Kai meška verčiasi ant kito šono…
Lietuvių tautosakoje gausu pasakojimų, legendų, istorijų ir tradicijų. Beveik kiekvienas medis, gėlė, akmuo ar paukštukas yra apipinti sakmėmis, apdainuoti dainomis… Kiekvienas pasirodęs saulės spindulys ar sužibusi žvaigždė danguje senovės lietuvių neliko nepastebėta. Taip stebėdami dienas, savaites, mėnesius ar net metus mūsų protėviai sudarė stebuklų ir paslapčių pilną gamtos kalendorių. O kai kurioms dienoms jie skyrė ypatingą reikšmę. Viena iš tokių – sausio 25-oji, Viduržiemis, kitur vadinamas Pusiaužiemio švente.
Baigiantis pirmajam metų mėnesiui senieji mūsų žvaigždininkai pastebėjo, kad saulė pradeda šviesti jau nebe žiemiškais, o šildančiais spinduliais. Ji vis aukščiau kopia dangaus skliautu, o „<…> dienelė pailgėja per ėriuko pėdelį“. Diena nuo saulėgrįžos jau pailgėjo viena valanda ir devyniomis minutėmis.
Pusiaužiemis – tai senovės lietuvių kalendoriaus taškas, reiškiantis gamtos virsmą į naują būseną. Šis gamtos virsmas paslaptingas, neįžiūrimas plika akimi. Gal kam ir atrodo, kad po žiemos saulėgrįžos praėjus mėnesiui jau ir pavasaris netruks ateiti, tačiau tai apgaulingas jausmas, o Pusiaužiemio šventė tai primena. Šią dieną galima sulaukti daug gamtos netikėtumų: ir šiltesnių saulės spindulių, ir stipraus vėjo gūsių, ir pūga gali savo išdaigų prikrėsti, būtina akylai stebėti, kas aplink vyksta, ir bandyti aiškintis gamtos stebuklingas paslaptis. Sakoma, kad šią dieną iš žiemos miego atsibunda meška, barsukas, ežys ir apsiverčia ant kito šono, o gyvatės, kirmėlės, žalčiai atgyja ir šliaužia į namus sandėliukuose, kamaraitėse ar podėliuose žiemai paruoštų maisto atsargų ragauti.
Štai su tokiomis nuotaikomis Vilniaus lopšelio-darželio „Spragtukas“ priešmokyklinės „Drugelių“ grupės vaikai ir sugalvojo paminėti ypatingą Pusiaužiemio dieną. Klausydami senovės lietuvių pasakojimų apie šią dieną, vaikai sukūrė Pusiaužiemio plakatą, kurį prikabino prie grupės durų, kad visi pro jas einantys žinotų, kokia ypatinga ši diena. Kalbėdami apie šios dienos tradicijas vaikai išsiaiškino, kad senovėje lietuviai eidavo į savo kamaraites, podėlius žiemai skirtų maisto atsargų išteklių patikrinti: žiūrėdavo, kiek liko bulvių, miltų, lašinių. Kadangi šiuolaikiniuose namuose jau niekas maisto atsargų žiemai nekaupia, tai buvo sumanyta atsinešti močiutės virtos uogienės. Vaikai šią dieną ir pavadino Uogienės diena. „Te meška čiulpia savo leteną, o mes laižysime uogienę“, – kalbėjo priešmokyklinukai. Priskanavę uogienės vaikai išbėgo į kiemą. Juk šią dieną medžių kamienuose kirminai atsibunda, juos geniai ir išgirsta. Oi, kaip stuksena genys ieškodamas sau maisto!.. Smalsiausieji neatsispyrė pagundai – patys norėjo medžio kamiene atsibudusius kirminus išgirsti. Kantriausiems, atrodo, pavyko: „Ša… Kažką girdžiu… Tikrai girdžiu“, – priglaudę ausį prie kamieno šnibždėjo. Nusprendę, kad paukščiai, turintys stiprius, galingus snapus, jau nebadaus, vaikai lesyklėlėje pabėrė trupinių mažiausiems paukšteliams, kurių snapeliai maži ir ne tokie stiprūs – zylutėms ir žvirbliams. O kiek juoko būta, kai vaikai sužinojo, kad ši diena dar turi ir Kirminų dienos vardą!..
Kalbėdami apie Pusiaužiemio dienos gamtos stebuklus vaikai atvertė dar vieną nežinomą lietuviškos gamtos pažinimo puslapį – senieji lietuvių žvaigždininkai, po žiemos saulėgrįžos įdėmiai stebėję vakaro dangų, galėjo laukti dienos, kada nusileidus saulei ir išryškėjus žvaigždėms pasirodys paskui saulę už vakarų horizonto svyrantis Dangiškojo žirgo žvaigždynas (Vandenis) su jame spindinčiu jauno mėnulio pjautuvu. Tad nieko nelaukę kitą dieną grupės „Drugeliai“ priešmokyklinukai nuvyko į Vilniaus planetariumą pasiklausyti „Dangaus pasakojimų“. Kaip buvo smagu iš lektorės išgirsti apie Dangiškojo žirgo žvaigždyną, kurį ne visiems lemta pamatyti. Ir kiek klausimų uždavė paslaptingai žybsinčios žvaigždės…
Vaikai negali užaugti be pasakų, legendų ir žaidimų. Pusiaužiemio diena – puiki proga atskleisti mažiesiems turtingą, kupiną stebuklų ir paslapčių mūsų senovės lietuvių pasaulį. Šis pažinimas kaip tik ir leidžia brandinti pilietines, patriotines nuostatas bei gebėjimus. Tautiškumas įgyjamas per tautinę kultūrą. Kuo aktyviau vaikas dalyvauja veikloje, susijusioje su šalies istorija ir jos tradicijų pažinimu, tuo labiau jis tobulėja ir mokosi tautiškumo. Tai nėra imanentinis dalykas, kurį jau turime savyje tik ką išvydę pasaulį. Tautiškumas auga drauge su mažuoju piliečiu, yra ugdomas. Vykstant tokiam ugdymo(si) procesui vaikui suteikiama galimybė suvokti save ir kitus, esančius šalia. Per savo santykį su kitais suvokiamas ir asmens santykis su šalies istorija, jos praeitimi, tradicijų svarba ir siekiu tas tradicijas išsaugoti bei puoselėti. Ši nuostata reiškia būtinybę pabrėžti kiekvieno žmogaus valios laisvę ir asmeninę atsakomybę už savo keliamų tikslų ir pasirinktų priemonių visumą.
Vaiko ugdymo(si) procese labai svarbi ir praktinė veikla, asmeninė patirtis, individualūs atradimai, kurie padeda būti sėkmingam kiekvieną dieną. Tautiškumo ugdymą ikimokyklinėje įstaigoje geriausiai atspindi kalendorinių senovės lietuvių švenčių paminėjimas ir šventimas. Šiuo atveju – kalendorinė senovės lietuvių šventė – Pusiaužiemis. Šios dienos įvairūs gamtos simboliai ir ženklai atrakina vaikui duris į nuostabų lietuvių istorijos pasaulį. Čia atsiskleidžia mūsų liaudies istorijos paslaptis, senovės išminčių gebėjimas paaiškinti gamtos reiškinius ir jų kaitą. Vaikai gali pamatyti, išgirsti, pajusti jų grožį. Esant bendroje veikloje stipriau juntamas idėjos, minties stiprumas. Atsiranda bendrystės jausmas, siekis veikti kartu, padėti šalia esančiam draugui.
Sveikiname visus lietuviškojo Pusiaužiemio proga. Žiema šiais metais nepašykštėjo daug balto ir puraus sniego. Optimistai džiaugiasi žiemiškais malonumais – su rogutėmis nuo kalniuko ir senių besmegenių paradais. Pesimistai niurzga apie žiemos atneštus rūpesčius – aukštas sniego pusnis… Tačiau kaip džiugu žinoti, kad visa tai pavirs čiurlenančiais upeliais, kuriuos išgarins šilta pavasario saulė.
Pradėję Naujuosius metus pagal šiuolaikinį saulės ritmu pagristą kalendorių neužmirškime, kad mūsų protėviai didelę reikšmę skyrė mėnuliui, kurio vis pasikartojančiam pasikeitimui buvo priskiriama ypatinga galia – veikti visus gamtos reiškinius Žemėje. Tad tegul užgimęs šių metų Pusiaužiemio „Dievo kumeliukas“ atneša į visų mūsų namus ne tik naują laiką, bet ir naujas galias, naujus gyvybės ir laimės išteklius, naujo, geresnio gyvenimo pradžią. Lengvos ir džiaugsmingos, be didelių rūpesčių antros žiemužės pusės mes visiems ir linkime.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.