Jaunystė + idėjos = Lyderystė?.. arba Lyderis klasėje = kokybiškas ugdymas?..

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Pastaruoju metu švietimo atstovai dažnai diskutuoja, ką reikia daryti, kad Lietuvos mokinių pasiekimai gerėtų. Dalyvaujame įvairiuose tyrimuose, kur mūsų šalies mokiniai sunkiai pasiekia Europos Sąjungos šalių numatytą pasiekimų vidurkį, vis dar neatrandame recepto, kaip pasivyti kaimynines šalis… O gal receptas visai paprastas? Gal tereikia atrasti tikrą ryšį su vaiku, tapti lyderiu klasėje, turėti idėjų, jas generuoti ir įgyvendinti? Šiuo klausimu kalbėta ir įkvepiančių istorijų popietėje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur atradimais dalijosi septintoji „Renkuosi mokyti!“ mokytojų karta, baigianti savo antruosius metus mokyklose. Tad kaip jiems sekėsi kurti ryšį su mokiniais ir bendradarbiauti su kitais mokytojais bei atrasti būdų sudominti vaikus dėstomu dalyku klasėje ir už jos ribų?

 

Mokytojas – mokytojui: bendruomenės svarba

 

Matematikos mokytoja Rita Butkuvienė iš Vilniaus „Versmės“ katalikiškosios gimnazijos teigė tikėjusi, kad atėjusi į mokyklą padarys kažką tokio, ko kiti nepadarė, bet po kurio laiko pastebėjusi, jog visgi daugelis dalykų priklauso nuo aplinkybių: „Svarbiausia mano patirtis buvo, kad, nepaisant negatyvios viešos nuomonės, sutikau nuostabių mokytojų, iš kurių galėjau pasisemti patirties. Mokykloje man užnugary visada stovėjo žmonės, kurie vos prireikus atskubėdavo į pagalbą. Taip pat mačiau puikų bendradarbiavimo pavyzdį. Mokykla ypatinga tuo, kad joje mokosi įvairūs vaikai: specialiųjų poreikių turintys mokiniai integruojami į bendrojo lavinimo klases. Šalia dirba specialieji pedagogai, psichologai. Mokyklos bendruomenė – labai stipri. Problema, kilusi tarp vienos klasės mokinių, dažniausiai tęsiasi visų dalykų pamokose. Tik visi kartu randame bendrą sutarimą ir visose pamokose jo laikomės. Tik taip galime tikėtis geriausių rezultatų. Svarbiausia – nebijoti klausti ir pačiam stengtis būti bendruomenės nariu.“

 

Pajutusi palaikymą, mokytoja Rita į bendruomenę įsiliejo aktyviai. Ji pasiūlė kovo 14-ąją, Pasaulinę skaičiaus Pi dieną, į matematiką pažvelgti kitaip – linksmai ir netikėtai. Mokytoja džiaugėsi, kad kolegos itin noriai priėmė jos idėją ir geranoriškai, kupini minčių ir entuziazmo prisijungė prie projekto. Mokykloje buvo įkurta matematikos alėja, klasės varžėsi protų mūšyje, sudoku turnyre, pagal žaidimo „Alias Math“ principą mokėsi matematikos sąvokų.

 

Aušra Degutytė, veržli ir energinga chemijos mokytoja iš Vilniaus Žemynos gimnazijos, teigė mananti, kad jaunas žmogus, turintis idėjų, gali tapti bendruomenės lyderiu: „Pirmaisiais metais į bendruomenę įsitraukti padėjo gamtamokslis metodinis būrelis. Supratau, kaip viskas vyksta, todėl antraisiais metais atėjau su daugybe minčių galvoje. Bendruomenė mane sustiprino, ėmiau tikėti savo idėjomis. Vasarą sumąsčiau, kad į mokyklą reikia pasikviesti savanorį, kuris mokiniams parodytų savanorystės idėjos pavyzdį. Man pavyko šią idėją įgyvendinti. Kita idėja – įkurti mokytojų metodų būrelį. Rita minėjo, kad jos mokykloje toks būrelis egzistuoja – mūsų mokykloje jo nebuvo. Šia mintimi pasidalijau su kita jauna mokytoja. Nutarėme – darome! Vadinasi, jaunų mokytojų lyderystė gali būti stiprinanti. Du susitikimai jau įvyko, o patyrusios mokytojos vis klausia, kada bus trečiasis susitikimas.“

„Lyderystei skleistis padeda ir įsitraukimas į mokinių veiklą. Idėjas paversti realybe itin padėjo draugystė su Mokinių taryba“, – pastebėjo mokytoja Aušra.

 

Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos technologijų mokytojai Deivydai Sakalauskaitei atrasti savo vietą mokykloje padėjo pavaduotojos raginimas į viską žiūrėti paprasčiau ir pasisemti patirties iš mokyklos režisieriaus Karolio. Mokytoja Deivyda sako, kad tada pastebėjo, jog Karolis visada kupinas idėjų, dalyvauja įvairiuose projektuose, jis tiesiog „įsiurbia“ mokinius. Pasak Deivydos, jie mokykloje renkasi net savaitgaliais, sėdi iki vėlumos.

„Stebėjau jį ir vis galvojau, ką jis su vaikais daro, kaip taip sugeba?.. Pavaduotoja sakė, jog turiu susikurti tokias sąlygas, kad man patiktų čia būti. Karolio sėkmė yra ta, kad jam patinka viskas, ką daro. Mąsčiau ir supratau, kad dievinu parodas. Esu technologijų mokytoja, noriu perteikti vaikams, kas yra menas, kaip jį priimti… Vieną dieną surizikavau. Su mažaisiais keramikais dalyvavome parodoje „100 kaukių Lietuvos šimtmečiui“. Paroda vyko labai keistoje vietoje – Klaipėdos senamiesčio turgaus halėje. Vaikų kaukės buvo sukabintos ant sienų virš prekystalių, čia pat vaisiai ir daržovės, mėsa, o šalia kaukė… Nutariau nusivesti vaikus pažiūrėti, bet jie neparodė nei noro, nei iniciatyvų. Viena mergaitė net skambino mamai, kad nenorinti niekur eiti… Šalta, vasaris, negana to, Valentino diena… Šiaip ne taip pasiekėme tikslą. Ir toji mergaitė, kuri labiausiai nenorėjo eiti, pamatė savo darbą, kabantį viešai… Jos akys buvo labai įdomios. Sakyčiau, pirmą kartą mačiau tokias akis… Visi ėmė ieškoti savo kaukių. Pardavėjai labai džiaugėsi vaikais. Gavome dovanų vaisių. Eidama iš turgaus, išgirdau klausimą, kada vėl dalyvausime parodoje… Tada man toptelėjo mintis. Tikrai – parodos gali juos uždegti… Ir prasidėjo. Ėmėme ruoštis tarptautinei keramikos parodai „Odė žemei“, taip pat ėjome pažiūrėti savo darbų. Supratau, kad išvedimas iš klasės, jų darbelių parodymas kitiems tarsi pasako, kad vaikai mums rūpi, jie mums svarbūs. Taigi kolega Karolis paskatino mane atrasti savo stilių, todėl dabar aš jaučiuosi tarsi išsiveržusi iš rėmų“, – atrastu sėkmės keliu pasidalijo Deivyda.

 

„Tikra tiesa – itin svarbus palaikymas ir tikėjimas tavo idėja, – kalbėjusioms kolegėms pritarė lietuvių ir ispanų kalbų mokytoja Kamilė Černiauskaitė iš Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos. – Taip įgyvendinau projektą „Kaupiamojo balo sistema ir perkėlimas į elektroninę erdvę“. Turėjau didelį administracijos palaikymą. Tai skatino atskleisti tam tikrus lyderystės įgūdžius ir kartu padėjo atsiskleisti kitiems mokytojams. Susibūrę visi kartu, atradome sistemą, kuri atitiktų visų dalykų mokytojų poreikius. Manau, kad labai svarbu įkvėpti kitus savo pavyzdžiu ir gauti palaikymą iš aplinkos.“

Mokomės kitaip: kiek gali prasiplėsti klasės sienos

 

