Kalbos sutrikimų prevencijos modelis. Kas tai?

„Žmonijai turi reikšmės ne daugybė pamokančių žodžių, o vertingieji darbai.“ Johanas Gotfrydas Zoimė

 

Kiekvienas darbas siekiant galutinio tikslo reikalauja atlikti galybę tarpinių veiksmų. Prieš imantis tam tikros veiklos svarbu ne tik turėti aiškų ir konkretų tikslą, numatyti laukiamą rezultatą, bet ir gerai apgalvoti, kaip, kokiu būdu veiksime ir kokių resursų tam reikės.

 

Kalbos sutrikimų prevencija – veikla, kurios tikslas yra plėtoti vaikų komunikacinę kompetenciją mažinant skaičių tų, kuriems reikalinga logopedo pagalba. Kad prevencija būtų veiksminga, Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Giliukas“ taikome kalbos sutrikimų prevencijos organizavimo modelį, paremtą dešimties klausimų principu:

1. Į klausimą, kodėl šis modelis reikalingas, atsakome atlikę konkrečios vaikų grupės kalbos gebėjimų ir pasiekimų vertinimą bei nustatę, keliems vaikams jau reikalinga pagalba ir keli iš jų patenka į rizikos grupę.
2. Kokiems kalbos sutrikimams reikalinga prevencija, nustatome atlikę vaikų kalbos gebėjimų ir pasiekimų analizę, per kurią įvertinamas žodynas, kalbos gramatinis taisyklingumas, sakytinės kalbos rišlumas ir garsų tarimo tikslumas.
3. Metodai, būdai ir priemonės parenkami atsižvelgiant į vaikų amžių ir prevencijai pasirinktą kalbos sutrikimą.
4. Metodo taikymas ir jo trukmė apibrėžiama ne tik per metus, bet ir atsižvelgiant į vaiko dienos ritmą – laikomės nuostatos rasti laiko kalbinių užduočių integracijai į kitas veiklas.
5. Veiksmingiausia kalbos sutrikimų prevencija yra tada, kai ją integruojame ir vykdome per grupinę ryto rato, sporto ar muzikinę veiklą.
6. Numatoma konkreti tikslinė vaikų grupė pagal amžių, atliktą kalbos gebėjimų ir pasiekimų vertinimą. Kalbos sutrikimų prevencijai parenkamos trijų skirtingų lygių užduotys: vaikams, kuriems reikalinga švietimo pagalba, vaikams, patenkantiems į rizikos grupę, vaikams, kurių kalbiniai gebėjimai kalbamuoju metu atitinka kalbos raidos amžių, bet norima juos toliau plėtoti.
7. Apsisprendžiama, kas ir už ką bus atsakingas, kaip bus pasiskirstoma pareigomis ir atsakomybe. Sėkmingos kalbos sutrikimų prevencijos sąlyga – pareigų pasiskirstymas tarp ikimokyklinio ugdymo mokytojo, logopedo, tėvų ir pačių vaikų.
8. Sutariama, kaip ir kokiais būdais bus vertinamas įgyvendinamo modelio veiksmingumas, vaikų daroma pažanga ir pasiekimai. Siekiant įvertinti, kiek taikoma kalbos sutrikimų prevencija yra veiksminga, tiek prevencijos taikymo pradžioje, tiek ją vykdant ir jos pabaigoje pildomas vaiko individualios pažangos stebėjimo protokolas, kuris apima tiek artikuliacinės, tiek smulkiosios motorikos, taip pat ekspresyviosios kalbos gebėjimus.
9. Kuriant galimybę bendradarbiauti ir dalytis idėjomis visiems modelį įgyvendinantiems nariams, logopedas tampa ne tik užduočių teikėju, bet ir tarpininku tarp bendradarbiaujančių komandos narių. Kalbant apie komandos narius svarbu atkreipti dėmesį ir į pačių vaikų galimybę tiek padedant sau, tiek padedant draugui. Ypač vaikų, kaip komandos narių, funkcijos reikšmingos kokybiniams kalbos sutrikimų prevencijos parametrams tampa nuo 4–5 metų amžiaus.
10. Svarbu išsiaiškinti, kiek tai, ką ketiname įtraukti į kalbos sutrikimų prevenciją, iš tikrųjų padės šalinti kalbos sutrikimų priežastį: pavyzdžiui, kokios priežastys lėmė vaiko kalbos raidos sulėtėjimą, jei jo kalbinė aplinka yra turtinga? Priežasties numatymas ir šalinimas pagal galimybes yra labai svarbus siekiant išvengti kalbos sutrikimo remisijos.

 

Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Giliukas“ taikomas kalbos sutrikimų prevencijos modelis veiksmingas, nes vykdomas pasitelkiant spiralinį (reflektyvųjį) ugdymą: tai ugdymas, kai taikydami numatytas poveikio priemones kartu nuolat kontroliuojame, stebime ir vertiname jų efektyvumą. Šis metodas reikalauja nuolatos kaupti informaciją apie vaikus, jų pomėgius ir pasiekimus. Toks kryptingas ir nuolatinis vaikų stebėjimas vadinamas mini monitoringu. Jo tikslas – ne tik valdyti taikomas priemones, bet ir laiku pašalinti kliūtis, galinčias trukdyti plėtotis vaiko kalbinei kompetencijai.

 

Yra įprasta manyti, kad pagrindinis dėmesys vykdant kalbos sutrikimų prevenciją turi būti skiriamas artikuliacinei ir smulkiajai motorikai lavinti, žodynui turtinti ir klausos dėmesiui lavinti, tačiau tai tėra bendrieji vaiko gebėjimai (pirminės sąlygos), būtini jo kalbos plėtotei. Nepelnytai mažai dėmesio kreipiama į vaikų verbalinės atminties lavinimą, rišliosios kalbos plėtotę, taip pat garsų tarimo tikslinimą. Todėl kalbos sutrikimų prevencijos modelis Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Giliukas“ paremtas šiais dėsningumais:

1. Ankstyvojo amžiaus vaikų grupėse lavinama artikuliacinė ir smulkioji motorika, formuojamas taisyklingas kalbinis kvėpavimas, turtinamas žodynas.
2. Ikimokyklinio ugdymo vaikų grupėse turtinamas žodynas, formuojamas kalbos gramatinis taisyklingumas, plėtojami vaikų rišliosios šnekamosios kalbos įgūdžiai, lavinama verbalinė atmintis ir tikslinamas garsų tarimas.
3. Priešmokyklinio ugdymo vaikų grupėse plėtojami rišliosios šnekamosios kalbos įgūdžiai ir lavinama verbalinė atmintis, atliekama garsų diferenciacija ir žodžių garsinė analizė-sintezė.

 

Kalbos sutrikimų prevencija – tai nuolatinis procesas, reikalaujantis sistemiškumo, nuoseklumo ir tęstinumo. Tą gali užtikrinti tik darnus kalbos sutrikimų prevenciją vykdančios komandos narių darbas.