Kaip priimu „kitokį“ nei aš? Biblioterapija mokykloje

„Mes dažnai pamirštame, kokie dėkingi turime būti tiems, kurie rekomenduoja mums knygą, reikiamu laiku atrakinančią duris į nepažintas mūsų sielos gelmes.“ (Alainas de Bottonas)

Jau kelerius metus Lietuvoje vykstant įvairiems skaitymo skatinimo projektams, susimąstydavau, kas slypi po tuo skatinimu skaityti. Šiek tiek glumino, kad dažnai šiuose projektuose daug kalbama apie formą ir mažai apie turinį. Prieš kelerius metus šia tema net skaičiau pranešimų mokyklų bibliotekininkų konferencijose. Pats pranešimo pavadinimas buvo tarsi klausimas – „Kodėl aš skaitau?“. Tiek pranešimuose, tiek ir pati svarstydama apie skaitymą mokyklose, bandžiau rasti patrauklų sprendimą, padėsiantį motyvuoti skaityti. Juk iš tikrųjų – kodėl mes ir aš pati skaitau?

Turime vis mažiau galimybių ir laiko lėtajam skaitymui. O neskirdami tam laiko patys, negalime šio įpročio įkvėpti ir jaunajai kartai. Taigi svarstydama, kaip skaitymo skatinimo formą užpildyti turiniu, išmėginau biblioterapijos bibliotekoje metodą.

Skaitome dėl įvairių priežasčių. Mokykloje skaitymas pirmiausia svarbus mokantis ir įsisavinant žinias, vėliau skaitome įvairias knygas saviugdai ir savišvietai. Tad visą gyvenimą besimokančioje visuomenėje skaitymo tikslas paprastai yra sužinoti, išmokti, pritaikyti. Yra ir dar viena skaitymo rūšis – skaitymas savo malonumui. Visur labai skubėdami šiandien mes (o tuo labiau mokiniai) vis mažiau randame laiko skaityti savo malonumui. Tai – lėtojo skaitymo prabanga.

Turime vis mažiau galimybių ir laiko lėtajam skaitymui. O neskirdami tam laiko patys, negalime šio įpročio įkvėpti ir jaunajai kartai. Taigi svarstydama, kaip skaitymo skatinimo formą užpildyti turiniu, išmėginau biblioterapijos bibliotekoje metodą. Tam, kad nesiremčiau vien žiniomis iš savo perskaitytų straipsnių ir knygų, konsultavausi su profesionalia psichoterapeute Veronika Mudėnaite-Savickiene, kuri taiko klinikinės biblioterapijos metodus. Ne tik konsultavausi. Išbandėme biblioterapiją ir praktiškai.

Veronikos dėka, perskaičiusi įvairių straipsnių ir tyrimų bei vesdama seminarus bibliotekininkams apie biblioterapiją bibliotekoje supratau, kad jau esu pasiruošusi išmėginti šį metodą praktiškai.

Biblioterapijai bibliotekoje siūlomos įvairios temos: nuo skyrybų iki patyčių ir netekčių. Paprastai bibliotekininkas pats pasiūlo dalyviams temą. Labai svarbus biblioterapijos bibliotekoje momentas – nagrinėjamai temai pasirenkama grožinė literatūra. Toji literatūra, kurią skaitome (jei skaitome) savo malonumui. Tas literatūros žanras, kuriam nekeliame jokių lūkesčių. Ir jei knygoje aprašoma problema sutampa su mūsų pačių išgyvenama problema, mums pavyksta susitapatinti su herojumi. O kai herojus išsprendžia problemą, mus apima palengvėjimo jausmas, biblioterapijoje vadinamas katarsiu. Tai, mano nuomone, ir yra biblioterapijos bibliotekoje siekiamybė – sukurti aplinką, kurioje, pasirinkus tinkamą literatūros kūrinį, dalyviai susitapatintų su herojumi. Susitapatinus su herojumi, pavyksta pajudėti iš savojo „aš“ ir suvokti, kad esu ne vienas. O tai mažina izoliacijos jausmą ir padeda pajusti bendrystę.

Šių užsiėmimų tikslas – per grožinės literatūros kūrinį, kuriame pagrindinis herojus yra autistas, pažadinti mokinių empatijos jausmą. Todėl ir užsiėmimo tema buvo „Kaip priimu „kitokį“ nei aš“.

Remdamasi teorinėmis žiniomis ir praktine patirtimi vedant seminarus, nusprendžiau išbandyti biblioterapijos metodą nagrinėjant jautrią ir kol kas mažai analizuojamą temą biblioterapijoje – autizmo spektro sutrikimus. Šių užsiėmimų tikslas – per grožinės literatūros kūrinį, kuriame pagrindinis herojus yra autistas, pažadinti mokinių empatijos jausmą. Todėl ir užsiėmimo tema buvo „Kaip priimu „kitokį“ nei aš“. Užsiėmimai vyko su Alytaus r. Krokialaukio Tomo Noraus-Naruševičiaus ir Vilniaus Jėzuitų gimnazijų devintų klasių mokiniais. Esu labai dėkinga Krokialaukio gimnazijos bibliotekininkei Daivai Kalasauskienei ir Jezuitų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Daliai Švažienei, kurios man pasisiūlius mielai sutiko skirti pamokų šiems užsiėmimams. Svarbu, kad tai atitiko mokymosi programą ir laikas buvo praleistas turiningai. Mokiniai jau buvo perskaitę vieną grožinės literatūros kūrinį apie autizmo spektro sutrikimą, tad ši tema jiems nebuvo visiškai nauja. Tačiau biblioterapijos metodas turi tam tikras taisykles. O tai buvo nauja. Per tokius užsiėmimus svarbiausi yra dalyviai. Biblioterapijos užsiėmimo vedėjas yra tik šioks toks moderatorius. Užsiėmimo metu trumpai pristatoma knyga, iš kurios bus skaitomos ištraukos, o perskaičius vieną ar kelias ištraukas, dalyviai apmąsto savo pastebėjimus, atsakydami į vedėjo pasiūlytus klausimus.

Dalijuosi šia informacija, nes susitikimai su mokiniais buvo labai sėkmingi. Grįžtamasis ryšys buvo puikus. Mane stebino ir džiugino jų atvirumas, susitapatinimas, empatija ir gebėjimas atjausti. Gavau stulbinamą grįžtamąjį ryšį. Štai keletas mokinių atsiliepimų:

„Man labai patiko, kad per grožinę knygą papasakota apie autizmą. Tai tikrai daug suprantamiau, nei perskaityti mokslinį straipsnį.“

„Man net nepatinka, kad jūs vadinate savo temoje autistus „kitokiais“. Dabar aš supratau, kad jie visai ne kitokie. Jie tokie patys kaip mes.“

Manau, kad biblioterapija yra reikšmingas metodas, tyrinėjant mokinių emocijas. Skaitymas – kasdienio mokinio gyvenimo mokykloje ir, tikiuosi, kasdienio gyvenimo namuose dalis. Skaitymas yra tai, ką kiekvienas puikiai supranta. Tyrimai rodo, kad mokiniai klasėje su mokytoju daug mieliau diskutuoja apie knygas ir jų herojus, nei aptarinėja savo pačių išgyvenimus. Vaikai lengviau įsisavina išgalvotų personažų išgyvenimus, o ne klasės draugų ar šeimos narių. Taigi taikantis biblioterapijos metodą mokytojas gali gauti atsakymus į jį dominančius klausimus naudodamas istorijų simbolius, paprašydamas mokinių įsigilinti į personažo patirtį. Per diskusijas gauti atsakymai paprastai atspindi mokinių asmeninius išgyvenimus ir požiūrius. Taigi knyga tampa puikia priemone, padedančia atverti duris į problemos sprendimą. O jei knygoje nagrinėjama tema mokiniui asmeniškai nėra aktuali, tada knyga tampa puikiu įrankiu ir naudingu šaltiniu empatijai žadinti. Taigi biblioterapija siūlo naują supratimą tiek apie asmeniškai neišgyventas problemas, tiek ir apie susidorojimo su išgyvenimais mechanizmus.

Biblioterapija nėra panacėja, bet ji gali būti pirmas mėginimas ar žingsnis problemų sprendimų link, padedantis suprasti ir atrasti, kad esame ne vieni, patiriantys panašius sunkumus.

+31

0