Kaip tėvams išgyventi ir auklėti vaikus karantino metu?

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Tęsiame pokalbį su Daiva Jakavonyte-Staškuviene, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesore, Europos Komisijos Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektore, Ieva Pažusiene, VDU Švietimo akademijos vaikų darželio „Mažųjų akademija“ direktore bei VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupės dėstytoja ir Sigita Burvyte, VDU Švietimo akademijos docente, Pozityvios tėvystės pradininke, socialinių mokslų daktare apie tai, kaip šeimoms išgyventi šį laikotarpį, kai daugeliui namai virto ir darbo, ir poilsio, ir ugdymo(si) vieta.

Pradžią galite skaityti čia.

 

Tėvų elgesys

 

Mokymui(si) persikėlus į namų erdvę, kyla klausimas, ar tikrai tėvai turėtų padėti vaikams mokytis, kai vyksta nuotolinis mokymas. Kaip teigia D. Jakavonytė-Staškuvienė, tėvai neturėtų perimti mokytojo vaidmens, nes šis darbas reikalauja daugelio kompetencijų. Svarbiausia, kuo turėtų pasirūpinti tėvai – sudaryti tinkamą mokymuisi aplinką, kurioje būtų darbo priemonės, t. y.: kompiuteris, interneto ryšys, mokymuisi reikiamos kompiuterinės programos, stalas tinkamai apšviestame kambaryje arba patogiai įrengta darbo vieta. Jeigu vienu metu kambaryje mokysis keli vaikai, reikėtų pasirūpinti ausinėmis. Visos kitos priemonės visiškai tokios pat kaip mokymuisi mokykloje.

 

Kalbant apie mokymosi medžiagą, tėvai vaikams turėtų padėti pačiu kraštutiniu atveju – jei vaikas bandė veiklą ar užduotį atlikti kelis kartus, pagalbos kreipėsi į klasės draugus ar mokytoją, tačiau situacija vis tiek liko neišspręsta. Tėveliai neturėtų pasakyti vaikui tiesioginio atsakymo, geriau paprašyti suformuluoti konkretų klausimą ar pateikti paaiškinimą ir argumentų, ko konkrečiai vaikas nesupranta ar negali atlikti savarankiškai. Žinoma, tėveliai turėtų padėti vaikams naudotis IKT priemonėmis, įvesti reikiamą informaciją, kodus ir t. t.

 

„Mokymosi namuose metu, mokytojai padarys viską, kas įmanoma, kad vaikams suteiktų reikiamos informacijos, įskaitant mokymosi medžiagą ir pagalbą. Suprantama, kad pradinių klasių mokiniams ir jų tėvams gali kilti įvairių klausimų, ir dauguma jų panašūs, todėl klausimams ir atsakymams bei dalytis informacija naudinga naudotis internetinėmis priemonėmis. Bendri interneto tinklai ir (arba) interneto aplinka, mokiniui gali būti naudinga, nes, pavyzdžiui, klausimas, kurio ketinate klausti, mokytojo jau gali būti atsakytas, o jūs paprastai išsprendžiate savo problemą netrukdydamas mokytojo dar kartą. Rekomenduojame palaikyti glaudų virtualų ryšį tarp mokinių, mokytojo ir tėvų“, – sako profesorė.

 

Kad pagalba būtina, kai vaikui tikrai jos reikia, kai jis prašo padėti, įsitikinusi ir I. Pažusienė. Jos teigimu, dažnai suaugusieji bando padaryti kai kuriuos dalykus už vaiką, nes taip greičiau ir paprasčiau, nors turėtų labiau tikėti savo vaikų jėgomis. Galbūt daugiau reikėtų techninės pagalbos (instaliuoti tam tikras programas ar pan.) priešmokyklinukams, pradinukams, o vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai technologijas išmano puikiai.

 

S. Burvytė šį teiginį iliustravo skaičiais: 2019 m. jos atlikti tyrimai atskleidė, kad tik 30 proc. pradinukų pasižymi savidisciplinos įgūdžiais, o kitai daliai vaikų, įtvirtinant šiuos įgūdžius, reikalinga suaugusiųjų pagalba. Ypač pirmos klasės mokiniams, kuriems tėveliai, pirmosiomis dienomis, nepadėjo prisijungiant prie virtualaus mokymosi platformų, kilo daug sunkumų, o tėvų pagalbą teko kompensuoti pedagogams. Tėvai ir pedagogai turi būti partneriai. Mokytojai nepajėgūs padėti 20 vaikų, bet tėveliai gali padėti savo vaikams, jei įgiję pakankamai žinių ir gebėjimų. Ypač svarbios pirmosios dvi savaitės, kol vaikai mokosi suprasti mokymosi virtualioje erdvėje taisykles, prisiimti atsakomybę, planuoti laiką. Čia viskas kitaip – nėra skambučio, pranešančio pamokos pradžią, tad mokiniai gali mokytis prisiimti atsakomybę už savo mokymosi rezultatus ir net mokymosi procesą. Jeigu šių įgūdžių vaikai neišsiugdę, jiems, be tėvų pagalbos, mokymasis virtualioje erdvėje, gali tapti didelių sunkumų priežastimi. Tėvų ir vaikų ryšys turi būti nuolat puoselėjamas, tad pastebėję vaikų įgūdžių stoką, tampančia virtualaus mokymosi sunkumų priežastimi, tėvų atsakomybė padėti atžaloms juos įveikti.

 

Kad vaikams nepabostų šis laikas, kai išėjimas iš namų – apribotas, tegul jie išmoksta kažko naujo, D. Jakavonytė-Staškuvienė tėvams pataria sukurti vidaus erdvę mokymosi veikloms su mokymosi medžiaga ir užduotimis, kurių gali prireikti: „Veiklas visą dieną keiskite (pabudimas, maitinimasis, mokymasis, pertraukos ir mankšta, keitimasis informacija, vakaro skaitymai ar ramūs žaidimai, miegas). Paaiškinkite vaikui pasikeitusią situaciją (tikrai rasite tinkamų šaltinių ir/ar vaizdo įrašų, pritaikytų jūsų vaiko amžiui). Nesvarbu, ar nerimaujate dėl naujojo koronaviruso, ar dėl to, kad jūsų vaikai neribotą laiką būna namuose, labai svarbu išlikti ramiais, formuoti savo vaikams aiškias mintis, atskirti gandus ir realybę. Paaiškinkite savo dukrai ar sūnui, kad šiuo metu mokyklos uždarytos todėl, kad virusas neplistų ir būtų sustabdytas. Labai svarbu pabrėžti, kad, kada nors, vaikai šį mokymąsi namuose galės „prisiminti“, kaip savo istorijos dalį ir nieko daugiau. Mokymosi namuose metu visiems vaikams reikalinga priežiūra ir padrąsinimas. Jei įmanoma, atlikite porą patikrinimų per dieną, paklauskite ir pasidomėkite, kaip vaikui sekasi, ką jis nuveikė ar išmoko, kas pasisekė, o gal reikėtų patarimo. Jei jūsų vaikui reikalinga priežiūra namuose, pasirūpinkite, jei įmanoma, padedami kitų šeimos narių ar jūsų šeimai artimų asmenų. Svarbiausia – nepalikite pradinių klasių mokinio ar mokinės namuose vienų“.

 

S. Burvytė sako, kad jau vien aplinka, kai visa šeima namuose, kurie jau mėnuo tapę biuru, mokykla ir namais, esama situacija – nauja. Gyvename visuomenėje, paženklintoje abejingumo ir lengvabūdiškumo, norime paragauti visko geriausio po truputį, bet nieko iš tikrųjų. Taip ir blaškosi žmonės gyvenime nepatirdami nei stiprių nuosmukių, nei svaigių pakilimų. Vaikams taip pat reikia iššūkių, kad nuo ankstyvos vaikystės mokytųsi įveikti iškylančius sunkumus, įgytų sudėtingų situacijų valdymo įgūdžių. Pašnekovė rekomenduoja leisti vaikams ir panuobodžiauti, kad prasmingų veiklų susigalvotų, bet priduria, kad tėvai privalo juos nukreipti ir parodyti, kad mūsų siekis – pasaulį padaryti geresnį, o ne savo veiksmais sukelti destrukciją: „Neprivalome linksminti vaikų, leiskime jiems tyrinėti supantį pasaulį, savo pavyzdžiu parodykime, kaip tai galima padaryti kūrybingai“.

 

Dažnai vaikams norima sukurti saugią ugdymosi aplinką, kurioje jie patirtų tik sėkmę. Mažieji gyvenimiškosios patirties mokosi: kaupdami pasaulio pažinimo džiaugsmą, išgyvendami pakilimus ir nuosmukius. „Suprantu, kad tėveliams kyla klausimas, kuo užimti vaikus, kaip padėti jiems mokytis vis naujų dalykų. Kartais geri norai ir didžiulės pastangos duoda atvirkščią rezultatą, nes veikiama chaotiškai, neprisirišant prie ilgalaikių tikslų. Tėvai linkę linksminti vaikus, atimdami iš jų galimybę mokytis, susirasti įdomios veiklos. Kartais, norėdami gero vaikams, aukoja tarpusavio santykius, kol šie nebedžiugina nei vaikų, nei tėvų, o prioritetu iškelia akademinius vaikų pasiekimus. Dauguma tėvelių tikisi konkrečių receptų, kuo užimti vaikus, bet užmiršta esminį dalyką, ko jie tikisi pasiekti šiuo metodu“, – mano pašnekovė. Ji sako, kad dažnai, tėvai taip stipriai koncentruojasi į vaikų ugdymo problemas, kad nebepastebi gerų dalykų. Bijodami būti sukritikuoti ar nesuprasti – nepasakoja apie tai pedagogams, nesikreipia pagalbos, nes „dar atims vaiką“, „pasijusiu blogu tėčiu, mama“. Kita dalis – sąmoningesni tėvai, susidūrę su iššūkiais drąsiai žiūri jiems į akis ir ieško sprendimų, kreipiasi į specialistus, jei šeimos resursų nepakanka. Jeigu ieškai sprendimų, visada juos surandi. Problemų yra tiek, kiek yra sprendimų. Kita dalis tėvų apskritai nežino, koks tolesnis vaikų ugdymo tikslas ir ko jie apskritai nori. Galbūt numano, koks vaikų elgesys netinkamas ir kaip jie turėtų nesielgti, bet ką nori pakeisti, tvirtai pasakyti negali.

Nerimas dėl situacijos

 

Dažnai tėvai nežino, kaip nuraminti vaikus, matančius, girdinčius ir skaitančius informaciją apie koronavirusą, kurią transliuoja televizija, radijas, naujienų portalai ir dėl to jaudinasi. D. Jakavonytė-Staškuvienė pataria kalbėtis su vaikais apie tai, kas vyksta, padėti jaustis saugiai (išklausyti vaiką, padrąsinti, apkabinti, nuraminti): „Stenkitės išlikti ramūs ne tik bendraudami su vaikais, bet ir su šeimos nariais, kalbėdamiesi telefonu. Neužmirškite, kad jūsų elgesys ir reakcijos daro vaikams tiesioginį poveikį. Jūs esate pavyzdys, iš kurio vaikai mokosi. Paaiškinkite vaikui, kodėl jis neina į mokyklą ar darželį, ką šiuo metu patartina daryti, o ko vengti. Svarbu, kad paaiškinimai būtų vaikui suprantami. Leiskite vaikui klausti visko, kas jam rūpi ir nuoširdžiai atsakykite į visus klausimus. Prisiminkite, kad atsakymų vengimas gali padidinti nerimą.

 

Užtikrinkite stabilų vaiko dienos režimą. Pasirūpinkite, kad dukra ar sūnus sistemingai tęstų mokymąsi, padėtų atlikti namų ruošos darbus ir pakankamai laiko skirtų įvairiems žaidimams, mėgiamai veiklai, buvimui gryname ore bei miegui. Jeigu vaiko emocinė savijauta kelia nerimą ar susiduriate su kitais jo priežiūros iššūkiais, pasitarkite su psichologu. Mokyklos administracijos nariai arba mokytojas turėtų nurodyti psichologinės pagalbos kontaktus“.  I. Pažusienė sako, kad labai svarbi tėvų reakcijos į esamą padėtį. Jei suaugusieji ištisą dieną žiūri laidas, klausosi informacijos apie koronavirusą, nuolat su baime ar nerimu apie tai kalbasi su artimaisiais, įtampa tikrai persiduoda vaikams. „Žinoma, nesiūlau visiškai atsisakyti naujienų apie virusą, bet skirkite joms tik tam tikrą laiko atkarpą. O kalbėtis apie virusą su vaikais – būtina. Jie turi teisę žinoti: kodėl negali eiti į darželius, mokyklas, važiuoti pas senelius, žaisti su draugais lauke; kam dėvimos kaukės; kodėl privalu dažniau plautis rankas.

Paaiškinti, kas yra virusas, reikia paprastais žodžiais, pavyzdžiui: „Tai gripo arba peršalimo pusbrolis, jam patinka keliauti ir sveikintis su žmonėmis, net suaugusieji kartais susirūpina, kai apie jį išgirsta, bet tu gali jaustis saugus, nes tėveliai tavimi pasirūpins. Prisidėti, kad jis išnyktų, gali ir tu: plaudamasis rankas; saugiai kosėdamas ar čiaudėdamas į alkūnę“.

 

Higienos procedūrą galima paversti linksmu žaidimu, ypač su mažesniaisiais, pavyzdžiui, dainuoti plovimo dainelę ar padeklamuoti eilėraštuką. Internete rasite žaismingų paveikslėlių ir istorijų, kaip aiškiai ir suprantamai, vaikams papasakoti apie virusą. Jei vaikai klausia, nepersistenkite plačiai atsakinėdami, tai gali būti per sudėtinga mažoms galvytėms. Neužmirškite, svarbiausia – paprastumas, žaismingumo elementas, konkretumas“, – vardija „Mažųjų akademijos“ vadovė.

 

S. Burvytė apie tai kalba remdamasi naujausiais smegenų tyrimais: kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jo veidrodiniai neuronai atspindi tų suaugusiųjų elgesį, su kuriais prieraišumo jausmas stipriausias (mamos, tėčio ir kt.). Kai vaikai pirmą kartą susiduria su nauja ir nepažįstama situacija – pirmiausia pasižiūri į tėvus, kaip jie reaguoja ir automatiškai reaguoja patys. Pavyzdžiui, 2 metų mergaitė stato iš kaladėlių namą, mama sėdi atokiau, stebėdama jos žaidimą. Staiga į kambarį įbėga šuo. Kaip reaguoja mergaitė? Pirmiausia pasižiūri į mamą – kaip reaguoja mama, taip sureaguoja ir mažylė. Jei mama išsigandusi ima šaukti, mergaitė paseks jos pavyzdžiu, jei mama priėjusi šunį paglosto, mergaitė pasielgs taip pat.

Socialinių mokslų daktarės žinutė tėvams – būkite sąmoningu pavyzdžiu savo vaikams. Šių dienų mažiesiems stinga tinkamų suaugusiųjų elgesio pavyzdžių, kuriais jie galėtų sekti pasitikėdami, kurie įkvėptų vaikus kūrybingam, saugiam ir atsakingam pasaulio pažinimu.

Julia M Cameron (Pexels.com) nuotr.

Dažniausi iššūkiai

 

D. Jakavonytė-Staškuvienė pasakoja, kad pirmąją mokymosi namuose savaitę teko konsultuoti tėvelius ir mokytojus. Dažniausi klausimai, kuriuos aptarė, susiję su vaikams skirtu veiklų ir užduočių kiekiu. Kai kurių tėvų ir vaikų teigimu, užduočių tiek daug, jog neįmanoma suspėti visų jų atlikti laiku. Profesorė tėveliams rekomenduoja stebėti ir žymėtis, kiek laiko vaikas užtrunka atlikdamas mokytojų paskirtas užduotis: „Jeigu kiekvieną dieną vaikas praleidžia daugiau nei po tris valandas mokydamasis, pasikalbėkite su mokytojais ir apibūdinkite situaciją ir paprašykite pakoreguoti mokymosi krūvį. Be to, pastebėkite, kiek laiko praleidžiama prie IKT priemonių (ypač, kai sistema užduočių neatidaro, interneto ryšys nekokybiškas ar pan.). Šią informaciją perduokite mokytojams. Jei nutiktų, kad dėl nekokybiško ryšio net iki valandos užtrunkama prie kompiuterio, o darbas vis tiek neatliekamas – informuokite mokytoją. Tokiu atveju, geriau veiklos apskritai atsisakyti“, – siūlo pašnekovė.

 

S. Burvytė modeliuoja situaciją: pavyzdžiui, šeimoje yra vienas kompiuteris, kuris reikalingas tėčiui ir mamai darbo metu, o vaikui mokslams. Tėtis neleidžia vaikui žaisti žaidimų, pakelia balsą, o mama užstoja vaiką. Kol tėvai barasi, vaikas sėkmingai žaidžia kompiuteriu. Pasikeitus aplinkai ir šeimai grįžus prie šaknų, t. y., į šeimą, reikia įsivertinti susitarimus, padėsiančius geriau jaustis visiems šeimos nariams. Savaime problemos neišsisprendžia, o jei ir išsisprendžia, galbūt, ne šeimos narių naudai. Tad taisyklės padeda nustatyti sugyvenimo kartu tvarką, o šeimos ritmas tampa harmoningas. „Niekur nesidėsime, jei norime ramybės, organizuojame šeimos susirinkimus ir tariamės, kaip toliau gyvensime, kad visiems būtų gerai“, – pokalbio pradžioje išsakytą mintį primena pašnekovė.

 

Tėvams reikia derinti darbą ir vaikų auklėjimą, nes negalima pasamdyti auklės, nupirkti kai kurių paslaugų, tad vaikais tenka rūpintis patiems. Daugumai tai – nemenkas iššūkis, o išspręsti jį reikia čia ir dabar. Jei tėvų sprendimas dėl vaiko elgesio vienoje ar kitoje situacijoje – vienašališkas, tas sprendimas bus svarbus tik tėvams. „Tai galimybė mokytis visiems šeimos nariams susėsti ir susitarti bei rasti probleminių situacijų sprendimus, kurie būtų realūs ir priimtini visiems šeimos nariams. Daugiau informacijos apie tai galite rasti www.ugdykimkartu.lt, ir virtualiame seminare: „Kaip chaosą šeimoje paversti harmoningais santykiais““, – sako S. Burvytė.

 

„Mažųjų akademijos“ direktorė I. Pažusienė trumpai papasakojo, kaip šiuo metu vyksta darbas jos vadovaujamoje įstaigoje – pedagogai vykdo veiklas nuotoliniu būdu. Toliau dirbama pagal darželio programą. Kiekvieną dieną siunčiami veiklų aprašymai, pedagogės numato, kokių tikslų ir uždavinių bus siekiama, pagal tai atrenka literatūros, tautosakos kūrinėlius, kuria ugdomąsias, integruotas užduotis, jas diferencijuoja pagal amžiaus grupes, filmuoja vaizdo įrašus.

„Grįžtamąjį ryšį tikrai gauname, didesnė dalis tėvų atsiunčia vaikų atliktų darbelių nuotraukas, parašo, kaip sekėsi atlikti užduotis. Vieni rašo kiekvieną dieną (būna atvejų, kad vaikai taip laukia užduotėlių, kad nepraėjus ir valandai po jų pateikimo, jos jau atliktos ir mes galime džiaugtis vaikų šypsenomis ir nuostabiais darbeliais), kiti tėveliai mus informuoja vieną ar kelis kartus per savaitę. Žinoma, yra ir tokių šeimų, kurios neturi galimybės užsiimti su vaikais mūsų siūlomomis veiklomis, bet jų – mažuma“, – apibendrina įstaigos vadovė.

 

Tikimės, kad ši specialisčių patirtis padės tėvams ugdyti vaikus, pagelbėti jiems mokantis ir sutarti su jais šiuo iššūkių kupinu laikotarpiu. Daugiau informacijos šia tema galima rasti peržiūrėjus virtualų S. Burvytės vedamą seminarą „Kaip chaosą šeimoje paversti harmoningais santykiais“, jį galima pamatyti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.