Ką mes žinome apie Juozą Tumą-Vaižgantą?

Vida Platūkienė

2019-ieji – Juozo Tumo-Vaižganto metai

Kad jis buvo gerai žinomas Lietuvos rašytojas, parašęs apysaką „Dėdės ir dėdienės“. Kad ši apysaka apie Mykoliuką ir Severiutę, kurie labai seniai, dar baudžiavos laikais, mylėjo vienas kitą, bet gyvenimo ir žmonių, o gal likimo buvo išskirti… Dar esame girdėję ir apie tokį Napalį, „kuris darbus dirba“ ir yra epinio kūrinio „Pragiedruliai“ svarbus veikėjas. Dar viena ausimi esame girdėję, kad Vaižgantas buvo senovės lietuvių linų ir kanapių dievas. Bet Juozas Tumas juk buvo kunigas?

Taip, jis buvo žmonių mylimas kunigas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, muziejininkas. Šakota, įvairiapusė asmenybė, apie kurios gyvenimą iki šiol pasakojama daugybė istorijų. Kunigas, o vienas pirmųjų lietuvių literatūroje aprašė ne vieną meilės sceną, spaudoje publikavo nekrologą savo šuniui, netgi buvo sulaikytas už… chuliganizmą. Įdomios detalės, bet apie viską nuo pradžių.

Jauki šeimos šiluma

 

Juozas Tumas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje gimė net dešimt vaikų, o išaugo tik penki, kiti mirė. Juozas buvo jauniausias vaikas. Motina atminė bado ir baudžiavos metus, stiprybės sėmėsi iš Dievo, o jos tikėjimas, kaip ir daugelio to meto kaimiečių, buvo panteistinis. Apie žemę niekam neleido pikto žodžio ištarti, o ugnies užlieti jokiu kitu vandeniu, kaip tik tyru, iš šulinio pasemtu. Motina buvo labai šneki. Gyva, improvizuota malda lydėjo kiekvieną jos darbą. Ji, pasak Vaižganto, buvo gyva nervų pynė, šnekutis iki bekraščio atvirumo. Tėvas buvo ramaus, tylaus ir taikaus būdo žmogus. Dirbo ramiai, neskubėdamas, bet ir netingėdamas. Mokėjo giliai pykti ir džiaugtis. Rašytojas labai šiltai pasakojo apie 19 metų už jį vyresnę seserį Marijoną, kuri buvo gražiausia visoje parapijoje, į ją anksti pradėjo vyriškiai žvairuoti, todėl motutei buvo gan baisu ir vos septyniolikos sulaukusią mergaitę prievarta išleido už dvigubai vyresnio ūkininko. Iš nemylimo vyro ji sulaukė krūvos mylimų vaikų, kuo taikiausiai sugyveno ir su šeimyna, ir su kaimynais. Tik kai būdavo labai sunku, išeidavo į girelę ir visu balsu išsirėkdavo. Ir vėl visus žavėdavo savo švelnumu ir moteriškumu. Marijona broliuko Juozo neskyrė iš savo vaikų, o savo gražiais pasakojimais ugdė Juozo estetinius jausmus ir literatūrinį talentą.

Lietuvybės sargyboje

 

Juozas jau nuo mažens motinos buvo paskirtas būti kunigu, todėl ta kryptimi tėvų ir buvo auklėjamas. Baigęs kunigų seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs lietuvis, buvo neparankus ir pavojingas, todėl paskirtas vikaru ne į Lietuvos, o į Latvijos, Mintaujos, bažnyčią. Ir ten jis įsitraukė į vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Toks kun. Tumo elgesys nepatiko klebonui Valentui ir šis lenkiškai parašė laišką, kuriame reikalavo J. Tumo nesilankyti lietuvių inteligentų susibūrimuose. Kun. J. Tumas pasijuto įžeistas ir dar aštresniame laiške Valentui atsakė: „Aš Tau ne mokyklos vaikėzas pas globėją ar piemuo pas ūkininką, tik Tavo padėjėjas, lygiateisis asmens laisvėje.<…> Tai pažįstamus aš telankysiu tada, kai man bus patogiau, o ne Tau, Klebone.“ Valentas kun. J. Tumo atsiprašė, bet tik dėl akių, ir apie jo tariamą neištikimybę katalikų bažnyčiai pranešė Liepojos klebonui, kuris buvo lenkomanas ir nemėgo Tumo dėl jo tautinių idėjų.

 

Grįžęs į Lietuvą, trylika metų kun. J. Tumas buvo vaikomas po tolimiausius užkampius, valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojamas. Palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. 1896 m. spalio 2 d. Vaižganto brolis Jonas buvo areštuotas gabenantis draudžiamą spaudą. Juozas dėl brolio likimo tiek išgyveno, kad per naktį pražilo. O brolis trejus metus išsėdėjo Petrapilio kalėjime, paskui dvejus metus buvo ištremtas į Besarabiją. Grįžęs įklimpo į skolas, svetimiems perleido ūkį ir su šeima „išklydo į svietą“. Tumų sodyba buvo išardyta ir prarasta. Kun. J. Tumas, kaip ir daugelis tų laikų lietuvių inteligentų, buvo idealistas – jam labiau rūpėjo tautos reikalai nei savi ar giminių.

 

Kun. Juozas Tumas spaudos sugrąžinimo laukė kaip pavasario. Kartą jis sapnavo, kad pats caras Mikalojus pasislėpęs jo klebonijoje nuo audros, o Tumas ir sakąs carui: „Nepaleisiu tavęs namo, kol lietuviams rašmenų laisvės nesuteiksi.“ Caras pažadėjo ir išvažiavo. Sapno būta pranašiško. Po kelių dienų buvo paskelbta spaudos laisvė.

1904 m., sulaukęs spaudos grąžinimo, J. Tumas rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas, 1905 m. organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Vos tik įsikurdavo vienoje vietoje, tuoj būdavo perkeliamas kitur, kad tik nedarytų įtakos žmonėms. Galiausiai buvo išguitas iš Vilniaus ir 1911 m. paskirtas Laižuvos klebonu. Čia rūpesčių buvo begalės, nes kun. J. Tumas atvyko be jokio inventoriaus, todėl iš nieko reikėjo pradėti naują gyvenimą. Nepraslinkus nė trims mėnesiams nuo atvykimo, kun. K. Olšauskis pakvietė jį vykti į Ameriką rinkti aukų sumanytiems „Saulės“ lietuvių švietimo draugijos namams.

„Ten gera, kur mūsų nėra“, arba neapleiskime Tėvynės!

 

Ilgai dvejojęs, ar vykti jam į tą Ameriką, apsisprendė keliauti, kad pamatytų, kaip iš tikrųjų ten gyvena ir verčiasi lietuviai, ar toji Amerika – laisvės, laimės, neišsemiamų turtų ir visokio gero kraštas. Gauti išvykimo dokumentus buvo nelengva, mat rusų valdžia, bijodama svetimųjų įtakos, nenoromis išleisdavo inteligentus į užsienį. Reikėdavo meluoti, sakyti, kad važiuoji ne tų kraštų pažinti, o sunkiai sergi ir vyksti gydytis. Kunigams dar sunkiau buvo gauti užsienio pasą – jie turėdavo gauti leidimą iš vyskupo, o tik tada prašyti Vidaus reikalų ministerijos ir gubernatorių palaiminimo. Vis dėlto dokumentus pavyko gauti, Amerikoje kun. J. Tumas ir dvasininkų, ir pasauliečių buvo maloniai priimtas. Išbuvo ten tris mėnesius, surinko lėšų „Saulės“ namams. Bet Amerika jam paliko slogų įspūdį. Čia buvo daugiau sunkaus vargo negu laimės.

 

Grįžęs į Lietuvą, Juozas Tumas apvažiavo keliasdešimt Lietuvos miestelių ir pasakė daugiau kaip trisdešimt kalbų, kuriose ragino žmones neemigruoti. Jis vaizdžiai papasakodavo savo įspūdžius, piešė sunkų Amerikos lietuvių gyvenimą ir ragino rasti darbo savo tėvynėje. Tas savo kalbas vėliau surašė ir išleido atskira knygele „Ten gera, kur mūsų nėra“, arba neapleiskime Tėvynės!“. Tai buvo pirmoji lietuvių literatūroje kelionės apybraižų knyga. Joje rašytojas ragino lietuvius: „Grįžkite dar gyvais žmonėmis, o ne vien pelenų urnomis ar vien maišeliais pinigų.“ Šie žodžiai aktualūs ir dabar.

Lietuvai tapus nepriklausomai, daugelis inteligentų nurimo, tarsi nebeturėjo, dėl ko kovoti. Tik ne kovingasis Vaižgantas. Jis kritikavo lietuvių tamsumą, konservatyvumą, pašiepdavo tariamą inteligenciją. J. Tumas ironizavo: „<…> kada mūsų šviesuoliai galų gale pajus reikalą – įsigyti knygų spintą.“

Vytauto Didžiojo bažnyčioje

 

1920 m. kun. Juozas Tumas gero bičiulio – prezidento Antano Smetonos – kvietimu atvyko į Kauną, mat laikinajai sostinei labai trūko veiklių žmonių. J. Tumas buvo paskirtas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi. Tada Vaižgantui ėjo 51 metai.

Trumpai apie šią bažnyčią. 1399 m. Vytautas Didysis surinko stiprią kariuomenę ir išėjo kariauti su totoriais. Totorių kariuomenė buvo daug gausesnė, daug lietuvių žuvo, o Vytautas pasižadėjo pastatyti Dievo Motinos garbei bažnyčią, jei tik liks gyvas. Ir savo pažadą įvykdė. 1655 m. Kauną užėmė švedai ir bažnyčią gerokai apgriovė. Vėliau pranciškonai ją atstatė, vyko pamaldos, bet prancūzų imperatorius Napoleonas ją pavertė ginklų sandėliu. Paskui bažnyčia degė, o dar vėliau buvo paversta pravoslavų cerkve. 1915 m. vokiečiai išvijo rusus, o bažnyčią pavertė bulvių ir geležies sandėliu. Kai vokiečiai paliko Lietuvą, iš bažnyčios buvo tik sienos belikusios, o ir jos apipelijusios.

 

Kun. J. Tumas stengėsi bažnyčią prikelti. Buvo renkamos aukos, bažnyčia valoma ir atstatoma. Pagaliau ši mažutė, kukli bažnytėlė tapo, pasak V. Mykolaičio-Putino, „kiekvienam lietuviui brangenybe ir šventenybe“. Ir paskutinė stotis šioje žemėje kun. J. Tumui. Tai buvo jo kaip kunigo devintoji (paskutinė) parapija, kurioje ilgiausiai kunigavo. Visas tarpukario Kaunas pažinojo jauno veido ir baltai pražilusį nedidelio ūgio, bet didelės dvasios žmogų, o prikeltoji bažnyčia tapo tikru traukos centru.

Šventadieniais jis sakė įdomius, turiningus pamokslus, todėl bažnytėlę pamėgo Kauno inteligentai. Ji kartais buvo vadinama „inteligentų bažnyčia“, nes į ją ateidavo net netikintys, norėdami pasiklausyti Vaižganto pamokslų, garsių operos solistų Kipro Petrausko, Antano Sodeikos, Adelės Galaunienės, Veros Podėnaitės ir kitų to meto dainininkų. Čia skambėjo ir gera vargonų muzika.

 

Tarpukariu Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos, susituokti reikėjo bažnyčioje. Pasakojama, kad kun. J. Tumas sutuokdavęs ir netikinčius. Kai jo dukterėčia Barbora paklausė, ar tikrai duoda „šliūbą“ visiems, J. Tumas atsakęs: „Žinoma, kad duodu. Kas iš to, kad aš neduosiu „šliūbo“. Vis vien jie kartu gyvens. Tada paleistuvaus. Geriau sutuokti ir tegul laimingai gyvena.“

O vienąkart pas J. Tumą atėjo moteris pakrikštyti vaiko, kuris, kaip paaiškėjo, yra kažkokio kunigo vaikas. J. Tumas taip ir parašė metrikų knygoje. Už tai vėliau gavo pylos nuo bažnyčios vyresnybės.

Kunigai į J. Tumą žiūrėjo prieštaringai – kai kurie su ypatingu nepasitikėjimu. Senesnės kartos klebonai ir vyskupai laikė jį išsišokėliu, kitus baugino Vaižganto lietuvybės puoselėjimas, teisybės ieškojimas. Daugelis senųjų kunigų abejojo net jo krikščioniškumu. Užtat jauni kunigai žavėjosi raštais, publicistika ir laikė savo dvasiniu vadu.

Ir kaip nesižavėsi žilaplaukiu kunigu, kuris rytais bėgiodavo basas po rasą, maudydavosi Nemune miesto centre, basomis vaikščiodavosi po apylinkes. Vienąkart dėl to buvo pagautas ir nuvežtas į nuovadą kaip viešosios tvarkos pažeidėjas.

 

Pasakojama, kad kauniečiai eidavo pas jį skolintis pinigų, o šis, kai jau būdavo viską išskolinęs, užsikabindavo ant buto durų lentelę: „Pinigų neskolinu, pats skolinuosi“.

Linksmuolis, žmonių mylimas kunigas širdyje, matyt, dažnai jautėsi vienišas, kitų nesuprastas. Vėlyvuoju gyvenimo periodu Vaižgantas laikė kanarėles, kurias labai mylėjo, ir šunį Kauką, kuriam mirus net parašė nekrologą į spaudą. Nekrologas skambėjo taip: „1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtosios dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto 16 N kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs. Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę – per dešimtis dienų suklomis veselioti. <…> Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų, – jo ainių liko daugybė, – buvo palaidotas istoriškame Kauno „Gojuje“.

„Deimančiukų“ ieškotojas

 

Vos pradėjęs skelbti tekstus, J. Tumas pasirinko Vaižganto vardą. Tai senovės lietuvių linų ir kanapių dievas, „kuris aprengia nuogus žmones“. Pasakojama, kad J. Tumo gimimo dieną kalendoriuje buvo įrašytas vardas „Vaizgantis“. Krikštatėviai norėjo jį taip pavadinti, bet kunigas išbarė dėl tokio nešvento vardo ir berniuką pavadino Juozu.

Vaižgantas literatūros istorijoje dažnai apibūdinamas kaip „deimančiukų“ pilkame lietuvių tautos gyvenime ieškotojas. Tokių „deimančiukų“ randame ir apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Jautrus, svajingas, mylintis brolio vaikus Mykoliukas, darbšti, švari, linkusi prie grožio ir žinanti miško takus Severiutė, Rapolas Geišė, netekęs tijūno pareigų ir nenorintis rimtai dirbti, bet mokantis daugybę pasakojimų ir gebantis gražiu bendravimu palenkti vaiko širdį. Pilkas tuomet buvo daugelio lietuvių gyvenimas, nyki buitis, bet Vaižgantas žavėjosi jų tvirtybe, darbštumu, religingumu, patvariomis šeimomis. Jis idealizavo fiziškai stiprų, sveiką, tvirtą, nenutolusį nuo gamtos žmogų. Ir Mykoliuką, ir Severiutę apibūdino: „stiprios gamtos stiprūs padarai“. Tegul tas lietuvis ir neveiklus kartais, ir nerangus, ir tinginys, bet jis Vaižganto mylimas. „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ – atviravo rašytojas. Ir savęs neaukštino, o vadino: „<…> lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas“. Kas dabar, mūsų dienomis, drįstų taip ištarti?

 

Literatūra

  1. Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius: Vaga, 1989.
  2. Lietuvių literatūros konspektas abiturientui. Baltos lankos, 2014.
  3. Aistė Kučinskienė. Vaižgantas kaip „dvasinis guru“, arba Ko jis mus išmoko?. Prieiga internete 15min.lt/kultura/naujiena/literatura/vaizgantas-kaip-dvasinis-guru-arba-ko-jis-mus-ismoko-286-719324.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *