Kaip privalomą socialinę-pilietinę veiklą paversti savanoriška, prasminga ir auginančia praktika

Socialinė-pilietinė veikla – privaloma ugdymo proceso dalis. Šios veiklos tikslas vertybiškai labai prasmingas – skatinti mokinių socialinį solidarumą ir pilietinį tautinį aktyvumą, ugdyti jų pilietiškumo kompetenciją, būtiną aktyviam ir atsakingam dalyvavimui nuolat besikeičiančios visuomenės gyvenime. Kaip padaryti, kad šios veiklos iš esmės augintų asmenybę ir prisidėtų prie mokyklos bendruomenės stiprinimo? Sumanūs mokyklų vadovai priima sprendimą pasinaudoti pasauline praktika, gilias tradicijas turinčiomis programomis ir drąsina mokytojus bei pagalbos specialistus imtis veiklų, įgalinančių prasmingai įgyvendinti savanorystės idėjas. O pasaulyje gerai žinomos DofE (angl. The Duke of Edinburgh’s International Award) jaunimo apdovanojimų programos patirtimi sutiko pasidalyti jos regiono koordinatorė Laura Martusevičienė.

Kas motyvuoja šiandieninį jaunimą?

 

Aktyvus įsitraukimas į socialinę-pilietinę veiklą suteikia jaunimui daugiau galimybių susieti savo turimas žinias su tikru gyvenimu, t. y. padeda geriau suprasti, kaip gyvena skirtingos visuomenės grupės, kaip veikia jų bendruomenė, mokykla. Asmeninė visuomeninės veiklos patirtis stiprina ryšį su aplinka, ugdo empatiją, atsakomybės jausmą, suteikia praktinių galimybių prisidėti prie tam tikrų socialinių problemų sprendimo ir to mokytis, skatina kritinį mąstymą.

 

Remiantis 2012 m. atlikto kokybinio tyrimo duomenimis (Pilietiškumo būklės kokybinis tyrimas, Pilietinės visuomenės institutas, 9 p.), jaunuolius dalyvauti neformaliuose pilietinio ugdymo užsiėmimuose ir projektuose labiausiai motyvuoja veikla, kuri atitinka tokius požymius:

• veikla, kuri turi prasmę, nes ją vykdant galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų, kurie išlieka vertingi ilgesnį laiką;
• veikla, kuri suteikia galimybių įgyvendinti kūrybines idėjas;
• savanoriškas įsitraukimas į veiklą, net jei pirmąjį žingsnį žengti padėjo aktyvus mokytojų kvietimas;
• jausmas, kad priklausai bendruomenei ar tam tikrai grupei, kuriai smagu leisti laiką kartu;
• kai vykdant veiklą vyksta intensyvus asmeninis tobulėjimas, įgyjama naujų įgūdžių, kurie bus naudingi ateityje.

 

Labiausiai norisi atkreipti dėmesį į savanorišką norą imtis veiklos ir jaunimui siūlomų veiklų aktualumą, prasmingumą ir galimybes jauniems žmonėms pamatyti rezultatus. Kad tai itin svarbu sutinka ir DofE programos regiono koordinatorė L. Martusevičienė: „Mes pastebėjome, kad jaunimui kur kas lengviau įsipareigoti siekti pačių užsibrėžtų asmeninio tobulėjimo tikslų, nes jie savanoriškai apsisprendė dalyvauti programoje. Tokiu atveju energija skiriama veiklai vykdyti ir mėgautis procesu, o ne pasipriešinimui ir formaliam dalyvavimui, kad tik būtų „įskaitytos valandos“. Prasmės jausmas stipriai susijęs su tuo, ar jaunuolis prieš imdamasis veiklos yra sau atsakęs į klausimą – koks mano paties asmeninis tikslas šioje veikloje? Ko aš noriu išmokti, ką sužinoti, patirti? Pavyzdžiui, jei jaunuolis svarsto apie profesinį mokytojo kelią ir nori „pasimatuoti“ šią veiklą, jis gali padėti ruošti pamokas jaunesniems mokiniams arba vietos bibliotekoje mokyti senjorus anglų kalbos ar IT pradmenų, tada ta veikla jaunuoliui taps ir maloni, ir prasminga.“ 

 

Kaip skatinti sąmoningą savanorystę?

 

Socialinės-pilietinės valandos – puiki priemonė skatinti savanorystės idėją. L. Martusevičienė ragina mokyklų vadovus į socialinę-pilietinę veiklą žiūrėti kaip į rimtą investiciją, kuri gerų dividendų atneš ne tik mokiniui, mokyklai, bet ir Lietuvai. Anot jos, ši veikla turėtų būti atsakingai įgyvendinama, skatinama ir remiama.

L. Martusevičienė dalijasi kelių dešimčių Lietuvos mokyklų patirtimi: „Mokytojai, dirbantys su DofE programa, visų pirma, kalbasi su mokiniais, diskutuoja, domisi, kaip jie supranta savanoriškas paslaugas bendruomenei, kuo tokia veikla jiems atrodo svarbi. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kas domina kiekvieną mokinį, kokios jo stiprybės, patirtys, lūkesčiai ir poreikiai. Tik tada kartu su mokiniais analizuojamos gyvenamojoje vietoje, bendruomenėje esančios galimybės ir poreikiai, sudaromi socialinių partnerių sąrašai ir skiriama laiko mokinių pasirinkimams aptarti. Neretai galimybes susikuria ir patys mokiniai, jei iš pirmo žvilgsnio nepavyksta surasti didesnių organizacijų, pasirengusių priimti savanorius“, – savanoriškų veiklų skatinimo metodika dalijasi pašnekovė ir pripažįsta, kad tai nėra pats paprasčiausias kelias, nes jis reikalauja laiko ir dėmesio kiekvienam vaikui, tačiau kartu kuria tvirtus ryšius tarp bendruomenės, socialinių partnerių ir mokyklos.

 

Idėjų, ką galima daryti, kyla kalbantis su jaunimu apie jų asmeninius motyvus, pavyzdžiui, ar savanoriška veikla padeda susirasti draugų, ar padeda išspręsti asmenines problemas. Atsakę į prasmės klausimus jauni žmonės kviečiami dalytis idėjomis, kur galima savanoriauti apskritai, o vėliau kartu atrenkamos tos idėjos, kurias realu įgyvendinti, atsižvelgiant į konkrečios bendruomenės galimybes ir poreikius. Pašnekovė teigia, kad priimti sprendimus padeda ir keturių žingsnių sistema. Ji įsitikinusi: „Kuo palankesnes sąlygas sudarysime patiems mokiniams atsakyti į veiklos prasmės klausimus, tuo labiau jie įsitrauks į veiklą, įsipareigos jai ir jaus didesnį pasitenkinimą pasiektu rezultatu. Na, o jei atsitinka taip, kad socialinė-pilietinė veikla lieka tik imitacinė, padaroma daugiau žalos nei naudos, nes nepasiekiamas jos tikslas ir atsiranda pasipriešinimas.“

 

Socialinės-pilietinės veiklos pasirinkimo žingsniai

1 žingsnis   Socialinės-pilietinės veiklos principų atskleidimas.	Pristatyti tikslą, diskutuoti su mokiniais, kaip jie mano, kodėl svarbu įgyvendinti socialinę-pilietinę veiklą. Paprašyti pateikti socialiai aktyvių žmonių pavyzdžių (Vidas Bareikis, Jurgis Didžiulis, Jurgita Jurkutė-Širvaitė, Monika Marija ir kt.) ir iniciatyvų, kurias jie palaiko.
2 žingsnis   Savanoriškos veiklos testas, padedantis suprasti, dėl kokių motyvų žmogus linkęs savanoriauti.	Atlikti savanoriškos veiklos motyvus atskleidžiantį testą, kurį galima rasti N. Kurapkaitienės, M. Kėžaitės-Jakniūnienės leidinyje „Būk savanoris – keisk pasaulį“ (2011), https://ec.europa.eu/lithuania/sites/lithuania/files/savanorystes_kelrodis.pdf
3 žingsnis   Savanoriškos veiklos krypties / vietos pasirinkimas.	Naudoti minčių lietų, leisti mokiniams apmąstyti, kokios galimybės yra vietovėje, kurioje gyvena, kokie dalyvių lūkesčiai. Susidaryti galimų socialinių partnerių ir galimų veiklų sąrašą.
4 žingsnis   Pasirinkus vietą ir veiklą, įprasminti asmeninius tikslus – ko norėčiau išmokti, kuo norėčiau būti naudingas.	Skatinti jaunimą pagalvoti ir užrašyti, ką norėtų nuveikti (pvz., nuėję į senelių namus, vaikų darželį ar gyvūnų prieglaudą), ko nori išmokti, sužinoti ir pan.   Numatyti, kada pradės veiklą, kiek laiko jai skirs, kuriomis dienomis tai darys, kokį savo poreikį patenkins (pvz., ar tik sukaups reikiamas valandas, o gal sieks pasidalyti su mažesniaisiais savo pomėgiu fotografijai ar pan.).

Gerosios mokyklų patirtys

 

Užsibrėžtus tikslus bandant įgyvendinti praktikoje dar vis kyla nemažai klausimų. Pavyzdžiui, kaip mažuose miesteliuose ir kaimiškose vietovėse atrasti prasmingų savanorystės formų ir vietų?

DofE programos regiono koordinatorė teigia, kad jos patirtis, bendradarbiaujant su beveik 80 mokyklų, esančių tiek didžiuosiuose miestuose, kur gana neblogai išvystytas socialinių partnerysčių tinklas, tiek mažuose miesteliuose ar kaimo vietovėse esančiomis mokyklomis, rodo viena – visur galima surasti prasmingų veiklų, auginančių ir padedančių įgyti mokymosi iš patirties įgūdžių. Viskas priklauso nuo kūrybingumo ir iniciatyvumo. „Keliaudama po Lietuvoje pasklidusias, DofE programą įgyvendinančias mokyklas, sutinku daug savo darbui neabejingų, kūrybingų pedagogų ir labai aktyviai nusiteikusių jaunuolių. Jų savanorystės pavyzdžiais norisi dalytis.“ L. Martusevičienė pasakoja apie Tomą ir Beną iš Mosėdžio gimnazijos, pasirinkusius reguliariai vesti krepšinio treniruotes mažesniesiems: „Jie svarsto galimybę rinktis trenerio profesiją, tad šiuo atveju ne tik prasmingai savanoriavo, bet ir pasitikrino, ar turi reikiamos kantrybės, ar pavyksta perteikti vaikams žinias.“

 

Anot L. Martusevičienės, nemaža dalis mažesnių miestelių ar kaimo vietovių jaunimo savanoriauja lankydami vienišus senolius, pavyzdžiui, vaikinai iš Naujosios Akmenės savanorišką veiklą atlieka socialinių paslaugų namuose. Dalis renkasi savanorystę mokykloje – lanko pradinukus, veda jiems pamokėles, žaidimus, organizuoja kūrybinę veiklą pailgintos dienos grupėje, kaimo bendruomenių namuose, dienos centruose.

Regiono koordinatorė įsitikinusi – jei DofE programos dalyviai randa prasmingų veiklų, jų rasti gali visi jaunuoliai: „Mano nuomone, labai svarbu suteikti jaunimui truputį laiko pagalvoti, susiplanuoti. Kelkite klausimus, ugdančius mąstymą, bet leiskite jiems patiems savarankiškai apsispręsti ir parodyti iniciatyvą bei prisiimti atsakomybę. Vyresnių klasių mokiniai tikrai tam pasirengę, jie turi puikiai išvystytas XXI a. kompetencijas, todėl mokytojams lieka tik palaikyti, patarti ir padrąsinti. Puikus to pavyzdys – savanoriškos šiauliečių gimnazistų iniciatyvos: nuo Jaunųjų protų lygos organizavimo, išsiplėtusio per kelis miestus, iki gimnazijoje įkurto sporto komiteto, skatinančio kitus mokinius aktyviai užsiimti fizine veikla“, – pasitikėjimo momentą pabrėžia pašnekovė.

 

Dar vienas labai svarbus veiksnys, padedantis atsirasti prasmingoms savanorystės formoms ir vietoms, – socialinių partnerių tinklas. Čia vėl norisi pateikti Šiaulių miesto pavyzdį ir pacituoti Šiaulių švietimo skyriaus vadovę Editą Minkuvienę. Ji teigia: „Susikurkite socialinių partnerių tinklą savo mokyklai, rajonui, savivaldybei ir jums atsivers daugiau kelių. Kokia nauda iš tinklo mokyklai, miestui? Tai galimybė veikti kartu siekiant bendro tikslo. Dalyvaudami tinklaveikoje visi dalyviai glaudžiai bendradarbiauja, padeda vieni kitiems, dalijasi patirtimi ir mokosi vieni iš kitų. Tokiu būdu kiekvienam tinklo dalyviui sudaroma daugiau galimybių nuolat tobulinti savo veiklą ir pasiekti geresnių rezultatų.“ Įkvepianti šių teiginių iliustracija – Šiaulių mieste sukurtas ir išplėtotas socialinių partnerių tinklas, vienijantis daugiau kaip 100 įvairių įstaigų, įmonių, organizacijų, inicijuojančių ir vykdančių savanoriškas veiklas, sudarančias sąlygas skleistis vaikų lyderystei, plėtojančių vaikų socialinius gebėjimus, kūrybiškumą, sąmoningumą, atsakomybę, iniciatyvumą ugdančias veiklas, inicijuojančių ir vykdančių veiklas, padedančias vaikams aktyviai pažinti įvairias užimtumo sritis.

Privalomas valandas įprasminančios idėjos

 

Stokojantiems idėjų savanoriškai veiklai L. Martusevičienė negaili įvairių pasiūlymų: „Labai reikalinga pagalba pagyvenusiems žmonėms senelių namuose ir savo namuose gyvenantiems vienišiems senoliams. Jų lankymas, knygų, laikraščių skaitymas, pagalba apsiperkant, darbai sode, malkų nešimas, kompiuterinio raštingumo mokymas, maisto pristatymas – empatiją ir atsakomybę ugdanti veikla. Ne mažiau aktuali ir pagalba specialiųjų poreikių turintiems žmonėms bei socialiniams darbuotojams, organizuojant tokių žmonių užimtumą.“ Ieškantiems panašaus pobūdžio veiklų galima kreiptis ir į specialias organizacijas: Maltos ordiną (nunešti sriubos, organizuoti akcijas mokykloje), „Maisto banką“ (padėti surinkti maisto produktus, juos išrūšiuoti, pristatyti), „Caritą“ (amatų mokymas, pagalba dienos centruose, pabėgėlių integracija ir t. t.), Moterų krizių centrą.

 

Pagalba toje pačioje mokykloje taip pat gali būti labai prasminga: „Padėti parengti renginius, pristatymus prevencinėmis temomis mokyklos socialiniam pedagogui ar psichologui, inicijuoti ir įgyvendinti paramos ir labdaros akcijas (rėmėjų paieška), kurti ir vystyti bendraminčių klubus (istorijos mylėtojų, kolekcininkų, programuotojų, riedlentininkų ir t. t.)“, – pasiūlymų nestokoja pašnekovė. O kur dar pagalba jaunesniems mokiniams ir jų mokymas, labai suartinantis visą mokyklos bendruomenę. Vyresnieji tikrai geba būti mokytojais ir mokyti kompiuterinio raštingumo, gyvenimiškų įgūdžių specialiųjų poreikių vaikus, užimti įvairia sporto veikla.

Būti pilietiškiems ir atsakingiems skatina ir ekologinės bei gamtą puoselėjančios iniciatyvos. Savanoriavimas gyvūnų prieglaudoje tampa vis populiaresnis, na, o miestelių ir kaimo vietovių mokyklos gali bendradarbiauti su miškininkais, informuoti savo bendruomenę apie vietovės gamtinę situaciją, organizuoti šiukšlių rinkimo talkas, šviesti bendruomenę šiukšlių rūšiavimo temomis.

 

Apibendrindama pokalbį L. Martusevičienė siūlo nepamiršti, kad, norint ugdyti mokinių rūpinimosi kitais įgūdžius, empatiją ir norą padėti, socialinė-pilietinė veikla turi būti ne epizodinė, o reguliari ir nuosekli, nes tik tokiu atveju formuosis įprotis teikti paramą, būti bendruomenėje, visą gyvenimą dalį asmeninio laiko skirti savanoriškai veiklai, kuri padeda pasirūpinti silpnesniaisiais ir suteikia galimybę mokytis gyvenimiškų dalykų per patirtį.