Kaip įveikti atskirtį ir sėkmingai mokytis toliau?

Aušra Židžiūnienė

Rugsėjui įpusėjus, Vilniaus lietuvių namuose vyko Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Nacionalinės švietimo agentūros organizuotas forumas „Kaip efektyviai įveikti iš kitų šalių atvykusių ar sugrįžusių vaikų integraciją, lietuvių kalbos atskirtį ir sėkmingai mokytis toliau“. Forume dalyvavo savivaldybių ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinių klasių ir lituanistų metodinių būrelių bei mokyklų metodinių grupių pirmininkai ar jų deleguoti asmenys. Forumo dalyviai dirbo grupėse, dalijosi patirtimi, išklausė nemažai pranešimų.

 

Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Elonos Bagdanavičienės, grįžtančių arba atvykstančių į Lietuvą žmonių kasmet vis daugėja. „Ministerijoje vyko ne viena diskusija, atlikta daugybė tyrimų, kokius iššūkius patiria sugrįžusieji, su kokiomis problemomis jie susiduria?.. Nustatyti du esminiai momentai: pirma, sugrįžusieji moka mažai arba iš viso nemoka lietuvių kalbos ir tai tampa didžiuliu iššūkiu mokantis bendrojo ugdymo mokykloje, antra, sugrįžusio žmogaus integracija. Turime suprasti, kad mokant lietuvių kalbos visiškai lietuviškai nekalbantį žmogų būtini tam tinkami metodai. Lietuvių namai – tai išskirtinė mokykla, turinti daugiausia darbo su sugrįžusiais arba atvykusiais vaikais patirties“, – pastebėjo ji.

 

Iššūkiai ir galimybės ugdant atvykusius / sugrįžusius iš užsienio mokinius Vilniaus lietuvių namuose

 

Vilniaus lietuvių namų direktorius Gintautas Rudzinskas, pristatydamas Vilniaus lietuvių namus, pabrėžė, kad pagrindinė jų paskirtis – tai 7–18 metų mokinių ugdymas. Čia mokosi mokiniai iš įvairių pasaulio šalių – tai lietuvių kilmės tremtinių, politinių kalinių palikuonys, lietuvių kilmės užsieniečiai, atvykę / sugrįžę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje, Lietuvos piliečiai tam tikrą laiką gyvenę užsienyje ir grįžę į šalį, užsieniečiai, turintys leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje, Vilniaus miesto vaikai, jei yra laisvų vietų. Iš viso nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus lietuvių namuose mokosi 443 mokiniai iš 39 pasaulio šalių.

Direktorius pabrėžė, kad be pagrindinių funkcijų Vilniaus lietuvių namai taip pat įgyvendina užsienio formalaus ir neformalaus ugdymo įstaigų darbuotojų bei Lietuvos pedagogų ir švietimo įstaigų vadovų kvalifikacijos tobulinimo programas, Europos mokyklų mokytojų veiklos administravimą, lituanistinio švietimo įstaigų pedagogų, dirbančių užsienyje, veiklos koordinavimą, teikia pagalbą lietuvių kilmės studentams, grįžusiems iš užsienio studijuoti Lietuvoje, ir humanitarinę pagalbą mokiniams iš Ukrainos karo zonos.

 

Kaip teigė G. Rudzinskas, priežastys, kodėl mokiniai nori mokytis Vilniaus lietuvių namuose, yra pačios įvairiausios: tremtinių, politinių kalinių, išeivijos palikuonys, norintys gyventi Lietuvoje ir mokytis lietuvių kalba, užsienio šalių piliečiai, ketinantys studijuoti Lietuvos arba Europos Sąjungos aukštosiose mokyklose. Dažnai priežastimis tampa ir sunki ekonominė, socialinė, politinė padėtis kilmės šalyje (Venesuela, Ukraina, Rusija), pablogėjusios ekonominės sąlygos emigracijos šalyje, tėvų ketinimas kurti ir plėtoti verslą Lietuvoje bei asmeninės priežastys.

„Kyla daugybė iššūkių, dirbant su atvykusiais ar sugrįžusiais mokiniais. Dažniausiai jie visai nemoka (arba moka tik šiek tiek) lietuvių kalbos. Negana to, atvykusių mokinių adaptacija dažnai būna sunki dėl skirtingos socialinės aplinkos, pažeidžiamumo. Prie to prisideda religiniai, rasiniai, politiniai, socialiniai-kultūriniai skirtumai. Svarbia problema tampa ir tėvų nepakankamas dalyvavimas ugdymo procese bei kitos kompleksinės priežastys“, – kalbėjo mokyklos vadovas G. Rudzinskas.

 

Vilniaus lietuvių namų bendruomenės darbo sistema remiasi mokinio pažinimu. Tai reiškia, kad teikiama išsami informacija tėvams apie gimnazijos galimybes, atidžiai analizuojami pateikti mokinio dokumentai, ugdymo įstaigos vadovas ir administracija nuolatos kontaktuoja su mokinių tėvais, vyksta individualūs tėvų ir mokinių pokalbiai su psichologu, socialiniu pedagogu, vaikų slaugytoju, vyksta susipažinimas su klasės auklėtoju bendrabutyje, aiškiai nustatomas mokinių žinių lygis, teikiama nuolatinė, reikiama pagalba ir pan.

Anot G. Rudzinsko, natūralu, kad čia vykstantis mokinių ugdymo procesas skiriasi nuo kitų šalies bendrojo ugdymo mokyklų: 1–4 klasių mokiniai, nemokantys ar silpnai mokantys lietuvių kalbą, mokosi bendroje klasėje, lanksčiai parenkama ugdymo klasė pagal mokinio žinių lygį, skiriama papildoma lietuvių kalbos pamoka 1–4 klasėse ir 4 valandų lietuvių kalbos modulis iš užsienio atvykusiems mokiniams, taip pat įsteigta pedagoginės pagalbos grupė (10 val.), skiriamas mokytojo padėjėjas per lietuvių kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo pamokas, paskiriamas ir mokinys padėjėjas bei sodinama į vieną suolą su gerai besimokančiu mokiniu, veikia namų darbų klubas 2–4 klasių mokiniams (5 val.), taikoma daugybė vaizdinių ir žaidybinių mokymo metodų, užduotys individualizuojamos, vyksta darbas grupėse ir pan.

 

5–8 ir I–IV gimnazijos klasės nemokantys lietuvių kalbos mokiniai vienerius metus mokosi išlyginamojoje klasėje (išlyginamosios klasės ugdymo planas (lietuvių kalba – 22 val., matematika – 3 val., Lietuvos istorija – 2 val., užsienio kalba – 2 val. ir kūno kultūra –1 val.). Išlyginamosios klasės mokiniai skirstomi į klases pagal amžių. Planuojama ir šiose klasėse įsteigti mokytojo padėjėjo etatą. Dažnai mokiniams prireikia ir logopedo pagalbos. Po baigiamojo atsiskaitymo mokiniai keliami į bendrojo ugdymo klases (gali būti sąlyginis kėlimas).

Mokyklos vadovas pasidžiaugė, kad, nepaisant mišrios mokyklos bendruomenės ir specifinių darbo sąlygų (443 mokiniai, 334 mokiniai atvykę iš užsienio), visi abiturientai sėkmingai baigia gimnaziją, o egzaminus laiko bendra tvarka, ugdymo kokybės rodiklis – 47 proc. Be to, nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo 2, 4, 6 ir 8 klasėse rezultatai aukštesni nei šalies vidurkis.

Praktinis patyrimas – pamoka!

 

Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Dambrauskienė vedė pamoką išlyginamojoje vyresniųjų mokinių klasėje, kurioje mokosi 16 mokinių iš Rusijos, Kazachstano, Jungtinės Karalystės, Kolumbijos ir Singapūro. Vos keletą savaičių lietuvių kalbos besimokantys mokiniai, remdamiesi įgytomis žiniomis ir atlikdami praktines bei kūrybines užduotis, mokėsi prisistatyti ir pristatyti kitus asmenis. Naudoti metodai: pokalbis, dialogas, darbas porose, individualus ir savarankiškas darbas. Pamokoje išsiskyrė užsienio kalbos mokymui būdingos dalys: kalbėjimas, rašymas, skaitymas ir klausymas. Mokiniai buvo nuolat vertinami ir skatinami žodžiu, o pamokai pasibaigus, paprašyti įsivertinti.

Per visą pamoką buvo nesunku pajusti draugišką mokytojos ir mokinių santykį. Nepaisant to, kad pamoka buvo stebima nepažįstamųjų, mokiniai jautėsi užtikrinti, drąsūs, be baimės bendravo, iškilus klausimų, nedvejodami juos uždavė. Paklausus mokytojos, kaip ji geba sukurti tokią pamokos atmosferą, ši teigė, kad mokiniai yra be galo motyvuoti, turi didžiulį norą kaip galima greičiau susikalbėti lietuvių kalba. Motyvacija ir yra esminis jų smalsumo, įsitraukimo į pamokos veiklas, drąsos variklis. Taip pat mokytoja Aušra pabrėžė tai, kad ji su mokiniais ir pati besistengianti palaikyti draugišką, artimą ryšį – taip jai paprasčiau bendrauti, prieiti, pastebėti iškylančius sunkumus. „Žinoma, viskas paprasčiau įgyvendinama tokioje klasėje kaip ši, kur visi mokiniai yra itin panašaus kalbinio lygio, kur visų siekis yra bendras. Daug sudėtingiau yra bendrojo ugdymo mokykloje, kur mokosi tik vienas kitas kitatautis arba sugrįžęs mokinys, kur užduotis tenka stipriai individualizuoti, skirti daugiau papildomo dėmesio“, – pastebėjo ji.

„Iš užsienio atvykusių mokinių lietuvių kalbos gebėjimų atskirties įveikimo motyvacija“

Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė 

Esu čia, nes man be galo svarbu, kokia lietuvių kalba bus toliau, kaip ją plėtosime. Ir dar esu čia, nes manau, kad visi esame vienos bendruomenės nariai ir norime, jog kalba stiprėtų, būtų gyva, naudinga ir vertinga, todėl privalome stiprinti savo bendraminčių ratą, t. y. tų, kurie kalba lietuviškai.

Globalizacijos procesai yra susiję su migracija ir etnine visuomenės įvairove. Beveik kiekvienoje klasėje esama mokinių, grįžusių ar atvykusių iš kitų šalių, kurių valstybinės kalbos gebėjimai yra silpnesni / silpni arba jų visai nėra. Keliamas klausimas, koks kalbos mokėjimo atskirties įveikimo modelis turėtų atsirasti mūsų švietimo sistemoje tam, kad kuo geriau ir greičiau būtų įveikiama kalbinė mokinių, atvykusių ar grįžusių iš užsienio, atskirtis?.. Mano galva, šį klausimą spręsti turėtų valstybė, politika ir vykdomoji valdžia drauge su mokykla ir šeima. Esu visiškai įsitikinusi, kad šeima, kuri atvyksta į Lietuvą ar atsiunčia čia savo vaikus, yra itin svarbus segmentas. Ir čia ne tik mano nuomonė, mokslininkai, tyrėjai, kuriantys jaunų žmonių integracijos modelius, visada pažymi šeimos svarbą. Jeigu šeima integracijos procese nedalyvauja, tada reikia suprasti, kad mokiniui prireiks daugiau pagalbos.

 

Ką žmogui reiškia kalba? Kalba – žmogui duotas stebuklas, kuris leidžia perteikti savo mintis ir jausmus, gauti informaciją, kurti. Nacionalinė kalba saugo žmogaus ir tautos istorinę, psichologinę, bendruomeninę atmintį ir savyje turi galingos kūrybinės galios. Vienas žymiausių XIX a. kalbininkų ir filosofų Wilhelmas Humboldtas pavadino kalbą „likimo dovana“. Kalba yra kiekvieno iš mūsų saviraiškos priemonė ir pats tiesiausias ryšys su nacionaline kultūra bei socialine, pilietine, politine bendruomene.

Moralinis lietuvių tautos autoritetas Justinas Marcinkevičius nenuėjo Žano Polio Sartro siūlytu keliu – rašyti kuria nors didžiąja pasaulio kalba ir greičiau, lengviau teikti savo patirtį pasauliui, pelnyti jo šlovę. Poetas pareiškė: „Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo.“

XX a. atsirado sąvoka „kalbos ekologija“, reiškianti, kad kiekviena (net pati mažiausia) pasaulio kalba turi būti puoselėjama, jos raidai turi būti sudaroma palanki aplinka. Palankios kalbos raidai aplinkos vienas svarbiausių segmentų – tai prielaidų sukūrimas, kad atsirastų motyvacija, sąlygos ir priemonės mokytis kalbos (Einar Haugen „The Ecology of Language“).

 

Motyvaciją mokytis kalbos turėtų skatinti visuomenė, šeima ir pats mokinys. Be galo svarbios yra ir sąlygos: kalbinė aplinka, kompetencija ir palanki socialinė terpė. Tam, savaime suprantama, reikalingos ir priemonės. Jos gali būti: tradicinės bendrosios, modernios, inovatyvios.

Daug skaičiau apie tai, kaip susijęs kalbos mokymas, jo sėkmė, veiksmingumas, – visi be išimties tyrinėtojai svarbiausiu veiksniu įvardija motyvaciją. Žmogus pats turi žinoti, sąmoningai suvokti, kodėl jis mokosi kalbos. Kitas dalykas, kuris susijęs su kalbos išmokimu, yra tiesiogiai susijęs su mokinių tapatybe. Jeigu kalbame apie žmogaus vidinę tapatybę, tada žmogus kelia klausimus: kas aš esu tarp kitų, ko siekiu išorinėje aplinkoje (sociume), ką gebu sukurti?.. Jeigu kalbame apie žmogaus išorinę tapatybę, tada yra keliami klausimai: kur aš gyvenu, kokios mano šeimos vertybės, kokiai tautybei (tautybėms) jaučiuosi priklausąs?..

 

Tapatybė(s) visada susijusi su kalba. Kai aš klausiu savęs, kas esu tarp kitų, man reikia komunikacinio kalbinio įrankio, šnekamosios kalbos. Kai esu konkrečioje klasėje, su konkrečiais vaikais, man reikia šnekamosios kalbos, kuria kalba mano aplinka. Jeigu klausiu, ko aš siekiu sociume, man reikia didesnių kalbinių gebėjimų, t. y. raštingumo. Priešingu atveju, negausiu norimo rezultato. Jeigu keliu klausimą, ką noriu sukurti, tada man reikia žinių apie kalbos kūrybiškumą, žaidybiškumą.

Kai kalbame apie išorinę tapatybę, turime suvokti, kad ji taip pat susijusi su kalba – tik netiesiogiai. Kalbėdami apie mokinį, besimokantį lietuviškoje mokykloje, bet atvykusį į Lietuvą iš užsienio, turime galvoje jo tapatybę, kaip žmogaus, kaip tautos atstovo, jo kultūros sampratą jau lietuvių kalba. Be galo svarbus faktorius čia, kiek lietuvių kalba girdima gyvenamojoje aplinkoje. Ar vaikas turi galimybių kalbėti lietuviškai ne tik mokykloje, bet ir su šeima ar draugais. Be abejo, svarbią vietą užima mokykla ir neformalusis švietimas. Suprantama, kad kalbos raidą veikia ir visa visuomenė. Lietuvių kalba svarbi ir virtualiame pasaulyje, tai turi be galo daug reikšmės, kiek vaikas reiškiasi ir geba tai daryti lietuvių kalba.

Visi į Lietuvą mokytis atvykę žmonės yra be galo individualizuoti. Mes juos turėtume įvertinti ir išsiaiškinti kalbinės atskirties lygį. Bet tai nėra vien tik žinių patikrinimas – tai šnekamoji kalba, raštingumo įgūdžiai, turimos žinios apie kalbą (lingvistinio mąstymo lygis), pilietiškumo / valstybingumo samprata, šeimos bei artimiausios aplinkos kalbinė ir vertybinė situacija, asmeninė kalbinė tapatybė.

 

Kaip padėtų mokinio kalbinės atskirties lygio indeksas? Kiekvieno atvykusio ar sugrįžusio mokinio atvejis yra unikalus. Pateikti parametrai gali būti naudojami kaip mokinio kalbinės atskirties lygio indeksas. Pagalbos įveikti atskirtį veiksmingumas mokiniui galėtų būti pamatuotas atsižvelgiant į jo kalbinės atskirties lygį. Taigi, integravimo, kalbinės atskirties sumažinimo būdai yra skirtingi pagal kiekvieną individualų atvejį. Aišku viena – visais atvejais mokiniu rūpintis turi trys institucijos: valstybė, šeima, mokykla.

Dar vienas faktorius – tai paties mokinio sąmoningumo pasitelkimas. Dabartinė pedagogika, mano manymu, yra paremta tuo, kas svarbu vaikui, tiksliau, kas konkrečiam žmogui yra svarbu ir koks jo asmeninis santykis su mokytoju.

Mokiniui galima pasiūlyti tarsi trisluoksnį motyvacijos pyragą: 1-asis sluoksnis – tai socializacija, bendravimas, saviraiška, 2-asis – sėkmingos karjeros garantas, 3-iasis – kūrybiškumo ir išskirtinumo šaltinis. Reikia suprasti vieną: kad ir kokią kalbą mokėtume, išmokę dar vieną – tampame stipresni.

 

Kaip motyvuoti vaikus? Manyčiau, kad be galo svarbu remtis technologijomis. Pasiūla plati, galima naudotis įvairiomis skaitymo mokymo programomis ir pan. Pavyzdžiui, viena iš galimybių galėtų būti www.teleeksperimentas.lt. Dar vienas būdas, kaip motyvuoti jaunus žmones, – tai naudotis jaunimo medijomis. Pavyzdžiui, sekti instagrame Lilę Miquelą (kuri tėra vaizdas, uždirbantis milijonus). Žinoma, dabar galima iš vaikų išgirsti, kad bendraujant internete kalbos beveik nereikia, nes susikalbama vaizdais. Ir iš dalies jie teisūs – kalba sumišusi su vaizdais. Tad kaip yra: kalbos vaidmuo išaugo ar susilpnėjo? Aš sakau, kad išaugo. Suvokdami vaizdus, juos vis tiek išverčiame į kalbą. Tai ir yra mūsų stiprybė.

Raginčiau naudoti daugiakultūrius pavyzdžius. Bet kuri kalba kaip kempinė susiurbia iš savo unikalios ir vienintelės istorijos visas idėjas, kurių daugiau niekur nėra. Dabar egzistuoja kūrybos visuomenė ir mes gyvename ne iš fabrikų, o iš idėjų. Pavyzdžiui, kas yra kibinas? Turbūt daugelis atsakytų – pyragėlis su mėsa. Bet jeigu apibrėžtume platesnį kontekstą (ką reiškia pavadinimas, kodėl jis kilęs iš Trakų, kaip atsirado, kas yra karaimai?), kalbėdami apie kibiną, galėtume papasakoti Vytauto Didžiojo istoriją. Po kalba slypi istorija, kultūra, etnokultūra ir daugybė kitų semantikos dalykų. Kai vaikai visa tai ima perprasti, jiems tai tampa įdomu ir sava.

 

Taigi, manyčiau, kad kalbinės atskirties įveikimo modelio apmatai galėtų būti: kalbinės atskirties lygio nustatymo ir individualizuoto įveikimo priemonės (indekso sukūrimas ir taikymas valstybės mastu, individualizuota ir lanksti kalbinės atskirties mažinimo sistema, specializuota metodinė pagalba), darnus valstybės, mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas (šeimų įtraukimas, mokyklų gerosios patirties sklaida, tikslinės valstybės investicijos), šiuolaikinės patrauklios priemonės ir metodai (skaitmeninių priemonių anotuotas sąvadas, inovatyvūs mokymo metodai, technologijų panaudojimas), trinarė motyvacijos sistema (šnekamosios kalbos mokymosi aplinkos kūrimas, mentorystė, karjeros, lyderystės, tobulėjimo ir kalbos ryšio reprezentacija, asmeninio sprendimo dėl kalbos mokėjimo korekcija).

Socialinių emocinių kompetencijų stiprinimas migracijos ir integracijos procesuose

 

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos psichologė ekspertė Žydrė Arlauskaitė pastebėjo, kad anksčiau sėkmingai dirbančia buvo laikoma ta mokykla, kuri savo mokiniams suteikdavo skaitymo, rašymo, matematikos ir gamtos mokslų žinių. Be abejo, jos skatino ir gerą istorijos, literatūros, menų, užsienio kalbų išmanymą, tačiau šiuolaikinė mokykla kelia sau kur kas aukštesnius tikslus. Suaugusieji turi vieną svarbų darbą – ugdyti vaikus, suteikti jiems išsilavinimą ir gebėjimus, kad šie galėtų sėkmingai gyventi ir mokytis.

„Socialinių emocinių įgūdžių ugdymas – tai procesas, per kurį vaikai ir suaugusieji ugdo / plėtoja pagrindinius socialinius emocinius įgūdžius, žinias ir nuostatas, siejamas su tokiomis sritimis kaip: savęs suvokimas, atsakingas sprendimų priėmimas, pozityvūs tarpusavio santykiai, socialinis sąmoningumas, savęs valdymas. Paprastai vaikai elgiasi nesocialiai, nes neturi pavyzdžio, praktikos. Kartais norimam elgesiui pasireikšti trukdo emocijų raiška, neteisingai suvokiama situacija, neadekvati nuostata apie agresyvumą“, – kalbėjo Ž. Arlauskaitė ir pabrėžė, kad vaikai, turintys stiprius socialinius emocinius įgūdžius, kuria sėkmingesnius tarpusavio santykius, labiau įsitraukia į mokymąsi, būna labiau motyvuoti mokytis. Negana to, dažnai jie geriau elgiasi, geba atpažinti ir spręsti problemas, atlikti jiems skirtas užduotis ir gauna geresnius įvertinimus.

 

***

E. Bagdanavičienė pastebėjo, kad, nors mokyklų galimybės skiriasi ir ne visos gali turėti mokytojų padėjėjus, ne visose visu etatu dirba psichologai ir ne visur yra tikslinga steigti išlyginamąsias klases, nes mokosi vos keli sugrįžę mokiniai, tačiau visos be išimties mokyklos gali ir turi pirmiausia atsižvelgti į vaiką, kurti su juo žmogiškąjį santykį. Jau šiais metais lituanistams į pagalbą atveriamas „Lituanistų avilys“. Jis veikė ir anksčiau, bet šių metų naujovė ta, kad visus norinčius metodiniais klausimais konsultuos vienas lektorius – mokytoja Vilija Dailidienė. E. Bagdanavičienė ragino pasinaudoti siūloma paslauga.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.