Kas vienija pasaulio lietuvius?

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vykusių lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų metu organizatoriai pakvietė į diskusiją „Kas vienija pasaulio lietuvius?“. Per renginį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje savo mintis išsakė rašytojas, filosofas, VDU Švietimo akademijos dėstytojas doc. dr. Liutauras Degėsys, VDU Tarptautinių ryšių departamento Švietimo akademijos tarptautinių ryšių grupės vadovė Vilma Leonavičienė, rašytoja Viktorija Prėskienytė-Diawara ir kursuose dalyvavusios mokytojos: Austrijos lituanistinės mokyklos „Ąžuoliukas“ atkūrėja Raminta Zalieskytė, Bostono lituanistinės mokyklos atstovė Miglė Žaliukaitė-Limantas, Egipto „Jūros arkliukų“ lituanistinės mokyklos atstovė Milda Balsytė. Buvo diskutuojama, ar Lietuvai reikia pasaulio lietuvių, L. Degėsys klausė, ar nėra taip, kad pasaulio lietuvio sąvoka didina atskirtį arba bando pastatyti tarp mūsų sienas? Ar emigrantai jaučia tą neigiamą pažiūrą, kad išdavikai, kad atvažiuoja čia tik išnaudoti mūsų gėrybių, socialinės ir medicininės pagalbos (kaip rašoma delfi.lt komentaruose) ir t. t.

Ar pasaulio lietuviai didesni patriotai?

 

L. Degėsys siūlė kalbant apie emigraciją pamatyti ir save – ką mes darome ir ko ne. Kai susitinka su pasaulio lietuviais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Briuselyje, Liuksemburge ir kitur, kartais filosofui susidaro įspūdis, kad jie didesni lietuviai ir patriotai: „Bijau, kad Lietuvoje šeštadieniais ir sekmadieniais vaikai mokytis nesusirinktų. JAV žmonės veža vaikus 150 mylių į vieną pusę (maždaug tris valandas) į šeštadieninę mokyklą, keturias valandas laukia, kol vyksta pamokos, ir vėl tris valandas važiuoja atgal, džiaugiasi atvykusiais rašytojais, o Vilniuje, Rašytojų sąjungos renginiuose, susitikimuose su autoriais, lankosi maždaug 15 tų pačių vyresnio amžiaus veidų. Kartais apie emigrantus sakoma, kad jie išdavikai, to ar ano nepadarę, o aš siūlau pasižiūrėti į save.“

 

V. Prėskienytė-Diawara pasakojo, kad gyveno Afrikoje, Malyje, ir jei ne pasaulio lietuviai, nežino, kaip būtų išgyvenusi: jie daug padėjo, suteikė jos vaikams stipendijas, kad šie galėtų mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Rašytoja teigė negalinti suprasti, kaip kelis mėnesius ar metus pagyvenę užsienyje lietuviai nebekalba lietuviškai – motinos kalbos negalima užmiršti. Ji negali įsivaizduoti tokios situacijos, kad jos vaikai, atvažiavę į Lietuvą, negalėtų susikalbėti su savo giminaičiais. Vaikai be problemų išmoksta kalbų – rašytojos 7 metų dukra per 3 mėnesius nuvykusi į Malį išmoko prancūzų, bambarų ir rusų kalbas.

Sąvoką „pasaulio lietuvis“ gražiai apibūdino M. Balsytė: „Tai kaip medis, turintis šakas: pasaulio lietuvis yra ta šaka, kuri nenulūžta išvykus svetur, žmogus vis tiek turi ryšį su Lietuva, yra lietuvis. Mūsų tauta yra maža, bet mes esame vieningi. Egipte, Hurgadoje, organizuojame nemažai įvairių renginių, italai, anglai, atėję į juos, stebisi, kad būdami tokia maža tauta esame tokie vieningi ir aktyvūs.“

 

M. Žaliukaitė-Limantas pritarė pradžioje išsakytai L. Degėsio minčiai, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose turbūt yra daugiau patriotizmo, negu ji matanti Lietuvoje. „Mano pirmi gintariniai karoliai, kuriuos pasididžiuodama pasikabinau ant kaklo, buvo Amerikoje. Praktiškai kiekvienas vaikas, kuris dalyvauja kokioje nors lietuviškoje veikloje, turi tautinį kostiumą. Taip pat ir beveik kas antri tėvai. Bent 3–4 kartus per metus mes juos vilkime. Įdomu, kiek žmonių Lietuvoje turi tautinius kostiumus?“ Diskusijos dalyvė pasakojo, kad, pirmą kartą atvažiavus į Jungtines Amerikos Valstijas, ši atrodo kaip nerealių galimybių šalis, norisi greičiau pritapti. Tai trunka pirmuosius kelerius metus, kol atvykusysis bando asimiliuotis, nenori atrodyti kaip imigrantas, dažniausiai po 3–4 metų jis pradeda ieškoti savo tapatybės, suvokti, kad nesvarbu, kaip gerai kalba, bendrauja be jokio akcento, jis vis tiek bus ne vietinis. Tada pradeda atsigręžti į savo tapatybę. „Iš pradžių juk norisi išvažiuoti kuo toliau – kai man buvo 18 metų, aš irgi išvažiavau, pasirinkusi tolimiausią tašką – Malaiziją. O po 3–5 svetur praleistų metų norisi būti kuo arčiau mamos ir tėčio. Tau pradeda trūkti savo šaknų, norisi prie jų grįžti, atsiranda ilgesys, manau, jį patiria visi emigrantai, jis ir vienija pasaulio lietuvius. Tada norisi bent savaitei grįžti į Lietuvą, nors daugelis to padaryti negali“, – patirtimi dalijosi lituanistinės mokyklos atstovė.

 

R. Zalieskytės situacija kiek kitokia, jos teigimu, Austrija glaudžiai susijusi su Lietuva (yra ir istorinių sąsajų, net ir vaikštant po senamiestį plevėsuoja trispalvės, galima rasti lietuviškų žodžių), todėl lituanistinės mokyklos atkūrėja nesijaučia labai atskirta: „Pirmus penkerius metus net negrįžau, nejaučiau jokio ilgesio, vėliau pradėjau ieškoti kontaktų. Septintais metais man pradėjo kažko trūkti – gal bendravimo, bendraminčių, išvykusių maždaug tuo pačiu metu.“ Ji teigia, kad negalėtų pasakyti, kuo lietuvis, gyvenantis Amerikoje, skiriasi nuo gyvenančio Lietuvoje. Visi jie yra pasaulio lietuviai. Žmonės emigruodavo ir prieš šimtą metų, tiesiog keliavimo galimybės buvo visai kitos. Emigracijos banga dabar didesnė, bet su atsivėrusiomis galimybėmis. „Pati sąvoka „emigrantas“ mane žeidžia – apie save visada sakau, kad esu išvykusi laikinai. Bet šiuo metu Lietuvai manęs nereikia, daugiau naudos jai duodu būdama kažkur kitur. Ir niekada nesakiau, kad negrįšiu“, – savo nuomonę ir situaciją nupasakojo R. Zalieskytė.

 

V. Prėskinytės-Diawaros nuomone, vaikams ir suaugusiesiems trūksta patriotizmo, vaikai stengiasi išmokti anglų kalbą. Jai lietuvis visada buvo lietuvis, nors buvo visokių istorijų, ypač po nepriklausomybės atgavimo, kai kurie į Malį atvykę lietuviai buvo mafiozai, bet ji jiems padėjo, nes lietuvių „nekvalifikuoja“ – neskirsto į gerus ar blogus. Jai užteko žinoti, kad tie žmonės lietuviai. Pasak rašytojos, anksčiau lietuvis turėjo žemės ir labai ją mylėjo, vertino. Dabar reikia surasti naują formulę, kaip ir kodėl vaikai turėtų mylėti šitą žemę labiau už viską. Jos anūkai auga Vokietijoje, mokyklose ten aiškinama, kad vokiškas maistas skaniausias, drabužiai geriausi, todėl ir atvykę į Lietuvą jie ieško vokiško maisto. O Lietuvoje to nėra, mokyklose trūksta patriotiškumo ugdymo, kad išmoktų mylėti Lietuvą ne tuščiais žodžiais.

 

Kita emigracijos pusė

 

M. Žaliukaitė-Limantas prakalbo apie kitą emigracijos pusę, kuri neretai yra pamirštama: „Mes turime mylėti emigrantus, bet kokius mes juos pateikiame visuomenei? Kaip uždirbančius daug pinigų, gyvenančius dideliuose gražiuose namuose, vairuojančius gerus automobilius, bet nematome, ką tam emigrantui reiškia išvažiuoti. Už tą gerą gyvenimą paaukoji savo šeimą. Sakiau, kad būtų ideali tema dokumentiniam filmui – nufilmuoti, kaip emigrantas grįžta į Lietuvą (pirmąsias 10 minučių), o paskui paskutinę dieną, kai jis išvažiuoja. Nesvarbu, kaip tu myli JAV, kaip tau ten idealu gyventi, bet kai atsisveikini su savo seneliais, kuriems 85 metai, ir nebežinai, ar dar gyvai juos pamatysi (taip, pabendrausi per „Skype“), atsisveikini su tėvais, žinai, kad grįši po 3–4 mėnesių, nelabai kas pasikeis, bet kiekvieną kartą, kai išvažiuoji (nesvarbu, kaip dažnai grįžti į Lietuvą), tai yra didžiulė emocinė kova: „Kodėl aš ten važiuoju, ar tik dėl pinigų? Ką man jie reiškia?“ Tu gali skristi pirmąja klase, bet tai išvykimo nepalengvins. Kiek metų skraidau, paskutinę dieną aš verkiu.“

 

Apie tai, kad svarbiausia ne finansinis aspektas, prakalbo ir viešnia iš Austrijos. Anot jos, pinigai buvo svarbūs pirmus 10 emigracijos metų, o dabar nebėra, ji galėtų grįžti, bet grįžtančiųjų lietuviai pirmiausia klausia: „Kas nepasisekė, kad reikėjo grįžti į mūsų vargdienių žemę?“ L. Degėsys ironiškai pridūrė, kad jam požiūris į sugrįžusius iš emigracijos lietuvius atrodo kaip į išėjusiuosius iš kalėjimo.

Savo nuomonę apie emigraciją išsakė ir M. Balsytė: „Tegu jaunimas išvyksta, pamato pasaulį ir grįžę įsikuria čia. Jų žinios ir patirtis Lietuvai yra reikalingos, nemažai žmonių grįžę kuria savo verslą, perduoda kitiems sukauptą patirtį, taip Lietuva auga.“ „Jūros arkliukų“ lituanistinę mokyklą lanko ir 10–12 m. vaikai, kurie niekada nesilankė Lietuvoje, bet labai gerai kalba lietuviškai. Tai priklauso nuo tėvų, kiek jie pasakoja apie Lietuvą. Mokyklėlėje švenčiamos valstybinės ir kitos šventės, Kūčios, smėlynuose ieškoma paparčio žiedo, organizuojamos cepelinų dienos. Norima, kad vaikas tai pajustų, ne tik išmoktų kalbą. Mokykla dalyvauja projektuose, vaikai atvyksta į Lietuvoje organizuojamas stovyklas.

 

V. Leonavičienė baigiantis diskusijai kalbėjo, kad per 17 metų lietuvių kalbos kursuose, kurių dalyvių amžius nuo 16 iki 80 m., sutinka žmonių, turinčių lietuviškų šaknų, šakų ir šakelių (apie šaką ir šakelę kaip apie save ir savo sūnų kursuose kalbėjo vyras, kurio žmona lietuvė). Tarptautinių ryšių grupės vadovei atrodo, kad Lietuvą vienijame visi: ir mokėdami, ir nemokėdami lietuvių kalbos, bet nešiodamiesi ją giliai širdyje, puoselėdami, mylėdami, nutoldami ir vėl priartėdami. „Man atrodo, kad einame gera linkme, artėjame vieni prie kitų, pradėdami vieni kitus geriau suprasti“, – savo nuomonę išsakė V. Leonavičienė. Ji teigė, kad trečius metus nejaučia atskirties tarp užsienyje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *