Kaip surasti save įvairovėje?

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Spaliui įpusėjus, Vilniuje organizuota „Erasmus+“ partnerystės projekto konferencija „Kaip surasti save įvairovėje? Šiuolaikinė jaunimo tapatumo samprata ir tyrimai“. Joje sulaukta pranešėjų iš Italijos, Prancūzijos, Olandijos, Rumunijos, Lenkijos ir Lietuvos, supažindinusių susirinkusiuosius su naujausiomis žiniomis apie jauno žmogaus tapatumo raidą bei aptarusių sąlygas, palankias šiam svarbiam raidos procesui.

 

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorius doc. dr. Algirdas Monkevičius, sveikindamas konferencijos svečius ir dalyvius, kalbėjo: „Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas nė kiek nesiskiria nuo žmonijos tikslo – tvarus žmogaus klestėjimas. Nuostabu pasinerti į individo lygmenį, nes būtent čia slypi didžiosios paslaptys. Įdomu ir prasminga suvokti, kaip socialinė, ekonominė, politinė aplinka padeda asmenybei atsiskleisti, augti, tobulėti ir turėti klestintį gyvenimą. Per projektą nuveikta didelių darbų. Dabar stengsimės juos pritaikyti, kad mūsų studentai turėtų tyrėjų kompetencijų, praktinių žinių, įgūdžių ir pan.“

 

MRU Psichologijos instituto profesorė dr. Saulė Raižienė, pristatydama projektą INSIDE (angl. Inovative Curriculum for Strong Identities in Diverse Europe – Inovatyvios studijų programos stiprioms tapatybėms įvairovės Europoje), aiškino, kodėl ieškoma atsakymų apie tapatumo formavimąsi. „Rektorius į šį klausimą pažiūrėjo globaliai, mes mėginsime žvelgti iš individo pozicijų. Susitikę jauną žmogų, pirmiausia galime pamatyti, kaip jis elgiasi. Matome jaunimą: sportuojantį, besimokantį, savanoriaujantį, dalyvaujantį priimant sprendimus ir t. t. Matome daug gero elgesio pavyzdžių, tačiau galime pastebėti ir blogą elgesį: vartojamos psichotropinės medžiagos, įninkama į elektroninį bendravimą, azartinius žaidimus ir pan. Norėdami sustiprinti pozityvų, pridėtinę vertę kuriantį elgesį, turime sumažinti kenksmingą, darantį žalą. Kaip žmogus elgsis tam tikroje situacijoje, priklauso nuo dviejų dalykų: ko noriu toje situacijoje ir kaip aš suprantu aplinką. „Aš“ yra itin svarbus kiekvienoje situacijoje“, – kalbėjo prof. S. Raižienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad projektas finansuojamas iš Strateginės partnerystės paprogramės. Komandą sudaro 7 partneriai iš skirtingų šalių, o MRU – projekto koordinatorius.

 

 

TAPATUMO FORMAVIMASIS PAAUGLYSTĖJE: PROCESŲ POŽIŪRIS

Dr. Elisabetta Crocetti, Bolonijos universiteto Psichologijos katedros dėstytoja (Italija)

 

Tapatumas yra vienas svariausių dalykų gyvenime. Tapatumas svarbus ne tik mokslininkams, bet ir praktikams, studentams bei kiekvienam iš mūsų.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2015 m. Apsilankiau KGB muziejuje. Tai buvo viena labiausiai sujaudinusių patirčių. Nors apie visa tai jau buvau skaičiusi, tačiau visai kas kita pamatyti savo akimis, kokią priespaudą jūsų šalyje patyrė žmonės komunistiniu laikotarpiu. Kartu tame muziejuje pamačiau ir daug vilties ženklų, pasipriešinimo momentų. Vienas iš jų mane itin sukrėtė. Tai – keletas kalinio parašytų sakinių: „Jei mes prisiminsime, kas esame, niekada nebūsime nugalėti.“ Taigi, jeigu suprasime savo tapatumą, net ir nelaisvėje gebėsime išlikti savimi.

Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą išgirdau apie Baltijos kelią. Kas mane pribloškė?.. Ogi tai, kad ten dalyvavo trijų valstybių žmonės, kurie, susikibę rankomis, norėjo parodyti, kaip stipriai nori būti nepriklausomi. Tai parodo, kad, kai žinome, kas esame, galime pajusti artimesnį ryšį su kitais. Jei nežinome, kas esame, tiesiog pasiduodame kitų įtakai, manipuliacijoms.

 

Paskui Lietuvoje dar lankiausi keletą kartų dėl intensyvaus bendravimo su kolegomis. Taip pat pabuvojau ir Gedimino pilies bokšte. Ten mačiau vaizdo įrašą iš Baltijos kelio. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą išgirdau apie Baltijos kelią. Kas mane pribloškė?.. Ogi tai, kad ten dalyvavo trijų valstybių žmonės, kurie, susikibę rankomis, norėjo parodyti, kaip stipriai nori būti nepriklausomi. Tai parodo, kad, kai žinome, kas esame, galime pajusti artimesnį ryšį su kitais. Jei nežinome, kas esame, tiesiog pasiduodame kitų įtakai, manipuliacijoms. Stiprus ryšys yra įmanomas tik tada, kai esame tikri dėl savo tapatumo.

 

Noriu pristatyti empirinį tyrimą, kuris nagrinėja keletą aspektų: tapatumo plėtrą, tapatumą ir psichosocialinį prisitaikymą, asmeninę ir socialinę tapatybę bei jų tarpusavio sąveiką. Viena svarbiausių Eriko Eriksono psichosocialinių teorijų teigia, kad tapatumas yra viena pagrindinių užduočių, kurios išlieka svarbiausios visą gyvenimą. Ši užduotis ypač daug svarbos įgauna paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje. Taip nutinka, nes tuo metu jaunuoliai patiria itin daug pokyčių: kūno, kognityvinės raidos, mąstymo ir pan. Visa tai juos verčia susimąstyti, kas esą, kuo norėtų būti, prie kokių realybės aspektų norėtų susitelkti ir kam norėtų įsipareigoti.

Pasitelkus E. Eriksono psichosocialinę teoriją taip pat yra sukurta ir kita tapatumo paradigma, pagal kurią yra apibrėžiami skirtingi būdai, kaip formuojasi jaunuolio tapatumas. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie pasiektą tapatumą, tai reiškia, kad jaunuolis išanalizavo galimas funkcijas ir pasirinko jam tinkamą tapatumą. Kitais atvejais, pavyzdžiui, moratoriumo, žmogus vis dar ieško savo tapatumo.

 

Devintajame dešimtmetyje, ypač Europoje, daugelis mokslininkų stengėsi išanalizuoti procesą, kaip formuojasi žmogaus tapatumas. Buvo sukurti į procesus orientuoti modeliai. Kai kalbame apie trijų veiksnių modelį, daugiausia susitelkiame į dinamiką, t. y. procesą, per kurį formuojasi jaunuolio tapatybė, kuri gali kisti. Kaip individai pasitikrina, ar pasirinkimas tinkamas? Tai daro reflektuodami, vadinasi, vyksta vidiniai procesai, tokie kaip mąstymas. Bet kartu vyksta ir tarpasmeniniai procesai (antrasis modelis) – žmogus klausia kitų, ką mano apie jo pasirinkimą. Trečiasis modelis – tai įsipareigojimo persvarstymas, kai pasirinkimas yra lyginamas su kitomis galimomis alternatyvomis. Pavyzdžiui, aš esu mokslininkė, ar šis darbas man tinkamiausias, o galbūt kita veikla būtų palankesnė, galėčiau pasiekti savo tikslus, kurių šiuo metu negaliu pasiekti, arba turėčiau užsiėmimą, kuris labiau atitinka mano potencialą…

Tapatybės ciklo pagrindas

 

Sąveika tarp minėtų procesų yra tapatybės ciklo pagrindas. Pirmasis ciklas – tapatybės formavimosi. Jis yra grindžiamas sąveika tarp įsipareigojimo ir kitų alternatyvų svarstymo.

Antrasis ciklas yra susijęs su tapatumo palaikymo arba tapatumo įtvirtinimo procesu – tai tarpusavio sąveika tarp įsipareigojimo ir tolesnio alternatyvų tyrinėjimo. Kai kažkam įsipareigojame, tai dar nereiškia, kad mūsų pasirinkimai baigėsi. Juk kiekvieną dieną turime įsitikinti, kad tas įsipareigojimas yra geriausias pasirinkimas. Jeigu pradeda aiškėti, kad šis įsipareigojimas netinka, tada vėl grįžtame į tapatumo formavimo ciklą ir keičiame savo tapatumą. Pavyzdžiui, kasmet kalbėdama su studentais klausiu, kaip jie pasirinko, kuriame universitete studijuoti?.. Tie, kurių įsipareigojimas buvo tvirtas, sako, kad šis pasirinkimas itin stipriai apibrėžia tai, kas jie yra kaip asmenybės. Net ir pasirinkę, jie toliau klausinėja savęs ir kitų, ar tas pasirinkimas tinkamas. Žinoma, tokių klausinėjimų šioje grupėje nėra daug, nes jie yra patenkinti savo pasirinkimu ir jam įsipareigoja. Tai reiškia, kad jų tapatumas jau yra pasiektas.

Išskiriamos dvi moratoriumo rūšys. Neigiamo moratoriumo rūšis – kai žmogaus įsipareigojimas yra labai silpnas. Tokie žmonės ima svarstyti, ar jie pasirinko teisingai, galbūt psichologija – ne jiems ir pan. Kita moratoriumo grupė pozityvesnė. Jai priklauso žmonės, kurie supranta įsipareigojimo prasmę, bet dėl kažkokių priežasčių įsipareigojimą nori pakeisti.

 

Pasitaiko atvejų, kai tapatumas būna prisiimtas, t. y. vadovautasi kažkieno kito nuomone. Šiuo atveju pernelyg daug į prisiimtą tapatumą nesigilinama. Žmonės, kurie turi prisiimtą tapatumą, pernelyg jo neanalizuoja. Tapatumas netampa prisiimtu tapatumu tol, kol nepasiekiamas koks nors svarbus gyvenimo etapas. Bet kuriuo atveju stabilus įsipareigojimas yra labai svarbus, kad žmogus galėtų prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų.

Taip pat išskiriamos dvi moratoriumo rūšys. Neigiamo moratoriumo rūšis – kai žmogaus įsipareigojimas yra labai silpnas. Tokie žmonės ima svarstyti, ar jie pasirinko teisingai, galbūt psichologija – ne jiems ir pan. Kita moratoriumo grupė pozityvesnė. Jai priklauso žmonės, kurie supranta įsipareigojimo prasmę, bet dėl kažkokių priežasčių įsipareigojimą nori pakeisti. Pavyzdžiui, jiems patinka studijuoti psichologiją ir tai yra tinkamas jų pasirinkimas, bet psichologo ateities perspektyvos prastos. Norint rasti darbą, reikėtų keisti specialybę. Tokio pobūdžio pokytis yra susijęs su dideliu stresu, bet visgi nėra tokia stresinė situacija, kaip neigiamo moratoriumo atveju.

 

Ką gi matome paauglių grupėje, t. y. 12–20 metų jaunuolių. Dauguma jų jau turi stabilesnį, susiformavusį tapatumą. Žinoma, visada pasitaiko jaunuolių, kurie yra pažeidžiamesni ir nedaro tokios pažangos.

Iš tiesų tapatumo formavimasis užtrunka visą gyvenimą, bet jis ypač svarbus paauglystėje. Nepamirškime, kad net tada, kai tapatumas jau yra pasiektas, jis vis iš naujo persvarstomas, atsižvelgiant į situaciją. Yra daugybė skirtumų tarp paauglių: vienų tapatumas pasiektas, kitų – sumišęs, dar kitų – prisiimtas ir pan.

 

Dauguma tyrimų skirtinguose kontekstuose rodo, kad įsipareigojimas ir įsipareigojimo persvarstymas veikia skirtingomis ir priešingomis kryptimis. Įsipareigojimas teigiamai susijęs su asmeninėmis charakteristikomis. Žinoma, kad tai sudaro atsparios asmenybės pagrindą. Įsipareigojimų peržiūrėjimas iš esmės yra susijęs su teigiamomis asmenybės charakteristikomis, pavyzdžiui, smalsumu, tačiau taip pat neatsiejamas ir nuo emocinio nestabilumo. Tai rodo, kad žmogus yra prasčiau prisitaikantis. Svarstydami, kokia yra įsipareigojimo prasmė, imame abejoti savo pasirinkimu. Tada į save pradedame žvelgti pernelyg sudėtingai.

 

Analizuodami tapatumą ir tarpasmeninius santykius, matome, kad įsipareigojimas yra susijęs su palaikomais santykiais su tėvais. Tyrinėjimas, kalbant apie santykius su tėvais, taip pat susijęs su teigiamais aspektais, o įsipareigojimų persvarstymas – su konfliktiškais santykiais su tėvais.

Longitudiniame tyrime dalyvavo viena šeima, kurioje buvo stebimi 14–18 metų jaunuoliai. Visi analizavo asmeninį tapatumą. Tėvai ir vaikai pasakojo apie tarpasmeninius santykius ir jų kokybę. Ką pastebėjome atlikdami tyrimą?.. Kol paaugliai buvo įsipareigoję, jie kūrė geresnius santykius su šeima, gaudavo daugiau paramos iš mamos, mažai konfliktuodavo. Santykiai su broliais ir seserimis buvo simetriški. Pradėję tyrinėti savo įsipareigojimus, dar labiau sutvirtino santykius su šeima. Bet vos pradėjus abejoti įsipareigojimu, santykiai su tėčiu pakito į neigiamą pusę, mamos parama taip pat sumažėjo. Kada sumažėjo parama iš mamos pusės, vaikai dar labiau pradėjo abejoti savo įsipareigojimu. Taigi, tapatumas itin stipriai susijęs su tarpasmeninių santykių kokybe. Įsipareigojimas ir giluminis tyrinėjimas veda į tapatumo sintezę. Visa tai neatsiejama nuo kokybiškų santykių su tėvais, broliais ir seserimis.

 

Atlikome ir pilietinio tapatumo svarbos tyrimą. Analizavome jaunimo dalyvavimą savanoriškoje veikloje. Žvelgėme ir į politinį įsitraukimą. Matome, kad įsipareigojimas ir tyrinėjimas stiprina socialinę atsakomybę, tada labiau įsiraukiama į savanorystę ir aktyviau dalyvaujama politinėje veikloje. Vadinasi, itin svarbu pasiekti stabilų įsipareigojimą.

 

VEIKSNIAI IR KONTEKSTAI, SVARBŪS JAUNIMO TAPATUMO VYSTYMUISI

Prof. dr. Lyda Lannegrand-Willems, Bordo universiteto Raidos psichologijos laboratorijos vadovė (Prancūzija)

 

Paauglystė – laikotarpis, kuriuo individai mėgina atsakyti į klausimus ir apsibrėžti vietą pasaulyje. Jaunimas turi suprasti, kas jie esą, t. y. gerai jaustis, pasitikėti savimi ir integruotis į visuomenę. Tapatybės formavimosi užduotis glaudžiai susijusi su kontekstu. Asmuo sukuria tapatybę, palaikydamas santykius su savo socialiniu ir kultūriniu kontekstu. Būtina suvokti, kokie kontekstai formuoja žmogiškąją tapatybę ir kaip konkrečiai padeda formuotis asmeniui.

 

XIX a. buvo juntama itin ryški takoskyra tarp šių kaimo ir miesto vietovėse gyvenančių asmenų. Visuomenė dažnai buvo skirstoma pagal tai, kokį darbą dirba.

Tradicijomis besiremianti visuomenė žiūri, kas kontroliuoja gyvenimą, nes gyvenimas yra pavaldus tam tikram etiketui, moralės normoms. Taigi žmogaus teisė rinktis yra labai maža.

Ankstyvojoje modernistinėje visuomenėje buvo išryškinti kiti aspektai. Buvo priešinamasi industrializacijos procesui. Staiga individai bandė save apibrėžti kaip asmenybes, turinčias tam tikras savybes, išsiskirti iš masės.

XX a., kai įsigalėjusi masinė produkcija priimama kaip savaiminė duotybė, psichologai asmenybes apibūdina kaip kitais principais besivystančias tapatybes.

 

Taigi, kaip formuojasi socialinė tapatybė? Asmens tapatybė ikimodernistinėje visuomenėje buvo nulemta iš anksto. Ankstyvojo modernizmo laikotarpiu asmuo turėdavo pasirinkti ir pasiekti tapatybę. Vėlyvojo modernizmo visuomenėje žmonės neturi stabilaus įsipareigojimo. Čia iškyla pirmoji problema. Taip pat individai skatinami nuolat atrasti savo tapatybę pagal tai, kaip jie geba atspindėti kitų asmenų lūkesčius. Šiuolaikiniame kontekste, neturėdami institucijų paramos ir gairių, individai yra priversti pasikliauti vidiniais ištekliais.

 

Laikui bėgant, socialiniame ir kultūriniame kontekste įvyksta daug svarbių pokyčių: padidėjo žmonių laisvė rinktis, pasikeitė tarpasmeniniai santykiai, taip pat buvo supurtyta tradicinių vertybių bazė. Auga įtampa dėl noro išsiskirti, susiduriama su sunkumais, siekiant išskirtinumo. Visa tai turi įtakos tapatybės formavimui(si). Visuomenės institucijos, tokios kaip bažnyčia, daro vis mažesnę įtaką jaunimo apsisprendimui. Tapatybės raidos procesas dėl to tampa individualizuotas. Jaunuoliai asmeniškai tiria ir pasirenka įsipareigojimus, kurių ketina laikytis visą gyvenimą.

Socialinė tapatybė – tai dalis tavęs, grindžiama priklausymo kuriai nors grupei jausmu. Kitaip tariant, žmogus gali priklausyti skirtingoms socialinėms grupėms, pavyzdžiui, pagal savo tautybę, etninę kilmę, lytį ar šeimos sudėtį… Tyrime analizavome socialines vietoves, susijusias su artimiausiomis socialinėmis grupėmis. Lyginome jas su nacionaliniu ir supranacionaliniu lygmenimis. Kilo sunkumų, siekiant suprasti, kaip susiformuoja priklausymo vienai ar kitai bendruomenei jausmas.

 

Mokslininkai nustatė 4 skirtingas strategijas, pagal kurias žmonės gali prisiskirti tam tikrą vietos tapatybę arba pasirinkti globalinę tapatybę. Viena iš strategijų – integracija. Ji vyksta tada, kai žmogus susiformuoja ir vietinę, ir pasaulinę tapatybę. Kita – atskyrimo strategija, t. y. vietos tapatybės susikūrimas. Asimiliacija – tai globalios tapatybės susiformavimas. Ir atsiskyrimas – tai laikymasis nuošalyje, kai kitos tapatybės atmetamos.

Atlikdami tyrimą, vadovavomės šiomis 4 strategijomis ir pritaikėme jas skirtingoms bendruomenėms. Aukščiausiu lygmeniu pasirinkome Europą, nes ES Jaunimo strategijoje siekiama skatinti jaunimą tapti aktyviais visuomenės nariais, užtikrinama, kad jaunimo balsas būtų išgirstas demokratiniame procese, kuris formuoja Europos ateitį. Nuolatinis ES virsmas suteikia naujas, visiems mums bendras erdves – geografine ir simboline prasme. Taip pat leidžia nustatyti naujus procesus, padedančius mums apsibrėžti, kas esame.

Daugelyje Europos valstybių stebima didelė etninė įvairovė. Etninių mažumų jaunimo sėkminga integracija tampa itin svarbiu Europos ateities klausimu. Etninių mažumų grupėms priklausantis jaunimas gali justi daug didesnes tapatybės raidos krizes, jie dažnai panirę į svarstymų fazę.

Asmeninės tapatybės profiliai

 

Tyrime skyrėme dėmesio ir asmens tapatybei. Nustatėme 6 asmeninės tapatybės profilius. Verta atkreipti dėmesį į sumaišties profilį, kuris gali paaštrėti nesaugioje visuomenėje.

Dažniausiai pasirenkamas nerūpestingos difuzijos profilis, kuriame žmogus nesijaučia blogai dėl savo neapsisprendimo. Žmonės iš esmės nežino, kuo jie nori būti, bet dėl to ir nesijaudina.

 

Daugelyje Europos valstybių stebima didelė etninė įvairovė. Etninių mažumų jaunimo sėkminga integracija tampa itin svarbiu Europos ateities klausimu. Etninių mažumų grupėms priklausantis jaunimas gali justi daug didesnes tapatybės raidos krizes, jie dažnai panirę į svarstymų fazę. Kultūrinės tapatybės srityje pastebėjome, kad jai formuojantis itin svarbus kontekstas, pavyzdžiui, diskriminacijos lygis, priimančios šalies politika, taikoma etninėms mažumoms ir pan.

 

Etninėms mažumoms priklausantis jaunimas gali susikurti hibridinę arba lanksčią tapatybę. Hibridinė tapatybė sukuriama tam tikras dalis pasiskolinant iš kitos kultūros, tautos ar grupės elementų. Stebimas aukštas lankstumo lygis, nes etninei mažumai priklausantys jaunuoliai siekia pritapti. Toks kontekstas sukuria daug galimybių, nes jaunimas gali pasirinkti, kokią tapatybę siekia susikurti. Kita vertus, ten, kur didelis pasirinkimas, daug netikrumo. Kaip nepasimesti ir sukonstruoti trokštamą rezultatą? Rezultatas galėtų būti: įvairialypė, nuolat kintanti, lanksčiai prisitaikanti prie globalaus pasaulio tapatybė.

 

Sociokultūriniame kontekste artima aplinka taip pat formuoja jaunimo tapatybę. Tai – šeima, mokykla, bendraamžiai, bendramoksliai, žiniasklaida… Svarbiausias kontekstas – šeima. Dauguma visuomeninių ir socialinių sąveikų, kurios gali padėti paaugliui formuotis tapatybę, nutinka būtent šeimos kontekste. Šeima nulemia tapatybės formavimosi turinį ir procesus.

 

Šeimos ir bendraamžių kontekstas. Šeimoje formuojasi stipriausias asmens tapatybės aspektas. Labai svarbu suvokti, koks yra sąryšis tarp šeimoje vykstančių procesų ir jaunimo tapatybės formavimosi. Į šią temą galima pažvelgti trimis skirtingais rakursais. Pirmasis – dėmesys į šeimoje vykstančius procesus, antrasis – šeimos poveikis tapatybės formavimuisi, tai įprastinis vienakryptis požiūris, kai šeima formuoja jaunuolių tapatybes, trečiasis – abipusiškumo principas (tapatybės formavimasis vyksta paraleliai šeimoje vykstantiems procesams).

Tam, kad taptum nepriklausomas, privalai suvokti, kuo esi unikalus, kokios tavo kompetencijos. Gebėjimas įsivertinti ir yra kelias link savo tapatybės suformavimo. Glaudus ryšys su tėvais būtinas tam, kad galėtum saugiai ir su pasitikėjimu nagrinėti galimas alternatyvas, priimti nepriklausomus sprendimus. Labai svarbu žinoti, kad tėvai visada bus šalia ir parems, kai to prireiks.

 

Nuo paauglystės iki jauno suaugusiojo gyvenimo išryškėja augantis bendraamžių vaidmuo. Pastebėtos sąsajos tarp tapatybės ir santykių kokybės.

Koledžuose studijuojantys studentai pabrėžia itin atvirų, draugiškų santykių su bendraamžiais svarbą jų tapatybei. Bendraamžių grupės lygmeniu jaunuoliai minėjo aiškų vienišumo jausmą.

 

Socialinės žiniasklaidos kontekstas – kaip naujasis tapatybės formavimosi lygmuo. Daugybė jaunuolių daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose. Kasdienybė vyksta ir fiziniame pasaulyje, ir elektroninėje erdvėje. Socialinė žiniasklaida tapo labai svarbia kontekstine erdve, kurioje formuojasi tapatybė. Tyrimai atskleidžia neigiamą socialinių tinklų poveikį, kai juose praleidžiama pernelyg daug laiko. Greta tapatybės formavimosi kartais kalbama ir apie priklausomybės formavimąsi. Bet, žinoma, kartu socialinė erdvė yra ir galimybė suprasti, kas mes esame, bei pristatyti save kitiems. Jaunuoliai, patiriantys nuolatinio bendravimo sunkumų, gali lengviau atsiskleisti, sukaupti daugiau informacijos arba pateikti save kitaip. Tai, kad galima koreguoti savo įvaizdį, kuris iš esmės neatitinka realaus, turi pasekmių formuojant tapatybę.

 

***

Prof. S. Raižienė pabrėžė, kad INSIDE projekto tikslai: „stiprinti jaunų žmonių, dirbančių su jaunimu (mokytojų, dėstytojų ir kt.), bei tyrėjų, besidominčių jauno žmogaus tapatumo klausimais, gebėjimus spręsti su jauno žmogaus tapatumo formavimusi susijusius klausimus, sudaryti sąlygas skirtingų grupių jaunimui optimaliai formuoti savo tapatumą šių dienų įvairialypėje Europoje.“

Šių tikslų siekta sukuriant 3 intelektinius produktus: programa (arba 6 kr. kursas) universiteto studentams „Jaunimo tapatumo stiprinimas šiandieninėje Europoje“, dviejuose žurnaluose išleisti mokslinių straipsnių rinkiniai apie jauno žmogaus tapatumą ir interneto puslapyje sukurtas elektroninis išteklius. „Pastarąjį kurdami turėjome tikslą, jeigu jį skaitys ne mokslininkas ir ne psichologas, žinias atras sau suprantama ir priimtina forma. Produktas yra visomis 5 projekto šalių kalbomis. Informaciją galima rasti įvairiomis formomis: filmuota medžiaga interviu, rašyti straipsniai ir pan.“, – projekto rezultatus pristatė prof. S. Raižienė.

 

***

Anot renginyje dalyvavusių pedagogų, šių dienų jaunimas dažnai gerai žino, kuo jie nori būti, kokių tikslų siekti ir pan. Tik globalus pasaulis vėliau juos priverčia persvarstyti etninę tapatybę, prisitaikyti prie įvairių kitų kultūrų… Panašu, kad atsivėrusios sienos pasaulyje kartais griauna sienas ir žmonių viduje, skatina ieškoti, kurti save iš naujo, permąstyti…

 

Daugiau informacijos iš konferencijos skaitykite čia.

 

Daugiau informacijos apie jauno žmogaus tapatumo paieškas galima rasti projekto interneto puslapyje https://inside.mruni.eu/.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *