Kaip kurti saugią mokyklą, kurioje nebūtų patyčių?

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Nors apie tai daug kalbama, kuriamos priemonės („Patyčių dėžutė“, „reaguok.lt“), patyčios mokyklose vis dar išlieka aktuali problema. Todėl gruodį organizuotas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) bei Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) renginys „Saugios mokyklos kūrimo keliai ir atradimai“. Juo buvo siekiama, kaip sakė viceministras Arūnas Plikšnys, aptarti, kaip Lietuvoje sekasi kurti saugią mokyklą, supažindinti, kas pagal šį projektą nuveikta, koks proveržis įvyko, pasikeisti patirtimi – ką pavyko įgyvendinti, ko ne. Kartais pasibaigus projektui veiklos nutrūksta, todėl naudinga pagalvoti, kur galima įgytą patirtį panaudoti, kaip išsaugoti sukurtus produktus, metodikas, žmones, kurie išmoko su jais dirbti. Mokyklos saugumas priklauso nuo aplinkos, nuo to, kaip jaučiasi mokytojai ir mokiniai, tėvai, vadovai, kalbama apie švietimo pagalbos sistemą. Kristina Ignatavičienė, Inga Dunčienė ir Inga Nekrašienė iš NŠA pristatė ES projektus, prisidedančius prie saugios mokyklos kūrimo – ES socialinio fondo lėšomis finansuojami trys projektai.

 

„Saugios aplinkos mokykloje kūrimas II“ – nuo 2017 m. mokykloms buvo siūlyta 19 programų, skirtų socialinėms emocinėms kompetencijoms ar tėvystės įgūdžiams ugdyti, smurto ir patyčių ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, savižudybės prevencijai. Šiuo metu mokymuose, kaip dirbti pagal šias programas, yra dalyvavę 8 tūkst. mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų, administracijos atstovų. Tikimasi, kad iki projekto pabaigos tą padarys dar 5 tūkst. dalyvių. Įgyvendinus prevencines programas vaikai labiau pasitiki savimi, išmoksta reikšti jausmus, emocijas, spręsti problemas, pagelbėti draugui – kartu tai kuria saugumo jausmą, gerus santykius. 822 mokyklose teikiama psichologinė pagalba.

 

„Pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacijos tobulinimas“ – 34 visos dienos mokyklos praeitais mokslo metais buvo įdarbinusios 63 mokytojų padėjėjus, kurie ne tik padėjo vaikams, mokytojams, teikdami specialiąją pagalbą, bet ir prisidėjo prie popamokinių veiklų, taip kurdami saugesnę aplinką, vyko įvairūs kvalifikacijos tobulinimo (to irgi reikia saugiai mokyklai kurti ir palaikyti) renginiai, mokymai pedagogams ir kitiems švietimo srityje dirbantiems specialistams. Internete bus paskelbta metodinė medžiaga apie įtraukųjį ugdymą, prekybos žmonėmis prevenciją, smurtą ir patyčias (ikimokyklinio ugdymo įstaigoms), taip pat Lietuvos ugdymo sistemai bus adaptuota PECS ir VB-MAPP (arba lygiavertė) metodika autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams.

 

Dar vienas projektas – „Specialiųjų mokymo priemonių ir ugdymui skirtų techninės pagalbos priemonių įsigijimas“. Šios priemonės – tai vaizdinės, techninės, demonstracinės, skaitmeninės mokymo priemonės, žaislai, daiktai, medžiagos, literatūra ir pratybų sąsiuviniai, visa tai pritaikyta mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Šiuo metu programuojamas katalogas, kad mokyklos galėtų priemones užsakyti. Projektu siekiama suformuoti jų komplektus, po mokymų, kaip jos veikia ir kaip naudoti, aprūpinti bendrojo ugdymo mokyklas ir specialiojo ugdymo įstaigas (2020 m. sausio–kovo mėn.).

Mokyklų patirtis įgyvendinant patyčių prevencijos programas

 

Telšių „Džiugo“ gimnazijos direktorius Mindaugas Sabaliauskas pasakojo, kad apie „Olweus“ programą sužinojo ir ją išbandyti nusprendė prieš 10 metų. Siekiant tikslo, kad kiekvienas mokykloje jaustųsi saugus ir nepatirtų patyčių, reikėjo įveikti abejones, ar tikrai to reikia. Nuo 2013 m. jų ugdymo įstaiga tapo „Olweus“ mokykla, neseniai gavo ketvirtą sertifikatą. Pernai patyčių buvo 9,9 proc. (pradedant vykdyti programą – 22 proc., nors atrodė, kad jų galbūt nėra). Sėkmę lėmė dėmesys programai, aktyvus visų darbuotojų (įskaitant ir aptarnaujantį personalą) įsitraukimas, susitarimų laikymasis, nuoseklumas ir kantrybė, komandinis darbas, atsakomybės pasidalijimas, programos standarto laikymasis. Tiesioginis tikslas įgyvendinant programą buvo mažinti patyčias, bet kartu mokykloje pastebėti ir šalutiniai veiksniai: pasitikėjimas (mokiniai pasitiki pedagogais), saugesnė atmosfera, geresnė savijauta, tarpasmeniniai santykiai, bendradarbiavimas, priklausomybės bendruomenei jausmas (mokinys taip pat jaučiasi mokyklos šeimininku, nuo kurio kažkas priklauso), asmenybės augimas, mokymosi veiksmingumas, mokinių aktyvumas. Kalbant apie veiklas, pirmiausia tai kasdienis darbas, bet verta išskirti ir dvi gimnazijoje vykusias konferencijas, jos, anot direktoriaus, yra savotiška energijos ir idėjų pasisėmimo forma, o mokslo metų pradžioje 9 klasių mokiniams vyksta Atvirų durų diena ir pažintis su „Olweus“ programa. Mokykloje rūpinamasi kiekvienu vaiku – ir tuo, kuris tyčiojasi, ir tuo, kuris patyčias patiria.

 

Mokyklos psichologė Daiva Talutytė iš Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro, kur mokosi didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai, kalbėjo, kad šiems ugdytiniams reikia kryptingesnio socialinio ugdymo, trūksta priemonių, skirtų tokių vaikų socialiniam ugdymui. Todėl ją nudžiugino žinia apie Lietuvoje pristatomą programos „Zipio draugai“ priedą pedagogams, dirbantiems su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, kad šie įsitrauktų į sunkumų įveikimo, gebėjimų ugdymo(si) procesą. Nuo 2018 m. ši programa ir priedas naudojami jų mokykloje. Vesdama originalias „Zipio draugų“ valandėles ir naudodamasi priedu D. Talutytė galėdavo suplanuoti kelių lygių veiklas skirtingo lygio gebėjimus ir skirtingas komunikacijos galimybes turintiems vaikams (pagal specialiuosius poreikius jie į grupes neskirstomi, visi įtraukiami į bendrą veiklą). Priede išmaniai pateikta visa reikalinga medžiaga, siūlomi ugdymo būdai ir priemonės parengtos taip, kad skatintų skirtybių priėmimą grupėje, ugdytų vienas kitą paremiantį mokinių elgesį – vaikai mokosi vienas iš kito.

 

Po programos įgyvendinimo vaikai beveik visada į save atkreipia dėmesį pradėdami pokalbį (patapšnoja per petį, pakviečia vardu, užmezga akių kontaktą), dažnai nemalonius jausmus išreiškia ramiu balsu, neutralia veido išraiška ir pozityvia kūno kalba, ramiais žodžiais. Be to, stengiasi užjausti vieni kitus, įžeidę draugą paskatinti atsiprašo, dažnai taiko veiksmingas strategijas siekdami įsitraukti į žaidimą su draugais, žino, kaip elgtis, kai juos erzina, pirmiausia stengiasi atpažinti ir išspręsti problemą, tik tada prašo pagalbos. Vaikai tapo jautresni draugų ir artimųjų emocinei būsenai bei problemoms, draugiškesni, geba ieškoti išeičių ir susitarti, pradėjo taikyti daugiau ir įvairesnių būdų nesutarimams spręsti. Pagrindinė programos idėja – jei vaikus jau ankstyvoje vaikystėje išmokysime susidoroti su įvairiais sunkumais, tikėtina, kad jie tuos įgūdžius panaudos ir augdami bei būdami suaugę.

 

Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinėje mokykloje įgyvendinama programa „Savu keliu“, ją pristatė socialinė pedagogė Jolanta Matiukė. Atlikus apklausą paaiškėjo, kad 10 proc. šios mokyklos mokinių jaučiasi vieniši, daug jų priklausomi nuo informacinių technologijų, kai kurių asmenybės vystymuisi neigiamą įtaką daro namų aplinka, visa tai sukelia riziką rinktis netinkamus problemų sprendimo būdus. Dauguma mokinių ne tik pabando rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus, bet tai tampa jų bendravimo norma. Todėl buvo priimtas sprendimas mokykloje įgyvendinti programą „Savu keliu“, parengtą visiems mokiniams nuo 1 iki 12 klasės. Vienas iš sėkmingo įgyvendinimo veiksnių – programos nuoseklumas bei tęstinumas ir tai, kad mokyklos darbuotojai motyvuoti dalyvauti programoje. Pratybų sąsiuviniuose pateikiamos praktinės užduotys, kurias mokiniai noriai atlieka, kiekvienoje amžiaus tarpsnio grupėje aptariami jai būdingi bruožai, psichinio, socialinio vystymosi ypatumai. Ši programa integruojama į klasės valandėles, klasės vadovas programos vykdymą organizuoja atsižvelgdamas į klasės poreikius ir galimybes, jei mokytojui kalbant kažkuria tema pritrūksta psichologinių žinių, gelbsti socialinės pedagogės ir psichologė. Prireikus pradinių klasių specialiųjų poreikių mokiniams užduotys supaprastinamos, stengiamasi jiems nesuprantamus dalykus paaiškinti, padirbėti papildomai ir pan. Programa moko užmegzti draugiškus santykius su bendraamžiais, sustiprėja vaikų pasitikėjimas savimi, jie jaučiasi saugiau, geriau vertina atmosferą klasėje, drąsiau reiškia mintis, diskutuoja tarpusavyje. Klasių vadovai turėjo progą geriau pažinti auklėtinius, kai kuriose klasėse pastebimai sumažėjo patyčių, vienoje vyresniųjų klasėje nė vienas mokinys neberūko. Šiuo metu mokyklos prioritetinė sritis – stengtis kuo daugiau tėvų įtraukti į prevencinės programos veiklas, organizuoti seminarus, nes atlikus tyrimą paaiškėjo, kad kai kurie tėvai niekada su vaikais nėra kalbėjęsi apie rūkymo ir alkoholio žalą. Mokytojai pastebėjo, kad mokiniai tapo labiau organizuoti, draugiški, rodo daugiau noro įsilieti į mokykloje vykstančias veiklas, patys siūlo idėjas, bendruomenė tapo tolerantiškesnė.

 

Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos psichologė Loreta Jūravičienė pristatė „Lions Quest“ programos įgyvendinimą savo ugdymo įstaigoje. Anksčiau šioje ilgojoje gimnazijoje buvo vykdomos skirtingos prevencinės programos pradinių ir vyresniųjų klasių mokiniams, bet 2017 m. rudenį nuspręsta įgyvendinti nuoseklią programą, pradėti mokytojų mokymus – jie ir vykdo šią programą padedami švietimo pagalbos specialistų. Proveržis įvyko tada, kai klasių auklėtojams buvo skirta atskira pamoka (už ją mokytojams mokama kaip už papildomą pamoką, tai nėra klasės valandėlė), mokytojų kambaryje kabojo tvarkaraštis, kuriame mokytojai turėdavo užrašyti užsiėmimo pavadinimą (nes vieni vesdavo tas pamokas, kiti ne). Stebėseną vykdo administracija ir socialinės pedagogės. Įgyvendinant programą išryškėjo tokios stiprybės kaip bendruomenės kūrimas, metodikos patrauklumas, mokymosi kompetencijų įgijimas ir ugdymas, silpnybės – kai kurie vaikai nesusidomi ir temos jiems neaktualios, mokytojams trūksta kompetencijų, neįsitraukia tėvai.

 

Kauno Prezidento Valdo Adamkaus gimnazijos direktorė Rita Mikalauskienė teigė, kad mokyklos bendruomenė dalyvaudama patyčių prevencijos programoje norėjo pasitikrinti, ar aplinka, kuri vaikams atrodo saugi, iš tikrųjų tokia yra, pamatyti kitu kampu tai, ko galbūt nesimato. Be to, kartais tėvai patyčiomis laiko ir mokytojo pastabas, faktą, kad vaiko nepriėmė žaisti į būrį ir pan., todėl reikia visiems susitarti, apsibrėžti, kas vadinama patyčiomis, kaip į jas reaguoti ir pan. Mokyklos bendruomenei patiko, kad programoje „Friends“ dirbama ir su tėvais. Apklausa leido sužinoti, kas mokykloje yra nesaugu, vėliau darbuotojams ir tėvams vyko mokymai, simuliaciniai žaidimai. Tam, kad programa veiktų, reikia didelio tikėjimo ir pasitikėjimo, pagalbos. Vaikams ši programa patinka, nes jie gali žaisti, diskutuoti, imituoti, išsisakyti, svarstyti – jiems svarbu, kad būtų išgirsti ir saugūs. Programa vaikams suteikė drąsos kalbėti su pedagogais, mokyklos vadovu, siūlyti idėjas, išsakyti pastabas, į tą informaciją reaguojama konfidencialiai, profesionaliai, neįskaudinant. Pastebėję netinkamą elgesį mokiniai dažniau vienas kitą drausmina, atsiranda bendras supratimas, kas yra patyčios, daugiau pasitikėjimo, gerėja tarpusavio santykiai.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Ateities mokykla

 

Verslininkas Ilja Laursas skaitė pranešimą „Sėkmingos ateities mokyklos receptai verslininko akimis“ ir kalbėjo, kad žinių kiekis auga eksponentiškai, o žinių amžius ir galiojimo laikas trumpėja: žmogus nuolat turi tobulėti, kad darbo rinkoje būtų konkurencingas, taikyti naujausias žinias. Formalios ugdymo sistemos turi minimalių žinių metabolizmo ciklą, kuris jau nebetenkina rinkos, nes žinios yra per senos. Didėjant žinių kiekiui, atsiranda didelė jų fragmentacija – metinį kursą keičia 30 min. dalykiškas aukštos kokybės / koncentracijos seminaras, o aktualios žinios nepatenka į formalią ugdymo sistemą, dažnai net nėra formalizuotos metodinės medžiagos ar net straipsnių / publikacijų pavidalu.

Vis labiau ryškėja tendencija, kad mašinos yra stipresnės, protingesnės ir kūrybingesnės – robotų piešti paveikslai parduodami brangiau nei tie, kuriuos piešė žmogaus ranka. Dirbtinis intelektas jau kuria muziką, filmus, scenarijus. Taigi samdomo darbo poreikis nyksta, pamažu rinkoje lieka kūrėjai ir mašinos, atsiranda daug galimybių, kurios leidžia žmogui tapti kūrėju, bet reikia naujo požiūrio į gyvenimą. Anksčiau iš pradžių žmogus gaudavo žinias, vėliau jas taikydavo, o dabar net sudėtingiausios žinios prieinamos visiems, galima pirmiausia išsigryninti tikslą ir tada ieškoti žinių, priemonių jam pasiekti.

 

Ateityje žmonių atskirtis dėl skaitmeninio raštingumo įgūdžių (ne)turėjimo bus didesnė nei socialiniai, finansiniai skirtumai. Programavimas šiandien tampa ne profesija, o baziniu įgūdžiu. Juk kažkada rašyti mokėjo ne kiekvienas, vėliau tai tapo kasdieniu dalyku, lygiai taip pat turbūt kiekvienam ateityje reikės programuoti, dirbti su duomenimis. Apibendrindamas išsakytas mintis I. Laursas išskyrė keturis pagrindinius principus, kurie, jo nuomone, bus taikomi ateities mokyklose: charakterio ugdymas svarbesnis už žinias, mokinį keičia tyrinėtojas ir išradėjas (informacijos prieinamumas suteikia galimybę aktyviai savarankiškai mokantis įgyti esamą žinių lygį), tampa svarbiau rasti ir pritaikyti žinias, o ne jas kaupti. Mokykla anksčiau nurodydavo, ką ir kaip daryti, dabar vis dažniau yra kaip platforma (socialinė, ekonominė, žinių), kur besidominčiam ir klausimus keliančiam žmogui suteikiami instrumentai surasti, pamokyti, parodyti.

Diskusija: nuo ko pradėti kurti saugią mokyklą?

Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė Rūta Udraitė-Mikalauskienė kalbėjo, kad saugi mokykla yra ta, kuri atvira visiems, tarp jų ir negalią turintiems žmonėms – dabar dalis tokių vaikų mokosi specialiosiose mokyklose ar namuose, nes ugdymo įstaigos nepritaikytos vaikams, turintiems judėjimo ar regos negalią, mokytojai nemoka su jais dirbti, tėvų bendruomenė priešinasi, nes nėra pripratusi savo aplinkoje matyti neįgaliųjų.

Lietuvos moksleivių sąjungos jaunimo politikos koordinatorė Simona Statauskaitė pasakojo, kad moksleivių sąjungoje kasmet kalbama daugybe temų, kurios kinta – mokslo metų trukmė, valstybiniai brandos egzaminai, bet nuolat išlieka aktualios patyčių, fizinio ir emocinio smurto ir panašios temos. Pradėjus domėtis paaiškėja, kad yra sukurta daug priemonių, bet turbūt jos nepakankamai įgalinamos.

 

Pasak Kupiškio rajono savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus Juliaus Pankos, prie saugios mokyklos kūrimo turi prisidėti ir šie koordinatoriai. Jaustis saugūs turi ir mokiniai, ir mokytojai, ir mokinių tėvai, išleidę vaikus į mokyklą. Svarbu ne moralizuoti, nes tai nepadeda, o išsiaiškinti, kodėl vaikas negerai elgiasi (galbūt tyčiojasi iš kitų, nes namie negauna saugumo, mato girtaujančius tėvus, kartais nakvoja laiptinėje), konsultuotis su medikais – galbūt jis ne išdykęs, o turi sveikatos problemų, lemiančių netinkamą elgesį. Mokykla yra visuomenės dalis – politikoje, žiniasklaidoje, televizijoje daug patyčių, todėl vaikai iš suaugusiųjų perima šiuos bendravimo modelius.

 

ŠMSM Bendrojo ugdymo departamento Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė pabrėžė, kad ministerijos kuriami teisės aktai yra tarsi stumtelėjimas, siūlymas pabandyti išspręsti esamą situaciją. Kuriant saugią mokyklą trūksta viešo kalbėjimo šia tema.

Mokyklos direktorius turi žinoti, kas yra saugi mokykla, užkrėsti ta idėja kitus, tėvai gali būti tik pagalbininkai – sakė asociacijos „Tėvai švietimui“ valdybos narė Svetlana Beniušė. Be to, vaikas, kai jam reikės pagalbos, pirmiausia kreipsis į žmogų, kuriuo pasitiki, su kuriuo jaučia ryšį (galbūt tai valytoja, o ne psichologas?).

 

Telšių „Džiugo“ gimnazijos direktorius Mindaugas Sabaliauskas teigė, kad pačioje pradžioje vadovas daro didelę įtaką: jo asmeninis pavyzdys, tikėjimas, asmeniniai pokalbiai apie tai su pedagogais. Reikia nepasiduoti neigiamoms mintims, abejonėms. Kadangi į programos įgyvendinimą įsitraukia ir sargai, ir valytojos, tai būdas šiems darbuotojams parodyti, kad jie lygiai taip pat yra svarbi bendruomenės dalis. O jei mokinys netinkamai elgiasi, kreipiantis į jį galima paklausti: „Ar tu mėgsti chaosą, būti, gyventi jame?“ Tikriausiai atsakys, kad ne. „Kodėl tu savo elgesiu jį kuri?“ Mokinys turėtų susimąstyti.

 

„Reikia klausti, ką aš galiu padaryti savo aplinkoje, kad situacija keistųsi. Ar gerbiame šalia esantį žmogų – tėvą, vadovą? Pasaulį pakeisime, kai pradėsime nuo savęs, savo bendruomenės“, – kalbėjo Vilniaus šv. Juozapo mokyklos direktorė Rūta Šalkauskienė. Pasak jos, negalima kalbėti apie vaikus apibendrintai: yra konkretus vaikas konkrečioje situacijoje – tas, su kuriuo dabar dirbame, kai kiekvienas iš kelių šimtų ar tūkstančio tampa atskiru asmeniu, algoritmai po truputį ima veikti. Puikus įtraukiojo ugdymo pavyzdys – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija, kur sveikieji mokiniai padeda neįgaliesiems, kurių toje ugdymo įstaigoje yra nemažai, juos globoja ir pan.

Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos direktorius Rimantas Remeika pateikė pavyzdį, kad dažnai sulaukia tėvų ar mokytojų, turinčių kokių nors idėjų, ketinimų, klausimo „Ar galiu?“, todėl sako manantis, kad viskas priklauso nuo pasitikėjimo, saugumo.

 

Diskusijos pabaigoje S. Statauskaitė pastebėjo, kad buvo daug kalbama apie žmones, nuo kurių priklauso mokyklos saugumas – mokyklų vadovus, pedagogus, švietimo pagalbos specialistus ir kitus suaugusiuosius, bet nebuvo paminėti mokiniai, kurie irgi gali prisiimti atsakomybę už klasės draugus ir jų elgesį, paklausti, kodėl jie netinkamai elgiasi. Todėl turbūt telieka pritarti R. Šalkauskienei, kad pokyčius reikia pradėti nuo savęs, kiekvienam švietimo bendruomenės nariui prisidedant pagal galimybes ir aplinkybes.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras