Kaip savivaldybės gali prisidėti gerinant mokinių pasiekimus?

Nacionalinėje švietimo agentūroje vasario 20 d. vyko Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) organizuota viešoji konsultacija „Mokinių pasiekimų gerinimas savivaldybėje švelninant nepalankius aplinkos veiksnius“. Renginyje aptartos savivaldybių galimybės gerinti mokinių mokymosi pasiekimus ir kartu ieškota sprendimų, padedančių siekti mokinių mokymosi pažangos. Į viešąją konsultaciją pakviesti savivaldybių vicemerai, kuruojantys švietimą, ir savivaldybių administracijų švietimo padalinių vadovai.

Rita Dukynaitė, ŠMSM Strateginių programų skyriaus patarėja, savo pranešime aptarė, ką mokinių pasiekimų tyrimai sufleruoja savivaldybių politikams: „Yra rezultatų nelygybė ir galimybių nelygybė – už pirmąją atsako švietimo srities specialistai, už antrąją – ir socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos sritys, kultūra, infrastruktūra. Reikia savęs klausti, ar visokeriopai padedame vaikams iš žemos socialinės, ekonominės ir kultūrinės (SEK) aplinkos, kad jie galėtų geriau mokytis, o ateityje nebūtų bedarbiai, pašalpų gavėjai? Jei vaikas yra iš žemo SEK, jam dedant pastangas, bet nesant „socialinio lifto“, tikimybė įstoti į universitetą lygi 15 proc. (iš aukšto SEK – 60 proc.), todėl savivaldybėms svarbu ta pagalba rūpintis, nes iš dalies visų pastangomis SEK galime keisti“.

 

Remiantis įvairiais tarptautiniais tyrimais, kurių rezultatus pristatė R. Dukynaitė, rekomenduojama didinti ankstyvąjį ugdymą, berniukams (jų pasiekimai žemesni nei mergaičių, jiems norisi daugiau vadovauti, teorines žinias išbandyti praktiškai ir pan.) taikyti priimtinesnes ugdymo formas, siekti, kad būtų daugiau aukščiausių ir mažiau žemiausių pasiekimų, gerinti mokyklų aprūpinimą priemonėmis, sumažinti vėlavimą į pamokas ir praleistų pamokų skaičių, gerinti savivaldybės mokyklų ugdymo kokybę, teikti pagalbą nepalankios SEK aplinkos vaikams.

 

„Kai nesutvarkome mokyklų tinklo arba vaikus tiesiog perkeliame į didesnes mokyklas, jie patiria patyčias, jiems nėra taikomos kompensacijos priemonės – tinklo struktūros pakeitimas kokybės nepagerina. Su vaikais reikia dirbti, kad ten jie jaustųsi geriau. Dažniausiai didmiesčių mokyklų mokinių rezultatai geresni nei mažų miestelių, nors būna ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, antroji pagal geriausius PISA tyrimo pasiekimus mokykla yra miestelyje, nesirenkanti geriausių mokinių ir mokytojų“, – pasakojo R. Dukynaitė.

 

Kaip spręsti vėlavimo ir pamokų praleidinėjimo problemas? Pranešėja įvardijo keletą užsienio šalių pavyzdžių – Čekijoje mokiniui pavėlavus 5–10 minučių, žymima, kad jis į pamoką neatvyko, net jei ši trunka 60 ar 120 min. Praleidus 100 val., įsikiša savivalda, mokinys laiko papildomus egzaminus, kurie nustato lygį, kiek mokinys atsiliko, kiek tėvų ir mokyklos pagalbos jam reikia. Jungtinėje Karalystėje apie vaiko vėlavimą ar neatvykimą į mokyklą šeima turi pranešti iki pamokų pradžios, kitu atveju per 15 min. mokykla susisiekia su tėvais. Kanadoje jaunuoliai nuo 16 m. gali turėti vairuotojo pažymėjimą, bet jei sistemingai vėluoja į pamokas, teisė vairuoti suspenduojama.

Kokie rodikliai lyginami savivaldybėse?

Pasak ŠMSM Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vyriausiojo specialisto Ovidijaus Damskio, sutariama, kad vienas iš švietimo kokybės rodiklių yra mokinių pasiekimai, kurie stipriai priklauso nuo SEK (nors priežastinio ryšio nėra). Švietimo bendruomenės, tėvų pastangos turėtų padėti įveikti iššūkius. Leidinyje „Švietimas regionuose ir šalyje“ vertinami keturi švietimo aspektai: švietimo indėlis, kontekstas, procesas ir rezultatai. Kai kurių savivaldybių mokinių pasiekimų rezultatai gerėja, todėl kyla klausimas, ar toms savivaldybėms tiesiog pasisekė, ar būta kryptingo, nuoseklaus darbo?

 

O. Damskis susirinkusiųjų klausė, kokius savivaldybės lygmens rodiklių duomenų palyginimus jie taiko. Savivaldybių atstovai pasakojo, kad lygina savivaldybės vidurkį su šalies vidurkiu ir su kiekviena mokykla atskirai, panašias mokyklas tarpusavyje. Jei mato, kad per nacionalinį pasiekimų patikrinimą vieno mokytojo mokinių pasiekimai itin geri, o kitų – ne, prašo to mokytojo dalytis patirtimi, kaip jis išdėsto konkrečią temą. Be akademinių rodiklių (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP), egzaminų ar testų rezultatų) savivaldybių atstovai įvardijo, kad skaičiuoja lankomumo rodiklius, stebi, kokias studijas renkasi abiturientai, skaičiuoja konkursus, varžybas, emocinį mikroklimatą ir patyčių lygį bei kaip mokykla šią problemą sprendžia. Svarbu – rodiklio patikimumas ir informatyvumas. Savivaldybės remiasi Nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų, brandos egzaminų ir PUPP rezultatais, švietimo valdymo informacinės sistemos (ŠVIS) duomenimis.

Net ir esant žemam SEK, mokykla gali daug 

Dr. Rima Zablackė, Nacionalinės švietimo agentūros Stebėsenos ir vertinimo departamento Švietimo politikos analizės skyriaus analitikė, aptarė, kas lemia mokinių pasiekimus savivaldybėje ir šalyje. Tie vaikai, kurie namuose turi mažiau išteklių, jiems prasčiau sekasi mokytis, net ir lūkesčius mokymosi atžvilgiu jie turi daug mažesnius. Gerokai mažesnė jų dalis (lyginant su tais, kurių SEK palankus), įgyja vidurinį išsilavinimą, įstoja į aukštąsias mokyklas.

 

Tuometinė Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra, atlikusi tyrimą, išskyrė mokyklos veiklos veiksnius, lemiančius mokymosi pasiekimus: tai vertybės, elgesio normos ir principai, asmenybės raidos lūkesčiai, mokymosi nuostatos ir būdai, mokytojo ir mokinio dialogas, mokymosi kokybė, pažanga, tėvų pedagoginis švietimas, personalo komplektavimas. Paaiškėjo, kad tose mokyklose, kur yra didesnė nemokamai maitinamų mokinių dalis, šiuolaikiškos pamokos vykdavo ir mokiniai bendradarbiaudavo rečiau.

 

„Remdamiesi įvairiais tyrimais pabandėme apibendrinti veiksnius, kurie padeda gerinti pasiekimus ir mažinti atotrūkį: SEK kontekstas (palanki socialinė, ekonominė, kultūrinė mokinio namų aplinka, palankus mokyklos, vietovės ir regiono SEK), ugdymasis (dalyvavimas ankstyvajame ugdyme, neformaliajame vaikų švietime, tėvų (globėjų) įsitraukimas į ugdymą, mokinio motyvacija ir pastangos mokytis), mokykla (jos dėmesys mokinių pasiekimams, vadovų ir mokytojų autonomija formuojant ugdymo turinį, mokytojų profesionalumas ir nuolatinis profesinis tobulėjimas, pagalbos mokiniui prieinamumas, saugi emocinė ir moderni fizinė mokyklos aplinka), savivaldybė (mokyklų tinklas, klasių formavimas, švietimui skiriami ištekliai, ugdymo įvairovės prieinamumas)“, – vardijo R. Zablackė. Diagramoje ji demonstravo skirtumus tarp Lietuvos mokytojų ir EBPO šalių vidurkio. Mūsų mokytojams, palyginus su EBPO vidurkiu, daug labiau reikia kelti darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais ir informacinių komunikacinių technologijų panaudojimo mokymui kompetencijas.

 

Yra mokyklų ir savivaldybių, kurios, nepaisant ne itin palankaus konteksto, geba pasiekti aukštų rezultatų. Mokykla, jei planuoja, gali daug. Nors tendencijos rodo, kad aukštesni rezultatai yra didesnėse mokyklose, kuriose yra geras SEK, bet yra ir labai mažų mokyklų su prastu SEK, kur pasiekiama neįtikėtinų rezultatų. SEK daro didelę įtaką, bet jis nėra galutinis veiksnys, su juo irgi galima dirbti. „Mokinių pasiekimus skirtingose savivaldybėse lygindavome pagal brandos egzaminų, PUPP, olimpiadų ir pan. rezultatus, bet Geros mokyklos koncepcijoje rašoma apie gerus pasiekimus per malonias ir prasmingas patirtis – pradėjome galvoti, kaip vaikai jaučiasi mokyklose, kokią pažangą jie padaro (juk siekiame kiekvieno vaiko pažangos). Kai sudėjome „minkštuosius“ rodiklius, labai pasikeitė savivaldybių eiliškumas – anksčiau pirmavo Vilnius ir Kaunas, bet vėliau toje pačioje pasiekimų ašyje atsidūrė ir Kelmė, ir Zarasai, Ukmergė, Vilkaviškis. Iš tų savivaldybių, kurių rezultatai aukšti, reikėtų pasimokyti, kaip mažinti atotrūkį ir gerinti pasiekimus“, – pranešimą apibendrino R. Zablackė.

Ką rodo dokumentai? 

Virginijus Mažeika, ŠMSM Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vedėjas ir Nacionalinės švietimo agentūros Stebėsenos ir vertinimo departamento Švietimo politikos analizės skyriaus vedėjas Evaldas Bakonis kalbėjo tema „Kur juda švietimas savivaldybėje: ką liudija dokumentai“.

Pasak V. Mažeikos, kalbėjusio apie stebėsenos rodiklių naudojimą savivaldybių planavimo ir atsiskaitymo dokumentuose, peršasi mintis, kad švietimo stebėsena egzistuoja kaip sudėtinė savivaldybės strategijos stebėsenos dalis. Kyla klausimas, kiek įvairūs teisės aktai, reglamentuojantys savivaldybės strateginio planavimo metodiką, savivaldybės administracijos planavimo metodikas dera su tuo, kas rašoma švietimo įstatyme, švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakyme?

 

2019 m. nemaža dalis savivaldybių atnaujino savo stebėsenos tvarkos aprašus, tam turėjo įtakos ministro įsakymas dėl tikslų nustatymo savivaldybėms. Vertinant, kaip švietimo stebėsenos rodikliai panaudojami strateginiuose savivaldybių veiklos planuose, dažniausiai strategiškai planuojant veiklą savivaldybės linkusios matyti konteksto, materialinio aprūpinimo, mokinių skaičiaus rodiklius. Kalbant apie PUPP, VBE, strateginiuose savivaldybių dokumentuose žymiai menkiau žvelgiama į tai, kokių mokinių pasiekimų tikimasi po 3–4 metų. Nekalbant apie su mokinių savijauta, mokyklos mikroklimatu, patyčių indeksu ir kt. susijusius rodiklius.

 

Metiniuose veiklos planuose matoma disproporcija tarp strategijos ir metinių veiklos planų: logiška, kad tam tikras rodiklių „krepšelis“, esantis strateginiame plane, turėtų būti matomas metiniame plane, tačiau jame rodiklių skaičius yra žymiai mažesnis, lyginimo beveik nėra, nefiksuojami faktai lyginant su planuotais rezultatais. Kyla klausimas, ar tai yra savaiminis pasikeitimas, kurį suprantame, kaip mūsų veiklos rezultatą, ar tai yra planuotos pažangos rezultatas, leidžiantis kristalizuoti priemones, kurios davė rezultatą ir pasiteisino?

Kuo aukštesnis valdymo lygmuo, tuo mažiau vietos yra mokinių pasiekimams, daugiau – infrastruktūrai, finansavimui („kietajai“ planavimo daliai).

E. Bakonis pristatė leidinius apie savivaldybių švietimo pažangos ataskaitas ir švietimo įstaigos vadovo kasmetinio veiklos vertinimo ataskaitas (juos galima rasti čia) „Niekada didelės pažangos nesulauksime, jei jos neplanuosime. Tik planuota pažanga verčia rimtai galvoti, kaip jos siekti. Mums labai sunku planuoti SEK – indėlį ir procesus planuoti lengviau. Valstybinėje strategijoje planuojami rezultatai (trūksta programos), o savivaldybių strategijose planuojami indėlio ir proceso dalykai, o ne rezultatas“, – kalbėjo E. Bakonis ir bandė skaičiuoti, kokia ataskaitų dalis skiriama mokinių pasiekimams – svarbiausiam švietimo tikslui. Jo teigimu, tai turėtų sudaryti maždaug 50 proc. Realybėje didžioji tirtų savivaldybių dalis tam skiria 31–50 proc., nors kai kurios savivaldybės pasiekimams skiria iki 10 proc. ir tik 5 savivaldybės nurodė planuojamus siekinius ir aprašė, kaip sekasi jų siekti. Pasidomėjus, kam mokyklų vadovai skiria daugiausia dėmesio, paaiškėjo, kad mokinių pasiekimų gerinimas sudaro tik 4–6 proc. mokyklų vadovų veiklos sričių. Reikėtų, kad iš 5 bent viena mokyklos vadovo užduotis būtų susijusi su mokinių pasiekimų gerinimu, įvardijant konkrečius rodiklius.

 

Ne kartą renginio metu iš skirtingų žmonių nuskambėjo mintis, kad neformaliajame ugdyme dažniausiai dominuoja menai ir sportas, trūksta gamtos ir technikos mokslų.

Renginyje įvardyta daug faktų, skaičių, rekomendacijų ir pavyzdžių, todėl belieka tikėtis, kad visa tai padės savivaldybėms ir mokykloms kartu siekti pagrindinio švietimo tikslo – kiekvieno vaiko pažangos, o kartu ir geros savijautos, palankaus mokyklos mikroklimato.