Kai atsistoji su vaiku…

Kai atsistoju su vaiku, ir vienas į kitą žiūrime, –

Jo žvilgsnyje save matau – svajonių laivą baltom burėmis…

Esu kurianti pedagogė. Dirbu Vilniaus savivaldybės Grigiškių lopšelyje-darželyje „Lokiuko giraitė“, pastaruosius dvejus metus – priešmokyklinio ugdymo grupėje. Šias mintis skiriu Vaikų gynimo dienai.

Dviejų su puse mėnesio nuotolinio darbo patirtis patvirtino, jog tai, kaip dirbame – nuotoliniu ar kontaktiniu būdu – esmės nekeičia. Vaiko poreikiai išlieka tie patys ir mūsų misija – ta pati. Keičiasi tik būdas.

Suprantama, jog vaikas – tėvams – brangiausia vertybė. Matydami, jog ugdantis pedagogas tai suvokia, tėvai lengviau atsidūsta, o tada noriai bendrauja ir bendradarbiauja. Sėkmingą šeimos ir pedagogo bendravimo ir bendradarbiavimo pradžią lemia palankūs ir šilti žvilgsniai, natūraliai atsirandantis bei puoselėjamas suvokimas, jog „mums svarbūs tie patys dalykai: mums rūpi, kad vaikui sektųsi augti, stiprėti, mokytis ir išmokti tai, ko reikės mokykloje ir gyvenime“.

Savitarpio supratimas audžiamas kasdien – išmanymo, bendro rūpesčio ir emocinėmis gijomis. Pasikliovimas ir pagarba – užgyvenamos vertybės. Jas augina ir stiprina abipusis dalyvavimas ir suinteresuotumas.

Pabandysiu įvardyti kitas sėkmingo bendradarbiavimo prielaidas: sąmoningumas, pareigingumas ir atsakomybė, jų vedlys – sąmoningumas.

Sąmoningas žmogus kiekvienoje pozicijoje suvokia asmeninę atsakomybę. Vaikui reikia pagalbos, palaikymo, pripažinimo; vaikui reikia tinkamų ugdymo(si) priemonių, tinkamos aprangos; vaikui reikia tvarkingos, saugios ir ugdymui(si) pritaikytos aplinkos. Tada Sąmoningumas signalizuoja Pareigai kaip tai įgyvendinti, t. y. tenkinti saugos, pažinimo, socialinius, kultūrinius, komunikacijos bei meninius saviraiškos ir kūrybingumo poreikius.

Už visą šio komplekso veiksmingumą atsako ne vienas žmogus – ne vien šeima ir ne vien pedagogai. Svarbu, jog Vaiko poreikių suvokimo, išsiaiškinimo ir kokybiško tenkinimo grandinėje dalyvautų ir kiti ta pačia Atsakomybe ženklinami faktoriai, darantys tiesioginę įtaką tinkamai namų ir įstaigos patalpų būklei, gyvenimo ir darbo gerovei (baldai, indai, žaislai, knygos, reikalingi daiktai, ugdančiai ir pamokančiai veikiančios priemonės, komunikavimo įrankiai).

Atsakomybės žvilgsnis siekia individualiuosius vaiko poreikius, jų atpažinimą, o atsižvelgiant į tai – resursų paskirstymą. Iš bendruomeniškumu vadinamų resursų, semiamasi mokėjimo atsižvelgti, derinti veiksmus ir interesus, mokėjimo suprasti, jog ne viskas gaunama iš karto. Tas, kuriam nelieka, laukia ir supranta, tiki, kad juo irgi rūpinamasi. Bendruomeniškumas išmoko pastebėti silpnesnį, jautresnį, pažeidžiamesnį. Bendruomeniškumas moko prisitaikyti, ir ne visuomet prie daugumos, nes neretai stipresnieji gali laukti, kol poreikį patenkins neišgalintis laukti, galbūt labiau pavargęs, galbūt pažeistas.

Bendruomeniškumas išmoko atpažinti, kas iš tiesų yra nesavanaudis ir geras, o kas naudojasi kitų kantrybe ir gerumu. Bendruomeniškumas natūraliuoju būdu iškelia ir parodo silpnybes ir stiprybes. Bendruomenė išmoko atleisti, jei jos vertybių sąraše ši vertybė – svarbi.

Lygiai taip pat galima kita išeitis – pasitraukimo iš bendruomenės, kurioje individuali savirealizacija nelaikoma vertybe.

Bendradarbiaujant su vaiko šeima sunkumai neslepiami – jie įvardijami ir aptariami, pripažįstami. Ieškomos tinkamiausios išeitys. Sutarimas, jog nuolat ieškome Vaiko sveikatos, gerovės, ugdymuisi optimaliai tinkamiausių išeičių – viena iš svarbiausių sėkmingo bendradarbiavimo sąlygų. Kai nėra sutarimo ir noro jo siekti, bendravimas ir bendradarbiavimas – neįmanomi. Tai reiškia, jog verta keisti sąveikos dalyvių sudėtį.

Vaikui – būtinos palankios ugdymosi sąlygos, o socialinė aplinka – viena iš jų. Vadovavimas socialiniams santykiams ir bendradarbiavimui, išmanymas, kas su kuo dera, o kas nedera, lemia bendrystės kokybę. Taiki atmosfera padeda priimti reikalingus sprendimus, organizuoti vaikų veiklą bei individualų darbą su konkrečiu vaiku.

Grįžtamasis ryšys natūraliai reguliuoja ir padeda suprasti, kas pasiseka, o ką verta keisti ar elgtis kitaip. Nuoširdus, mandagus ir kultūringas bendravimas – būdas, kurio pokyčiai gerąja kryptimi – vyksta natūraliai. Nuoširdžiu ryšiu – išvengiama melagysčių, išsiaiškinama, kaip tą patį reiškinį suprato ar supranta viena ir kita pusės – mokytojai ir tėvai.

Sunkumų kelyje susiduriama su reiškiniu, kuomet viena pusė – sąmoningesnė ir kompetetingesnė, o kita, nors ir mažiau suprantanti, tačiau siekianti diktuoti, nurodinėti. Šis reiškinys gali tapti akligatviu, jei sąmoningesnioji pusė neišgali paaiškinti mažiau suprantančiojo kalba.

Šiuo atveju gali padėti Priežiūros sistema, kuriai besąlygiškai paklūsta žemesnio sąmoningumo atstovai.

Bendražmogiška meilė vaikams, rūpestingumas ir nuoširdumas – šiuos dalykus įžvelgiame ir jaučiame. Tai pozicija, kai įmanoma susikalbėti visiems sveiko proto ir sveikų emocijų žmonėms. Tikėjimas šia nuostata ir veikimas tokiu principu – dar viena jungtis ir palanki sąlyga. Protingi žmonės geba kalbėtis ir paaiškinti situacijas – labai paprastai ir prieinamai. Dirbdami su įvairių socialinių ir kultūrinių sluoksnių tėvais tai suvokiame ir praktikuojame.

Charizma (dievo dovana), išmanymas ir autoriteto galia – šis kompleksas įžiebia ir įgalina žalią gyvenimo ir veiklos šviesoforo šviesą. Juk sutinkame nemažai saulėtų, šviesių, protingų, kūrybingų ir darbščių žmonių, kuriuos vadiname savo švyturiais ir autoritetais. Jų padedami atsigauname, sustiprėjame, daugiau suprantame, vos atsidūrę jų emociniame ir informaciniame lauke. Matome ir žinome, jog daug tokių žmonių yra ne tik tarp mokytojų, bet ir šeimose. Jungdamiesi į tikslingo veiksmingumo branduolius ir komandas (beje, dažnai nefiksuojamas ir neįvardijamas), kylame Pažangos laiptais aukštyn, o drauge vedamės einančius ta pačia kryptimi (gali būti, jog nebūdami šalia, iš tiesų esame ir einame greta).

Realios situacijos suvokimas: savaiminė pagalba vyksta natūraliai, nuolatos – tai gyvenimo mokyklos esmė. Šalia mokinio atsiranda tinkamas mokytojas, specialistai, o padėtis keičiasi į gerąją pusę. Įvardijant sąveikos reiškinius, kartais pristingama žodžių, tada pažangos įrodymais tampa pokyčiai. Vaikas staiga išlaisvėja, ima pasitikėti savimi, nekalbantis ima kalbėtis, o nerimas ištirpsta, nes tampa geros savijautos dalimi. Visa tai vyksta nuolatos. Pasikeitimus lemia ne tik pašalinis poveikis, bet ir vidinis progresas. Neretai matome, kaip vakar sutrikęs ir nuliūdęs žmogus, šiandien palaiko ir padrąsina silpnesnįjį. Tokia prasminio ugdymo(si) sėkmė ir esmė.

Tiesa ir tai, jog neretai pasitarnaujame net to nesuvokdami ir nesureikšmindami, nes pakanka žvilgsnio, pritarimo ar padrąsinimą reiškiančio ženklo. Sunkumus įveikti padeda ir oro sąlygos, ir kelionės, ir netikėtumai, ar ramus ir šiltas artimo žmogaus prisilietimas.

+9

0