Kaip ugdyti mąstančius vaizdais, o kalbančius elgesiu?

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Anksčiau autizmas buvo gana retas sutrikimas, tačiau dabar vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, sparčiai daugėja, o pedagogams kyla klausimų, kaip su jais dirbti. Mokytojai atsakymų ieško internete, knygose ir seminaruose. Viena iš savo patirtimi seminaruose besidalijančių lektorių yra logopedė Jolita ČIUTIENĖ, kurios ir paprašėme apie darbą su šiais vaikais papasakoti mūsų skaitytojams.

 

Kai pradėjote dirbti su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais – kur ieškojote informacijos, kur ir kaip mokėtės?

Dirbdama Joniškio vaikų lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ dvidešimt penkerius metus savo žinias, rūpestį ir globą atiduodu neįgaliems vaikučiams. Savo darbo praktikoje iššūkių patyriau daug ir įvairių, tačiau autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai – didžiausias iš jų. Prieš trylika metų mano kabineto duris pravėrė mama, vedina dviem keturmečiais dvynukais: mergaite ir berniuku, įstabaus grožio akimis žvelgiančiu į savo pasaulį ir pykčio proveržiais besipriešinančiu pokyčiams. Tai buvo pirmasis mano gyvenime sutiktas autistas. Buvau girdėjusi apie autizmą, tačiau, kaip mokyti šiuos vaikus, nežinojau. Studijų Šiaulių universitete (tuometiniame K. Preikšo pedagoginiame institute, Specialiosios pedagogikos fakultete) metu apie šio sutrikimo vaikus buvo užsiminta tik menku žodeliu, nes Lietuvoje dar mažai žinojome apie autizmą. Nuo tos dienos karštligiškai ieškojau informacijos šia tema – literatūros buvo labai mažai, daug kartų perskaičiau R. Ivoškuvienės, J. Balčiūnaitės mokomąją knygą „Autistiškų vaikų ugdymas“, tačiau nuo ko pradėti, nežinojau… Vėliau berniuko mama pasidalijo iš Vaiko raidos centro parsivežta L. Mikulėnaitės, R. Ulevičiūtės knyga „Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmas“, kuri padėjo suprasti pagrindinius darbo su tokiais vaikais principus. Skaičiau visą spaudoje pasirodančią informaciją apie sutrikimą ir šiuos vaikus. Stengiausi kuo daugiau sužinoti dalyvaudama seminaruose, konferencijose. Pradėjau ieškoti literatūros užsienio kalba. Puikiai skaitau ir kalbu rusų kalba, todėl daug naudingos medžiagos radau perskaičiusi didelius veikalus. Į duris pasibeldė ir antras autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas. Galiu patvirtinti, kad jeigu pažįsti vieną autistą vaiką, tai pažįsti tik jį vieną (šiuo metu ugdau dešimtą šio sutrikimo paveiktą vaiką), atrasti du vienodus autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus – praktiškai neįmanoma. Vieni gali kalbėti ir mėgdžioti suaugusiuosius, kiti to nedaro, vieni bando komunikuoti, kiti – visiškai užsidarę savame pasaulyje.

 

Bandžiau dirbti vienu metodu, kitu, ėjo dienos, o aš trypčiojau vietoje. Net ir užvėrusi kabineto duris, dar ilgai ieškojau atsakymų į nesibaigiančius klausimus. Ilgai kalbėdavomės, diskutuodavome su kolegėmis, kaip padėti vaikams, nes vienam tinkantis mokymo būdas kitam nepadeda. Dirbdama komandoje su grupės auklėtojomis, auklėtojos padėjėja, aiškiai supratau, kad norėdamos padėti savo ugdytiniams turime padėti viena kitai, palaikyti, dirbti išvien. Stengiausi kuo geriau pažinti ir suprasti vaikus, kad galėčiau atsispirti nuo to, ką jie moka ir eiti nuo artimo prie tolimo, nuo žinomo prie nežinomo. Dirbau ir nuolat ieškojau  to vienintelio ir tiesiausio kelio – kaip mokyti…

 

Nedrąsiai į bendrąjį ugdymą žengusiems „kitokiems“ vaikams šiandien jų buvimas kartu ir tarpusavio bendravimas – jau savaime suprantamas dalykas. Išmokome ne gailėtis, bet jiems padėti, būti ne šalia, o kartu. Šiandien džiaugiuosi vaisingu bendravimu ir bendradarbiavimu su savo komandos nariais ir kitais įstaigos pedagogais. Nuolat ieškome galimybių ir suteikiame jas ypatingiems vaikams dalyvauti bendroje veikloje su kitų grupių vaikučiais. Darželyje nestinga įvairių renginių, švenčių, projektinės veiklos, kurių metu ir mūsų „kitokie“ vaikai kartu su visais patiria daug bendravimo džiaugsmo, gali išreikšti save. Kuo įvairesnis vaikų socialinės patirties kaupimo kelias, tuo geresni bendravimo su aplinkiniais gebėjimai. Dirbame vaikų labui ir kartu darome, ką galime – kryptingai, sutelktai ir nuosekliai. Perimdamos viena iš kitos tai, kas geriausia – aktyvumą, kūrybiškumą, geranoriškumą ir tiesą, tikėjimą ir meilę, ir toliau žengiame kartu, vis pirmyn ir pirmyn, ieškodamos tų kelių ir takelių, leidžiančių mūsų ugdytiniams drąsiau žengti į gyvenimą.

Išleidusi savo mažuosius į mokyklą ir dirbdama „Saulės“ pagrindinėje mokykloje specialiojo ugdymo skyriuje toliau jiems padedu.

 

Kokias priemones, veiklos formas naudojate dirbdama su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais? Ką galite patarti mokytojams?

Autizmas nulemia savitą ir kokybiškai kitokį vaikų suvokimą. Kasdien juos stebėdama, supratau, kad pirminė jų kalba yra vaizdinė, o ne žodinė. Daug tiesų, dažnai savo probleminiu elgesiu net negebantys bendrauti žodine kalba, „pasufleravo“ patys vaikai: kūno judesiais, mimika. Vaikui sakai, aiškini, o jis nesupranta, parodai paveikslėlį – supranta ir atlieka. Autistai mokosi kitaip, jų mąstymas vaizdinis. „Aš mąstau vaizdais. Žodžiai man lyg antroji kalba. Ištartus ar užrašytus žodžius išsiverčiu į spalvotus filmus, juos papildau garsais ir žiūriu kaip vaizdajuostę. Kai kas nors su manimi šnekasi, aš jo žodžius akimirksniu paverčiu vaizdais. Žmonėms, kurių mąstymas yra kalbinis, šį reiškinį dažnai sunku suprasti“ (ištrauka iš Ellen Notbohm knygos „Kiekvienas autistiškas vaikas norėtų, kad jūs žinotumėte dešimt dalykų“).

Dažnai girdžiu abejones, kad jei mokysime vaiką bendrauti paveikslėliais, jis nekalbės. Dar nesutikau nei vieno vaiko, kuris dėl paveikslėlių būtų nustojęs kalbėti. Priešingai, naudojant paveikslėlius jis pradės kalbėti anksčiau – prisiminkime, kad jie mąsto vaizdais. Jei vaikas turi potencialą kalbėti, jis būtinai kalbės.

 

Naudokite daug vaizdinių priemonių: paveikslėlius, simbolius, nuotraukas, korteles, daiktus, gestus. Šios priemonės padeda išmokyti vaiką ne tik kalbėti, skaičiuoti ar reikšti save, bet ir mąstyti bei suvokti, ko iš jo tikimasi. Ne žodžiais, o veiksmais, judesiais išmokstame autis batus. Vien pasakius, vaikas neišmoks – reikia parodyti, padėti. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai nesupranta nurodymų, pasakytų visiems vaikams – auklėtoja ar padėjėja priėjusi turi parodyti konkrečiai jam. Šie vaikai sunkiai mokosi grupėje, gerų rezultatų pasiekia mokydamiesi individualiai.

 

Jei vaikas nekalbantis, o mes jam duodame košės, kurios jis nenori, tai jis ją išvers. Jei liepsi atlikti užduotį nepaaiškinęs, būtinai rėks ir verks tol, kol nepaliksi ramybėje. Jei vaikas nekalba, jo elgesys tampa kalba – autistai probleminį elgesį išvysto kaip komunikaciją. Todėl mokykite vaiką paprašyti ar atsisakyti socialiai priimtinu būdu. Tam naudoju PECS – paveikslėlių apsikeitimo komunikacinę sistemą, mokau bendrauti paveikslėliais, naudodama M. Jurevičienės T. Jokubaitienės metodines priemones „Bendraukime paveikslėliais“ ir „Mokausi paveikslėliais“. Dažnai girdžiu abejones, kad jei mokysime vaiką bendrauti paveikslėliais, jis nekalbės. Dar nesutikau nei vieno vaiko, kuris dėl paveikslėlių būtų nustojęs kalbėti. Priešingai, naudojant paveikslėlius jis pradės kalbėti anksčiau – prisiminkime, kad jie mąsto vaizdais. Jei vaikas turi potencialą kalbėti, jis būtinai kalbės. Visada pateikiu pavyzdį, kad, kai mes vykstame į kitą šalį ir nežinome kalbos, vežamės žodynėlį, kuris padės susikalbėti. Keletą kartų vešimės žodynėlį, o paskui šiek tiek pramokę kalbos, jo į kelionę nebeimsime. Visada yra galimybė jau nebereikalingus paveikslėlius padėti į stalčių.

 

Tinkamas aplinkos sukūrimas – autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų ugdymo sėkmės garantas. Struktūruoto mokymo ypatumai – tai suprantamai, aiškiai ir vaizdžiai pateikta aplinkos ir veiklos struktūra. Ir ugdymo įstaigoje, ir namuose (būtinai!) taikoma vaikui suprantama individuali veiklos schema – vaizdinė dienotvarkė, padedanti nuolat žinoti, ką jis darys, kur dirbs, kiek laiko tam skirs ir kas bus po to. Autistas be dienotvarkės nuolat patiria stresą, būna neramus, agresyvesnis. Svarbiausia, kad jis suprastų, ko jūs iš jo norite. Pažymėkite paveikslėliais, simboliais, kas jo laukia šiandien. Kai jis žinos, ko laukti, jausis žymiai ramesnis.

 

Mažiems bei žemo funcionavimo lygio ugdytiniams naudojame iš įprastų daiktų sumažintų kopijų sudarytą dienotvarkę. Vaikui pažįstami daiktai naudojami juos paverčiant mokymosi priemonėmis. Mokytis pažinti dienotvarkę pradedame nuo vieno, dviejų daiktų, kurie vaikui kelia suprantamas asociacijas, pavyzdžiui: „plauti rankas“ – pakabinamas mažas rankšluostukas, „valgyti“ – maža šakutė ar šaukštelis (iš vaikiško indelių rinkinio), „batukas“ (žaislinis lėlės batukas) – „eiti į lauką“ ir pan. Vaikas turi suprasti daiktą kaip veiklos simbolį. Padėjus įsisavinti pirmųjų dienotvarkę sudarančių daiktų reikšmes ir susieti šiuos daiktus su konkrečiomis užduotimis, praplečiame dienotvarkę naujais daiktais, pavyzdžiui: ėjimu į tualetą, žaislų tvarkymu, mokymosi pas logopedą, specialųjį pedagogą, kineziterapeutą ir kitomis, ne vien malonumą suteikiančiomis, veiklomis. Vėliau mokome tapatinti daiktus su paveikslėliais, kad vaikas susietų konkretų daiktą ir vaizdžią kopiją bei pereiname prie paveikslėlių simbolių ir rašytinės dienotvarkės. Po paveikslėliu ar simboliu būtinai parašomas žodis. Galvojame, kad jie nemoka skaityti, bet iš kur žinome? Skaityti tokie vaikai dažnai pradeda anksčiau nei kalbėti. Todėl visus daiktus pažymime užrašais. Kai ateis laikas skaityti – vaikas jau mokės, nes kasdien matys užrašus ant baldų, daiktų.

 

Kaip bendrauti su autizmo spektro sutrikimų turinčiu vaiku?

Jei žinosite šiuos esminius principus, rasite bendrą kalbą su vaiku, jis jus supras.

  • Kuo mažiau žodžių pateikite aiškius nurodymus (mokymo pradžioje, kai vaikas dar nesupranta kalbos). Mes galvojame, kad kuo daugiau kalbame, tuo geriau mus supras. Nereikia sakyti: „Dabar mes atsisėsime, atsiverskime knygelę, pažiūrėkime, kas knygelėje“ ir pan. Tai netinka autistams, jiems reikia sakyti trumpai, pabrėžti svarbų žodį („nori banano?“, „imk pieštuką“ ar tiesiog „pieštukas“ ir rodyti ranka į pieštuką). Jis girdi pirmus du žodžius, ties trečiu žodžiu išsijungia ir toliau girdi tik triukšmą. Svarbu funkcionali kalba.
  • Žodinę informaciją pateikite vaizdžiai, nes jie mąsto ne žodžiais, o vaizdais. Visus mūsų pasakytus žodžius jie verčia vaizdais. Norėdami veiksmingai mokyti, turime būti išgirsti, o matydami paveikslą tokie mokiniai paprasčiausiai geriau „girdi“.
  • Kalbėkite konkrečiai, o ne abstrakčiai. „Būk geras“. O ką reiškia būti geram? Turime konkrečiai pasakyti arba parodyti paveikslėliais, kaip reikia elgtis. Kalbėkite ramiai, netgi neutraliai, svarbu ramus emocinis fonas. Suaugusiajam pakėlus balsą, vaikas gali pradėti juoktis, o užgrojus muzikai – verkti, nes jo emocijos neadekvačios.
  • Nekartokite žodinių instrukcijų daug kartų. Pasakome instrukciją vieną kartą, jei vaikas to neatlieka – padedame jam. Daug kartų kartojama instrukcija netenka galios. Vaikas žino, kad pasakys dar kartą, mažiausiai kokius keturis kartus, todėl iš pirmo karto galima nereaguoti. Pavyzdžiui, pasakome „Atnešk sąsiuvinį“. Jei vaikas nereaguoja, einame kartu su juo, paimame jo rankute sąsiuvinį. „Šaunuolis, atnešei sąsiuvinį“, – pagiriu vaiką. Jei įgarsinote nurodymą, jis turi būti atliktas. Instrukcija, kuri buvo neįvykdyta, duoda vaikui supratimą, kad instrukcijos gali būti nevykdomos. Tada turėsite problemų ilgiems metams.
  • Negalvokite apie savo jausmus, emocijas, o išskirtinai tik apie vaiką. Mūsų pareiga – sukurti tokią aplinką, kurioje mums ir vaikui būtų komfortiška. Jis turi suprasti, kad tai, ką jūs ir jis darote, bus įvertinta ir atneš vaikui apčiuopiamos naudos.

Kad vaikas norėtų mokytis, labai svarbi motyvacija. Pedagogas turi tapti vaikui motyvaciniu stimulu. Vaikui turi patikti su jumis ne mokytis, o bendrauti, kad vaikas palaikytų kontaktą, norėtų bendradarbiauti. Todėl pirminį kontaktą su vaiku užmezgu grupėje, stebiu vaiką, kuo jis susidomėjęs, jei jis, pavyzdžiui, dėlioja kaladėles, atsargiai įsijungiu kartu į šią nesudėtingą veiklą, parodau, kad kaladėles galima sukrauti į mašinos priekabą. Pradžioje neduodu jokių nurodymų, instrukcijų. Turiu dėžutę su įvairiausiais mirgančiais, žybsinčiais, grojančiais ir kitais žaisliukais, kurie tikrai patinka vaikui. Jis susidomi kokiu nors vienu ar keliais iš jų. Pradžioje žaidžiu ant kilimo, vėliau pasiūlau atsisėsti ant kėdės prie stalo pasiimant išsirinktą žaisliuką. Nors kelias minutes – kiek vaikas gali išsėdėti. Vaikui atsistojus, aš jo nesodinu atgal, netempiu už rankos, tačiau paimu žaisliuką. Dažnai būna, kad vaikas parodo probleminį elgesį – verkia, nugriūna ant žemės ir pan. Svarbu neišsigąsti, tai – normali reakcija vaiko, kuris nori  apginti savo interesus. Šiuo momentu svarbu išlaikyti vidinę ramybę, juk pedagogas emociškai stabilus suaugęs žmogus – tokiu ir būkite. Ramiu balsu pasakau, kad su žaisliuku žaisime prie stalo. Vaikas gali verkti, tačiau dažniausiai verkia trumpai ir greitai susiranda naujų dominančių objektų. Parodau vaikui, kad jis suprastų, kad su žaisliuku jis galės žaisti tik prie stalo. Taip mokau vaiką sėdėti prie stalo ir tik vėliau – atlikti užduotis. Tokiu būdu vaikas supranta, kad sėdėjimas prie stalo (jis jokiu būdu neturi asocijuotis su sunkiu darbu, neįdomia monotoniška veikla) ir bendradarbiavimas su manimi yra įdomus ir malonus. Suformuoju ryšį – vaikas gauna tai, kas jam patinka ir tai, ko nori. Iš pradžių skiriu nesudėtingas patinkančias užduotis, kurias vaikas jau moka. Vėliau pamažu pereinu prie naujų.

 

Užsiėmimo metu su vaiku kalbėkite aiškiai ir tikslingai. Kiekviena užduotis turi žodinę instrukciją, kurią dažniausiai sudaro 2–3 žodžiai, pavyzdžiui: daryk taip, rask tokį pat, ir panašiai. Kai vaikas dirba, komentuokite tikslingai, kad žodžiai jo neblaškytų, o jis galėtų susikaupti. Kai vaikas atlieka užduotį, emocingai pagirkite už sėkmę, tačiau reaguokite santūriai, jei užduotį atlieka netinkamai, ar ją atlikdamas elgiasi problemiškai. Būtinai padėkite, jei užduotis ar ugdomas gebėjimas vaikui nauji. Šią pagalbą nuosekliai mažinkite kaskart kartodami užduotį. Šis mokymas paremtas skatinimu (motyvacija) ir apdovanojimu (atlygiu). Vaikas turi suprasti, kad gaus tai ko nori jis, jei darys tai, ko prašote. Labiau paskatinkite vaiką, kai jis vykdo naujas ir sunkiai atliekamas užduotis ir mažiau skatinkite atliekant lengvesnes. Pradžioje intensyviai pajunkite vaiko jusles (regą, klausą, lietimą, skonį, ir t. t.), pasitelkdami tam tinkančias priemones: valgomus dalykus, grojančius, mirguliuojančius žaislus ir t. t. Pamažu juos apjunkite su socialiniais pagyrimais (šaunuolis, tau gerai sekasi). Vėliau mažinkite valgomų dalykų, žaislų kiekį, ir didinkite socialinių pagyrimų skaičių. Pamažu vaiko išorinė motyvacija augs ir keisis vidine. Būtinai vaiką apdovanokite ne tik už tai, kad gerai atlieka užduotis, bet ir už tinkamą elgesį, ypač paklusnumą. Mokydami konkrečių gebėjimų ar užduočių, jas pasirinkite tikslingai. Tarkime, norėdami išugdyti kurį nors vaiko gebėjimą, pradėkite nuo lengvesnių ir tik vėliau pereikite prie sudėtingų dalykų. Tikslo siekite etapais, padalykite į mažesnius žingsnius. Pavyzdžiui, norėdami vaiką išmokyti žaisti kamuoliu, pirmiausia mokykite mesti, ir tik to išmokius – gaudyti.

 

Naują gebėjimą kartokite daug kartų, kol vaikas puikiai įsisavins ir supras jo esmę. Tada prie išmokto žingsnelio prijungsite naują. Nebūkite nuobodūs – mokykite įvairiai: užsiėmimo metu tą pačią užduotį kartokite ne daugiau kaip 2–3 kartus iš eilės. Taip išlaikysite vaiko dėmesį ir motyvaciją. Užduotis visada baikite pozityviai, t. y. suteikdami atlygį, pagirdami. Labai svarbu iš pradžių sudominti vaiką, atrasti tai, kas jį motyvuoja, ką jis mėgsta – tai būtina sėkmingo ugdymo garantija. Pradedu dirbti su vaiko stipriaisiais įgūdžiais, tuo kas jam patinka, ką jis moka, vėliau pamažu imu lavinti silpnąsias puses. Maždaug tris ketvirtadalius užsiėmimo sudaro lengvos užduotys, kurias vaikas moka, ir tik ketvirtį – naujos. Mokydama naujo įgūdžio daug sufleruoju, nukreipiu, vėliau pagalbos kiekis palaipsniui mažėja. Užsiėmimai neturi sukelti vaikui streso ar įtampos – jam turi būti įdomu, malonu ir linksma dirbti, todėl būtinai išryškinkite pozityvius dalykus, sunkiau vaikui suprantamas užduotis kaitaliokite su lengvomis, jau išmoktas su naujomis, padėkite jam, rinkitės mėgstamas priemones ir užduočių atlikimo būdą. Jis turi matyti, kad jam pavyko, jis išmoko. Yra vaikų, itin jautriai reaguojančių į žodį „ne“, jei užduotį atliko negerai, tada ramiu balsu pasakau: „negerai“ „pabandome iš naujo“.

 

Nežinodamas, kaip atlikti užduotį, vaikas dažnai demonstruoja netinkamą elgesį – verkia, bėga ar kitaip problemiškai elgiasi, todėl pateikusi užduotį tuojau pat suteikiu pagalbą – vaizdinę, fizinę, žodinę ar gestu. Pagalba padeda vaikui išmokti. Trumpai sakau vaikui žodinę instrukciją, jei vaikas atliks užduotį be pagalbos – puiku, jei ne – padėsiu. Kai tik vaikas atlieka užduotį su pagalba, tuoj pat kartojame užduotį be jos. Jei vaikas 3 kartus iš eilės kažką padarė mums nepadedant, prie pagalbos negrįžtame, pavyzdžiui, mokydami apsirengti, iš pradžių vaikui padedame labiau, vėliau leidžiame daugiau veiksmų atlikti pačiam, tada eilės tvarka sudedame paveikslėlius, rodančius, kokius drabužėlius rengtis pirmiausiai. Jei šiandien vaikas kažką padarys su pagalba, tai rytoj jos reikės mažiau arba nereikės visai. Darome klaidą, jei kiekvienam vaiko atliekamam veiksmui duodame žodinę instrukciją ir vaikas greitai pripranta prie tokios pagalbos. Pasakome vieną kartą, vaikas nereaguoja, pakartojame dar kelis kartus ir dažnai jau garsiau pakeltu tonu, o tai autistui gali būti nauja instrukcija. Todėl pasakote vieną kartą, imate vaiką už rankos ir vedate, o po atlikto veiksmo būtinai pagiriate. Sunkiausia nustoti teikti žodinę pagalbą, pavyzdžiui, jei žinome, kad vaikas puikiai moka nusiplauti rankas, nuosekliai atlikti visus veiksmus, tačiau priėjęs prie praustuvės stovi ir laukia žodinio nurodymo. Būtinai keiskite žodinę pagalbą į fizinę ar pagalbą gestu, rodykite pirštu, paveikslėliais, simboliais.

 

Su kokiais iššūkiais susiduria tėvai ir pedagogai, kaip juos įveikti?

Vaiko ankstyvoji raida yra atskaitos taškas jo tolesniam gyvenimui. Darbo patirtis su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais padėjo suprasti, kad ankstyvasis ugdymas iki 7 metų duoda geriausių rezultatų. „Vaikas užaugs ir supras“, – sako man. Užaugti užaugs, bet kad supras – šansų mažai. Tikiu, kad vaikas pralenks lūkesčius, jei gebėsi rasti su juo ryšį. Į autizmą reikia žiūrėti ne kaip į negalią, o kaip į kitokį gebėjimą. Mums, pedagogams, tai ugdymo iššūkis.

 

Bendravimas su autizmo spektro sutrikimų turinčio vaiko šeima prasideda nuo pirmos akimirkos, kai vaikas peržengia įstaigos slenkstį. Kasdienis vaiko gyvenimas šeimoje ir ugdomasis darbas įstaigoje pateikia daug situacijų, kurias sudėtinga ar neįmanoma išspręsti vien specialistui ar tėvams – jas būtina spręsti konsultuojantis, bendraujant ir bendradarbiaujant. Kiekvienas autizmo spektro sutrikimų turinčio vaiko ugdymo atvejis yra unikalus, nėra vieno ugdymo būdo, kuris tiktų visais autizmo atvejais, bet yra bendrieji ugdymo principai, kuriuos šių vaikų ugdytojams ir tėvams būtina išmanyti. Specialistai padeda tėvams įgyti kompetencijos tikslingai bendrauti, ugdyti savo vaiką, įtraukiant juos į ugdymo procesą. Tai, ko mokomės darželyje, būtinai turime taikyti vaiko aplinkoje namuose. Jei vieni darys sprendimus, o kiti tik lauks pokyčių, rezultatų nebus. Tėvus ir pedagogus turėtų jungti bendras tikslas – vaiko ugdymosi sėkmė. Dažnai tenka susidurti su tėvais ir pedagogais, kurie nuolat kartoja tą pačią klaidą: vos priėję prie vaiko jie vieną po kitos beria instrukcijas ar užduotis, kurios vaikui per sunkios ar nesuprantamos. Pradžioje nieko nereikalaukite, užsiimkite su vaiku jam patinkančia veikla ir įgausite stabilų autoritetą, vadovavimo kontrolę, reikalingą kasdien bendraujant bei ugdant. Siūlykite jam visiškai paprastas ir patinkančias užduotis, kurias jis gebės atlikti.

Vaikas negimsta su netinkamu elgesiu, tai, kaip jis elgiasi – mūsų, suaugusiųjų, „nuopelnas“. Vaikas verkia, spyriojasi, nenori eiti į darželį – mama duoda saldainį, vaikas staiga nustoja verkti. Tačiau kitą rytą vaikas jau nebeverkia, o rėkia, spardosi: kodėl? Probleminį elgesį jis išvysto kaip efektyvią bendravimo priemonę – būdą gauti to, ko nori. Savo elgesiu vaikas siekia tikslo. Priklausomai nuo to, ar elgesys pasiekia tikslą ar ne – elgesys bus stiprinamas ar silpninamas.

 

Tačiau didžiausių sunkumų kelia vaiko probleminis elgesys – kliūtis vaikui socializuotis ir ugdytis.
Autizmas pats savaime nesąlygoja netinkamo elgesio. Vaikas negimsta su netinkamu elgesiu, tai, kaip jis elgiasi – mūsų, suaugusiųjų, „nuopelnas“. Vaikas verkia, spyriojasi, nenori eiti į darželį – mama duoda saldainį, vaikas staiga nustoja verkti. Tačiau kitą rytą vaikas jau nebeverkia, o rėkia, spardosi: kodėl? Probleminį elgesį jis išvysto kaip efektyvią bendravimo priemonę – būdą gauti to, ko nori. Savo elgesiu vaikas siekia tikslo. Priklausomai nuo to, ar elgesys pasiekia tikslą ar ne – elgesys bus stiprinamas ar silpninamas. Atminkite, netinkamas elgesys tęsis tol, kol mes jį pastiprinsime. Pavyzdžiui, supratome, kad užsiėmimo metu vaikas pradeda spardytis, griūti po stalu, tai yra jo būdas pasakyti, kad pavargo, neleidžiame jam šios „kalbos“ toliau naudoti, o mokome paprašyti pertraukos tinkamu būdu – paveikslėliu ar simboliu. Vaiko nepaveiks priekaištingas žvilgsnis, nes jis nesupranta veido išraiškos. Neverta moralizuoti, pamokslauti ar retoriškai klausti: „kas šitaip elgiasi?“, „kodėl tu taip elgiesi?“. Verčiau suteikime kuo daugiau priemonių, padėsiančių lengviau suprasti vieniems kitus, nusiraminti. Turime nustoti stiprinti netinkamą elgesį visur – darželyje, namuose, svečiuose.

 

Ar Lietuvos ikimokyklinio ugdymo sistema pasiruošusi dirbti su tokiais vaikais?

Dabar ypač daug kalbama apie įtraukųjį ugdymą. Mūsų visuomenėje inkliuzija vis dar yra silpnoji vieta. Įtraukusis ugdymas nespėja keistis kartu su visuomene, kuri nenoriai priima „kitokius“ vaikus. O juk jie mūsų visuomenės dalis. Inkliuzija – puikus dalykas vaikams ir bendruomenei, kurie jai pasiruošę. Svarbiausias tikslas – padėti tokiam vaikui kiek įmanoma geriau pritapti ir realizuoti save ugdymosi aplinkoje ir visuomenėje, gerbiant jo skirtingumą. Tai visavertis vaikų dalyvavimas ugdymo procese, atsižvelgiant į kiekvieno poreikius ir galimybes, o ne į bendrus standartus. „Tyliai kampe“ – tai ne įtrauktis. Vaikas turi dalyvauti pagal savo jėgas ir gauti naudą būdamas su visais.

 

Apgailestauju, tačiau šiai dienai dar tik mokomės pažinti, būti su jais, o tik paskui galime ugdyti. Svarbu pozityvus pedagogo ir įstaigos administracijos požiūris į ypatingą vaiką. Pedagogai turi turėti žinių apie šio sutrikimo vaikus, kad galėtų sėkmingai juos įtraukti. Turime iš anksto pasiruošti – pakalbėti su vaiko tėvais, apžiūrėti grupę. Gal vaikas labai jautrus garsams, o grupėje dvidešimt vaikų ir todėl joje daug triukšmo. Kai vaikas dėl sensorinės perkrovos „išsijungia“ ar „sprogsta“ probleminiu elgesiu, jokiu būdu nepamokslaukite, nes jis jūsų negirdi. Palikite vaiką saugioje vietoje nusiraminti. Triukšmingoje aplinkoje vaikas gali negirdėti žodinės informacijos, todėl galime naudoti alternatyvią komunikaciją, parodyti paveikslėliu, simboliu ar gestu.

 

Be galo didelė atsakomybė keliama grupės auklėtojai. Nepalikime jos vienos. Auklėtoja turi užtikrinti ne tik sklandų ugdymo procesą, bet ir saugią emocinę aplinką visiems grupės vaikams. Mokytojo padėjėjo pagalba būtina. Jeigu darysime viską, kad tik autistas netrukdytų (nenori eiti į salę dainuoti – neik, nenori valgyti – nevalgyk, tik neverk), tai kokia čia įtrauktis ir socializacija?

 

Autistai turi sunkumų imituoti, pamėgdžioti, kad to išmokytume, turime sukurti aplinką, skatinančią mėgdžioti, o tai – buvimas kartu su kitais. Tokio vaiko mama sako: „Namuose jis deda kaladėles į mašinėlę ir stumdo, nors to niekada nedarė, tik apvertęs sukdavo ratus“, vadinasi, jis kasdien matė tai darančius bendraamžius. Net pats geriausias pedagogas negali išmokyti vaiko vaikiško elgesio, tą gali padaryti bendraamžiai, padedant supratingam pedagogui. Kasdien matau, kaip keičiasi šių vaikų elgesys, juos mokant, jie pradeda laikytis elementarių socialinių taisyklių – pasisveikinti, prieiti, tinkamai atsakyti į kvietimą žaisti, paprašyti draugo, ir tai džiugina. Tikiu, kad mes dabar auginame mažuosius, kurie būdami kartu užaugs empatiškais, paslaugiais piliečiais. Grupėje visada atsiranda vaikų „mažųjų auklėtojų“, kurie padės autistui. Jie tampa šių vaikų pagalbininkais ir „advokatais“. Nieko nėra svarbiau už socializaciją.

 

Ugdant autizmo spektro sutrikimų turintį vaiką būtina mokyti įgūdžių – sėdėti ir klausyti, paklusti grupės taisyklėms, jei visi vaikai kažkur eina – ir toks turi eiti kartu. O jie yra taisyklių žmonės: išmokius, laikysis taisyklių, nes jiems svarbi rutina. Be šių įgūdžių ugdymo procesas tiesiog neveiksmingas ir negalimas, nepaisant vaiko turimo potencialo. Probleminį elgesį dažnai lydi (savi)agresija, o tai tik sunkina vaiko įsitraukimą į grupės veiklą. Mes turime sukurti tokią aplinką, kad ir autizmo spektro sutrikimų turinčiam vaikui, ir neurotipiškiems vaikams būtų komfortiška. Jeigu atvedėme tokį vaiką į bendrojo ugdymo grupę, norime, kad mokytųsi gyventi bendruomenėje, o bendruomenė mokytųsi būti kartu su autistu. Ikimokyklinio ugdymo pedagogams keliamas labai svarbus ir kartu sudėtingas uždavinys – mokyti vaiką ne tik savarankiškai apsirengti, bet ir laikytis mūsų visuomenėje priimtų socialinių taisyklių, kad vėliau jis kartu su visais galėtų lankyti bendrojo ugdymo mokyklą, kuriai turime pradėti ruoštis nuo 3 metų, o ne likus metams. Dar daug turime nuveikti, kad sukurtume švietimo įstaigą visiems. Tai nėra neįmanomi iššūkiai, bet reikia racionalių ir apgalvotų sprendimų. O specialiosios grupės ir įstaigos, manau, turėtų būti tiltas į kokybišką įtraukųjį ugdymą.

 

Ar dalyvaujate tarptautiniuose projektuose?

Kaip socialinis partneris dalijausi savo patirtimi dalyvaudama tarptautiniame projekte „ABA – our new view in special education“, kurį įgyvendino Šiaulių r. Kuršėnų lopšelis-darželis „Eglutė“ kartu su šešiomis Europos šalimis. Šis projektas pripažintas kokybiškiausiu programos „Erasmus+“ bendrojo ugdymo sektoriaus projektu. Mielai dalijuosi savo praktine patirtimi ugdant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus, vesdama autorinius seminarus rajono ir respublikos pedagogams, skaitau pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse mokslinėse-praktinėse konferencijose.

 

Dėkoju už pasidalijimą be galo vertinga patirtimi.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (15)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *