Kas aktualu pradinio ugdymo pedagogams?

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Profesinė praktika – svarbi studijų dalis, galimybė pritaikyti turimas žinias ir įgyti darbui reikalingų kompetencijų. Metų pradžioje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko renginys „Pasirinkę pradinio ugdymo pedagogo profesiją“, per kurį Pradinio ugdymo pedagogikos nuolatinių studijų III kurso ir ištęstinių studijų V kurso studentai pristatė pedagoginių praktikų patirtį stendiniuose pranešimuose, atsakinėjo į klausimus. Būsimieji pradinio ugdymo pedagogai mokytojo profesiją išbandė įvairiose valstybinėse ir privačiose Vilniaus, Kauno miestų ir kitose Lietuvos mokyklose. Po trumpo pristatymo buvo surengta apskritojo stalo diskusija, kurioje kalbėta apie tai, ko iš mokyklos tikisi būsimieji pradinių klasių mokytojai, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kas gali padėti šiuos iššūkius įveikti ir pan.

Pirmiausia klausimų apie savo mokytoją, ištęstinių studijų programos studentę Margaritą Pičuginaitę, sulaukė jauniausi diskusijos dalyviai, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos 4 klasės mokiniai Rapolas ir Emilija, kuriems patinka tai, kad mokytoja pajuokauja, paaiškina nesuprantamus dalykus, su ja mokiniai dirba interaktyviai ir pan.

Tėvų ir mokytojų lūkesčiai

 

Vilniaus „Ryto“ progimnazijos mokytoja Kristina Mišeikienė, vadovavusi studentės Urtės Vylimaitytės praktikai, pasakojo, kad ir tėvų, ir mokytojų lūkesčiai panašūs: norima, kad į mokyklas ateitų žmonės, norintys dirbti, pareigingi, atsakingi, prisiimantys atsakomybę, mokantys bendrauti, suburti. Svarbu keisti visuomenės požiūrį – mokytojas žino, kaip mokyti vaikus, to mokosi ne vienerius metus. Reikia jam nedrausti to daryti, mažiau kontroliuoti. Pasitikintis savimi, turintis žinių ir gebėjimų mokytojas padarys tai, ko nori. Pradinio ugdymo programos studentė Urtė Vylimaitytė teigė pastebėjusi, kad mokinių tėvai nori jauno, komunikabilus mokytojo, kuris domėtųsi, bendrautų ir bendradarbiautų. Studentė teigiamai vertina tokį rūpestį, nes tik tuo bendradarbiavimu galima pasiekti aukščiausių rezultatų. K. Mišeikienė papildė: „Visur yra gera, kur yra gera atmosfera. Pedagogai negali mokyti, kol neturi vidinės ramybės. Tai svarbu ir mokytojų kolektyve, ir vaikų būryje. Kol gerai nesijaučiama (juntama įtampa, didelė konkurencija), negalima užsiimti mokslais. Reikia jaustis ne linksmai, bet gerai.“

 

Pradinio ugdymo programos studentas Darius Savickas sakė, kad privačioje mokykloje jaučiasi laisvas, nėra suvaržomas, bet ateityje norėtų dirbti valstybinėje mokykloje – norisi keisti ten dirbančių mokytojų požiūrį.

VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupės Studijų programų vykdymo grupės vadovė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė pasakojo apie naujausius Kanados, Šveicarijos, Prancūzijos mokslininkų tyrimus, kuriuose rašoma, kad jei bendruomenė ne itin palankiai nusiteikusi priimti veržlų, norintį veikti pedagogą, per penkerius metus veržlumas dingsta. Turi būti motyvavimo sistema – visos bendruomenės viduje, kad visi jaustųsi gerai – nuo ikimokyklinio ugdymo iki mokymosi visą gyvenimą. Taigi reikia įgalinimo ir pagalbos.

 

Šiaurės licėjaus pradinio ugdymo vadovė Nomeda Kasperavičienė teigė atėjusi į privatų sektorių, nes čia dirba jauni žmonės, kurie be kontrolės, išorinio audito, įvairių baimių, stereotipų, dokumentų pildymo gali kurti – nėra vidinės kontrolės, pasiruošimo standartizuotiems, diagnostiniams testams. „Valstybinėje mokykloje vaiką ruošiame ne gyvenimui, o kontroliniam darbui, egzaminui. Džiaugiuosi sutikusi praktikantes, joms buvo nauja, kad kai kuriose privačiose mokyklose, kaip ir mūsų, nėra skambučio į pamoką, paskelbto pamokos uždavinio. Studentės mokėsi pagal tam tikrą šabloną ir buvo nusiteikusios taip atlikti praktiką, bet teko dirbti pagal kitokį modelį.“ Jei mokytojas nuo atėjimo į mokyklą pradeda kurti save, jis ir atranda save. Vadovė tikisi, kad mažėja mokyklų, turinčių griežtas taisykles ir reikalavimus. Geras mokytojas, pasak jos, yra tas, kuris randa ryšį su vaiku, tėvais. Vėliau yra akademinės žinios, psichologija ir kiti dalykai. Jaunas pedagogas, kuriam kyla daug klausimų, turi matyti, kad mokykloje yra laukiamas.

Išorinio vertinimo išvados

 

Nacionalinės švietimo agentūros Stebėsenos ir vertinimo departamento Vertinimo skyriaus metodininkė Ginta Orintienė situaciją pakomentavo remdamasi išorinio vertinimo duomenimis ir papasakojo, kaip išorės vertintojai vertina pradinių klasių mokytojų darbą. Egzistuoja visuomenės nuomonė, kad išorinis vertinimas yra kontrolės mechanizmas, vis dėlto formalūs formuojamojo vertinimo tikslai yra suteikti mokytojui informaciją, kur jis yra stiprus, o į ką jam reikėtų atkreipti dėmesį ir patobulėti (tiek jam, tiek visai mokyklai). Klausimas, kaip mokyklos bendruomenė tuo pasinaudoja. Dauguma pamokų, kurias stebi išorės vertintojai, yra tradicinės, t. y. jose aktyviausias ir atsakingiausias dalyvis yra mokytojas, o ne mokinys. 2017–2018 m. duomenimis, tokių pamokų buvo apie 54 proc., o 2019 m. atliktas rizikos vertinimas (rizikos mokyklų, kurios į šį vertinimą pateko neatsitiktinai) – ten 66 proc. pamokų vyksta kaip tradicinės. Duomenys rodo, kad pradinio ugdymo pamokos savo kokybe yra geresnės (vertinimo vidurkis yra aukštesnis) negu kitose ugdymo pakopose, pradinukų mokytojai dažniau dirba šiuolaikiškai: remiantis rizikos vertinimo duomenimis, taip dirba (arba bando tą daryti) maždaug kas antras mokytojas.

 

2019 m. atliekant rizikos vertinimą pirmą kartą pamokos buvo stebėtos ir vertintos pasitelkiant 20 aspektų. Pagal juos pradinio ugdymo pamokos įvertintos geriausiai. Stipriausi aspektai – mokomoji medžiaga siejama su kitais mokomaisiais dalykais ir gyvenimo padėtimi, užduotys ir medžiaga skatina smalsumą ir dėmesį, mokytojas į mokinių klaidas reaguoja supratingai (kad mokiniai nebijotų klysti) ir vyrauja pozityvi nuostata vertinant mokinių pažangą ir pasiekimus. Tobulintinos sritys, kurios matomos jau pradinio ugdymo klasėse ir gilėja tolesniame ugdymo procese, yra susijusios su mokinių vertinimu ir įsivertinimu bei mokinių rezultatų, pažangos stebėjimu. Pavyzdžiui, mokiniai turėtų būti informuojami ir su jais aptariama, kokie vertinimo kriterijai yra numatomi. Jie arba neaptariami, arba aptariami, bet nepanaudojami vertinimo procese. Kitas dalykas – mokiniai skatinami reflektuoti, analizuoti vertinimo informaciją, mokytis suvokti, kas jiems trukdo arba padeda siekti pažangos – tai savo darbo refleksija: mokinys kaip aktyvus besimokantysis mokosi mokytis ir įsivertinti, kaip jam sekasi.

 

VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programos vadovas Linas Jašinauskas kalbėjo apie mokymosi savivaldumą – gebėjimą išsikelti mokymosi tikslus, pasirinkti mokymosi būdus, priemones ir panašiai – nagrinėjant šiuos duomenis pastebima, kad daugiausia savivaldžiai mokomi ir tą daryti geba būtent pradinių klasių mokiniai. Vėliau šie gebėjimai ir dėmesys jiems mažėja ir paradoksaliausia, kad 11–12 klasėse, kai žinių siekimas turėtų vykti savarankiškai, tokio savarankiškumo yra mažiausia.

 

VDU Švietimo akademijos nuotraukos

Pamokos trukmės ir skambučio klausimas

 

D. Jakavonytės-Staškuvienės teigimu, mūsų mokytojams vis dėlto dar sudėtinga atsisakyti kai kurios ugdymo turinio dalies, kad tą laiką skirtų refleksijai. Tebedominuoja nuostata, kad nežinia, kam to reikia. Nesuprantama, kad grįžtamasis ryšys itin reikalingas ir galėtų būti vienas iš prioritetų atnaujinant turinį bent penkiems–dešimčiai metų, kad visi tą nuostatą pakeistume.

Tokiu atveju, anot L. Jašinausko, kyla klausimas, ar XVII a. išradimas – 45 min. trukmės pamoka – atliepia šiuolaikinius poreikius. N. Kasperavičienė atsakė, kad ta tvarka įpareigoja mokytoją baigti pamoką ne tada, kai mato, kad mokiniams jau laikas pailsėti, jaučia, kad laikas pamoką baigti. Jei mokiniai mato, kad iki pamokos pabaigos liko 2 minutės, jau atsipalaiduoja. K. Mišeikienė pateikė savo ugdymo įstaigos pavyzdį – „Ryto“ progimnazijoje nėra skambučio iš pamokos, tik į pamoką, pradinių klasių mokytojas yra laisvas planuoti laiką pagal savo poreikį ir tikslus.

 

Pasak VDU docentės, pradinio ugdymo pedagogikos studijų praktikos vadovės Ilonos Tandzegolskienės, vis daugėja tokių mokyklų, kuriose nėra skambučio – tai žavi ir ją, ir studentus (jie renkasi tokias mokyklas, kur kažkas yra kitaip nei vadinamosiose „tradicinėse“, – visos dienos, Montessori, Valdorfo mokyklas). Dėstytojos patirtis parodė, kad daug kas priklauso nuo mokytojo, pas kurį studentas atlieka praktiką. Į tą pačią mokyklą pas skirtingas mokytojas ateina 5–6 praktikantės: 2 iš jų nori likti toje mokykloje, parašo puikiausius atsiliepimus, 1 atsiliepia neutraliai, 2 refleksijose mini tik neigiamus dalykus. Turbūt svarbiausia iš mokytojo pusės – susikalbėjimas, noras dirbti ir dalytis. „Ši profesija jaunam žmogui patraukli tuo, kad suteikia nenuspėjamumą ir žavesį, kad tu, kaip mokytojas, esi autentiškas. Gauni pirmokų klasę, atsiduodi augimui ir buvimui kartu, mokymuisi, po ketverių metų ateina kiti mokiniai – visai kitokie, todėl ir mokymasis kitoks. Tu pats sukuri gero mokytojo įvaizdį – toks, koks esi. Geras mokytojas atsiranda iš to autentiško ryšio“, – įsitikinusi I. Tandzegolskienė.

 

Viena iš diskusijos klausytojų teiravosi apie patirtis, susijusias su skambučio nebuvimu. Ugdymo įstaigoje, kurioje ji dirba, skambučio nėra – bet tai dar labiau įpareigoja stebėti laikrodį. Po pirmos pamokos 5 vaikai eina pusryčiauti, vadinasi, reikia juos išleisti. Jei antra pamoka vyksta ilgiau, koridoriuje šurmuliuoja anksčiau pamoką baigusių klasių mokiniai, o jos mokiniai nori dūkti, ilsėtis, kai kitos klasės jau pradėjo mokytis: kaip šioje situacijoje elgtis, kad tai padėtų, o ne dar labiau įpareigotų? N. Kasperavičienė teigė, kad, norint atsisakyti skambučio, reikia sukurti naują modelį, naują mokyklos kultūrą – be triukšmo. Mažose mokyklose lengviau daryti pokytį.

 

Į klausimą, kokias kompetencijas pirmiausia norisi tobulinti jauniems mokytojams, abu studentai atsakė, kad išmokti apsišarvuoti kantrybe bendraujant su tėvais, išmokti tai daryti. O apie patyrusius pedagogus kalbėjo K. Mišeikienė, sakydama, kad tam tikrais momentais sunkiausia išlaikyti optimizmą, sunku neperdegti, norisi kūrybinių atostogų kaip užsienyje, bet bendraujant su kolegomis padeda palaikymas – palaikyti degančias akis, nebijoti naujovių, ateinančių jaunų kolegų.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *