Jaunųjų kūrėjų almanacho sutiktuvės Panevėžyje

„Švietimo naujienų“ redakcija sulaukė informacijos iš Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos vyr. lietuvių kalbos mokytojos Laimutės Beinarauskienės apie jau nuo 2013 m. Panevėžyje vykdomą projektą „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“, kurio iniciatorius – Arnoldas Simėnas. „Šiemet, vos prasidėjus paskutiniajam žiemos mėnesiui, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vyko jaunųjų kūrėjų almanacho „Nevėžis 2018“ sutiktuvės. Džiugina tai, kad vis daugiau jaunųjų literatų ir dailininkų savo mintis ir jausmus mėgina išreikšti plunksna bei teptuku. 2018 m. šiame projekte dalyvavo 84 literatai ir 34 jaunieji dailininkai“, – pasakoja mokytoja.

L. Beinarauskienė pasidžiaugė, kad almanache „Nevėžis 2018“ galima perskaityti ir Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinės Skaistės CIBULSKAITĖS literatūrinius vaizdelius „Pavasario mišku“ ir „Muzika“. Pasak mokytojos, Skaistė apdovanota įvairiais gebėjimais – ji ne tik literatė, bet kartu kurianti ir nuostabius dailės bei keramikos darbus. Šiemet mergina – jau Panevėžio profesinio centro mokinė.

 

Sužinoję apie išskirtinai gabią mokinę Skaistę, nutarėme ją pakalbinti. Ir, matyt, nuojauta neapgavo… Ji ne tik – kūrybinga, smalsi, bet ir be galo pareiginga, siekianti savo tikslų ir svajonių. Regis, tai ypatingas žmogus, atvira širdimi neriantis į įvairius menus. Ir jai tai sekasi… Kviečiame susipažinti…

 

Skaiste, iš kur ir kaip kilo poreikis rašyti poeziją?

Poeziją rašyti mane įkvepia knygos, muzika, draugai ir šeima. Knygos paskatina perteikti jausmus. Muzika įkvepia jiems gyvybės. Visi likusieji palaiko ir paskatina siekti daugiau. Visą savo gyvenimą stengiuosi save išreikšti kurdama tai, kas suteiktų kitiems laimės ir džiaugsmo. Tai – mano didžiausias tikslas.

 

Kaip ateina įkvėpimas?

Tai sunku paaiškinti. Manau, kad tai ateina iš giliausių mano minčių kampelių. Kartais tas jausmas kankina naktimis. Jei jo iš karto neužrašau arba nenupiešiu, negaliu užmigti iki pat ryto. O tai, kaip jis ateina, galima sakyti, kad staiga… Tarkime, išgirdau žodį ir iš karto žinau, koks turėtų būti sakinys ar paveikslas.

 

Dabar mokaisi Panevėžio profesinio rengimo centre, sakyk, kokią specialybę pasirinkai ir kodėl?

Esu pasirinkusi kirpėjos specialybę. Būti kirpėja svajojau nuo pat vaikystės. Šią svajonę užsiauginau iki šių dienų. Kiek pamenu save vaikystėje, kol kirpėja kirpdavo mano mamą, per tą laiką bandydavau sušukuoti kirpėją. Man tai labai patiko. Kiekvieną kartą ji mane pagirdavo, todėl tai dar labiau motyvuodavo. Taigi, dabar per praktikos dieną, kai dirbame drauge su mokytoja, niekada nesijaučiu pavargusi, kiekviena mokytojos pastaba mane vis labiau moko. Po praktikos visada grįžtu laiminga ir puikios nuotaikos.

 

Ar profesinio rengimo centre tau sudaromos visos reikiamos sąlygos, kad galėtumei visavertiškai mokytis?

Sąlygos mokytis – pakankamai geros. Mokytojai nuoširdūs ir padedantys, bet juk viskas priklauso ir nuo mokinio. Mano nuomone, mokinys ir mokytojas turi gerbti vienas kitą. Tik taip bus pasiektas pats tikriausias kompromisas, o ateityje tai padės lengviau mokytis. Mano nuomone, mokinys turi stengtis pateisinti mokytojo lūkesčius. Jeigu mokinys bus taktiškas ir pats stengsis išmokti pamoką, jis joje gaus ir visavertišką informaciją.

 

Kokių planų, idėjų turi ateičiai? Ar siesi savo gyvenimą su pasirinkta profesija?

Šiuo metu labai tolimų planų neturiu. Ateityje tikrai norėčiau dirbti kirpėja. Bet pirmiausia noriu sėkmingai išlaikyti egzaminus ir gauti diplomą.

 

Mokytoja Laimutė Beinarauskienė rašo, kad esi ne tik literatė, bet kartu kuri puikius keramikos ir dailės darbus, matyt, esi be galo kūrybingas žmogus? Iš kur šie polinkiai?

Jau 7 metus lankau keramikos ir pynimo iš vytelių būrelius Panevėžio moksleivių namuose. Šiuo metu užsiimu keramikinių paveikslų gamyba. Dailė ir menas mane supa visą gyvenimą. Mano seneliai buvo itin kūrybingi žmonės. Jie užsiiminėjo rankdarbiais ir iš jų pragyvendavo. Senelis iš tėčio pusės pynė iš vytelių, močiutė iš mamos pusės nepaprastai gražiai piešia. Ją jaunystėje netgi kvietė į meno mokyklą. Gaila, bet ji negalėjo sau to leisti. Jos tėtis gamindavo ratus arklių traukiamiems vežimams. Tėčio sesuo (mano krikšto mama) – pedagogė, literatė, lituanistė Lionė Lapinskienė, sudariusi ir išleidusi daugybę knygų, yra per 100 mokslinių, metodinių straipsnių autorė ir 2005-ųjų „Metų panevėžietė“. Taigi, manau, kad kūryba man įaugusi į kraują, tiesiog išreiškiu ją visais įmanomais būdais, kiek tik leidžia jėgos: rašau, piešiu, kuriu paveikslus…

 

Skaiste, ar lieka laiko kitokioms veikloms?

Mano didžiausias pomėgis – skaityti knygas (dažniausiai romanus). Nuo skaitymo neatsilieka ir muzikos klausymas. Patinka vesti renginius. Nuolat esu pilna įvairių idėjų. Kai mokiausi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje, buvau pagrindinė įvairių renginių organizatorė ir vedėja. Ten turėjau puikias sąlygas tobulėti ir augti. Esu įvairiapusiška, neatsisakau nieko, kas gali mano ateitį padaryti šviesesnę. Žinau savo tikslus ir siekius. Žinoma, gyvenimas pateikia ir tamsių dienų, bet suvokiu, kad po tamsios nakties visada ateis nuostabi diena. Taigi, šviesių dienų džiaugsmą išreiškiu vis ką nors kurdama… Tai – mano gyvenimas ir sielos dalis!

 

***

Mokytoja L. Beinarauskienė sakė, sugrįžus iš jaunatviško ir pozityvaus renginio, norinti tik padėkoti projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ sumanytojams ir vykdytojams, o vartydama jaunųjų kūrėjų almanachą, tikinti gražia Lietuvos ateitimi…

 

O aš norėčiau padėkoti mokytojai L. Beinarauskienei už atvertus vartus į naują pažintį su mokine Skaiste, kuri, mano galva, yra kūrybiškumo ir pozityvumo užtaisas, parodantis, kaip reikia siekti savo svajonių.

Ačiū, Skaiste, už nuoširdų ir atvirą pokalbį…