinybės, kurioms 600 į rankas – moralus atlyginimas.