Kasdienis pirmasis mokytojas – miškas!

Lietuvos mokyklų apdovanojimų (LMA) konkurse Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla tapo Metų mokykla. Neabejodami, kad gerąsias iniciatyvas būtina viešinti, kalbiname Egidijų KABOŠĮ, Valdorfo Žaliosios mokyklos koordinavimo grupės atstovą, siekdami iš pirmų lūpų išgirsti šios pedagogikos išskirtinumus, įdomybes, požiūrį į ugdymo procesą ir kitus Valdorfo pedagogikai būdingus dalykus.

 

Kaip manote, kas lėmė, kad būtent Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla tapo 2019 m. LMA nugalėtoja? Ką Jūsų mokyklai tai reiškia?

Per Lietuvos mokyklų apdovanojimus Žalioji mokykla buvo pristatyta kaip unikali, bendruomenės narių itin vertinama ir puoselėjama įstaiga. Tai ir lėmė visą įvykių grandinę, atvedusią iki nominacijos laimėjimo: esame dėkingi Daivai Urbonavičiūtei už nominavimą, bendruomenei už balsus, komisijai už pripažinimą, organizatoriams už renginį, o apdovanojimų rėmėjams už dovanas.

 

Kodėl Jums svarbu dalyvauti tokiuose rinkimuose? Ar tai savotiškas pasitikrinimas?

Metų mokyklos apdovanojimas mums yra netikėtas. Buvo daug mokyklų, kurios galėjo laimėti taip pat. Daiva, atsiimdama renginyje apdovanojimą, labai taikliai pasakė – svarbiausia dalyvaujant tai, kad esame Lietuvoje, viena iš Lietuvos mokyklų. Dalyvaudami konkurse, galime žinoti, susipažinti, suprasti, pajausti, kad visi esame viena Mokykla.

 

Papasakokite apie savo mokyklos ugdymo sistemą, kaip atrodo mokinio ir mokytojo laikas joje? Kuo esate panašūs ir kuo skiriatės nuo valstybinių bendrojo ugdymo mokyklų? Kur slypi esminiai Jūsų pranašumai? O trūkumai?

Valdorfo pedagogika šiemet švenčia pasaulinį gimtadienį: prieš šimtą metų buvo įkurta pirmoji mokykla Vokietijoje. Tai buvo drąsaus žmogaus iniciatyva, tapusi impulsu pasauliniam judėjimui. Dabar pasaulyje jau daugiau nei tūkstantis Valdorfo mokyklų, beveik du tūkstančiai Valdorfo vaikų darželių. Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla įsikūrusi priemiestyje, į šiaurės rytus nuo Vilniaus, gamtos apsuptyje. Vaikų diena prasideda kelione į mokyklą: vykstama į priemiestį, mišku ateinama iki mokyklos. Miškas – pirmasis Mokytojas, su kuriuo kasdien susiduria vaikai. Nuskambėjus skambučiui, kurį kiekviena klasė turi savo, skirtingo tono, prasideda pamokos. Pradėjus vardyti esmines ugdymo sistemos tezes, matyti, kad niekuo nesiskiriame nuo to, ką deklaruoja tradicinėmis vadinamos mokyklos ar kas bent įvardinta Geros mokyklos koncepcijoje: centre yra vaikas ir tikrieji jo poreikiai skirtingais amžiaus tarpsniais, siekiame mokymosi visą gyvenimą, ugdome per asmeninį santykį, esame prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės siekianti mokykla, grindžianti savo veiklą bendruomenės susitarimais ir t. t. Žaliojoje mokykloje ugdomi ne tik akademiniai, bet ir socialiniai gebėjimai. Mokytojai, tėvai, vaikai – visi įsitraukę į šį procesą. Asmeniškai pasakysiu, kad norėčiau būti tas vaikas, kuris dabar džiaugiasi gyvenimu Žaliojoje mokykloje. O visa kita – esame bendrojo ugdymo mokykla, čia, kaip ir kitur, vyksta pamokos, pertraukos, popamokinė veikla… Trūkumų, žinoma, yra. Esminiu trūkumu įvardyčiau tai, kad iš valstybės mokykla gauna kiekvienam mokiniui skaičiuojamas mokymo lėšas (mokinio krepšelį), kurios panaudojamos pagrindinėms ugdymo reikmėms tenkinti. Ūkio lėšoms mokykla iš valstybės finansavimo negauna. Kad ji galėtų egzistuoti, tėvai moka mokyklos mokestį. Taigi, piliečiai gali jaustis susimokėję mokesčius, tačiau ugdymo, kurio įvairovė teoriškai Lietuvoje užtikrinama, mokesčius tenka mokėti antrą kartą.

 

Koks pedagogas dirba Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje? Ar juo gali būti bet kuris dalyką išmanantis mokytojas? Kokie reikalavimai jam keliami?

Valdorfo mokytojo išsilavinimas įgyjamas palaipsniui, jau pradėjus mokyti mokinius. Tai ilgas procesas, kuris yra vienas iš varikliukų, vedančių ir vaikus pirmyn. Valdorfo mokytojas nuolat mokosi – kiekvienais metais dar ir dar, kad ir kiek patirties besukauptų. Ar ne tokį suaugusįjį turėtų matyti mokiniai? Smalsus, atveriantis vis naujus vartus sau ir vaikams. Savaime suprantama, kad reikalavimai mokytojui dideli – juos, visų pirma, pats sau kelia mokytojas. Neįmanoma ugdyti vaiko, neugdant savęs! Mokytojo laisvę reikia gebėti derinti su atsakomybe, dalytis klasės ir asmeninėmis situacijomis mokytojų kolegijoje, pakelti didžiulius psichologinius krūvius, dirbant su vaikais, turėti pasiryžimo dirbti kuriamoje mokykloje, būti pasiruošus procesui, kur nuolat vyksta mokymasis.

 

Klasėje vienu metu dirba du pedagogai: vyras ir moteris. Kodėl? Kokių tikslų tuo siekiate? Kaip Jums pavyksta pritraukti vyrus dirbti mokytojo darbą?

Klasės mokytojas Valdorfo mokykloje „keliauja“ nuo 1 iki 7–8 klasės, kartu su vaikais išgyvendamas begalę gyvenimo tarpsnių ir dėstydamas daugumą pamokų – dažnai visas, išskyrus užsienio kalbas, muziką, euritmiją. Vėliau, vidurinėje pakopoje (5–7 klasėse), vis daugėja dalyko mokytojų, kol 8 klasėje visiškai pasikeičia į viršutinės pakopos mokytojus. Žaliojoje mokykloje yra du klasės mokytojai, pasidaliję visą pamokų ir socialinį krūvį. Džiaugiamės kaskart, kai pavyksta harmoningas vyro ir moters duetas klasėje. Jų bendradarbiavimas – dar vienas socialinis pavyzdys vaikams. Klasėje vaikai atranda savo santykį ir su mokytoju vyru, ir su mokytoja moterimi. Dažnai tai dovana vaikams, kurių šeimos nevientisos, vaikams, kurie siekia didesnio dėmesio iš vyro ar moters asmenybės. Vyrus pritraukti į šį darbą – nelengva, pripažįstame. Dauguma čia dirbančių vyrų, ateidami mokytojauti, keitė profesiją, atėjo dirbti už mažesnį atlyginimą, nei įprasta, ieškodami prasmės savo veikloje, ir ją rado. Sakyčiau, šios mokyklos idėja ir čia vykstantis gyvenimas savaime pritraukia tinkamus žmones.

 

O kaip Jūsų mokyklą atranda mokiniai? Kokie mokiniai renkasi šią ugdymo kryptį ir kodėl?

Įprasta, kad daugumą pirmos klasės vaikų sudaro tie, kurie jau lankė Valdorfo pedagogikos darželį, mokyklą lanko ir mažieji broliai, sesės. Džiaugiamės, kai čia atranda vietą šeimos ne iš Valdorfo darželių – jos ieško savo vaikams tikrovės, atitinkančios jų matymą, supratimą apie vaikų ugdymą, vaikų poreikius. Pasiruošimas mokyklai prasideda pokalbiais, paskaitomis apie Valdorfo pedagogikos esmes, mitus, kylančius rūpesčius, praeitį, patirtį, ateitį. Suaugusieji yra atsakingi už vaikų buvimą mokykloje, tad, paprastai, jie atranda mokyklą.

 

Mokykloje veikia 1–7 klasės, o kur mokiniai eina toliau? Ar jiems nėra sunku įsilieti į tradicinę bendrojo ugdymo sistemą?

Mokykla kiekvienais metais padidėja viena klase. Tikimės – iki 12 klasės.

 

Kokią vietą Jūsų mokykloje užima tėvų bendruomenė? Galbūt esama veiklų, atsakomybių, kurios skirtos tėvams?

Tėvų bendruomenės mokykloje vieta – esminė. Daugelio mokytojų vaikai mokosi šioje mokykloje, tad pasitaiko situacijų, kai tėvų susirinkime dalyvauja dar trys mokytojai, bet jau kaip tėvai. Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla – ne privati, o bendruomeninė mokykla. Ją įkūrė ir kuria tėvų-mokytojų bendruomenė. Tėvai apsiėmę begalę atsakomybių – mokykloje darbas organizuotas darbo grupėmis, kuriose susitinka tėvai, mokytojai, kviestiniai konsultantai pagal temas. Veikia grupės, kurios rūpinasi skirtingais veiklos barais. Susiderinama veiklos koordinavimo grupėje, mokytojų kolegijoje, administravimo grupėje. Mokinių tėvus kviečiame bet kuriuo metu prisijungti prie jiems įdomių veiklų, susitikimų. Taip yra kuriamas ir tvirtinamas mokyklos biudžetas, nustatomas mokestis, projektuojamos, planuojamos ir vykdomos statybos, bendromis jėgomis yra organizuojamos paramos šventės, projektai, kuriamas mokyklos daržas, sodas ir pan. Mokyklos personalu ir pedagogikos vientisumu rūpinasi mokyklos kolegija, mokytojai.

 

Ar nesunku suvaldyti ugdymo procesą, kai nėra vieno mokyklos vadovo? Kokiais principais remdamiesi sugebate prisiimti atsakomybes, įgyvendinti veiklas ir pan., kai Jums niekas nevadovauja „iš viršaus“?

Procesams, vykstantiems horizontaliuoju principu, reikia laiko, kantrybės, susiklausymo, koordinavimo. Grupėse ne balsuojame, o priimame bendrą sutarimą, kiekviena nuomonė yra išklausoma, bandoma atrasti sprendimą, atitinkantį mokyklos idėją ir bendruomenės interesus. Jau seniai pasidalytos atsakomybės, darbai. Be vieno mokyklos vadovo yra ir sunku, ir lengva. Sunkiau žmonėms, įpratusiems gauti užduotis ir jas vykdyti arba vadovauti, kai kiti besąlygiškai vykdo. Šiuo atveju gali būti, kad grupė sprendžia situaciją, iššūkį, formuluojasi užduotį, numato žingsnius, komunikuoja su bendruomene. Lengviau žmonėms, mokantiems susitarti, priimti situacijas neformaliai. Tiems, kurie lyderiaudami yra linkę imtis darbo, o ne tik šnekėti, reikalauti, kad kiti padarytų. Žinoma, tada supranti, kad jei ne tu – tai kas? Imi ir darai. Preliminariai paskaičiavome, kad į mokyklos veiklą įvairiomis formomis yra įsitraukę 75–80 proc. šeimų.

 

Kokių planų turite ateičiai? Kaip manote, kaip atrodys Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla po 5-erių metų?

Po 5-erių metų rugsėjo 1-ąją mokslus pradės pirmos laidos dvylikta klasė. Tai bus įsimintini metai. Jau stovės pakankamai pastatų visoms dvylikai klasių, kaupsimės paskutinio pastato su salėmis statybai. Mokyklos bendruomenė ir tada bus vieninga, idėja – išlaikyta ir plėtojama, mokytojai – profesionalūs Valdorfo pedagogai, galintys dalytis patirtimi su visomis Lietuvos mokyklomis. O svarbiausia – po 5-erių metų vaikai taip pat noriai keliaus per mišką į Žaliąją mokyklą, kaip ir šiandien.

 

Dėkodama už pokalbį, linkiu, kad Jūsų ateities vizijos virstų realybe…