Chemijos ir technologijų mokytoja Indrė Lebedytė-Mečionienė iš Raguvos gimnazijos pasakojo, kaip ji drauge su kitais technologijų mokytojais organizavo Kaziuko mugę, taip praplėsdama klasės ribas: „Pirmaisiais metais tiesiog prisijungiau prie organizavimo, teko pabūti Kazyte. Antraisiais metais nuolatinį Kaziuko mugės organizatorių pakeitė kitas, todėl aš tapau iniciatore, kad Kaziuko mugė būtų tęsiama. Blogiausia, kad sužinojau, jog pati mugėje dalyvauti negalėsiu. Mąsčiau, kaip stipriai įtraukti mokinius, kad jie patys būtų atsakingi už mugės įgyvendinimą. Organizavimą perėmė seniūnija. Dešimtokėms pasiūliau dalyvauti ir paklausiau, kam jos norėtų skirti pinigus: sau, o gal gyvūnų globos namams?.. Merginos nusprendė surinktas lėšas skirti gyvūnų globos namams, bet su sąlyga, kad pačios ten nuvyks. Pasiruošimo procesas buvo labai aktyvus, mokinės turėjo galybę idėjų, mąstė, kaip surinkti daugiau lėšų. Pasiskirstėme atsakomybėmis. Man buvo neramu, bet renginio dieną sulaukiau nuotraukų iš renginio vietos. Mačiau, kaip šauniai merginos veikia. Joms visai puikiai pasisekė. Manau, didžioji šio projekto sėkmė ta, kad mokiniai prisiėmė atsakomybę už savo pasirinktą veiklą. Atsakomybė skatino motyvaciją, o susiejimas su išoriniu tikslu suteikė prasmės veikti.“

 

„Dar studijuodama galvojau, kad, jeigu kada nors dirbsiu mokykloje, būtinai supažindinsiu vaikus su tuo, kas vyksta šiandieniniame meno lauke. Turėjau tikslą pamėginti mokinius paversti nuolatiniais meno stebėtojais, parodų lankytojais. Mokykloje įkūriau būrelį, kurį pavadinome „Menų gatvė“. Porą kartų per mėnesį visi kartu iškeliaudavome lankyti Vilniaus meno galerijų. Labai norėjau, kad vaikai atsiplėštų nuo vis dar dailės pamokose gajaus grožio vertinimo: „dailė ir darbeliai“ – gražūs ir skirti papuošti mokyklos koridoriams… Norėjau vaikams pasakyti, kad grožio sąvoka yra labai subjektyvi ir dažnai itin ribotai galima apie ją kalbėti. Skatinau juos diskutuoti, dvejoti, kelti klausimus“, – apie savo patirtį mokykloje pasakojo Marija Šnipaitė, technologijų mokytoja iš Vilniaus Žemynos progimnazijos.

Mokytoja nemano, kad labai stipriai paveikė vaikus: „Jie nepajuto to, kas man taip rūpėjo… Bet įvyko tam tikri virsmai, nes tie vaikai, kurie lankėsi parodose su manimi, užeidavo ten ir be manęs. Visa tai įsiliejo į jų gyvenimą.“

Mokytojos Marijos Šnipaitės iniciatyva įsteigtos „Mini Fab Lab“ – skaitmeninės dirbtuvės inovacijų ir išradimų prototipams kurti. Taip skatinamas vaikų verslumas, domėjimasis technika ir technologijomis.

 

Klasės ribų plėtimas, anot pradinių klasių mokytojos Agnės Petkutės iš Vilniaus „Genio“ pradinės mokyklos, labai susijęs su ugdymo(si) kultūros ribomis: „Pirmokai tų ribų dar neturi. Jie nežino, kaip kas turi būti. Ką mokytojas su jais kartu sukurs, visa tai ir taps kultūra. Žiūrint iš šios perspektyvos, man buvo labai lengva. Vaikai ateina itin atviri. Jie patys turi daugybę idėjų, todėl ir mano iniciatyvos dažnai kildavo iš vaikų.“

„Į mokyklą atėjau su mintimi, kad čia bus daug laisvės. Tada supratau, kad tai esamai „laisvei“ reikia nusiraminti ir atrasti rėmus. Bet norėjau, kad viskas būtų pozityvu, todėl ir kilo mintis mokyti pirmokus meditacijos pratimų. Jie adaptuoti vaikams. Pirmus metus mokiau, kaip visa tai daryti. Antrais metais meditaciniais pratimais pradėdavome užsiėmimus. Ką tai davė? Svarbiausia – mano vaikai nurimo. Jie pradėjo girdėti. Be to, mokykla nėra tik dalyko mokymasis. Mokykloje vyksta daug gyvenimo, o pirmokams – vienoje dienoje vyksta daug gyvenimo. Kūno kultūros pamokoje atsirado joga, nes vaikams buvo neįdomu tai, ką jie veikia. Drąsiai sakau, vaikai – mano įkvėpimo šaltinis. Vieną dieną į neformaliojo švietimo užsiėmimą atėjusi mergaitė pareiškė, kad norėtų ko nors pamokyti. Sutarėme, kad skirsiu 10 minučių ir ji galės tai daryti, bet turės pasiruošti pamoką apie emocijas, nes tada būtent tai mokėmės. Paskui visa grupė kaskart pasiruošdavo 10 minučių pamokėles. Nešėsi kūrinius apie emocijas, pasakodavo savo istorijas. Vyko gražus bendradarbiavimas. Bet visa tai buvo todėl, kad girdėjau, ko vaikai nori“, – patirtimi dalijosi Agnė ir prisiminė, kad „Renkuosi mokyti“ renginio išvakarėse vaikams pasakojusi, jog eis pasidalyti mintimis apie tai, kaip su jais dirba, tada viena mergaitė paprašė būtinai pasakyti, kad pamokoje labai gera nusiauti batus ir patogiai atsisėsti. „Pagalvojau, kad klasės ribas galima praplėsti ir tokiu labai paprastu būdu… Tiesiog reikia vaikų paklausti, kas padaro pamoką ne pamoka“, – pastebėjo ji.

 

Istorijos mokytoja Rasa Stakauskaitė iš Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos už klasės ribų išėjo labai toli… Mokytoja teigė, kad per antruosius metus mokykloje jai su mokiniais pasisekė dalyvauti dviejuose tarptautiniuose projektuose: „Vienas iš jų įgyvendintas drauge su ukrainiečiais. Į mūsų mokyklą atvyko 15 ukrainiečių grupė ir gyveno mokinių šeimose. Projekto tema buvo „UNESCO paveldas“. Man, kaip istorijos mokytojai, tai buvo galimybė mokytis ne tik apie istoriją, bet ir apie kultūrą. Be to, susirinko jaunuoliai iš visos Ukrainos, todėl buvo proga pakalbėti apie padėtį joje ir vykstančius konfliktus. Daugeliui mokinių tai buvo galimybė susipažinti su kita kultūra. Per projektus ugdosi socialiniai įgūdžiai, užsienio kalbos mokėjimas. Pirmomis dienomis matai, kaip mokiniai kalba po vieną žodį, o projekto pabaigoje jie jau visiškai laisvai bendrauja.“

„Kitas projektas vyko su portugalais. Iš pradžių mes vykome į Portugaliją, o paskui portugalai atvyko į Kuršėnus. Mokiniai mokėsi keliauti. Buvo tokių mokinių, kurie pirmą kartą skrido lėktuvu. Skatinome juos būti savarankiškus, kad patys išmoktų susiorientuoti oro uoste. Mokiniai buvo atsakingi už savo bilietus. O kur dar kiti dalykai: Pietų Europa, kultūros skirtumai, kalba, neįprastas maistas ir t. t. Mokiniai gyveno portugalų šeimose, todėl galėjo matyti jų gyvenimą iš vidaus“, – pasakojo mokytoja.

 

„Klasės ribas norėjau praplėsti tam, kad galėtume fiziką taikyti praktikoje“, – teigė fizikos mokytoja Eglė Stankūnaitė iš Kaišiadorių r. Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos. Mokytoja prisiminė, kaip mokslo metų pabaigoje mokinius mokė astronomijos. Buvo puikūs orai, gegužės pabaiga, todėl nutarė suorganizuoti žygį ant piliakalnio, bet tam, kad pamoka būtų veiksmingesnė, pasikvietė Vilniaus universiteto dėstytoją, kuris naktį mokiniams papasakojo apie dangaus kūnus, žvaigždes, paaiškino, kaip atpažinti palydovus.

„Šiemet su aštuntokais, besimokydami kelią ir greitį, ėjome nuo Rumšiškių mokyklos iki parduotuvės ir skaičiavome savo greitį bei brėžėme grafikus. Paskui jie turėjo parengti projektą. Sugalvoti savo žygį, apskaičiuoti greitį ir laiką, kiek užtruks, apgalvoti nakvynės vietas. Į vieną geriausių žygių visi kartu eisime birželį“, – originaliomis idėjomis dalijosi Eglė.

 

Ji pastebėjo, kad mokyklos ribas galima plėsti ir neišeinant iš mokyklos, o pasikviečiant mokinių tėvelius ar kitus svečius į klasę: „Viskas prasidėjo nuo mano tėčio, kuris atvyko dešimtokams papasakoti, kaip veikia elektrinės ir kur gaminama energija. Tada ir kilo idėja įtraukti į mokymosi procesą tėvelius. Kvietėme tėvelius atvykti į tam tikras pamokas ir papasakoti, kaip jų įgytos žinios mokykloje praverčia dabartinėje veikloje. Mano pamokoje dalyvavo karininkas, kuris pasakojo, kaip fizikos dėsniai padeda šaudant. Biologijos pamokose dalyvavo gydytojai, miškininkai. Pas pradinukus atvyko šunų dresuotojai…“

 

Ryšys su mokiniais: kaip jį sukurti ir išlaikyti

 

„Pirmiausia, pačiam mokytojui turi būti svarbus ryšys su mokiniu, tada atsiras galimybė jį sukurti. Mano asmeninė savybė – atrasti bendravimo formą su bet kokiu žmogumi – padeda sukurti ryšį su mokiniu. Stengiuosi juos pažinti. Man įdomu, ką jie veikia. Tam gali pasitarnauti netgi socialiniai tinklai. Pamatai, ką vaikas veikė savaitgalį ar per atostogas, ir paklausi, kaip jam sekėsi kelionė ar kt. Mokiniams patinka, kai jais domimasi. Tik, žinoma, ryšio kūrimas – slidus reikalas. Labai sunku neperžengti ribos. Turi būti atviras su mokiniais, bet ir suprasti, kada ir kur svarbu sustoti“, – mintimis dalijosi chemijos, gamtos ir žmogaus, biologijos mokytoja Laura Makarevičiūtė iš Kauno humanitarinės pagrindinės mokyklos.

 

Jai pritarė ir Vaida Godvišaitė-Čepkauskienė, fizikos mokytoja iš Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjaus. Mokytoja Vaida pripažino, kad pradžia buvo sunki, vis galvojusi, kaip su mokiniais rasti bendrą kalbą. „Per vieną „Renkuosi mokyti“ susitikimą manęs paklausė, ar vaikai žino, ką aš veikiu laisvalaikiu, kokie mano pomėgiai. Atsakiau, kad ne… Nemaniau, kad jiems tai gali būti įdomu. Antruosius metus pradėjau nuo to, kad papasakojau mokiniams, koks aš esu žmogus, ką veikiu ir pan. Tada mokiniai tapo draugais. Jie su manimi ėmė kalbėtis apie dviračius ir automobilius, klausti patarimų. Patys taip pat mielai dalijasi savo kasdienybe, o man labai įdomu juos išklausyti. Man vienas svarbiausių dalykų – kad mokiniai nebijotų mokytojo, nebijotų klysti ir klausti. Mano vedamą pamoką stebėjusi pavaduotoja pastebėjo, kad mokiniai labai drąsiai klausinėja. Supratau, kad tai, ko siekiau, pavyko“, – pasidžiaugė ji.

 

Lietuvių ir ispanų kalbų mokytoja Akvilė Šimėnienė iš Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos sutiko su tuo, kad ryšys kuriamas per asmeninį santykį. Bet, pasak jos, sunku surasti ribą ir ant jos balansuoti, kiek asmeniškumo norisi įtraukti ir kiek tai susiję su dėstomu dalyku.

„Tie dalykai, kuriuos aiškindavau per savo prizmę, kur, kada ir kaip aš atradau literatūrą, visada suveikdavo. Nežinau, ar tai ir yra auksinis raktelis į mokinių širdis… O gal ši mokinių karta būtent tokia, dažnai reikia pereiti į jų pusę, kad sukurtumei ryšį“, – pastebėjo Akvilė.

 

Į „Renkuosi mokyti“ renginį atvykę mokiniai pastebėjo, kad šie mokytojai – kitokie. Jie arčiau vaikų. Jų bendravimas nuoširdus, o mokymo metodai inovatyvūs, įdomūs, įtraukiantys. Pasak mokinių, akivaizdu, kad „Renkuosi mokyti“ mokytojams patinka tai, ką jie daro, su užsidegimu ir meile moko savo dalyko, ieško kiekvienam mokiniui tinkamų mokymo(si) būdų. Svarbiausia, kad jie didžiuojasi savo darbu, nebijo veikti po pamokų, kitaip sakant, dirba ne tik dėl atlygio… Viena mokinė pripažino dažnai girdinti iš mamos, kuri yra mokytoja, kad tik nesirinktų mokytojo profesijos… Bet kaip tada ši profesija gali siekti tapti prestižinė, jei patys mokytojai stengiasi nuo jos atgrasyti? Priešingai kalba „Renkuosi mokyti“ atstovai, ne iš vieno lūpų nuskambėjo mintis, kad jie linki savo mokiniams nebijoti rinktis mokytojo kelio…

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.