Kas yra ta vaikų darželio „vaikščiojanti“ auklėtoja?

Rita Sadauskienė
,
lopšelio-darželio „Žvangutis“ auklėtoja

Vaikų darželiuose yra du auklėtojų tipai: pagrindinė ir „vaikščiojanti“. „Vaikščiojanti“ auklėtoja paprastai dirba su dviem grupėmis ir turi dvigubai mažiau laiko pažinti vaikus ir dažnai galvojama, kad jos darbas yra paprastesnis ir lengvesnis, nes tenka mažesnis atsakomybės svoris.

Štai keletas vaizdelių iš „vaikščiojančios“ auklėtojos, dirbusios su ketverių–penkerių metų vaikais, darbo patirties – jie įrodo, kad „vaikščiojanti“ auklėtoja taip pat turtina vaiko pasaulį ir formuoja jo asmenybę.

 

Pasakos analizė

 

Namuose vakarais tėvai vaikams skaito pasakas. Savaitės pradžioje pasakau, kad savaitės pabaigoje išsirinksime labiausiai patikusią pasaką ir ją aptarsime.

Įstaigoje įprastas pasakų laikas – prieš pietų miegą. Penktadienį pasiūlau išsirinkti vieną iš skaitytų pasakų, kurią galėsime rimtai išanalizuoti ir perkurti, pasinaudoję pasakos pagrindine mintimi. Vaikams ši idėja labai patiko. Už labiausiai patikusią pasaką balsavome: mokėmės suskaičiuoti, kuri pasaka surinko daugiausia balsų, nuslopinti kilusį ginčą. Nors ir daviau susikaupimui keletą minučių, tačiau jų neprireikė. Vaikai iš karto pradėjo atsakinėti į mano klausimus, ieškojo gražesnių žodžių, o fantazijai, kaip pratęsti pasaką, nebuvo ribų. Užduotėles įvairinau: kurie veikėjai labiausiai patiko ir kodėl, trumpai papasakoti pasaką, ko iš pasakos galima pasimokyti ir pan. Bet vis tik labiausiai vaikams patinka perkurti pasaką. Visi nori kalbėti.

Pasakų vaikai klausosi ir kitu metu, tačiau prieš miegą skaitomų pasakėlių aptarimas sukelia ypatingas vaikų mintis, emocijas norą išsakyti savo nuomonę, būti pastebėtiems ir pagirtiems.

 

Grindų futbolas

 

Žadėjom kieme žaisti futbolą, bet lauke šalta, lyja… Nusprendžiau – žaisime viduj, miegamojo patalpoje.

Vyliausi, kad langai nenukentės. Jau įpusėjus žaidimui, vienas berniukas man ir sako: „Rita, o Kotrynai niekas nepaspiria kamuolio – aš jai paspirsiu.“

Tuomet, pagyriau berniuką. Žaisdami ir įdėmiai stebėdami vaikus, pamatysime gerumo daigus. Pasidžiaukime jais.

 

Kelias iki smėlio skulptūrų

 

Žaidžiame lauke prie smėlio dėžės, aš apsiavusi naujais zomšiniais bateliais.

– Rita, žiūrėk, ką Ignas padarė! Tavo batas dingo!

Ant mano bato smėlio krūva, klausiu Igno:

– Ką tavo mamytė pasakytų, jeigu tu pareitum smėliuotais batais?

Ignas žiūri į mane, o aš jo toliau klausinėju:

– Su kuo vaikai žais, jeigu iš smėlio dėžės išnešiosit visą smėliuką?

Staiga prisimenu, kad turiu fotografijų iš Jūrmalos „Smėlio skulptūrų festivalio“. Sugrįžę į grupę, peržiūrime smėlio festivalio vaizdus. Vaikai sužavėti, ir mes nusprendžiame kitą kartą smėlio dėžėje sukurti smėlio skulptūrų parodą.

 

Savivertė

 

Darbo metu prireikė sūnui duoti pinigų. Nuo vaikų atsitraukti negaliu, todėl jam pasakiau ateiti prie vaikų darželio tvoros. O vienam berniukui pasiūliau nueiti prie tvoros ir pro tarpą paduoti banko kortelę. Paaiškinau, kas yra banko kortelė ir kad jis turi būti atsargus ir dėmesingas.

Kad jūs būtumėt matę, kaip oriai, su kokiu savo vertės pajautimu ėjo vaikas. Perdavęs kortelę, tekinas atbėgo pas mane ir atraportavo:

– Perdaviau!

Vakare, kai mama atėjo pasiimti namo, vaikas pasigyrė:

– Aš perdaviau auklėtojos sūnui banko kortelę.

Kokiu pasididžiavimu spindėjo jo veidukas, ištariant bene pirmą kartą girdėtus žodžius.

 

Debesėlis. Netikėtumo efektas

 

Vaikai sugulė pietų miegelio. Ir staiga vieną berniuką ištinka agresijos priepuolis: jis rėkia, nuo lovytės ant grindų lekia pagalvė, antklodė… Nuo kitų lovyčių pakyla vaikų galvelės – vaikai išsigandę žiūri, ką darysiu aš. Sprendimas ateina akimirksniu. Paimu už kampų antklodėlę, iškeliu ją prieš save, kad virš jos kyšotų tik mano galva. Ramindama vaiką tyliai kalbu:

– Pas Algiuką atplaukia baltas, minkštas debesėlis. Jis labai nori jį apglėbti ir nuraminti. Ar Algiukas nori būti debesėlio apkabintas ir pasėdėt ant mano kelių?

Vaikas nustemba, rimsta, žiūri į mane ir linkteli galvyte:

– Noriu…

Įsuptas į antklodę, jis ramus kaip kūdikis sėdėjo ant mano kelių ir po truputėlį pradėjo snausti.

 

Ar tu mane myli?

 

Po vasaros atostogų grįžau į darbą. Po susitikimo šurmulio pajutau, kad mano ranką stipriai laiko vaikiška rankytė. Atsisuku – man tiesiai į akis žiūri vienas iš pernykščių išdykėlių ir labai rimtai klausia:

– Rita, ar atsimeni, kai man sakei, kad tu mane myli?

Aš apstulbau ir vos neapsiverkiau: tokioje mažoje širdelėje per visą vasarą išlaikyti žodį „myliu“ ir, prasidėjus rugsėjui, paklausti, ar auklėtoja jį tebemyli! Koks meilės ir dėmesio poreikis slypėjo vaiko širdelėje.

Beveik kiekvieną dieną vaikai sukuria tokių ypatingų situacijų, kai tenka stebėtis jų išradingumu, judrumu ir geranoriškumu. Tereikia tik su meile ir dėmesiu sekti jų elgesį ir nuoširdžiai bendrauti. Už meilę ir nuoširdumą vaikai atsilygina tuo pačiu, „vaikščiojanti“ auklėtoja jų ugdymo procese yra ne mažiau svarbi, negu pagrindinė. Idealu, jeigu abi auklėtojos ugdymo procese remiasi tais pačiais metodais ir, nuoširdžiai bendraudamos, dalijasi savo patirtimi, kokia kryptimi reikia ugdyti vieno ar kito vaiko asmenybę. „Vaikščiojančios“ auklėtojos darbas toks pats svarbus ir reikšmingas.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (3)

  • Saulė

    O man tas žodis „pagrindinė”, kaip koks sovietinių laikų paveldas, visos auklėtojos yra vienodai svarbios ir visai nesvarbu, kad daugiau laiko viena iš jų praleidžia vienoje grupėje. Svarbu, kad būtų tarpusavio sutarimas ir komandinis darbas.

  • Laura

    Po pauzės atėjau dirbti į darželį. Dirbu su dviem grupėm: 1,5 – 4 metų ir 5-6 metų. Reiškia ir aš vadinuosi vaiksčiojanti auklėtoja. Manęs niekas neišskiria, laiko tokia pat svarbia ir tai man tai patinka. Tie patys mažiukai užaugę eis į vyresniųjų grupę, o aš juos jau pažįstu ir jie mane, adaptacija lengvesnė, galiu juos nuo mažens stebėti ir tinkamai ugdyti, žinodama, kas gali vėliau sektis sunkiau.

  • Beatričė

    Labai patiko šitas straipsnis. Super! Dauguma pagrindinių auklėtojų parodo nepagarbą “vaikščiojančioms auklėtojoms” ir tampa “pasikėlusios” , tačiau reikia gerbti ir branginti vaikščiojančias auklėtojas, nes jos padaro daug daugiau ir dirba žymiai sunkesnį darbą. Pagrindinė auklėtoja – gerai, o į vaikščiojančias auklėtojas visi žiūri , kaip būtų paprastas darbuotojas. Kitas dalykas, ką pastebėjau – daug metų atidirbusios auklėtojos įstaigoje, dažniausiai tampa vaikščiojančios, o naujai atėjusios auklėtojos į darželį iškart tampa pagrindinės. NETEISYBĖ…. Daugiau tokių straipsnių!!! Labai sužavėjo šitas straipsnis!