Kaip turi keistis mokykla, kad užtikrintų kiekvieno vaiko ugdymosi sėkmę?

Tęsiame temą

 

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vykusiame švietimo kaitos aktualijoms skirtame forume „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“ aptartos geros mokyklos kūrimo galimybės, paliesta mokytojo, kaip prestižinės profesijos atstovo, vieta švietimo kontekste, pristatytas tyrimas apie mokytojų pyktį ir išryškintos gairės švietimo kaitai, atvedusios prie naujos rezoliucijos sukūrimo.

Forume dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai, mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai.

 

„ORIENTUOTAS UGDYMAS SKAITMENINĖS KULTŪROS KONTEKSTE“

(prof. dr. Ona Monkevičienė, Vytauto Didžiojo universitetas)

 

Vienoje konferencijoje buvo išsakyta mintis, kad jeigu ligi šiol gyvenome tam tikros skaitmeninės kultūros kontekste, tai šiuo metu vyksta stiprus skaitmeninės paradigmos lūžis. Iš pradžių buvo stengiamasi kiek įmanoma labiau plėtoti technologines galimybes, bet dabar jau suprasta, kad neprieinamos vartotojui didžiosios technologijos neduoda naudos. Atsigręžta į žmogų, į vaiką ir pradėta galvoti, kaip sukurti paprastus vartoti dalykus. Kitas dalykas, kuris nustebino, kad skaitmeninės kultūros mokslininkai itin pabrėžia vadovavimąsi vertybėmis, siekį užtikrinti besiugdančiojo gerovę ir tai, ką duoda naujosios technologijos, – ugdymosi galimybių įvairovės kūrimą.

Ar keičia skaitmeninė technologinė kultūra ugdymosi vertybes? Matome, kad mums aktualios ir Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų apraše suformuotos vertybės, orientuojančios į kuriantį, smalsų, bendraujantį vaiką. Taip pat aktualios vaikų kultūros ir įtraukiojo ugdymo vertybės. Galima sakyti, kad tam tikrose srityse judame, bet vis dar nesame nuėję toli. Kad orientuotomis į vaiką vertybėmis grįstume visą ugdymo procesą, kai kurios vertybės mums, pedagogams, dar yra naujos ir ne itin priimamos. Nauja yra ir tai, kaip susieti emocinį įsitraukimą su kūrybos procesu ir kitomis ugdymo praktikomis.

 

Dar viena problemiška ikimokyklinio ugdymo sritis – turinio inovacijos. Neseniai švietimo strategas Stresemanas skaitė pranešimą, kuriuo davė keletą patarimų Lietuvai, pabrėždamas, kad yra išskiriamos kietosios ir minkštosios kompetencijos. Kietosios – akademinės krypties, o minkštosios – asmenybinės. Pabrėžiama, kad pasaulyje tarp jų įsivyravo disbalansas. Lietuvoje gebėjimai dar tik pradėti įtraukti į programas. Pedagogams dar trūksta patirties, kaip šias kompetencijas sutelkti į programų turinį.

Blogiausia, kad mes dažnai nukrypstame į siaurą, mažai problemai skirtą turinį, o ne atskiro fenomeno tyrinėjimą, pasitelkdami šiuolaikinių technologijų galimybes. Dabar dažnai įvardijame, kad šiuo metu šalyje iš naujo atrandamas pamestas ugdymo turinys. Norime, kad vaikai žinotų jo galimybes. O štai pedagogai jau nebežino, kokias sąvokas, reiškinius, procesus vaikas turėtų suprasti.

 

Dar vienas aspektas – tai ugdymo proceso kaita, kurioje didžiausią problemą išryškintume – rutininę prieigą. Reikėtų eiti prie pažangia ugdymo filosofija grindžiamos ugdymo sistemos kūrimo. Būtina kaitos kryptis – nuo dvikryptės pedagogo ir vaiko sąveikos pereiti prie šios sąveikos papildymo dialoginiu vaiko ugdymusi įvairiose grupėse ir aplinkose. Taip pat vis svarbesnis tampa integralus vaikų ugdymas per žaidimą.

Ir paskutinis momentas, kurį noriu paminėti, – tai pedagogų vaidmens kaita. Jie dar nemoka taip modeliuoti ugdymo situacijų, kad jos paskatintų paties vaiko ugdymąsi.

 

„PEDAGOGO PROFESIJOS PRESTIŽAS“

(doc. dr. Emilija Sakadolskienė, Vytauto Didžiojo universitetas)

 

Diskusinį klausimą, kaip turi keistis mokykla, kad užtikrintų kiekvieno vaiko ugdymosi sėkmę, šiek tiek koreguočiau, nes ne visais atvejais turi keistis mokykla. Svarbiausia – mokykloje esantys žmonės. Tyrėjai pakartotinai teikia įrodymus, kad mokytojo darbo kokybė turi didesnį poveikį mokinių mokymosi procesui nei programos, mokymo metodai, mokymosi aplinka, finansavimas, mokinių skaičius klasėje ar tėvai.

 

Lietuvos 100-mečio proga buvo iškelti 3 tikslai ateičiai, iš kurių vienas – kelti mokytojo profesijos patrauklumą ir prestižą. Daugelis teoretikų yra bandę įvardyti, kokie požymiai charakterizuoja profesiją, profesionalumą ir profesijos prestižą. Išskirsiu tris, mano galva, svarbiausius bruožus. Pirmasis – pasirengimas profesijai turi būti reiklus (ar gali būti profesija prestižinė, jei stojant jos studijuoti tereikia kelių balų?). Pavyzdžiui, gydytojai, advokatai laikomi prestižinių profesijų atstovais dar ir dėl studijų trukmės. Šalys, į kurias lygiuojamės, iš pedagogų reikalauja magistro laipsnio. Suomija svarsto to reikalauti net ir iš ikimokyklinukų pedagogų. Antrasis požymis – profesijos atstovui svarbu turėti galimybę tobulintis. Daug kalbama apie kvalifikacijos kėlimo tobulinimą, bet visa tai taip pat dar nesustyguota. Trečiasis požymis – atlyginimas. Apie tai daug kalbėta, bet mažai padaryta. O kartais net ir kalbėta įžeidžiai, kad neapsimoka kelti atlyginimų tiems, kurie tiek daug atostogauja. Etatinis apmokėjimas turėjo spręsti daug problemų, susijusių su profesijos prestižu, bet netinkamas pasirengimas privedė prie menkų rezultatų ir streikų. Siekis turėti orų atlyginimą už 18 kontaktinių valandų – vis dar svajonė ir siekiamybė.

 

Noriu paminėti dar vieną itin svarbų mokytojų kokybę lemiantį veiksnį. Mokytojų profesinė socializacija ypač sudėtinga dėl to, kad dar 1975 m. buvo praminta stebimąja pameistryste. Kiekvienas vidurinės mokyklos abiturientas mokykloje iš viso praleidžia 12 tūkst. kontaktinių valandų su pedagogais, tad nenuostabu, kad viską žino apie pedagogo darbą. Ši sąlyga negalioja jokiai kitai profesijai. Todėl nėra lengva rengti mokytojus, kurie dirbtų kitaip negu jų stebėti mokytojai. Vienas iš tokios pameistrystės padarinių yra tai, kad būsimi mokytojai yra gerokai mažiau skeptiški dėl savo riboto žinojimo nei besirenkantieji kitas profesijas. Jie neįvertina tam tikrų mokytojavimo aspektų, nes mato mokytojo darbo vaizdą tik iš dalies, t. y. mokytojo visuminio pedagoginio darbo ir konteksto. Blogiausia, kad jo nemato ir politikai, aiškinantys, jog mokytojai per mažai dirba. Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvoje paprastai kalbama tik apie du pedagogo žinių komponentus: mokomojo dalyko ir pedagogines-psichologines žinias. Tačiau tarptautiniame kontekste užtinkamas Šulmano dar 1986 m. išsakytas terminas „pedagoginės turinio žinios“. Deja, Lietuvoje dažniausiai atskirai kalbama apie pedagogines didaktines ir mokomojo dalyko turinio žinias. Tada ir susidaro didžiausios ugdymo problemos, kai kada pedagoginių ir turinio žinių įgyjama atskirai. O Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei kai kurie universitetai nori rengti mokytoją pigiai ir greitai. Rengiant pedagogą atsietai nuo profesijos ir pedagoginio proceso, įgyjama tik tam tikrų edukologijos ir psichologijos žinių, „gaminamas“ dalykininkas, o ne žmonių ugdytojas.

 

Po vizito Lietuvoje takoskyrą tarp orientacijos į dalyką ir vaiką pamatė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atstovai. Iš pokalbio su pedagogais jie susidarė vaizdą, kad, rengiant mokytojus, daugiausia dėmesio skiriama dalykui ir mokyklų programų turiniui. Jų nuomone, per mažai susitelkta ties pačiu mokytojavimo procesu ir dalyko didaktika.

 

„MOKYTOJŲ VIENYBĖ IR PYKTIS“

(doc. dr. Julita Navaitienė, Vytauto Didžiojo universitetas)

 

Visi žinome, kad šiandien mokytojai pikti. Tam esama daugybės priežasčių. Pyktis trukdo mokytojams dirbti. Daug rašoma apie pozityvias emocijas mokytojo darbe – tai didina darbo našumą. Priešingai yra su neigiamomis emocijomis. Tyrimai rodo, kad jos silpnina savikontrolę, motyvaciją, blogina atmintį ir dėmesio paskirstymą, skatina profesijai netinkamą elgesį, ardo tarpasmeninius santykius su mokiniais. Blogiausia, kad emocijos užkrečiamos. Ką tai reiškia? Piktas mokytojas pikta paverčia ir klasę.

Pyktis yra viena pagrindinių neigiamų emocijų. Jis pasireiškia kylant grėsmei ir yra susijęs su nepasitenkinimu esant tam tikrai situacijai. Pyktis kenkia tarpasmeniniam bendravimui. Per jį susilpnėja sprendimų priėmimo įgūdžiai ir atsiranda rizikingas bei depresyvus elgesys. Mąstoma apie kerštą. Po kurio laiko kyla psichinės ir fizinės sveikatos problemų. Daugybė straipsnių patvirtina ir tai, kad pyktis koreliuoja su širdies ir kraujagyslių ligomis.

 

Tyrimu siekėme išsiaiškinti, ar pyktis yra susijęs su mokytojo asmenybės bruožais. Apklausėme 157 Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojus. Atranka buvo atsitiktinė. Penktadalis, t. y. apie 20 proc., mokytojų yra patyrę stiprų pyktį. Tai reiškia, kad tokie mokytojai nelabai gali dirbti mokykloje. Taigi mokymas yra sudėtinga ir emociškai sunki veikla. Mokytojų emocinė raiška yra griežtai ribojama. Jie negali laisvai reikšti savo emocijų: negali šaukti ant mokinių, klasėje spręsti asmeninių problemų ir pan. Mokytojai žino, kad pyktį reikia suvaldyti. Tai – jų iššūkis. 20 proc. mokytojų šio iššūkio nepriima.

 

Buvo nustatyta, kad mokytojai, turintys ryškų ekstravertiškumo bruožą, mažiau linkę pykti, rečiau sukelia pyktį, jų vidinis pyktis ir priešiškas požiūris yra silpni. Jeigu yra ryškus neurotiškumo bruožas, tada viskas vyksta atvirkščiai. Nekalbu apie ligą, o tik apie asmenybės bruožus.

Mokytojai, turintys ryškius atvirumo ir sąmoningumo bruožus, – mažiau linkę pykti. Išorinis pyktis turi sąsają su mokytojų darbo trukme, todėl darėme prielaidą, kad ilgiau mokykloje dirbantys pedagogai išmoksta nedemonstruoti savo pykčio. Jis viduje gali virti, bet išoriškai neparodomas. Galima sakyti, jie turi emocinės išraiškos savikontrolę, kuri iš asmens pareikalauja daug vidinės energijos. Reikia pabrėžti, kad kalbu apie mokytojų subjektyvius atsakymus, gali būti, kad mokiniai visa tai vertintų kitaip.

 

Mokytojai galėjo nurodyti, kokios situacijos jiems sukelia didžiausią pyktį. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad beveik visiems mokytojams pyktį sukelia situacijos, susijusios su nesąžiningumu, taip pat jie pyksta, kai elgiamasi kvailai, kai nurodinėja mažiau už juos išmanantis žmogus, kai juos nuvilia, kai vėluoja ir nespėja ir pan. Kilo klausimas, kodėl nesąžiningumas, kaip sukeliantis pyktį veiksnys, nurodomas pirmoje vietoje. Greičiausiai jį mokytojai sieja su profesijos žeminimu.

 

„GEROS MOKYKLOS SĄVOKINĖ ERDVĖ“

(prof. habil. dr. Vilija Targamadzė, Vilniaus universitetas)

 

Dažnai galvojame, kad daug ką suprantame, ir žiūrime sąvokos nominalinę reikšmę. Bet sąvoka labai dažnai plečiasi, atsižvelgiant į tekstą ir kontekstą. Esame linkę atkartoti, neįprasmindami ir neįsisavindami. O tai yra be galo svarbu. Supratimas ateina iš mūsų patyrimo, žinojimo, galimybių veikti, konstruoti mokyklą. Tokią mokyklą, kurią kiekvienas iš mūsų įsivaizduojame skirtingai. Ir tai yra suprantama, nes kiekvienas žvelgiame iš savų pozicijų. Visgi reikėtų susitarti. Gera mokykla yra mūsų visų kūryba. Mokytojas yra kūrėjas, nors dažnai norima jį padaryti vykdytoju.

 

Kiekvienam konstruktui svarbu turėti pamatą. Ugdymo procese pamatas turėtų būti ugdymo filosofija. Šiandien labai aiškiai yra pasakyta, kad visa turi būti grindžiama humanistinėmis vertybėmis. Geros mokyklos koncepcija nekvestionuoja jokių srovių, religijų ar psichologijų. Svarbiausia, ką turime padaryti, – tai suprasti raktinius žodžius: humanistinių vertybių, prasmės, atradimų ir sėkmės mokykla. Šiandien dažnai „įjungta“ gąsdinimų funkcija. Vadinasi, turime keisti ir administravimo sistemą. Blogiausia, kad dar negebame susitarti. Žinoma, iškils įvairių nuomonių, galbūt net konfliktų, bet ir į konfliktus galima žiūrėti įvairiai. Galima juos vertinti kaip destrukciją arba žiūrėti kaip į kūrybos galimybę. Puikiai visi žinome Stasio Šalkauskio žodžius, kad svarbiausia pedagogikoje yra pedagoginis optimizmas. Kai mes kuriame tam tikrus tekstus kontekstuose – tai neturi būti įžeidu, nes gyvenime nėra trintuko, kuris visa tai galėtų ištaisyti. Organizacijos kultūroje egzistuoja bendri susitarimai, kurie vėliau pavirsta normomis ir taisyklėmis. Ugdymas turi vertybinį pagrindą, kaip ir mokykla bei kultūra. Kuriant gerą mokyklą, turi atsirasti sąsajų tarp kultūros, ugdymo ir socializacijos.

 

***

Mokslininkai, pranešėjai ir visi forumo dalyviai analizavo švietimo situaciją Lietuvoje ir modeliavo Lietuvos švietimo raidos kryptis. Remdamiesi Lietuvos ir pasaulio mokslinių tyrimų išvadomis ir gerąja pasaulio šalių praktika, forumo dalyviai teikė konkrečius siūlymus Gerovės valstybės švietimo sistemai plėtoti.

 

Siūlomos priemonės ugdymo kokybei užtikrinti:

• nacionaliniu lygmeniu susitarti dėl filosofinio švietimo pagrindo, dėl tvarių, ilgalaikių ugdymo tikslų;
• susitarti dėl bendro kultūrinio, socialinio ir ekonominio demokratinės visuomenės nario išsilavinimą grindžiančio žinių branduolio ir kūrybingo, išmanaus, strateguojančio, kryptingai tikslo siekiančio asmens gebėjimų, išvengiant ugdytinių perkrovimo dėl ugdymo turinio apimties ir jam įsisavinti reikalingo laiko neatitikties. Šiuo susitarimu grįsti ugdymo turinį reglamentuojančius dokumentus;
• įgalinti ugdymo įstaigas organizuoti ugdymą(si), orientuotą į mokinių įvairovę ir padedantį įveikti mokymosi barjerus, užtikrinant kiekvieno vaiko sėkmę, suteikiant joms daugiau savarankiškumo, išlaisvinant mokyklų vadovus nuo biurokratinių barjerų;
• akcentuoti dialogą (tarp mokinio ir mokytojo, tarp mokytojų, tarp mokyklos ir šeimos, tarp mokyklos ir visuomenės) apie ugdymo(si) pasiekimus ir procesą kaip vieną iš esminių ugdymo kokybės vertinimo komponentų, atsisakant reitingų, skatinančių konkurenciją;
• ugdyti vaiko, mokinio kaip savo mokymosi eksperto kompetenciją, siekiant mokymosi pažangos;
• įgalinti mokytoją kurti mokinį remiančią ir palaikančią ugdymo(si) aplinką įvairiose mokymosi erdvėse ir situacijose;
• užtikrinti, kad kiekvienoje klasėje dirbtų aukščiausio lygio kompetencijas turintys mokytojai (siekinys – magistro laipsnis kiekvienam).

 

Siūlomos priemonės ugdymo prieinamumui užtikrinti: sutelkti valstybės ir savivaldybių išteklius, kuriant bendradarbiaujančių švietimo institucijų tinklą kokybiško ugdymo prieinamumui kiekvienam besiugdančiajam garantuoti (lanksčiai, kūrybiškai, ieškant alternatyvų spręsti mokyklų tinklo optimizavimo klausimus, atsižvelgiant į jų vaidmenį kultūrai ir švietimui bendruomenėje, siejant su regionų politika; sukurti paskatų sistemą verslui investuoti į švietimą – į ugdymo priemonių ir aplinkų kūrimą, reikalingų specialistų rengimą; sukurti paskatų sistemą jauniems mokytojams pritraukti į kaimo vietovėse esančias mokyklas; užtikrinti galimybę kiekvienam ugdytiniui, įskaitant asmenis, turinčius negalią, mokymosi sutrikimų ir sunkumų, ugdytis arčiausiai jo gyvenamosios vietos esančioje ugdymo įstaigoje; kurti mobilias pedagogų grupes, atvykstančias į atskirų dalykų mokytojų stokojančias mokyklas, taip priartinant kokybišką ugdymą prie mokinio ir pan.).

 

Taip pat pageidaujama sutelkti valstybės ir savivaldybių išteklius švietimo pagalbos prieinamumui garantuoti ir švietimo kaitos procesus organizuoti remiantis kryptingų mokslinių tyrimų rekomendacijomis.

 

„Švietimo naujienos“