Kada vaikas taps svarbesnis nei mokyklos vieta reitinge?

Dr. Eglė Pranckūnienė
,
VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“ steigėja

Jau septintą pavasarį privatus žurnalas „Reitingai“ surūšiuoja Lietuvos mokyklas į geras ir prastas. Mokyklos visada to laukia nerimaudamos, kadangi jų vietą reitinge dažniausiai nulemia ne mokytojų įdedamas darbas bei pastangos, o virtinė kiekybinių rodiklių, kurie gali būti priklausomi nuo daugelio išorinių veiksnių. Pavyzdžiui, jeigu mokykla atsisako pateikti tam tikrus duomenis, jos vieta reitinge automatiškai krenta.

 

Šį pavasarį, kai visos Lietuvos mokyklos yra itin susitelkusios ir iš visų jėgų stengiasi įveikti nuotolinio mokymosi iššūkius, reitingų paskelbimas buvo ypač skaudus smūgis. Daugelis švietimo profesionalų kritikuoja mokyklų reitingavimo reiškinį, bet mokyklos priverstos dalyvauti šiose lenktynėse spaudžiamos steigėjų, tėvų, kitų mokyklų. Be to, ir valstybinės švietimo politikos formuotojai palaiko mokyklų rūšiavimą, sudarydami sąlygas naudotis valstybės kaupiamais mokyklų duomenimis. Ilgainiui toks skirstymas daro neigiamą įtaką mokytojų bei vadovų profesiniam pasitikėjimui, darbo motyvacijai, mokyklų bendradarbiavimui ir tarpusavio palaikymui.

Skirstymo į „sėkmingus“ ir „nesėkmingus“ pasekmės

 

Apskritai, šie reitingai atspindi itin suprimityvintą, subanalintą ir ekonomistinį požiūrį į mokyklą, kurioje viską galima pasverti, suskaičiuoti, pamatuoti. Esą, mokykla taps geresne, jei bus lyginama su kitomis, skatinama konkurencija bei noras laimėti „žiurkių lenktynes“. Toks požiūris į mokyklą tarsi modeliuoja, kaip turėtų būti elgiamasi ir su žmonėmis – gėdinti, kabinti etiketes, žeminti, išjuokti patyrus nesėkmę, o pagirti tik tada, kai pasisekė. Tai iš esmės prieštarauja vertinimo sampratai, kuri atsispindi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintoje „Geros mokyklos koncepcijoje“ – „mokiniai <…> džiaugiasi savo pasiekimais ir kantriai įveikia nesėkmes, neprarasdami tikėjimo, kad jiems pavyks“.

 

Lietuvoje gerai žinomos profesorės Louise Stoll redaguotoje knygoje apie sunkumus patiriančias mokyklas, daugelis autorių teigia, kad etikečių klijavimas mokykloms, pavadinant „nesėkmingomis“, joms visiškai nepadeda tobulėti, netgi priešingai – smukdo motyvaciją stengtis, nuleidžiamos rankos net ir tose srityse, kuriose sekasi. Mokyklos, kurioms užkabinama „sėkmingos“ etiketė taip pat jaučia spaudimą nenusileisti ir bet kokia kaina stengtis išlaikyti tą lygį, pernelyg sureikšminant akademinius mokinių pasiekimus.

 

Mokyklų surangavimas vienas padaro laimėtojomis, kitas – pralaimėtojomis, o tai ir vienoms, ir kitoms kelia nereikalingą įtampą, nukreipia nuo tikrosios mokyklos misijos – gilaus ir prasmingo mokinių mokymosi.

Pamirštame pastangas dėl pažeidžiamiausių vaikų

 

Airijoje buvo ketinama viešai skelbti mokyklų reitingus, tačiau tam griežtai pasipriešino švietimo bendruomenė ir nacionalinės švietimo politikos formuotojai, teigdami, kad tai turės žlugdančių pasekmių visai mokyklų sistemai, o ypač toms mokykloms, kurios veikia nepalankiausiomis sąlygomis. Šios mokyklos dažniausiai susiduria su dideliais socialinio, kultūrinio, ekonominio konteksto iššūkiais ir, nepaisant žemesnių mokinių pasiekimų, jos įdeda daug pastangų, kad mokinių mokymasis būtų kokybiškas. Tokios pastangos, deja, dažniausiai yra nepamatuojamos, nepasveriamos, neįvertinamos, tačiau be galo svarbios. Mažesniųjų miestelių mokykloms, kai mokiniai neturi pasirinkimo kur mokytis, ir kai jų mokykla dar pakabinama „gėdos lentoje“ arba „velkasi uodegoje“, kaip galima tikėtis, kad jie pasitikės savo mokytojais, bus motyvuoti mokytis, jaus tapatumą su mokykla?

 

Kalbėdama apie nepalankioje aplinkoje esančias mokyklas ir kelias švietimo „sistemas“ Lietuvoje, švietimo reformos tyrėja Ramutė Bruzgelevičienė teigia, kad „jei bent pavyktų iš mokyklų kaip nors išguiti ne tik mokytojų masiškai vartojamą frazę „ko jūs iš mūsų norit – pasižiūrėkit, su kokiu kontingentu mes dirbam“, bet ir jų tokias tyliąsias nuostatas nepalankaus SEK‘o vaikų atžvilgiu, esą, šie tikrai esantys prastesni už kitus, maždaug – nemokytini, tokių vaikų jausena, kad jie visur visiems svetimi, nereikalingi, nevykėliai, laipsniškai, tikėtina, nyktų, mažėtų jų pykčio pasauliui“.

 

Mokytojai dirbantys „nesėkmingose“ mokyklose, tokias pačias etiketes klijuoja ir mokiniams, todėl patenkame į uždarą ratą. Sudėtingas socialinis kontekstas negali būti įveikiamas vien mokyklos jėgomis. Pasak R. Bruzgelevičienės, tam reikia augimo mąstysenos – „tu gali, taigi susiimkim, padėsiu, ieškokim, kodėl tau nepasisekė, bandykim kitaip, ir pasieksim, įveiksim, esi ne menkesnis už kitus“. Jos reikia ne tik vaikams, bet ir visai švietimo bendruomenei ir visuomenei, o rungtyniavimas, reitingavimas mus kreipia visai kita linkme.

 

„Mokyklų tobulinimo centro“ ir programos „Renkuosi mokyti!“ darbas padeda mokyklų bendruomenėms geriau suprasti, kiek daug laiko ir pastangų reikia skirti siekiant padėti pagerinti mokslo rezultatus pažeidžiamiausiems vaikams. Tačiau tam nei laiko, nei pastangų panaudoti negalėsime, jei pagrindinis mūsų tikslas bus nukreiptas į „konkurentų“ pavijimą.

Skirtumas – ne pinigai, o galimybės

 

Reitingų sudarytojai šiais metais palygino, kiek pinigų skiriama vieno mokinio ugdymui, ir pamatė didelius skirtumus. Kaip žinia, Lietuvoje mokinių ugdymas finansuojamas „mokinio bei klasės krepšelio“ principu, kuris yra toks pat visos Lietuvos vaikams – 80 proc. mokymo lėšų skiria valstybė, o likusias mokyklų steigėjas – savivaldybė. Suprantama, kad mažose mokyklose vieno mokinio ugdymas kainuoja brangiau, nes jos turi įgyvendinti tokį patį ugdymo planą, kaip ir didelės mokyklos, išlaikoma mokyklų infrastruktūra, kurios negali pelningai parduoti, kaip didesniuose miestuose.

 

Lyginti išlaidas vienam mokiniui ir mokinių ugdymo kokybę nesąžininga, kai Lietuvos mokyklos nėra savarankiškos ir galinčios nukreipti pinigus ten, kur norėtų. Be to, remiantis 2018 m. „Education and Training Monitor“ duomenimis, Lietuvos skiriamos išlaidos, tenkančios vienam besimokančiajam, vienos žemiausių Europos Sąjungoje, o lėšų stygių labiausiai jaučia nedidelės mokyklos, turinčios itin ribotus išteklius mokytojų profesiniam tobulėjimui bei mokinių kultūrinėms ir edukacinėms patirtims. Be abejo, švietimo pinigai galėtų būti nešvaistomi didelių pastatų šildymui ir išlaikymui, bet vien ekonominiai motyvai neturėtų lemti mokyklos likimo, nes kai užsidaro mokyklos, ištuštėja visas regionas.

 

Reitingų gynėjai argumentuoja, kad nėra jokios objektyvios informacijos apie mokyklas, trūksta patikimesnės valstybinės mokyklų vertinimo sistemos. Jeigu kiekvieną mokyklą laikysime unikalia, ja pasitikėsime, palaikysime, teiksime pagalbą susidūrus su iššūkiais, jeigu vaikams geriausia mokykla bus ta, kuri yra arčiausiai namų – nereikės ir reitingų.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (2)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *