Jėzuitų ugdymo Lietuvoje istorinė patirtis

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

2019-ieji – Jėzuitų misijos Lietuvoje metai

Gegužės mėnesį Vilniaus universitete vyko konferencija „Jėzuitų ugdymas siekiantiems daugiau“, skirta Jėzaus draugijos (jėzuitų) misijos Lietuvoje 450 metų sukakčiai paminėti. Renginį kartu su universitetu organizavo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija. Konferencija prasidėjo nuo įvadinės diskusijos „Ugdymas Lietuvos jėzuitų misijoje: istorinė patirtis“, kurioje kalbėjo prof. Arūnas STREIKUS (A. S.), doc. Liudas JOVAIŠA (L. J.), tėvas Antanas SAULAITIS (t. A. S.), o pokalbį vedė Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnė Gabrielė BERNOTIENĖ.

Tėve Antanai, kur slypi jėzuitiško išsilavinimo ir ugdymo esmė ir kodėl švietimas yra viena iš pagrindinių jėzuitų veiklos sričių?

t. A. S. Pirmieji jėzuitai studijavo Paryžiaus universitete, ten jie matė gerus ugdymo ir švietimo būdus, kuriuos papildė šv. Ignaco dvasinės pratybos. Jėzuitiškas ugdymas apima dvasines vertybes, sugebėjimą dirbti su įvairiais žmonėmis, tikslą padaryti pasaulį geresnį, su pagarba žiūrėti į žmogų, su meile – į pasaulį, visa tai prisideda prie visiško žmogaus ugdymo. To siekia jėzuitiškas ugdymas mokyklose, universitetuose, parapijose ar ugdymas neformaliuoju būdu.

 

Liudai, šiemet minime 450-ąsias jėzuitų misijos Lietuvoje metines, kada ir kaip atsiranda pirmosios mokyklos, universitetas, kaip tas tinklas auga, plečiasi?

L. J. 1569 m. į Vilnių atvykę jėzuitai Universiteto gatvėje gavo dviaukštį namą, jame tilpo koplyčia, biblioteka, kambariai ir pirmoji klasė. Dar iki oficialaus jėzuitų kolegijos (viduramžiais taip buvo vadinamos vidurinės mokyklos – „nepilnos“ (5 klasių) arba „pilnos“ (7 klasių) – aut. past.) įsteigimo, tik atvykę į Vilnių, broliai jau pradėjo mokyti. Keturių jėzuitų grupelė (ją sudarė čekas, olandas ir du lenkai) sparčiai augo – po metų jų buvo 17, po dvejų – maždaug 34. Kolegija gavo universiteto teisę, iki draugijos panaikinimo tai buvo ilgiausiai Lietuvoje gyvavusi mokykla. Iki 1773 m. čia veikė ir kolegija, ir aukštojo mokslo studijos – iš čia Vilniaus jėzuitų gimnazijos ir Vilniaus universiteto ištakos. XVIII a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo apie 100 jėzuitų, kurie dirbo pedagogais, kiti (rektoriai, studijų prefektai) prisidėjo organizaciniais darbais, vadovavo mokinių sielovadai. Tuo metu veikė 16 kolegijų („pilnų“ vidurinių mokyklų), 4 rezidencijos (žemesnio lygio mokyklos) ir viena misija. Dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė 5 jėzuitų kolegijos: Vilniuje, Kaune, Kražiuose, Pašiaušėje ir Merkinės rezidencijoje, jėzuitai taip pat užsiėmė kunigų rengimu Varniuose. Svarbu nepamiršti, kad veikė dvi kolegijos – nuo XVIII a. vidurio veikė ir kilmingųjų kolegija, specializuota mokykla, kur jėzuitai užsiėmė visuomenės elito mokymu ir ugdymu. 1773 m. pasaulyje buvo apie 600 jėzuitų kolegijų.

 

Ko jose buvo mokoma?

L. J. Tai buvo klasikinės, humanitarinio tipo gimnazijos, šia prasme jėzuitų mokykla buvo novatoriška, kūrėsi renesansinio humanizmo epochoje, tapo standartine mokykla. Lietuvoje tai buvo nauja, įsikūrus vienai mokyklai, vėliau atsirado visas jų tinklas. Ištisos kartos pasauliečių, visuomenės veikėjų gavo jėzuitiško išsilavinimo pagrindą, tuo metu jėzuitiškos mokyklos dominavo.

 

Nuo 1773 iki 1814 m. jėzuitų nebuvo, pasaulyje ordinas buvo panaikintas, kas tuo metu vyko Lietuvos mokyklose ir universitetuose, kaip sekėsi atsikurti?

L. J. Tuo laikotarpiu Lietuvos jėzuitai atliko svarbų vaidmenį, nes LDK rytinėje teritorijoje, patekusioje į Rusijos imperijos sudėtį, dokumentas, kuriuo popiežius panaikino jėzuitų ordiną, nebuvo paskelbtas ir Rusijos imperatorė savo valstybėje sudarė jėzuitams sąlygas veikti toliau. Kai kurie Lietuvos jėzuitai prisijungė prie brolių Baltarusijos provincijoje, garsiausias iš jų būtų Martynas Počobutas. Nors vėliau visa Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį, jėzuitai joje savo veiklos neatnaujino, o 1814 m., visame pasaulyje atkūrus jėzuitų veiklą, Rusijoje nutiko priešingai – 1820 m. jie išvyti iš šalies, todėl turėjome šimtmetį jėzuitų istorijos „vakuumo“.

 

Tada ateina XX a., paskelbiama Lietuvos nepriklausomybė, ką tuo metu veikia jėzuitai?

A. S. 1924 m. į Lietuvą atvyko tik du jėzuitai, kuriems buvo patikėta atlikti visą šį darbą. Vienas iš jų buvo vokietis Johanas Kipas – žemutinės Vokietijos provincija prisiėmė misiją atkurti Lietuvoje jėzuitų veiklą ir į atsikūrusią valstybę išsiuntė vieną žmogų. Vilnius buvo užimtas lenkų, visos įstaigos kūrėsi Kaune, kur rasti būstą buvo sudėtinga, jėzuitai gavo tik „sienas“. J. Kipas, atvykęs iš labiau išsivysčiusio krašto, patyrė kultūrinį šoką, bet buvo gabus žmogus, tad išmoko kalbą, greitai prisitaikė, bandė atkurti gimnaziją Kaune (Vilniuje tuo metu kūrėsi iš Lenkijos atvykę jėzuitai), kur buvo pagrindinis jėzuitų židinys. J. Kipas pirmuosiuose laiškuose tiek savo provincijos vadovui, tiek rašytuose į Romą labai kritiškai vertino katalikiško mokymo būklę, „Saulės“ ir „Žiburio“ gimnazijų jis nelaikė katalikiškomis, rašydamas laišką popiežiui ir prašydamas pinigų gimnazijos statyboms, rašė, kad jėzuitai yra nepamainomi ir tik jie gali Lietuvoje atkurti katalikišką švietimą. Kritiškai vertinta ir aukštojo mokslo būklė – J. Kipo nuomone, nė vienas iš tuometinių Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojų negalėtų dirbti Vakarų Europos universitetuose. Nepaisydama sunkios pradžios, Kauno jėzuitų gimnazija tapo elitinė.

 

Sovietų okupacijos per vieną dieną visa tai sunaikino: pirmoji 1940 m. nebuvo galutinė, nes nacių okupacijos metu gimnazija toliau tęsė veiklą, dramatiškas laikotarpis prasidėjo 1944 m., kai gimnazija nustojo veikti galutinai, tačiau Lietuvoje liko nemažai ją baigusių žmonių. Nors dalis jų buvo represuoti ar išvyko į Vakarus, bet visuomenės atspara sovietizacijai jėzuitų gimnazijos išugdytų žmonių dėka galbūt buvo stipresnė, nemažai jų dirbo mokytojais, toks jėzuitų tradicijos tęstinumas buvo net ir sovietmečiu.

 

Pabaikime istorinę apžvalgą. Tėvo Antano padėtis išskirtinai įdomi – buvote išskirtas jėzuitų provincijolu pačiais pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai jėzuitų veikla pradėjo atsikurti. Kaip Jums tai atrodė?

t. A. S. Labai anksti buvo suorganizuotas katalikų pokalbis apie katalikiškas mokyklas, kai dar nė viena tokia neegzistavo. Žmonės, kurie patys nebuvo matę tokios mokyklos sienų ar skaitę apie tai knygų, svarstė, kaip turėtų atrodyti katalikiška mokykla. Tai buvo labai sunku, priminė klaidžiojimą dykumoje. Su užsienio lietuviais tuo metu buvo 91 jėzuitas, 31 iš jų gyveno užsienyje, 60 – Lietuvoje. Kauno jėzuitų gimnazija tuo metu veikė kaip valstybinė, reikėjo ją perimti su esamais mokytojais ir mokiniais, permainos iš vienos sistemos į kitą buvo labai sunkios, bet pavyko jas įveikti ir dabar jau 30 metų sėkmingai gyvuojame, gimnazistams suteikiame ne tik žinių, bet ir mokome kritiškai mąstyti, dirbti su kitais žmonėmis.

 

Kaip sekėsi Lietuvos jėzuitams perteikti žinias, gal iš užsienio atvykdavo žmonių, kurie padėdavo atkurti švietimą?

t. A. S. Nuolat vyko kursai, seminarai, konferencijos, asmeniniai pokalbiai, atvykdavo jėzuitų ir seserų vienuolių iš kitų šalių, vieni mokėsi čia per gyvus pavyzdžius, kiti, norėdami jėzuitišką ugdymą pamatyti savo akimis, išvyko į užsienį. Švietimą keisti labai sunku, tą matome ir dabar: situaciją primena dramblį – vieną koją stumi, kitos stovi vietoje.

 

Pakalbėkime apie mokytojus, dauguma jų yra ne jėzuitai, o pasauliečiai. Ar norint dirbti jėzuitų švietimo įstaigoje reikalingas ypatingas pasirengimas, išsilavinimas, ar vyksta kokia nors žmonių atranka?

t. A. S. Mano studijų vadovas buvo žydas, bet jėzuitiškas dėstytojas – skirdavo dėmesio studentui, jo asmeniui, ne tik dalykui ar užduočiai. Reikia tokio žmogaus, kuris tiktų bendradarbiauti, dirbti su kitais, ne vienas.

 

Ar galima jėzuitiškus principus taikyti dirbant kitur?

t. A. S. Dvasingumas yra taikytas ne vienuolijoms ar šventiems žmonėms, o bet kokios profesijos ar padėties žmonėms – pagarba žmogui, pasauliui, tikslumas, kruopštumas galioja visiems. Dvasinės pratybos, krikščioniškas gyvenimas bendruomenėje, rekolekcijos ir visa kita padeda ugdyti įgimtą žmogaus troškimą.

A. S. Lietuvos situacija ir tarpukariu buvo palanki, nes atsirado naujas dvasinių pratybų modelis, kuris leido išplėsti jas pasauliečiams, tarpukariu Kaune tokios pratybos buvo labai populiarios.

L. J. Einant gilyn į senosios draugijos istoriją, kalbant apie mokytojus, tai buvo išimtinė pačių jėzuitų prerogatyva. Jėzaus draugija buvo vienuolija, kuri keliais požiūriais išsiskyrė švietimo misijoje – pirmoji vienuolija, kuri užsiėmė pasauliečių mokymu, dėstomi buvo ne vien tikybos, bet ir pasaulietiniai dalykai, labai greitai atsirado tikslas ugdyti jaunimą: kiekvienas jėzuitas stodamas į draugiją XVI–XVIII a. žinojo, kad turės atlikti tą darbą – bent trumpam pabandyti. Iš pradžių jėzuitas mokydavo gimnazistus, jeigu sekdavosi dėstyti, tapdavo filosofijos dėstytoju, atsirasdavo galimybė tapti teologijos profesoriumi, tai reiškia, kad nebuvo laiko specializuotis. Taigi kartais žemesnes disciplinas jėzuitas padėstydavo porą metų. Tik apie XVIII a. vidurį Lietuvoje daugiau ar mažiau buvo pereita prie to, kad reikėtų atsižvelgti į asmens talentus, leisti dėstyti tą patį dalyką kelerius metus. Darbą taip pat apsunkindavo ir mobilumas – dažnai tekdavo keisti gyvenamąją vietą, labai daug jėzuitų tuo metu prašydavosi į misiją, nors ir grėsdavo pavojų, keliaujant tekdavo žūti, mirti nuo įvairių ligų nepasiekus kelionės tikslo. „Kai apie tai užsiminiau savo bičiuliui jėzuitui, jis tarė: „Po metų, praleistų mokant berniukus lotynų kalbos gramatikos, kankinystė ima atrodyti ne tokia jau ir baisi. Praktiškai kiekvienas senosios draugijos kunigas jėzuitas priimdavo tą abliatyvo absoliuto mokymo, tūkstančio lotynų kalbos pratybų taisymo, Cicerono periodo analizavimo ir vadovavimo 50–100 mokinių klasei kankinystę. Jie tai darė penkias valandas per dieną, penkias ar penkias su puse dienas per savaitę, 10–11 mėnesių per metus. Tai turėjo atrodyti varginantis būdas padėti sieloms, tačiau jie tai darė“, – rašė kanadietis švietimo istorikas.

 

Jėzuitų gimnazijos skirtingose šalyse panašios ar prisitaiko prie vietos kultūrų?

t. A. S. Esminių dėsnių reikia laikytis tvirtai (ką popiežius Pranciškus sako ir rodo savo pavyzdžiu), o visa kita įmanoma keisti, pritaikyti, todėl kitose šalyse gali būti kita sistema, nuotaika, bendravimas tarp mokinių ir studentų. Į Lietuvą atvykę užsieniečiai pastebi hierarchiją – mokykloje, valdžioje, žmonių santykiuose, nors kai kuriose šalyse to nesijaučia.

L. J. Vilniaus kolegijoje, nepaisant standartinės studijų programos, nuo pat pradžių buvo atsižvelgiama į vietos aplinkybes, pavyzdžiui, tėvų prašymu buvo sudaryta galimybė vaikams mokytis rusėnų ir vokiečių kalbų ir pan.

 

Jėzuitai – visame pasaulyje svarbūs universitetų kūrėjai, ryškus jų indėlis į mokslą, gal galite pateikti pavyzdžių?

L. J. Jėzuitai pasižymėjo įvairiose mokslo srityse, dažniausiai kalbame apie Vilniaus universiteto matematikos, astronomijos mokyklą, Tomą Žebrauską, įkūrusį observatoriją, ir Martyną Počobutą, kuris prieš beveik 250 metų pirmasis pradėjo reguliariai matuoti temperatūrą – tai meteorologinių stebėjimų Lietuvoje pradžia. Jėzuitai buvo smalsūs, daug ką atrado ir kitose šalyse, dalijosi savo atradimais, skelbė juos. Jėzuitai nėra pirmieji, nuvykę į kitus žemynus, bet jie pirmieji skleidė žinią, mokyklose pradėjo kurti pasaulio vaizdą. Tai buvo išėjimas iš europinės kultūros.

A. S. Jėzuitų dėmesys mokslui ir moksliniams tyrimams buvo matomas tarpukariu Kauno gimnazijoje: jie stengėsi įrengti laboratoriją, nupirkti prietaisus, augalų kolekciją, kad galėtų geriau supažindinti mokinius su pasauliu.

Sovietmečiu pogrindyje veikę jėzuitai sugebėjo užmegzti ryšį su akademiniu pasauliu – būsimasis vyskupas, tėvas Jonas Boruta vienas pirmųjų atėjo dėstyti į Vilniaus universitetą, toks įvykis turbūt buvo labai reikšmingas, šis dėstytojas turėjo kitokį požiūrį į studentą, dėstymą.

t. A. S. Čikagoje jėzuitai išsaugojo pasaulio lietuvių archyvą, kuris pradėtas kaupti per karą Vokietijoje, ir muzikologijos archyvą, kurį Juozas Žilevičius pradėjo kaupti Klaipėdoje.

A. S. Jėzuitai, kaip ir marijonai, buvo kunigų ugdymo „stuburas“. Devintajame dešimtmetyje pogrindyje veikė noviciatas, kol kunigų seminarija negalėjo veikti, beveik vienintelis kelias tapti kunigu buvo įstoti į kurią nors vienuoliją.

L. J. Jėzuitai per teatrą mokė viešojo kalbėjimo, ugdė dvasiškai, diegė vertybes, XVI a. pradėjo skirstyti mokinius į klases, kas tuo metu nebuvo savaime suprantama, vyko rungtyniavimas ir varžymasis – tiek individualus, tiek grupėmis – visi klasės mokiniai rinkdavo taškus, reguliariai buvo sumuojami rezultatai, skiriamos „prizinės“ vietos, siekiant skatinti geriausius mokinius.

 

Temą apie jėzuitų ugdymą „Švietimo naujienose“ pratęsime.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *