Janonietis yra janonietis!

Nedaug Lietuvos mokyklų išugdė tiek 1918 m. valstybės atkūrimo signatarų (net 4 iš 20), kiek Šiaulių berniukų gimnazija (dabar – Juliaus Janonio). Ir nuostabiausia yra tai, kad bėgant metams mokykla neprarado savo stiprybės. Šį rudenį turėjau laimės visą popietę praleisti gimnazijoje vaikščiodama, klausydama, žiūrėdama ir atsakinėdama į klausimus. Savo laiko „Švietimo naujienoms“ skyrė gimnazijos direktorius Rimas BUDRAITIS.

 

Kokie Jums buvo šie metai?

Mes, mokytojai, laiką matuojame mokslo metais. O besibaigiantys kalendoriniai metai man asmeniškai buvo sunkūs. Ne tik gimnazijoje. Reikėjo užbaigti kai kuriuos įsipareigojimus, mokykloje vyko nemaži priestato renovacijos darbai. Šie metai paženklinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio laukimu. Rūpesčiu, kaip paminėsime? Reikia permūryti dekoratyvinę tvorelę iš Tilžės gatvės pusės, į ją bus vėliau įmontuotas meninis akcentas, skirtas keturiems signatarams. Su pavardėmis, su tekstais, kad praeinantys Tilžės gatve žmonės sustotų, paskaitytų… Signatarai? Kur? Kaip? Kad susidomėtų, kad atsirastų noras užeiti į gimnazijos muziejų, susipažinti plačiau… Šį projektą laimėjo architektas Vytenis Rudokas. Buvo ir kitų sumanymų, bet komisija nusprendė, kad šis akcentas signatarams paminėti bus geriausias. Tad iš pradžių reikia sutvarkyti aplinką… Tenka ir tokiais dalykais rūpintis.

Turime ir kitą gražų tikslą – išleisti fotografijų albumą, aprėpiantį laiką nuo gimnazijos įkūrimo iki sovietmečio. Šį pavasarį abiturientė Vaiva Adomavičiūtė, išeidama studijuoti, nupiešė 4 signatarų portretus ir padovanojo gimnazijai. Planuojame, kad Vasario 16-ąją albumą jau turėsime. Ši idėja klajojo gal 10 metų. Ją mums mestelėjo buvęs mokinys, advokatas Jonas Nekrašius. Jis yra didelis miesto kultūrininkas. Gimnazijos 75-mečiui buvo išleistas albumas, prasidedantis nuo direktoriaus Vaclovo Šliagerio nuotraukos. Darbavosi jis čia, toks ypatingas savo atsidavimu Lietuvai ir mokyklai. Šiauliuose tėra išlikę du tokie albumai: vienas „Aušros“ muziejuje, kitas – gimnazijoje. Čia matome ir senąją gimnazijos vėliavą, dabartinė pagal ją sukurta. O sukūrė Loreta Valienė, gimnazisto mama. Ji yra liturginių drabužių kūrėja, išleidusi savo darbų albumą, sukūrusi dovaną – arnotą ir mitrą – pačiam popiežiui Jonui Pauliui II, kai jis lankėsi Šiauliuose, Kryžių kalne…

 

Iš nuogirdų, atsitiktinių frazių nuotrupų kartais kyla noras paklausti… Ar reikėjo tvirtybės siekiant išsaugoti nepaliestą Juliaus Janonio gimnazijos vardą?

O kodėl J. Janonis turėjo būti paliestas? Kas tą sugalvojo? Lietuva tebėra sovietinio mąstymo zonoje, štampai tebeveikia. Gal pasikeis kartos ir į Janonį bus pradėta žiūrėti kaip į jauną, įdomų poetą maištininką. Bolševikai apie J. Janonį prikūrė daug sau naudingų dalykų. Apie daugelį asmenybių jie kūrė… Ar pažįstame tą jaunuolį, kurio portretą mums sukūrė dailininkas Bonaventūras Šaltis? Nedaug kas matė šį portretą. Dabar aš pasakysiu dar kitaip: taip, mūsų gimnazija turėjo vadintis ne J. Janonio vardu, nes ją baigė keturi signatarai, Povilas Višinskis, Stasys Šalkauskis, trys broliai Biržiškos, trys broliai Vileišiai… Signatarų vardas man gražus ir aš dažnai taip pavadinu gimnaziją, bet kuo kaltas J. Janonis? Ką jis blogo padarė? Ir kaip jį paspirti į šoną? Mūsų vertybės to neleidžia. Problema, manau, yra sureikšminta. Mūsų aplinkoje šis vardas neužkliūva net Australijos lietuviams, kurių dėka esame reta savo galimybėmis motyvuoti mokinius gimnazija. Mes mokame stipendijas dvidešimčiai studentų, buvusių mūsų gimnazijos abiturientų. Ir tą darome nuo 2001 m. Tokią paramą suteikė Australijos lietuviai, kad mūsų gabus jaunimas studijuotų Lietuvoje. O jau Australijos lietuvių nepatriotiškumu tikrai neapkaltinsime. Ir jie sakydavo, o kam keisti J. Janonio vardą?

Visi nuo pokario, 1946 m., mokęsi mūsų gimnazijoje vadina save janoniečiais…

 

Ir tą pačią akimirką per gimnazijos muziejų švystelėjo dr. Jūratė Valuckienė iš Šiaulių universiteto, pametėdama frazę, kuri daug ką paaiškina ir kuri tapo šio teksto pavadinimu: „Janonietis yra janonietis!“

Esu nugirdusi sakant, kad J. Janonio gimnazija, garsi savo praeitimi ir šiandienos kultūra, neskuba viešinti savo akademinių pasiekimų. Kodėl?

Yra svarbesnių dalykų nei skaičiukai, o reitingai – dar ir verslo dalis. Reitingų aš labai nesureikšminu, nors gal ir negerai darau. Mano galva, reitingai neparodo mokyklos darbo kokybės. Atsakykite į vieną klausimą, tada viskas bus aišku. Ar jaunimo mokykla, iš kurios galbūt niekas neįstojo į aukštąją, yra blogiausia ugdymo įstaiga?

 

Kodėl blogiausia? Kai kam ji paskutinis šansas ar paskutinė viltis laimėti savo šansą gyvenime…

Bet reitinguose ši mokykla bus paskutinėje vietoje… Mums malonu, kad visada „esame aukštai“, bet kas yra gera mokykla, kas yra ugdymo kokybė? Čia dar reikėtų daug kalbėti ir vargu ar rastume bendrą sutarimą. Daug priklauso nuo vadovų, nuo mokytojų branduolio, nors visur būna visko. J. Janonio gimnaziją dėl pasiekimų laikau gera mokykla ir dėkoju likimui, kad tenka joje ilgai dirbti. Bet pasiekimai būtų atskira kalba. Mokinių mes turime daug ir gerų. Manau, kad visos gimnazijos jų turi, tik svarbu juos išsaugoti, kad liktų Lietuvoje.

 

Rugpjūtį Švietimo ir mokslo ministerija pristatė net keliolika naujovių, kurios turėjo paženklinti naujųjų mokslo metų pradžią. Koks Jūsų požiūris į jų įgyvendinimo galimybes?

Mes prie visko prisitaikysime. Esame įpratę gauti raštus ir juos vykdyti. O koks viso to veiksmingumas, koks rezultatas, čia jau kitas klausimas. Mokytojo neparengimas, būtiniausios metodinės medžiagos nebuvimas negali lemti pozityvių permainų. Pakalbėkime, kad ir apie kvalifikacinius renginius, kurių dabar vyksta daug, bet Lietuvoje jie jau tapo savotišku verslu. Jeigu iš 10 renginių atrandu kokį vieną, kuris man įdomus, tai jau gerai. Dauguma jais esame nusivylę.

Aišku, negalima lyginti to, kokie buvome, kuo gyvenome atgimimo pradžioje, kai visi tiesiog siurbėme informaciją. Atviros Lietuvos fondas, užsienio patirtis… Gerų norų ir dabar yra Lietuvoje, bet tam, kad jie būtų įgyvendinti, nors pinigų nesureikšminu, turi būti finansavimas. Klasės krepšelis, jeigu prie šios sistemos nebus pridėta daug pinigų, nieko nepakeis. Nepritariau ir mokinio krepšeliui, nes tai labai padidino konkurenciją tarp mokyklų. Mes susvetimėjome, tapome konkurentais, sunkiai bendraujame vienas su kitu, taip anksčiau nebūdavo. O juk Suomija pasiekė savo aukštų rezultatų, kai pasistengė sulyginti mokyklas ir jas visas timptelėti aukštyn. Mes paleidome konkurenciją: kas prasimušė, tam gerai, kas bankrutavo – jo problema. Nemanau, kad tokia laukinė aplinka davė ką nors gero mūsų švietimui. Bendradarbiavimu ir bendravimu turi būti pagrįsti mūsų siekiai. O dabar daugeliui svarbu tik savas kiemas. Galime juk dalytis, mokytis vieni iš kitų. Esu atviras nuo tų laikų, kai kūrėme atvirą mokyklą. Ir dabar – prašome į svečius, kada jums patogu, jei įdomu.

 

Jūsų kalėdiniai linkėjimai Lietuvos švietimui…

Turbūt, kaip ir visai Lietuvai – dėmesio žmogui. Čia yra esmių esmė. Švietimo sistemoje pagrindinis dėmesys turėtų būti skirtas mokytojui, pedagogui, be reikalo vengiame šio žodžio, juk ir bibliotekininkė, ir profesijos patarėjas, dirbantis mokykloje, yra pedagogas. Dabar turime didžiulę spragą – tinkamai neparengiami mokytojai. Trūksta specialistų, kurie dirbtų kokybiškai, rengtų abiturientus, mes juos viliojame iš kitų mokyklų. Čia vėl pasireiškia konkurencija. Po kelerių metų šį stygių pajausime dar skaudžiau. Tad linkėčiau dėmesio mokytojui, nors pagrindinis siekis – viskas mokiniui. Jei skirsime dėmesio mokytojui, jis jausis oriai, bus laisvas, atsakingas, jį gerbs valstybė, manau, tada ir mokiniui bus gerai.

 

Dėkojame.

 

Zina RIMGAILIENĖ