Kai darbas tampa hobiu…

Loreta Šernienė
,
mokytoja

Sveikinimai šventės proga, mielieji!

Sveikų, įdomių, pilnų ieškojimų ir atradimų, pasitikėjimo ir pasididžiavimo savimi metų! Simboliška, kad profesinės šventės proga noriu su jumis pasidalyti savo mintimis apie mūsų prasmingą ir tautai svarbų darbą. Mes, mokytojai, pirmieji pamatome, formuojame, išleidžiame į gyvenimą ne tik tuos, kurie mus myli ir vertina, bet ir tuos, kurie mus kritikuoja. Be abejo, ir tuos, apie kuriuos skaitome spaudoje, kuriuos matome televizorių ekranuose, kurie garsina mūsų miestus šalyje, o Lietuvos vardą užsienyje.

 

Niekada nesigailėjau, kad tapau mokytoja. Visada didžiavausi ir didžiuojuosi savo profesija. Todėl skaudu, kai paskutiniu metu nuolat skaitome ir girdime lavinas purvo, pilamo į švietimo darbuotojų daržą. Ypač skaudu ir gėda, kad tuo purvu drabstomės ir mes – mokytojai bei mokyklų vadovai. Iš kur tokia nepagarba ir nepasitikėjimas vieni kitais? Juk mums netinka taisyklė „apjuodink kitą, kad pats baltesnis būtum“… Dažnai kalbame apie mokytojo prestižo kėlimą. O kas jį pakels, jei ne mes?!

Žiniasklaidoje nuolat girdime kvietimą kariauti. O gal pradėkime dirbti kitaip? Kad prisiminčiau ir pasitikrinčiau, pasikartojau žodžio DARBAS reikšmę – tai fizinė ar protinė veikla, duodanti tam tikrus REZULTATUS. Tad ir eikime į darbą dirbti, o ne kariauti. Juk turime pasiekti rezultatą!

 

„Lyderių laikas 3“ projektas suteikė laimės pabuvoti stažuotėje Suomijoje ir Estijoje. Tai – puikios patirties ir nuostabių emocijų kupina savaitė. Per ją mačiau ne tik begalę besišypsančių, drausmingų ir mandagių vaikų, bet ir laimingus, noriai bendraujančius bei besidalijančius savo patirtimi žmones: mokytojus, mokyklų vadovus, įvairių švietimo institucijų atstovus. Buvo įdomu sužinoti, ko reikalaujama iš mokytojo Suomijoje. Atsakymas trumpas – NORĖTI mokyti. Visi kalbinti mokiniai patvirtino, kad jų mokytojai tokie ir yra: „Visi mokytojai mums padeda.“ Kviečiu susimąstyti, ar apie mus taip pasakytų mūsų mokiniai?

 

Ne kartą per tą savaitę džiaugiausi, kad ir mes turime daug nė kiek ne prastesnių mokytojų, kad mūsų taikomi ugdymo metodai tikrai šiuolaikiški. Aišku, mokomųjų priemonių gausa kai kam kėlė pavydą. Bet labai gražiai nuskambėjo mokyklos, kurioje lankėmės, direktoriaus pasakymas: „Informacinės technologijos – tik įrankis, bet tai nėra uodega, kuri judina šunį. Uodegą judinti šuo turi pats.“ Mokytojas turi laisvą pasirinkimą, kaip dirbti, siekiant įgyvendinti programoje iškeltus tikslus. Kiekvienas dirba jam priimtinais būdais, bet siekia susitarto rezultato. O atsakomybę už rezultatą prisiima abu.

 

Atsakomybės prisiėmimas padeda spręsti ir kitas problemas, pavyzdžiui, lankomumo. Stebėjausi, kad net priemiesčio mokyklos neturi mokyklinių autobusiukų. Atvežti vaiką laiku į mokyklą – tėvų prievolė. Todėl ypač populiari transporto priemonė – dviratis, kuriuo mokiniai atvyksta į mokyklas. Kita mūsų mokyklose plačiai aptarinėjama problema – naudojimasis mobiliaisiais telefonais per pamokas. Suomijos mokyklose, jei telefonas nebus reikalingas ugdymo procese, jis turi būti prieš pamoką įdėtas į tam skirtą kiekviename kabinete esančią dėžutę.

 

Ir dar daug gerųjų patirčių, kuriomis su mumis dalijosi kolegos. Bet visas tas patirtis sieja bendras siekis, kad mokykloje vaikas būtų fiziškai sveikas, laimingas ir darytų individualią pažangą. Ne tik mokytųsi, bet ir išmoktų. Taip atsiranda kūrybiškumas, ugdymas remiasi dialogo kultūra – buvimu ir darymu kartu. Ilgoji pertrauka – ir ją kartu su mokiniais mokytojai leidžia lauke, o ne mokykloje.

 

Laisvė ir atsakomybė. Vedant mokyklą į aukštesnės kokybės ir šiuolaikiškesnį mokymąsi susikerta mūsų senosios patirtys su naujovėmis, kurios kartais nėra visiškai aiškios. Natūralu, kad tada mintyse, planuose, veiksmuose kyla chaosas, betvarkė. Svarbu, kad ta betvarkė neužtruktų ir per ilgai neužsibūtų. Juk mes nuolat pasiekiame mažų pergalių, kurios galėtų tapti varomąja jėga pokyčiams įgyvendinti, kurios neleistų sustoti. Įsiminiau vieno Suomijos mokyklos vadovo atsakymą į mūsų klausimą „Kaip pamatuoti, ar mokykla yra gera?“. Jis atsakė: „Jei mokinys mokykloje yra laimingas, ši mokykla yra šalia rojaus.“

 

Tikėjimas, kad einame teisingu keliu, dar labiau sustiprėjo. Manau, baubu piešiamas etatinio darbo apmokėjimo įdiegimas yra teisingas ir reikalingas žingsnis. Tuo nuo pat pirmos dienos tikėjau, o dabar matau rezultatus. Turime geriau, nei turėjome.

Ateikime į darbą dirbti, o ne kariauti! Kas dirba, tas neturi laiko kariauti. Matykime gėrį, skleiskime aplink save pozityvią nuotaiką! Ir visi geri pokyčiai vyks greičiau ir ne taip skausmingai. Juk teigiamų pokyčių nori visi, o keistis?.. Neišradinėkime dviračio, prisitaikykime sau geras kitų patirtis.

Sveikinimai šventės proga, mielieji! Džiaukimės ir mumis džiaugsis! Didžiuokimės ir mumis didžiuosis. Kai darbas taps hobiu, įvyks… STEBUKLAS!

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.