Kas mokė tėvus socialinių emocinių kompetencijų?!

Atėjo metas, kai ne tik pedagogai, bet kartais jau ir tėvų bendruomenė vienaip ar kitaip kalba apie socialinį emocinį ugdymą (SEU), akcentuodami jo svarbą. Dar prieš dešimtmetį retas kuris apie šią sritį žinojo, o šiandien jau ne kartą teko išgirsti, jog pedagogai vis dažniau teikia prioritetą pokalbiui apie mokinių savijautą ir net viduryje pamokos, kai įsisavinamos dalykinės žinios, nenutyli išgirdę pašaipas, pastebėję nekultūringą elgesį, replikas arba išvydę pernelyg liūdnas mokinio akis. Apie socialinio emocinio ugdymo galimybes ir reikšmę šiandieninėje mokykloje kalbamės su Vilniaus „Šviesos“ pradinės mokyklos direktore Vida RUDELIENE.

 

Jūsų mokykloje mokosi mažieji mokinukai – pradinukai. Kaip manote, mažiesiems lengviau ar sunkiau ugdyti(s) socialinius emocinius įgūdžius?

Vienareikšmiško atsakymo tikriausiai nėra – ir taip, ir ne. Pabandysiu pamodeliuoti situaciją. Į pradinę mokyklą ateina šešerių–septynerių metų vaikai, jau susiformavę, turintys savo socialinę emocinę patirtį. Jų patirtį pradėjo ir padėjo formuoti tėvai, prisidėjo lopšelis, o vėliau – ir darželis. Jei iki mokyklos vaikas augo palankioje socialinėje aplinkoje, tuomet mokykloje jam nesunku ugdytis savo socialines emocines kompetencijas. Priešinga situacija, jei vaikas augo neadekvačioje aplinkoje ir iki mokyklos matė kitokias situacijas namuose, lopšelyje, darželyje, o mokykloje tenka „permokyti“, tuomet ir vaikui yra sunku, ir mokytojams.

 

Kaip SEU veikia Jūsų mokykloje? Papasakokite apie pradžią, kaip ir kodėl nusprendėte, jog socialiniai emociniai įgūdžiai yra svarbūs kiekvienam vaikui? Kokių priemonių ėmėtės, kad pastiprintumėte šią ugdymo sritį savo mokykloje?

Mano asmeninė pradžių pradžia įvyko 2014 m., kai buvau atrinkta dalyvauti Baltijos koučingo centro programoje „Mokytojas – koučingo specialistas“. Viena iš šių mokymų lyderių Irma Liubertienė 2015 m. steigė Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociaciją (LSEUA), kur buvau asociacijos Strategijos kūrimo darbo grupės nare. 2015 m. birželį inicijavau mūsų mokyklos dalyvavimą LR seime vykusioje nacionalinėje konferencijoje apie socialinio emocinio ugdymo poreikį Lietuvos švietime. Mūsų mokykla taip pat tapo LSEUA nare.

Kitas žingsnis – visos mokyklos pedagoginių darbuotojų dalyvavimas projekte „Emocinio intelekto lavinimas Lietuvos mokyklose“. 2016 m. mokykloje subūriau darbo grupę ir parengėme mokyklos socialinio ir emocinio ugdymo sistemos modelį, siekdami pasitikrinti, kurioje šios srities vietoje esame. Taip pat mokykloje darbuotojams organizavau diskusijas su asociatyvinėmis koučingo kortomis „Antradienio pašnekesiai“. Dalyvauti nebuvo privaloma, bet laukėme visų savanorių. Nuo 2017 m. mokykloje, kartą per mokslo metus, organizuojame diskusijas su paralelių klasių mokytojais apie socialinį emocinį mikroklimatą jų klasėje. Nuo 2017 m. visoms klasėms skiriama viena akademinė valanda, per kurią vykdome programą „Antras žingsnis“ (socialinius emocinius įgūdžius lavinanti bei smurto prevencijos programa, skirta 1–4 kl. mokiniams). Pasirinkome šią programą, nes ji yra nuosekli, skirta visų pradinių klasių mokiniams.

 

Spaudoje jaučiamas padidėjęs dėmesys socialinių emocinių įgūdžių temai, ar tai reiškia, jog ši vertybinė ugdymo dalis pamažėl tampa lygiaverte visiems pažintiniams dalykams mūsų mokyklose? Pasidalykite patirtimi, ką jaučiate bendraudami su kolegomis iš kitų mokyklų?

Labai taikliai paklausėte – pamažėl tampa. Būtų puiku, jei mokykloje vyrautų kompleksiškas požiūris ir į pažintinių dalykų, ir į socialinį emocinį ugdymą. Deja, kol kas kompleksinis požiūris sunkiai skinasi kelią. Ko reikia? Reikia labai daug – nuoseklumo, žmogiškųjų resursų, intensyvių mokymų, dviejų mokytojų klasėje… Na, o šiuo metu, kad ir kaip bebūtų gaila, vis dar aktualiau – akademinės žinios, standartizuoti testai…

 

Įgyvendinote daugybę įvairių SEU projektų, rengėte pranešimų, papasakokite apie juos ir pasidalykite patirtimi, kokie projektai pradinukų ugdymui daro didžiausią įtaką?

Manau, kad jau atsakiau apie savo asmeninę patirtį, nebent nepaminėjau dalyvavimo vienoje Vilniaus gimnazijos organizuotoje konferencijoje, kur skaičiau pranešimą „Socialinis emocinis ugdymas šiandien, sėkmė rytoj“. Kalbant apie didžiausią įtaką pradinukui, manyčiau, kad programos, žinios turi būti taikomos viso buvimo mokykloje metu ir tęsiamos šeimoje. Tai – siekiamybė. Nuoseklus, sistemiškas ir kantrus darbas, mano galva, atneštų puikių rezultatų.

 

Dabar daug kalbama apie tai, kad kognityviniai gebėjimai be socialinių emocinių – nieko verti. Ar galėtumėte patvirtinti šį teiginį? O kokie vaikai ateina iš šeimų? Ar tėvai yra suinteresuoti mažųjų socialiniu emociniu ugdymu?

Negalėčiau nei patvirtinti, nei paneigti, jog kognityviniai gebėjimai be socialinių emocinių – nieko verti, tačiau galiu pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis. Kiek daug labai gerai besimokiusių mokinių, bet silpnų socialinių emocinių kompetencijų, pasimetė konkurencingos visuomenės labirintuose, o socialiai emociškai kompetentingi, nesiekę dalykinių žinių aukštumų, susikūrė pozityvią ateitį. Tai rodo, jog socialinių emocinių kompetencijų ir kognityvinių gebėjimų dermė būtų idealus variantas, vedantis į tikrą sėkmę.

Kitas dalykas, kurį turime suprasti – iš kokių šeimų ateina vaikai, tokie jie ir yra. Kita vertus, o kas mokė tėvus socialinių emocinių kompetencijų? Tik jų tėvai ir gyvenimas. Tai kaip tėvai gali būti suinteresuoti tuo, ko patys nesimokė? Juk visąlaik mokėmės tik dalykinių žinių. Šiandien galima pasidžiaugti bent jau tuo, kad vis daugiau į mokyklą ateinančių tėvų konstatuoja, jog jų vaikas yra jautrus ir pageidauja pozityvios, emociškai saugios aplinkos. Tai rodo, jog tėvams rūpi ir socialinis emocinis ugdymas, o ne tik pažintiniai gebėjimai. Akivaizdu, jog mokyklose vykdomomis socialinio emocinio ugdymo programomis tėvai taip pat pasidomi, vadinasi, geriausi rezultatai – jau netolimoje ateityje.

 

Viešumoje kalbama apie atėjusią naują vaikų kartą, ar iš tiesų vaikai skiriasi nuo tų, kurie mokėsi prieš 10-metį? Galbūt, anksčiau apie socialines emocines kompetencijas nekalbėjome dėl to, kad ankstesnei kartai to tiesiog nereikėjo (provokuoju)?

Taip, vaikai ateina kitokie – brandesni, įdomesni pašnekovai. Jie juk – technologijų amžiaus vaikai. Kas neramina? Daugėja ribų neturinčių vaikų, individualistų, – o tai jau rūpestis mums, pedagogams. Būtent čia labiausiai ir pagelbėtų socialinis emocinis ugdymas, kad kiekvienas rastų savo vietą, gebėtų konstruktyviai bendrauti su kitais, ugdytųsi pagal savo galias ir pasiektų geriausių asmeninių rezultatų. Labai gaila, kad anksčiau nekalbėjome apie SEU, dabar visuose lygmenyse būtų rezultatas – SEU plius kognityviniai gebėjimai.

 

Jūsų nuomone, kiek svarbus tėvų įsitraukimas į socialinių emocinių įgūdžių ugdymą? Ką galėtų ir turėtų padaryti jie, kad vaikai jaustųsi stipresni ugdymo procese?

Tėvai – artimiausia vaiko aplinka, todėl jų svarba yra reikšmingiausia iki tol, kol vaikas ateina į mokyklą. Mano asmenine nuomone – tėvai, prieš tapdami tėvais, turėtų stiprinti savo socialines emocines kompetencijas, ruoštis tėvystei nuo pirmos žinios, jog į pasaulį ateis nauja gyvybė. Turi būti privalomi tėvystės mokymai – situacijos, sprendimai, laukiantys iššūkiai – iki sąmoningo pasirengimo tėvystei. Sąmoningi tėvai – stiprūs vaikai ugdymo procese.

 

O ką Jums reiškia socialinis emocinis ugdymas? Ir kaip manote, ar mūsų pedagogai patys yra emociškai stiprūs, kad galėtų visa tai perteikti vaikams? Suku link to, ar pakanka pedagogams įvairių kvalifikacijos programų šia tema?

Man asmeniškai socialinis emocinis ugdymas yra nuolatinis ir nenuilstamas darbas su savimi. Domiuosi psichologija, baigiau mokymus: „Mediacijos“, supervizija, dailės terapijos metodų taikymas ugdyme, taip pat – Baltijos Koučingo Centro programą „Leader as a coach“(ICF). Lyg ir nemaža gavau, bet vis dar negalėčiau teigti, kad esu emociškai stipri, kaip ir didžioji dalis mūsų pedagogų. Taip, šalies pedagogai socialiai atsakingi, bet mums visiems labai reikia mokymų, saviugdos stovyklų, savitarpio pagalbos grupių. Netyrinėjau kvalifikacinių programų pasiūlos, tačiau manau, kad tik nuoseklus, ilgalaikis darbas savitarpio pagalbos grupėse visiems pedagogams būtų privalumas ir nauda.

 

Kokių planų, idėjų, susijusių su SEU dar turite?

Dalyvavau Nacionaliniame socialinio ir emocinio ugdymo forume. Po renginio refleksijos supratau, jog labai svarbu nesustoti ir vėl suaktualinti socialinį emocinį ugdymą, todėl sukviečiau darbo grupę planuotis tolesnius socialinio emocinio ugdymo(si) žingsnius.

 

Dėkoju už pokalbį, linkėdama sėkmės, įgyvendinant savus planus.