Kaip kurti motyvaciją ir išmokti mokyti(s)

Kovo 6–7 d. Mokyklų tobulinimosi centre ir Vilniaus universitete vyko Lietuvos švietimo srities lyderiams ir platesnei švietimo bendruomenei skirti Izraelio projekto MICHAEL pristatymo renginiai. MICHAEL metodas, kurį sukūrė Izraelio mokslininkai, – tai praktinis paveikių priemonių rinkinys, taikomas mokyklose ir universitetuose. Naudojant šį metodą, išmokstama mokytis, išugdomas mokytojų ir mokinių gebėjimas keistis kartu su kintančia situacija, kasdienis mokytojų darbas tampa rezultatyvus, ugdomas gebėjimas savarankiškai mąstyti, sustiprėja savivoka mokymosi procese ir mokinių įsitraukimas. Apie tai pasakojo į Lietuvą atvykę MICHAEL metodo kūrėjas Menny Barzilay ir buvęs ilgametis mokyklos vadovas bei šio metodo mentorius praktikas Chaimas Goldbergas.

MICHAEL metodas remiasi tuo, kad kas kartą, kai susiduriame su problema, mums reikia tam tikro loginio mąstymo, bet kartais asmeninės logikos, kad išspręstume problemą, nepakanka. Tada reikia alternatyvos – kūrybinio mąstymo. Jo esmė – atsiriboti nuo problemos. Sprendimo dažnai nerandame todėl, kad mąstome šablonais.

 

Pasak M. Barzilay, šis metodas skirtas žmogaus gebėjimams keisti ir padėti įgyvendinti visą jo potencialą keičiant asmenybę. Pagrindinė XXI a. problema – žmonės naudoja mąstymo šablonus, kuriuos kopijuoja nuo kitų, nemąsto savarankiškai. „Kai pamatome kokį nors vaizdinį, pradedame kurti teoriją: kaip mes įsivaizduojame, kas tai yra. Žmogus – mąstanti būtybė, kuri negali egzistuoti apimta netikrumo būsenos, o teorija padeda kurti iliuziją, neva esame kažkuo tikri, padeda nuspėti ateitį. Daugeliu atveju gyvenime teorija padeda, bet kartais ji trukdo mąstyti. Esu iš Izraelio, 8 mln. gyventojų šalies. Klausiate, kaip jai pavyko per pastarąjį šimtmetį išrasti 40 proc. visų pasaulio išradimų? Visos šalys turi vieną ministrą pirmininką, o visi kiti gyventojai yra tiesiog šalies piliečiai. Izraelyje turime vieną ministrą pirmininką ir dar aštuonis milijonus kitų „ministrų pirmininkų“: visi jaučiasi lyg jais būtų“, – pasakojo M. Barzilay. Tai dėl žydiškosios tradicijos, kuri gyvuoja 5 tūkst. metų – žmonės skatinami mąstyti, reikšti savo nuomonę.

 

MICHAEL metodas remiasi tuo, kad kas kartą, kai susiduriame su problema, mums reikia tam tikro loginio mąstymo, bet kartais asmeninės logikos, kad išspręstume problemą, nepakanka. Tada reikia alternatyvos – kūrybinio mąstymo. Jo esmė – atsiriboti nuo problemos. Sprendimo dažnai nerandame todėl, kad mąstome šablonais. Kadangi žmonės dažnai tą daro, jie neturi galimybės rinktis (nors yra apimti iliuzijos, kad tokią galimybę turi). „Metams bėgant suprantame, kad patys nieko taip ir nepasirinkome. Žmonės nemąsto, todėl negali rinktis – jaučia susierzinimą, jiems trūksta energijos motyvuoti save sėkmei“, – aiškino metodo kūrėjas. MICHAEL metodas yra priemonė, kuri padeda pašalinti kliūtį, neleidžiančią savęs motyvuoti sėkmei. Pasak svečio, mokytojai ir tėvai geriausiai žino, kad jei žmogus turi stiprią motyvaciją, net neturėdamas talento, tikslą jis sėkmingai pasieks.

 

Kaip veikia mūsų smegenys

 

Žmogaus smegenys yra daugiasluoksnės: pirmasis sluoksnis – pagrindinės gyvybinės funkcijos, antrasis – instinktai, toliau juslės, emocijos ir galiausiai – mąstymas. Gydytojai ir mokslininkai tokį smegenų vaizdą atrado tik prieš 30 metų. Dabar žinome, kad gyvūno smegenys tokios pat, vienintelis skirtumas – mąstymas. Tai papildomas smegenų sluoksnis, kurio gyvūnai neturi. Įrodyta, kad ir šunys, katės turi jausmus. Medicinos mokslų atstovai, stebėję šunis ir kates, suprato, kad emocijos susijusios su juslėmis: šuns juslės turi poveikį jo instinktams, o instinktų lygmuo veikia pagrindinių gyvybinių funkcijų lygmenį. Per vieną dieną pasikeitė visas psichologijos mokslas, kai buvo įrodyta, jog mąstymą lemia emocijos. Šiuo požiūriu visi žmonės yra vienodi.

 

Norint paveikti mokinių mąstymą, reikia paveikti jų jausmus per jusles (tai gali būti muzika, kvapas). Mums atrodo, kad yra daug kvapų ir nėra vieno tokio, kuris patiktų visiems. Tačiau vienas kvapas yra visuose kvepaluose – tai vanilė. Kvapų tyrėjai atrado, kad kūdikis, gerdamas motinos pieną, jaučia kvapą, kuris panašiausias į vanilės, todėl žmonės nesąmoningai renkasi tuos kvepalus, kurių sudėtyje yra šio kvapo. Buvo atliktas tyrimas – iš kvepalų išimtas vanilės kvapas ir žmonės jų nebepirko. M. Barzilay patarė pedagogams nupirkti vanilės kvapo ir prieš mokiniams ateinant į klasę pakvėpinti – tai juos nuramins ir pažadins sąmonę.

 

Kaip paveikti mąstymą ir sukurti motyvaciją

 

„Kad paveiktume jausmus, turime paveikti jusles. Kiekvienos pamokos pagal MICHAEL metodą pradžioje mokytojas padaro kažką, kad pakeistų tai, kaip jaučiasi į pamoką atėjęs mokinys. Mokytojai susikuria iliuziją, kad mokinys, įėjęs pro klasės duris, prasidėjus pamokai bus susikaupęs, ramus ir klausysis. O mokinio galvoje tuo metu yra daug minčių, trikdžių. Todėl išradome būdą, kaip išmokyti mokinius suvaldyti galvose tūnančius trikdžius, susikaupti“, – kalbėjo svečias.

 

Jis papasakojo, kad MICHAEL metodas susideda iš kelių etapų – pirmiausia keičiant patalpos kvapą (naudojant vanilę) ir erdvę keičiama aplinka. Jei įprastai mokiniai sėdi vienas už kito prieš mokytoją, stalus reikia sustatyti ratu, arba atvirkščiai. Svarbiausia – sukurti pokytį. Prieš 100 metų vienas vokiečių mokslininkas ištyrė, kaip veikia mūsų atmintis: po mėnesio pamirštame 80 proc. to, ką išmokome. Po metų atsimename tik 5 proc., po dešimties – mažiau nei 1 proc. Taigi po 12 metų mokykloje mūsų galvose lieka mažiau nei 1 proc. įgytų žinių. Mūsų atmintis įsimena tik pokyčius, nes visa, kas nesikeičia, yra akivaizdu ir to atsiminti nereikia. Jei norime, kad mokinys įsimintų tai, ko mokėsi per pamoką, turime padaryti tai, kas jam atrodys kaip pokytis. Kitas svarbus dalykas – nuimti nuo klasės sienų plakatus, paveikslus, kad šie neblaškytų mokinių. Buvo atliktas mokslinis tyrimas, kaip vaizdinių priemonių skaičius erdvėje veikia testo rezultatus: žmonės buvo susodinti patalpoje, kurioje ant sienų buvo gausu vaizdinių priemonių. Paaiškėjo, kad kuo daugiau vaizdinių priemonių, tuo mažesni testo įvertinimai. Klasėje esančios vaizdinės priemonės trukdo susikaupti. Mokinio stalas dėl tos pačios priežasties turi būti tuščias – pakanka turėti tik popieriaus lapą ir rašymo priemonę.

 

Kitas etapas – pripažinti, kad turime bėdų su atmintimi, t. y. bijome pamiršti. „Mūsų atmintis, kaip ir atsakomybės jausmas, yra slaptoji mūsų proto galia – manome, kad šis jausmas mus verčia atsiminti daugybę dalykų. Nuolat bijome kažką pamiršti, tokią pat baimę jaučia ir mokiniai, atėję į klasę. Sukūrėme mechanizmą, kaip kovoti su šiomis baimėmis – tereikia paprašyti kiekvieno mokinio užrašyti visus dalykus, kuriuos jis bijo pamiršti. Pasidarius sąrašą, lapą reikia sulankstyti ir įsidėti į kišenę“, – paaiškino M. Barzilay ir pridūrė, kad iš pradžių toks būdas nepadės. Bet jei vėliau mokinys išmoks klausyti mokytojo nurodymų ir grįžęs namo tą sąrašą peržiūrės, kitą kartą jį pasidaręs pajus, kad gali labiau susitelkti į tai, ką daro klasėje, nes visos atsimintinos problemos liks kišenėje, o ne galvoje – atmintis taps laisva mokytis.

„Metodas remiasi idėja, kad pagrindinis motyvacijos variklis – konkurencija. Užuot kovoję su tuo, mes sukuriame naują motyvacijos tikslą – klasėje būti pirmam, kuris padeda kitiems. Skamba keistai, bet tai veikia. Jeigu suprantate mokinių konkurencijos kalbą, taikant tokią formą, galima daug pasiekti“, – kalbėjo metodo kūrėjas.

 

Asmeninė patirtis

 

Patirtimi ir atsiliepimais apie metodą dalijosi emigrantė Daiva Sakal, 12 metų gyvenanti Izraelyje. Moteris pasakojo, kad visą laiką norėjo MICHAEL projektą kažkaip „atvežti“ į Lietuvą, daugiau papasakoti, dirbti, versti ir t. t., jai įdomu, ar ši sistema čia prigis, ar ne. „Mano vyras yra žydas, šeimoje kalbame angliškai, su dukra bendrauju lietuviškai, bet ji pateko į mokyklą, kurioje mokomasi hebrajų kalba. Vėliau dėl darbo turėjome ugdymo įstaigą pakeisti. Naujoje mokykloje sužinojome, kad vasarą vyks šio metodo kursai, vyras į juos užregistravo dukrą. Visą laiką jaučiau, kad mums reikia korepetitoriaus, kuris padėtų dukrai mokytis, atlikti namų darbų užduotis – pati jai padėti negaliu dėl kalbos barjero. Mergaitės rezultatai būdavo 60–80 balų (pagal šimtabalę sistemą), samdėme mokytojus, todėl kursai pasirodė gera išeitis. Po jų dukra pasakojo kai kuriuos dalykus, man, lietuvei, tai buvo nauja, negirdėta. Pastebėjau, kad dukra grįžta iš mokyklos laiminga, motyvuota. Dabar mergaitė perėjo į kitą mokyklą ir ten yra pirmūnė – įvyko didelis pokytis: nežinau, kas tai lėmė: paauglystė ar kursai. Dabar korepetitorių jai nebereikia“, – džiaugėsi D. Sakal.

 

Chaimas Goldbergas, daugiau nei 25 metus dirbęs mokytoju ir mokyklos vadovu, mintimis grįžo į 2000-uosius – tuo metu jo mokykloje mokėsi du mokiniai, kuriems buvo nuobodu naktį miegoti bendrabutyje, tad įsibrovė į kompiuterių klasę ir žaidė su 4 tūkst. kitų, prisijungusių prie to paties kompiuterių tinklo. Tada buvo pati interneto pradžia, o vaikai sugebėjo tą padaryti. „Tai man buvo signalas, leidęs suprasti, kad tai, ko mokiausi kaip mokytojas, direktorius, nėra tai, ko reikia šiai kartai. Dar nebuvo išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų – per 18 metų viskas labai pasikeitė“, – kalbėjo Ch. Goldbergas. Pasak jo, šiandien svarbiausi gebėjimai yra kūrybingumas, komunikacija, bendradarbiavimas ir kritinis mąstymas. Kaip pavyzdį galima paimti bendradarbiavimą. Įmonėse paprastai vyksta skyrių darbuotojų susirinkimai. Mokykloje paprastai nebūna taip, kad skirtingų dalykų mokytojai susėstų kartą per savaitę su direktoriaus pavaduotoju ugdymui aptarti veiklos. Dažniausiai dalykų mokytojai tariasi atskirai, o jei vaikai klasėje per testą nusprendžia pasišnibždėti ir pasitarti, kaip spręsti uždavinį, jiems to daryti neleidžiame, sakome: „Nenusirašinėk“, o ne: „Puiku, susėskite kartu ir išspręskite užduotį.“ Mokyklos aplinka nepadeda užtikrinti ugdymo, kuris yra tiesiogiai susijęs su informacijos amžiumi. Nepaisant to, kad sistema yra pasenusi, kiekvienoje mokykloje yra mokytojų, kurie mąsto senoviškai, ir tokių, kurie tą daro arba stengiasi daryti naujoviškai. Mokyklos ir švietimo sistema turėtų prisiderinti prie dabartinės situacijos ir ieškoti kitų sprendimo plotmių.

 

„Tapęs MICHAEL metodo mentoriumi pradėjau dirbti mokykloje, kur mokėsi mokiniai, turintys įvairių sutrikimų, mokymosi sunkumų, specialiųjų poreikių. Švietimo ministerijos atstovai man pasakė juos tik „prižiūrėti“, neva jie egzaminų neišlaikys, tam nereikia skirti daug dėmesio. Vis dėlto nusprendžiau, kad visi mano mokyklos mokytojai turėtų išmokti ir pamokose naudoti MICHAEL metodą“, – apie savotišką eksperimentą pasakojo Ch. Goldbergas. Per mažiau nei penkerius metus 90 proc. visų mokyklos mokinių sėkmingai pabaigė dvyliktą klasę, išlaikė egzaminus (anksčiau tokių mokinių būdavo 17 proc.). Švietimo ministerija ugdymo įstaigą apdovanojo, ketverius metus ji buvo tarp 30 proc. geriausių Izraelio mokyklų. Šis metodas padeda pakeisti visą švietimo sistemą: mokymą ir mokymosi procesą, skatina kūrybingumą. Yra trys programos, skirtos mokytojams, mokiniams ir įstaigų vadovams. Mokytojams skirti mokymai trunka 4 dienas.

 

Ch. Goldbergas yra įsitikinęs, kad nėra nei gerų, nei blogų mokytojų. Yra mokytojai, kurie tiki savimi. O jei pedagogai tiki savimi, turi erdvės kitiems, vadinasi, juos myli. Tokiu atveju jie jau yra pasirengę mokyti. „Kelias į žmonių mokymą yra per meilę. Nesakau, kad lengva mylėti visus mokinius, bet tikime, kad yra vadinamoji mokymo kalba, kuri padeda lengviau pasiekti tikslą. Tikimės ateityje Lietuvoje surengti metodo kursus mokytojams“, – atsisveikindamas renginio pabaigoje išsakė viltį svečias.