Kas naujo ugdymo filosofijoje?

Švietimo, mokslo ir sporto ministro dr. Algirdo Monkevičiaus iniciatyva tęsiami aktualių švietimo ir mokslo pertvarkos klausimų svarstymai, išklausomi iškilių Lietuvos mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų pasiūlymai, organizuojamos diskusijos.

Gegužę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) kolegijų salėje prof. Lilija Duoblienė švietimo bendruomenei skaitė paskaitą „Kas naujo ugdymo filosofijoje? Posthumanistinis scenarijus vaduojantis nuo neoliberalizmo“.

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto profesorė, Ugdymo teorijos ir kultūros katedros vedėja dr. Lilija Duoblienė parengė monografiją „Pohumanistinis ugdymas. Dekoduoti“, kurioje aptariama švietimo, ugdymo, kultūros ir gamtos sąsaja. Svarstoma, kur ugdant dėti akcentus, kas šiandien yra svarbiausia, o jei visos sritys svarbios – kaip jos konkuruoja ar sąveikauja tarpusavyje, kaip kuria naują pasaulį. Šios monografijos turinys ir tapo profesorės paskaitos pagrindu.

Edgaro Kurausko nuotr.

Kas naujo ugdymo filosofijoje? Posthumanistinis scenarijus vaduojantis nuo neoliberalizmo

Prof. Lilija Duoblienė

 

Dabar yra itin populiaru kritiškai kalbėti apie neoliberalizmą. Tam yra keletas priežasčių: 1-oji – neoliberalizmas nepaiso lygybės ir socialinio teisingumo, 2-oji – neoliberalizmas nepaiso gajos problematikos, t. y. žemės, planetos išsaugojimo, 3-oji – neoliberalizmas neleidžia tautoms laisvai kvėpuoti. Be to, neoliberalizmas trukdo kurti dermę. Bet, žinoma, jis išaukština žmogų, kuris įprasminamas kaip visagalis, visažinis, pajėgus įveikti visas problemas. Šiandien visa tai kvestionuojama posthumanizmo, kuris aiškiai pažymi, kad žmogui suteikiama pernelyg daug galių.

 

Dabartinė situacija – tai nepaprastai greita informacinių technologijų kaita. Stebėjimosi išgyvenimas tampa kasdieniu veiksniu. Dabartinė visuomenė – vartojimo visuomenė. Minioje yra raginančių vartoti nedaug, bet labai kokybiškus dalykus – tik klausimas, ar tai gali padėti keisti pasaulį. Vyksta didžiulė galių kova: finansinių, ekonominių, simbolinių, kultūrinių ir pan. Šią problemą sukėlė didžiulė imigracija, tapatumas ir saugumas. Keliami klausimai: ką veiksime su emigrantais ir imigrantais? Kaip juos traktuosime? Kaip užtikrinsime nacionalinį saugumą? Šiam laikui būdingas ir socialinės įvairovės didėjimas bei socialinė nelygybė.

 

Situacija švietimo sistemoje: nuolatinės reformos, lenktynės dėl reitingų (vieni tam priešinasi, kiti mano, kad tai naudinga), mokyklos, kaip institucijos, funkcijos kaita (ji virsta daugiafunkciu centru, laisvos improvizacijos zona, kūrybine erdve ir t. t.), mokytojo frustracija. Pastarasis praranda savo tapatumą, gerai tik tai, kad mokytojai pareiškia savo valią, jog nori stabilios tvarkos. Blogiausia, kad mes mokytojų niekada nepatenkinsime, nes situacija iš esmės yra nepalanki tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Neįmanoma užtikrinti mokytojams stabilios pozicijos. Būdingas ir visuomenės nepasitenkinimas bei reikalavimai (atsakinga tėvystė, kai į vaikus ir į mokytojus žiūrima per padidinamąjį stiklą). Čia reikėtų paminėti išimtis – tai Suomija ir Šveicarija.

 

Neoliberalus požiūris – tai autonomija (daugiau laisvių, racionalūs sprendimai, lygybės ir laisvės dermės klausimas (Rawls, Hayek). Turimos laisvės ribojamos didžiosios politikos ir svarbiausia – ekonomikos, rinkos sąlygų, kurios kiekvieną naujovę suprekina (Peters, Marshall, Fitzsimons; Stanley). Švietimas decentralizuojamas ir reformuojamas, paklūstant standartizavimui ir reitingavimui. Tik čia atsiranda dvi pozicijos. Vieni teigia, kad kuo smulkiau aprašysime, nurodysime, apibrėšime, tuo lengviau bus dirbti, kiti mano, kad kuo smulkiau aprašoma, tuo labiau sekasi kontroliuoti, bet ne kurti. Čia ir ištinka vadinamasis Farmakoninis efektas: kuo daugiau „lopome“, tuo daugiau „plyšių atsiveria“. Šis laikmetis ir įvardijamas kaip toks, kur kiekvienas pozityvus veiksmas paverčiamas negatyviu. Estetizuojame mokyklas, bet ar paklausiame, kam jos tarnauja? Ar tokios jos reikalingos mokiniui? O gal tik tam, kad pasirodytume, pritrauktume daugiau „krepšelių“, prisikviestume žurnalistų?..

 

Ką bandoma daryti?

Teigiama, kad reikia sustiprinti humanizmą. Kita vertus, kalbant apie ugdymo turinį, sakoma, kad praradome humanistinę paradigmą… Kur tas vaikas? Čia atsigręžiame ir į humanistinę psichologiją, ir į tai, kad reikia save suvokti, gebėti reikšti, turėti laisvę patenkinti savo gebėjimus ir poreikius. Grįžtame prie humanistinės pedagogikos, iš naujo atrasdami jos propaguotojus: J. Dewey, M. Montessori, R. Steinerį. Jie ir teigė, kad turime orientuotis į vaiką, o ne į ugdymo turinį.

Tuomet atsiranda naujasis humanizmas, kurio atstovai J. L. Kincheloe, P. McLarenas, H. Girouxas. Jie teigia, kad naujasis humanizmas gyvuos tada, kai užtikrinsime socialinį teisingumą. Neohumanizmas siejamas su dvasingumu. Jeigu pažvelgtume į savo istoriją, pastebėtume, kad Antanas Maceina taip pat daug kalbėjo apie humanizmą pedagogikoje, mėgindamas parodyti tą kelią, kuris būtų teisingas, pažymėdamas, kad Ž. Ž. Ruso humanizmą per daug susiejo su gamta, kai tai derėtų labiau sieti su dvasingumu.

 

Humanizmo persvarstymas

Humanizmo persvarstymas pasaulyje prasidėjo 1960–1970 m. Teigiama, kad humanizmas save diskreditavo per II pasaulinį karą ir po jo (Aušvicas, Gulagas). Žinome, kas tuo metu vyko Lietuvoje. Iki šiol daugeliui negyja žaizdos, kalbant apie žydų tautos istoriją, jos tragediją. Vis dar keliame klausimus, kaip protingas, dvasingas žmogus galėjo atlikti tokius baisius veiksmus?.. Humanizmas taip pat save diskreditavo ir dėl posūkio į vartojimą. Svarstoma, kaip žmogus sau leidžia vartoti tiek daug, nepaisydamas gamtos ir dermės?.. Humanizmas save diskreditavo ir dėl nepagarbaus santykio su gamta, kuri išnaudojama savo patogumui, malonumui. Norėdami turėti gražų sodą, ilgai nesvarstydami, iškertame medžius ir susisodiname gražius, egzotiškus augalus. Viską darome dėl savęs.

Kalbant apie ugdymą mokykloje, kas yra tasai teisingas santykis su gamta, aplinka? Neužtenka to, kad mes prižiūrime kiemą, auginame medelius ir gėlytes, šuniukus ir papūgėles, svarbu tai, kaip visa tai darome, kiek paliekame jiems teisės būti taip, kaip jie ir sukurti būti. Jau seniai praėjo metas, kai prisijaukinome arklį ir kitus gyvūnus tam, kad susikurtume saugų gyvenimą.

 

Būtina minėti antropoceno laikmetį, kuris nurodo, kad žemėje yra susidaręs geologinis sluoksnis, atskleidžiantis žmogaus buvimo laikotarpį, jo veiklą blogąja prasme: kiek blogio jis po savęs palieka, kiek šiukšlių, kaip barbariškai nugyveno jam skirtą laiką žemėje… Kai kurie mokslininkai teiraujasi, o gal ne antropoceno laikmečiu derėtų vadinti? Gal kapitaloceno ar plastoceno? Kuriasi vaiko ugdymo centrai, vadinami antropoceno centrais. Šiuo klausimu pasaulyje itin susirūpinta. Pažangiausiais būtų galima įvardyti australus. Keliama idėja, jeigu mes taip barbariškai nugyvenome, tai galbūt dabar pats metas atsigręžti ir prisiimti visas atsakomybes už nudirbtus prastus darbus? Antropoceno laikmetis labiausiai siejamas su žemės gajos idėjomis, bioprojektais.

 

Posthumanizmas

Donna Haraway paskelbė kiborgo manifestą, kur centrine jėga tampa ne žmogus, o gyvybė. Humanitarinių mokslų daktarė Audronė Žukauskaitė posthumanizmą sieja su biopasauliu, bet jį galima sieti ir su technologijų pasauliu. Kalbame, kaip pažeidėme dermę, ekosistemą, bet kartu žvelgiame ir į tai, kaip technologijos tarpininkauja, kiek jos gali atnešti naudos. Tikėtina, kad pasinaudoję jomis galėtume gelbėti situaciją, kita vertus, šiandien jau aišku, kad jos taip pat gali būti pražūtingos. D. Haraway kalba apie kiborgų žmones, kuriais pamažėle mes ir virstame, panašėdami į mašinas. Esame labai dirbtini tiesiogine prasme: galime turėti dirbtinius nagus, plaukus, blakstienas, krūtis, skruostus, lūpas, figūras, netgi širdis ir kitus organus. Bet ne tik tai – pastebima, kad keičiasi ir mūsų mąstymas – mašinėja.

 

Rosi Braidotti iškelia klausimą, ar nereikėtų nuo individualumo pereiti prie individuacijos? Individuacija reiškia tapsmą. Šiandien vis dar kalbame apie tapatumus, bet jie yra kintantys… Visgi turime kalbėti apie tapsmo procesą, nes dabar mes visą laiką keičiamės. Daug keliaujame. Turiu galvoje ne vien tik tiesiogines keliones, bet ir tai, kas vyksta galvose. Galima sakyti, esame nuolatiniame kelyje. Taip pat teigiame, kad šiandien svarbus pozityvus mąstymas ir veikimas bei etinė atsakomybė. Etinės atsakomybės klausimas tampa vienas reikšmingiausių. Žmogus nusišalina nuo centro, jis nebėra pagrindinis – svarbesnės tampa visos kitos rūšys, bet teigiama, kad būtent žmogus turi prisiimti atsakomybę. Kaip visa tai suprasti? Gal visoms kitoms rūšims irgi derėtų prisiimti atsakomybę? Iki šiol nerandame vieno tikslaus atsakymo, kaip suderinti etninę atsakomybę.

 

Bruno Latouras mėgina sujungti technologijas ir žmogų. Egzistuoja ANT teorija (veikėjo tinklo teorija). Įdomu tai, kad čia tinklai suprantami kiek kitaip, nei mes iki šiol įpratę. Jie jungia ne vienarūšius dalykus, bet, pavyzdžiui, organinius elementus su neorganiniais: mokykloje vienodai reikšmingi taptų ugdymo programa, mokytojas, mokinys, garsas už lango ir net mintis, kilusi kažkieno galvoje. Vadinasi, ženklai ir materialūs objektai, organika ir neorganika – viskas telpa į šiuos tinklus. Tai nėra paprasta, reikia itin gerai išmanyti sąlygas, kaip visi šie elementai jungiasi. Kiborgo teorija kalba apie paviršutiniškumo elementus, tai reiškia, kad visa informacija paimama iš paviršiaus, neneriama gilyn ir nekapstoma.

 

Švietimo teoretikai teigė: „Švietimo tyrėjams ANT požiūris gali padėti kelti klausimus ir tirti fenomenus turtingesniais būdais, kurie perpranta sudėtingus ambivalentiškumus, netvarkingus objektų rinkinius, daugybę pasaulyje ir einamuoju momentu iškylančių kontradikcijų, įkūnytų daugelyje švietimo problemų“ (Fenwick, Edwards, 2010). Kadangi tinklai jungia skirtingo lygio elementus, objektus, todėl analizuodami į juos galime žvelgti kitaip. Mes įpratę viską klasifikuoti, atskirti: čia mano erdvė, o ten tavo. Labai populiari tampa piktžolės metafora, kuri suartina sielas, leisdama pažvelgti į įvairius tipus kitaip ir kitaip spręsti klausimus, kurių negalėta išspręsti senuoju būdu, sudėliojant viską į lentynėles.

 

B. Latouras, kuris savęs nevadino posthumanistu, bet būtų galima prie jų priskirti, sako: „Kas tuomet kelia grėsmę? Iš dalies tie, kurie nori žmogiškumą redukuoti į esmę ir kurie, niekindami daiktus, objektus, mašinas, sociumą, užkirsdami kelią bet kokiam delegavimui ir siuntimui, konstruodami vienalyčius ir užpildytus lygius, painiodami pavedimus, paverčia humanizmą trapiu ir brangiu dalyku, kurį gali sutriuškinti gamta, visuomenė ar Dievas… Humanizmas gali išlikti tik pasidalydamas savimi su visais savo įgaliotiniais.“

Šiandien Filosofijos fakultete rašomi darbai tema „Kas yra žmogiškumas?“. Galima sakyti, kad žmogiškumas yra permąstomas. Manoma, kad žmogus yra kas kita, nei buvo iki šiol.

 

O štai B. Stiegleris, vienas žymiausių šiuolaikinių technologijų pasaulio tyrėjų, teigia: „XXI a. svarbiausias klausimas yra surasti kelią, kaip išvengti esamo gyvenimo būdo ir išrasti naujus modalumus egzistuoti visuomenėse, kurios tampa visiškai technologinės, o ne nežmoniškos, modalumus, kurie yra mažiau toksiški, naudingesni kitokiam žmogiškumui, apimančiam globalią bendruomenę, kurioje izoliacija nebeįmanoma…“ B. Stiegleris kritikuoja transhumanizmą. Posthumanizmas šiuo atveju yra lankstesnis, jaukesnis, jame daugiau žmogiškojo elemento. B. Stiegleris daug kalba apie mokinius, tyrinėja jų mąstymą, atmintį, kuri tapo pernelyg trumpalaikė. Mokslininkas pastebi, kad vaikai negeba išlaikyti dėmesio, tačiau visa tai susieja su technologijomis. Pasak jo, vaikai perima mašinų mąstymo režimą. Niekur nuo to nepabėgsime, bet turime pergalvoti, kaip toliau su tuo gyvensime. Vargu ar sustabdysime šį procesą, tačiau atsiranda vis daugiau B. Stieglerio pasekėjų, nenorinčių pasiduoti technologijų įsigalėjimui. Kai kurie iš jų teigia, kad mokyklai turi būti svarbūs tik tokie dalykai, kaip rašymas, skaičiavimas ir pan., o technologijos turi pasilikti už durų.

 

Taigi, ieškoma kelio, ar turime suprasti vaikų mąstymą ir pagal jį konstruoti ugdymo programas, ar leisti sau pristabdyti procesą, sakant, lai technologijos egzistuoja, bet svarbiausia – tai, kas fundamentalu, suvokdami, kad net ir tie fundamentalūs dalykai nebūtinai išlaikys žmogiškumą tokį, kokio mums norėtųsi.

 

Posthumanizmas ir ugdymas

N. Snaza su kolegomis išleidžia „Posthumanistinio ugdymo manifestą“. Jame daug kalbama apie tai, kaip gali atrodyti mokykloje, klasėje ugdymas, kai svarbios visos detalės, neatskiriant ugdymo programos nuo vadovėlio ir mokinio, juos visus susiejant į vieną tinklą. Čia taip pat daug mąstoma apie gamtamokslį ugdymą, kurį šiandien įvardijame kaip STEM. Jis labiau tarnautų transhumanizmui. Čia teigiama, kad į gamtos mokslus būtina įsiterpti humanitarams. Universitetinėse studijose taip pat derėtų kaip galima daugiau propaguoti humanitarinį turinį. Jis padės susiprasti ne tik mokiniams, bet ir gamtininkams, pernelyg pasiduodantiems išradimams, eksperimentams. Taigi STEM būtina praturtinti, kad jis taptų STEAM. Žinoma, neneigiant, kad gamtos tyrimai, pažinimas – nepaprastai svarbu ir reikalinga.

 

I. Semetsky, J. Wallinas, D. Cole, I. Jagodzinskis – kompanija Australijos mokslininkų – svarsto švietimą. Kuo mes galime pasinaudoti? Jeigu viską aiškiai reglamentuojame: turime europinius ir nacionalinius dokumentus, kuriame institucinius dokumentus, bet vis tiek negalime sukurti tokių tobulų dokumentų, kurie taptų panacėja. Vyksta kova su neoliberalistine suprekinančia tvarka švietimo sistemoje: įtrūkiai, mikropolitika. Balansavimas tarp oficialaus ir neoficialaus – tai nėra pasipriešinimas oficialiai kritikai, o buvimas tarsi paraštėse, randant tam tikrus įtrūkius, per kuriuos galima sukurti kažką nauja, kažką kita. Mokyklos vadovams taip gali atsirasti terpė kūrybai, šiek tiek pabėgant nuo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos reglamentų, o ministerijai – atitrūkstant nuo tam tikrų europinių direktyvų. Tai terpė, kai tarsi esi šalia, bet sykiu pamatai keistesnes erdves, sankabas, per ką gali naujai kurti, projektuoti, interpretuoti, o ne tik statiškai ir vienareikšmiškai viską įvardyti.

 

R. Usheris ir R. Edwardsas įvardija kalbos kaip prievartos permąstymą, vaizdo įtaką ir galią. Žinome, kaip mokykloje, universitete ar bet kurioje kitoje institucijoje yra sunku bendraujant su kitais nerodyti savo galių. Kalbant apie medijas, jos iš dalies suteikia vaizdus, padedančius pabėgti ir išlaisvinti vaizduotę, kita vertus, tie patys vaizdai tarsi suteikia rėmus, veda į stereotipinį, visuotinį mąstymą.

Paskutinis dalykas, kurį šiame kontekste derėtų paminėti ir kuris kol kas kelia nerimą, nes neaišku, kaip su juo reikės dorotis, kai jis ateis į universitetus, – tai edukacinių tyrimų metodologija (postkokybiniai tyrimai). Šie tyrimai – nei kiekybiniai, nei kokybiniai. Šiek tiek panašūs į kokybinius tyrimus, turi bendrų bruožų su fenomenologiniais, bet jie įtraukia daug daugiau komponentų, kuriais galima pasitikėti. Išsiplečia tiriamieji, pavyzdžiui, yra ne tik respondentai, kaip kad mokiniai, mokytojai ir kt., bet gali būti tiriama senelių nuomonė, kaimynų požiūris ir t. t. Metodologija išties sudėtinga. Manoma, kad šie tyrimai gali padėti holistiškiau pažvelgti į tyrimo procesus, pasirenkant ne tikslinę grupę, bet analizuojant visą atvejį.

 

Posthumanizmas kaip pozityvi kryptis

Nesakau, kad norėčiau Lietuvą sutelkti prie posthumanizmo, bet manau, kad jame yra daug gražių, prasmingų idėjų, kurias turime pažinti. Mane ši kryptis užbūrė tuo, kad čia daug pozityvių dalykų. Posthumanistai teigia, kad negali kritikuoti, nes privalo veikti pozityviai ir atsakingai. Mano galva, pozityvaus veikimo propagavimas yra tai, kas šioje kryptyje – stipriausia. Svarbiausia, kad siekiama veikti ne tik pozityviai, bet ir kūrybiškai, ieškant naujų galimybių, kitokių formų, neapleidžiant ir kritikos. Ji yra reikalinga ir svarbi, bet prie jos nesustojama, o einama toliau ir kuriama. Manyčiau, kad čia ir yra jų pagrindinė idėja, į kurią galėtume įsiklausyti.

 

***

ŠMSM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja Loreta Žadeikaitė po profesorės paskaitos teigė mananti, kad ši knyga turėtų tapti parankinė, ieškant atsakymų į daugelį klausimų. „Švietimo sistema – itin nevienalytė. Atnaujiname ugdymo turinį. Kaip jį kurti? Koks jis turi būti? O gal ir vėl kursime „talmudus“ kiekvienam mokytojui, kiekvienam dalykui, kur viską nurodysime papunkčiui, kaip tai darėme 2008 m.? O gal visgi suteiksime mokykloms laisvę pačioms individualiai susidėlioti punktus?..“ – persvarstydama išgirstas idėjas teiravosi ji.

 

„Nesu šalininkė aiškių nurodymų, smulkaus aprašymo. Man šiuo atveju priimtinesnis elastingumas, kuris reiškia „daugiau negu“. Atrodytų, kad tai dar didesnė prievarta, nes reikalaujama iš kitų dar daugiau, bet taip nėra. Žmogus pats sau gali leisti „daugiau negu“, kai įvertina situaciją. Šiandien tokių apraiškų matome daug, mokytojai dažnai padaro daugiau, negu nurodo dokumentai. Reikštų, kad jų darbe atsiranda tiek motyvacijos, kad gali elastingai dirbti. Dažnai paskaitau europinius dokumentus ir noriu pasakyti, kad man labai patinka, kaip jie rašomi – itin gudriai. Jie sudeda į dokumentus visas modernias idėjas, nors neskelbia, kad tai posthumanizmas. Tiesiog viskas atsiranda tyliai, pamažu, iš lėto, nieko nedeklaruojant“, – pastebėjo prof. L. Duoblienė. Ji pridūrė, kad rizoniškumą matanti kaip terpę dalykų integracijai. Anot profesorės, paprastai integruojame pagal kažkokį vienodą bruožą: laikmetį, turinį ir pan., o rizona reikštų, kad integruojame skirtingus dalykus. Taip galime atrasti kažką netikėta. Pavyzdžiui, integruojant istorinį vieno laikmečio faktą su geografiniu faktu iš kito laikmečio. Jeigu mes leidžiame sau laisvai mąstyti ir ieškoti naujų sąsajų – atrandame naujų dalykų. Ši sritis leidžia plėsti matymo zoną ir parodo, kaip gebame dirbti su turiniu.

 

Paskaitoje dalyvavusi doc. dr. Ramutė Teresė Bruzgelevičienė teigė susimąsčiusi, kas esanti: posthumanistė ar humanistė, sudvejojusi, ar per II pasaulinį karą humanizmas galėjęs pats save diskredituoti. Pasak jos, jį diskreditavo žmonės, politikai, tam tikros valstybės ideologijos. Ne šiaip sau po II pasaulinio karo kilo humanizmo banga psichologijoje kaip atsvara būtent tai politikai, kuri diskreditavo humanizmą.

Dr. R. T. Bruzgelevičienė pasvarstė ir tai, ką mums daryti toliau: „Mes visąlaik norime vieno aiškaus „izmo“, ant kurio galėtume atsistoti ir pagal jį viską sureguliuoti. Aš nematau didelių posthumanizmo skirtumų nuo humanizmo. Galbūt tik tai, kad nereikia įsikibti į kažką viena. Mums reikia žiūrėti į tai, kas yra prasminga ir naudinga. Manau, kad visada reikia žiūrėti dermės.“

 

„Ar žmogus jau tiek prisidirbo, kad jam tereikia sustoti? Kaip posthumanizmas mato žmogaus misiją?“ – profesorės teiravosi ŠMSM Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas.

Anot jos, žmogaus misija – sustoti ir galvoti, kaip toliau turime gyventi. „Ne veltui švedė mergaitė išeina į gatves ir vieną dieną neina į mokyklą. Prieš ką ji kovoja? Prieš klimato kaitą!.. Tai, ką turime dabar, – tik juokai, bet kas bus po 12 metų (būtent tiek metų iki katastrofos įvardija mokslininkai)?.. Apie ką mes tada kalbėsime?“ – pastebėjo ji.

 

ŠMSM Švietimo pagalbos skyriaus vedėjai Gražinai Šeibokienei pasiteiravus, ar prof. L. Duoblienės išsakyta filosofija įtraukta į mokytojų rengimo programą Vilniaus universitete, ši teigė, kad kol kas ji nėra aktyvi, bet metodinėje priemonėje, kurią prof. L. Duoblienė rengė drauge su prof. Jūrate Rubavičiene, yra įtrauktas tam skirtas skyrelis. Anot L. Duoblienės, jau nuo rugsėjo studentai susipažins su šios filosofijos pagrindais.