Ištrinkime ribą tarp mokyklos ir pasaulio…

Aušra Židžiūnienė

Spaliui įpusėjus, rudenėjančių medžių alėja Vilniaus „Tech Park Sapiegos“ link skubėjo mokytojai ir kiti švietimo srities entuziastai. Čia juos visus subūrė jau antrą kartą Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro organizuota socialinio ir moralinio ugdymo konferencija „Ištrinkime ribą tarp mokyklos ir pasaulio“. Nepaneigiamai įdomus konferencijos pavadinimas daug žadėjo… Šįkart dėmesys skirtas naujoms socialinių ir moralės mokslų tendencijoms. Konferencijoje kelta daugybė aktualių klausimų ir ieškota atsakymų, kaip pasaulio įvykius, edukologijos mokslo atradimus ir naujausias akademines madas atnešti į klases. Itin daug dėmesio sulaukė dorinio ugdymo, pilietiškumo ir ekonomikos dalykai. Savo patirtimi, kasdienėmis praktikomis dalijosi ekspertai ir praktikai.

 

„Etikos, ekonomikos, pilietinio ugdymo mokyklinių egzaminų nėra ir nereikia, bet gyvenime šie egzaminai vyksta kiekviename žingsnyje. Mano galva, apie tai, kas vyksta realiame gyvenime, turi būti diskutuojama klasėse. Svarbu kalbėtis apie tokius reiškinius kaip skurdas, ekologija ir kitus“, – konferencijoje teigė Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė, vadovėlių autorė Marija Vyšniauskaitė.

Kaip ateities piliečio ugdymą sutalpinti į mokyklos rėmus

 

Literatūrologas, leidėjas, vadovėlių bendraautoris Saulius Žukas atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinėje mokykloje vis daugiau dėmesio turi būti skiriama įvairių sričių patyriminiam ugdymui, su realiu gyvenimu susijusioms projektinėms veikloms. Jis pastebėjo, kad pastaraisiais metais švietimo naujovės labiau siejamos su gamtos mokslais, jų integracija, o socialinėse ir humanitarinėse disciplinose integravimo mažai arba visai nėra.

S. Žuko manymu, mokymo turinys turi būti atviras gyvenimui, todėl svarbu svarstyti aktualias problemas, atsižvelgiant į vaikų patirtį, užsiimti patyriminiu ugdymu, integruoti dalykinius ir bendruosius gebėjimus, pagalvoti, kokiai ateičiai ruošiame savo vaikus?

Literatūrologas retoriškai klausė, ką reiškia svarstyti aktualias problemas, atsižvelgiant į vaikų patirtį? Pasak jo, tai – nutrinti ribą tarp mokyklos ir gatvės, ugdymo procese kalbėti apie tai, su kuo susiduria mokiniai savo gyvenime, atvirai aptarinėti tarpusavio santykius, svarstyti emigracijos-imigracijos problemas, įsitraukti į ekologinį judėjimą, priimti gyvenimo keliamus iššūkius, didinti mokinių sąmoningumą, bet vengti pamokslavimo.

 

S. Žukas minėjo naują šių dienų realybę – skaitmeninį mokinių bendravimą. Tokio bendravimo pasekmė – sulaukiami mokytojų priekaištai dėl darkomos kalbos, negebėjimo įsigilinti į tekstą, skaitymo, vis dažniau virstančio skaitinėjimu, pasigendama mokinių fantazijos, nes tekstus nuolatos lydi iliustracijos. Tačiau, pasak jo, dėl to nereikėtų pernelyg nuogąstauti, nes mokinių patirtis, bendraujant socialiniuose tinkluose, yra kur kas didesnė nei daugumos mokytojų. Internete jie išmoksta susidoroti su gausybe informacijos ir atsirinkti, kas yra svarbu. Jie įpranta suvokti tuo pat metu keliais kanalais perduodamą informaciją (raštas, vaizdas, garsas) ir pan.

Literatūrologas ragina didinti kalbinį sąmoningumą, nes išvengti informacinių technologijų daromos įtakos – neįmanoma. Kaip ir išvengti kalbos ekonomikos, nes šiandieninė karta nori visko trumpai, aiškiai ir kaip galima per trumpesnį laiką.

S. Žukas skatino mokytojus nepabijoti ir mokiniams pasiūlyti parašyti „mokslinį straipsnį“ apie savo kalbinę patirtį socialiniuose tinkluose. Anot jo, kviesdami pasigilinti į tai, kaip mokiniai bendrauja skaitmeninėmis priemonėmis, ugdome jų autorefleksiją ir kritinį mąstymą.

 

„Realybės reiškiniai yra daugialypiai, todėl norėdami spręsti realias problemas esame priversti sujungti skirtingas disciplinas. Ugdant integruotai dalykai aptariami giliau ir įvairiapusiškiau. Tačiau pamokų integravimas nereiškia, kad sumenkinamas dalykinių gebėjimų ugdymas. Skirtingos disciplinos – savotiški akiniai. Per kiekvienus truputį kitaip matome pasaulį ir tuo reikėtų pasinaudoti. Ateičiai ruošianti mokykla turi derinti dalykinius ir bendruosius gebėjimus, bet prioritetu tampa bendrieji gebėjimai“, – konferencijoje kalbėjo Saulius Žukas.

Kartu jis priminė multimilijardieriaus Jacko Ma mintis apie ruošimąsi ateičiai. Jis yra teigęs, kad, jei nepakeisime mokymo, po trisdešimties metų mūsų vaikai nesugebės konkuruoti su mašinomis. „Mokėme žinių, bet to nepakanka, reikia mokyti vertybių, tikėjimo, nepriklausomo galvojimo, darbo grupėje, rūpinimosi kitais. Reikia mokyti viso to, kuo žmogus skiriasi nuo mašinos: sportuoti, muzikuoti, tapyti, kitų menų“, – sakė Jackas Ma.

 

S. Žukas pateikė kelių žingsnių siūlymus, ką šiandien derėtų daryti, kad vaikai augtų laimingi ir gyvenime patirtų sėkmę. Anot jo, pagrindinė judėjimo kryptis – įsileisti į mokyklą daugiau šių dienų gyvenimo turinio ir lokalinės medžiagos bei stengtis klasėje aptarti tiek mokiniams, tiek ir visuomenei rūpimus klausimus.

„Pirmasis žingsnis ir kartu paprasčiausias būdas suaktualinti mokymosi turinį – projektinė veikla, kuri yra sudedamoji patyriminio ugdymo dalis. Projektų temas pasirenka ar net jų formuluotes siūlo patys mokiniai. Pirmasis projektinės veiklos žingsnis – projektai pagal vieną discipliną. Tokie dažniau ar rečiau atliekami projektai yra gana įprasti šiandieninėje mūsų mokykloje. Jie vykdomi greta tradicinio mokymosi pagal disciplinas. Antrasis žingsnis – projektinė veikla yra sisteminga, jungia skirtingas disciplinas. Temos skelbiamos reguliariai kas mėnesį, kas 6 savaites ar kas du mėnesius. Patyriminį ugdymą čia papildo disciplinų integravimas. Projektai apibendrina ir papildo tradicinį, skirtingomis disciplinomis pagrįstą mokymąsi. Šis ugdymo būdas plačiau taikomas privačiose Lietuvos mokyklose, taip pat kai kuriose valstybinėse mokyklose. Trečiasis žingsnis – sistemingas ir rišlus integravimas per visą ugdymo procesą, kai projektinė veikla neatskiriama nuo dalykų mokymo. Svarbiausia čia iškylanti problema – suderinti dalykinio ugdymo ir integravimo tinklelius. Šis mokymo būdas neturi daryti nuolaidų dalykiniams pasiekimams, bet pabrėžia bendrųjų gebėjimų ugdymą. Tokiam ugdymui pritaikytas tematiškai integruotas vadovėlių komplektas „Vaivorykštė“. Ketvirtasis žingsnis – svajonė. Bendrojo ugdymo programa perrašoma taip, kad į pirmą planą iškeliamos probleminės temos (emigracija, ekologija, tautinė tapatybė globaliame pasaulyje, žmonių lygybė ir tolerancija, verslumas, socialinės Lietuvos problemos ir t. t.). Jų aptarimas provokuoja visų disciplinų integravimą, o įvairūs šių temų aspektai tampa mokinių atliekamais projektais. Pagal tokią programą lengviau būtų parengti integruoto ugdymo vadovėlius ir kitas mokymo priemones tiek žemesnėms, tiek ir vyresnėms klasėms“, – esamą ir galimą keturių žingsnių sistemą išdėstė Saulius Žukas.

 

Pranešimą literatūrologas baigė mintimi apie tai, kokie yra šiandieniniai paaugliai, iš psichoterapeutės Linos Vėželienės straipsnio „Suprasti paauglius“, spausdinto žurnale „Psichologija tau“ (žr. www.psichologijatau.lt/suprasti-paauglius): „Kiek pamąstęs senas mokyklos vilkas nusijuokė: „Kad lengviau būtų ką nors bloga pasakyti… Bet jei gera, tai galiu pasakyti, kad dabartiniai paaugliai yra drąsūs, komunikabilūs, nesitaiksto su nesąmonėmis. Jie kitaip bendrauja su suaugusiaisiais. Jei mokytojas jiems patinka, tai ranką ištiesia, pasisveikina, jei nepatinka, taip tiesiog ir sako arba parodo. Jie nelinkę apsimetinėti, veidmainiauti. Dabartiniams vaikams labai svarbu paaiškinti, ko tiksliai iš jų nori ir kodėl. Reikia argumentais pagrįsti savo užduotį, tada jie supranta ir padaro. Jiems svarbiau pamatyti ir išgirsti, nei perskaityti. Jie mažiau priklausomi nuo grupės, individualesni, bet pastebėjau, kad gal ir dėl to jiems labai patinka prisišlieti prie patikimo suaugusiojo. Jie stengiasi susirasti patinkantį mokytoją ir su juo susidraugauti.“

Apie nusidėvėjimą, Kudirką, batelius ir šalutinį mokymosi poveikį

 

Mokytoja, mentorė, švietimo konsultantė Julija Ladygienė susirinkusiesiems kalbėjo apie neišvengiamai besikeičiantį mokytojo vaidmenį, kaip atsiranda ribos tarp mokyklos ir gyvenimo ir ką su jomis daryti. Anot jos, mokytojai turi ne vaikytis madų, o rasti savo pedagoginį braižą.

J. Ladygienė siūlė nutrinti pirmąją ribą, kuri, anot jos, ir yra svarbiausia – tai autentiškumas. „Jeigu į klasę ateisime tokie, kokie esame, ir gebėsime darbe išbūti oriai, nuoširdžiai ir kurdami santykius, bus nutrinta pirmoji riba ir viskas taps daug paprasčiau. Kas nuo to stabdo? Tai – baimė. Mokytojai turi daugybę „o kas, jeigu…“. Bet iš tiesų tik būdami atviri kitiems ir patys sau kuriame ryšius su vaikais, nemėgstančiais veidmainiavimo ir apsimetinėjimo“, – kalbėjo ji.

 

Mokytoja pastebėjo, kad šiandien pedagogai išties gyvena baimės kultūroje: daugybė patikrinimų, kvalifikacijos įvertinimo komisijų, tėvų įvertinimo ir t. t. Jie pernelyg dažnai šokdami begalinių pageidavimų užsakovų koncerte atranda grupinius darbus, žaidybinius elementus ir kitus metodus, todėl jaučiasi išsekę, nes kurpiama nauja programa reiškia naujus reikalavimus.

„Mokytojui dirbti bus kur kas lengviau, jei jis susikoncentruos į savitą pedagoginį braižą. Jį turėtų sudaryti bendrųjų kompetencijų lavinimas, duomenimis grįstas mokymas, nuodugnus ugdymas ir atsakomybės perdavimas mokiniui. Kaip tą atsakomybę perduoti? Iš pradžių išmėginkite savaitės iššūkį – jūsų laikas pamokoje neturėtų viršyti 9 minučių, likęs laikas – mokiniams“, – patirtimi dalijosi J. Ladygienė. Anot jos, jei mokytojai bendradarbiauja tarpusavyje, tariasi dėl turinio, mokyti tampa tiesiog lengviau.

 

„Pradėjus nagrinėti Vinco Kudirkos tautišką giesmę, mokiniai man sako: „Ir vėl Kudirka, kiek jų gali būti, kiek galime mokytis! Jau per istoriją apie Kudirką mokėmės…“ Aš jiems paaiškinu, kad čia tas pats Kudirka. Iš pradžių nustemba, bet paskui kyla antra pasipiktinimo banga, kodėl per kelis dalykus apie jį reikia mokytis!.. Tada ir pati susimąstau, kad gi tikrai – kodėl?.. Mokiniai per istorijos pamokas mokosi apie V. Kudirką iš istorinių perspektyvų, bet aš taip pat, pradėdama kalbėti apie rašytoją, pirmiausia vaikus supažindindavau su kontekstu, o tik tuomet nerdavome į kūrinį. Vadinasi, iš esmės ir per istorijos, ir per literatūros pamokas kalbėdavome beveik tą patį. Jei būčiau tai supratusi anksčiau, būtume galėję daugiau laiko skirti kūrinio analizei, o ne kontekstui. Dabar suvokiu, kad nėra dalykų, kurie nesijungia tarpusavyje“, – savivokos kelią dėstė mokytoja, pabrėždama, kad integruotas ugdymas yra įmanomas ir net akivaizdus.

 

„Tikrame pasaulyje nėra dalykų, kurie būtų atskiri. Integruoti pamokas nėra sudėtinga. Pasiruošti, susiderinti su kitais mokytojais užtenka 40 minučių, o rezultatas – ne tik giliau suprasta tema, bet ir sutaupytas laikas, nes mokytojas gali iškart eiti prie savo dalyko esmės, nereikia pristatyti bendrų faktų. Pavyzdžiui, kad per literatūros pamokas pradėčiau mokyti apie Vincą Kudirką, man nebereikia pasakoti jo biografijos, nes tą jau padarė istorijos mokytojas. Mes su mokiniais galime iškart nerti į jo tekstus. Visiškai sutinku, kad kai kurie dalykai yra labiau susiję nei kiti, bet tikrai nėra dviejų nesusijusių dalykų. Taigi antroji riba, kurią neišvengiamai turėsime nutrinti, – tai atskirų dalykų mokymas“, – pabrėžė mokytoja.

 

Julija Ladygienė pasakojo, kad į pedagogiką atėjo negalvodama būti mokytoja, bet suprato, kad, jeigu nori dirbti su mokytojais ir suprasti, kas nutinka, jog jie pasiekia tokį išsekimo ir nuvargimo lygį, turi pati visa tai išmėginti. Taip ir atsidūrė projekte „Renkuosi mokyti“, o vėliau ir mokykloje…

Mentorė su konferencijos svečiais pasidalijo istorija apie batelius, kuri nė kiek nenutolusi nuo pedagogų gyvenimo: „Įsivaizduokite, kad turite mylimą draugę, kuri dievina batelius. Jūs visomis progomis jai juos dovanojate: Kalėdos, gimtadienis ir pan. Ir taip šventė po šventės, metai po metų, o ji jų kaip neavi, taip neavi. Vieną dieną jūs pratrūkstate su klausimais, kas jai blogai, kas negerai su jūsų dovanojamais bateliais, ar negražius išrenkate?.. Ir tada jums draugė atsako, kad bateliai tiesiog tobuli, bet jų dydis – ne tas.“

Anot J. Ladygienės, su mokytojais ir mokiniais nutinka labai panašiai. Mokytojai nori ir be galo stengiasi, kad vaikams būtų įdomu ir naudinga, bet neišsiaiškina, kas išties šiandieniniams vaikams tinka.

 

„Dabar mokykloje mokosi Z karta, o alfa karta – jau pakeliui. Šitie vaikai negeba suvokti ilgų tekstų, jie informaciją konstruoja iš fragmentų. Šiandieniniai vaikai mėgsta būti matomi ir būtinai kiekvienas individualiai. Jie jaučiasi asmenybėmis. Tikriausiai klausite, kaip tai padaryti, kai klasėje mokosi 30 vaikų? Jei nuostata yra ne 30 minučių išdalyti kiekvienam po vieną, o sukurti erdvę, kur kiekvienas vaikas gali progresuoti, tada viskas tampa įmanoma. Pačios geriausios pamokos yra tokios, kurias stebėti iš šalies yra nuobodu. Turiu galvoje, kad vaikai dirba, o mokytojas juos konsultuoja. Z kartos mokiniams netinka kalbėjimas prieš klasę. Jiems reikia artimo ryšio ir kontakto ten, kur užstringa, o ne ten, kur kažkas kažkada užstrigdavo. Jeigu mes, mokytojai, šalia pažymio vaikui parašytume kelis sakinius, ką jis daro gerai ir ką blogai, kur jam reikia pasitempti, sukurtume asmeninį ryšį. Šių vaikų nereikia vesti „į šviesų rytojų“, nes jie jame jau gyvena. Jie nenori, kad mokytojai būtų vedliai, jie ieško bendrakeleivių“, – dabartinės kartos ypatumus vardijo mokytoja.

 

J. Ladygienė tarsi antrindama literatūrologui S. Žukui pabrėžė, kad šiandien vis dar pernelyg daug dėmesio skiriama dalykinėms kompetencijoms, bet, norint gerų akademinių rezultatų, būtina turėti stiprias bendrąsias kompetencijas. „Esu sutikusi daug mokinių, kurie pasiekę gerų akademinių rezultatų, bet neturi bendrųjų kompetencijų, nesu sutikusi nė vieno, kuris turėtų aukštas bendrąsias kompetencijas, bet neturėtų dalykinių. Akademiniai rezultatai yra neišvengiamas, bet šalutinis bendrųjų kompetencijų rezultatas. Ne mokytojų atsakomybė yra rezultatai, bet mokytojų atsakomybė yra kokybiška ugdymo(si) erdvė“, – pranešimą baigė ji.

 

„Kaip mokosi smegenys?“

 

Kalbėdamas apie tai, kaip vaikai įsimena informaciją, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorius Albinas Bagdonas pabrėžė, jog smegenys sukurtos taip, kad suprastų visumą, jei mokomės pavienių dalykų, ir jie nėra mums reikalingi kasdienybėje – laikui bėgant tiesiog pamirštame.

Profesorius, kalbėdamas iš neuromokslų perspektyvos, pritarė ir S. Žuko, ir J. Ladygienės pastaboms dėl būtinybės integruoti dalykus. Anot jo, mūsų smegenys išties buvo sukurtos kaip integracijos organas. Atsiradus raštui, o vėliau ir kitoms įvairioms technologijoms, smegenys evoliucionavo dėl pašalinių evoliucijos produktų įtakos.

„Smegenims būdinga ne tik mokytis, bet ir atsikratyti tam tikrų žinių, įgūdžių, juos pamiršti, neurologijos terminais kalbant, „išgenėti“ iš smegenų. Todėl mokinio galvoje išlieka tik tie dalykai, kurie jam pačiam svarbūs. Tik versdami kalti faktus, neprisibrauname prie esmės“, – pabrėžė psichologas.

Ką reiškia ugdyti pilietį?

 

Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė, pradėdama diskusiją apie tai, kas šiandien yra pilietiškumas, sakė, kad nors šis klausimas dažnam atrodytų elementarus, bet nevertėtų jo tiesmukiškai suprasti, nes nuo to, kaip suprantame pilietiškumą, priklauso, kaip saugiai, laimingai, laisvai ir net kaip turtingai kiekvienas iš mūsų gyvename.

 

Pilietiškumo ir istorijos mokytojas Tomas Statkevičius teigė, kad maždaug prieš dešimtmetį buvo itin populiaru sakyti, jog pilietiškumas prasideda nuo savo namo laiptinės. Šiandien ši frazė svarstytina, nes kelia klausimų, kur pilietiškumas, kur bendruomeniškumas, kur elementarus tvarkingumas ir pan. Pasak jo, sulaukiama ir iš mokinių nuomonių, kam jiems mokykloje tvarkytis, valyti lentą, argi nuo to jie tapsią geresniais piliečiais?.. „Vaikams mėginu aiškinti, kad sąvoka „pilietis“ yra susijusi su žodžio „politikas“ reikšme. Kur prasideda politika? Ji prasideda nuo mūsų asmeninių interesų arba tam tikrų vertybių. Iš šios interesų ir vertybių kolizijos ir atsiranda tai, kas šiandien suprantama kaip politika. Man atrodo, kad pilietis yra tas žmogus, kuris dalyvauja šiame ginče, tai yra atstovauja savo vertybėms ir interesams. Visi mokiniai be išimties yra linkę turėti savo nuomonę bet kokiais vertybiniais klausimais. Jeigu už šių klausimų dar stovi įvertinimas ar tam tikras apdovanojimas, tada jie pradeda domėtis ir rinkti žinias. Mokykloje piliečiai ugdomi per vertybinį ugdymą. Mokiniai mokomi apginti savo vertybinę poziciją. Galbūt esu naivus, bet tikiu, kad netrukus tai taps ir gebėjimu apginti savo ekonominius interesus. Bet ir mes, suaugusieji, privalome kiekvienas nuoširdžiai sau atsakyti, ką mums reiškia, ką duoda tautiškumas“, – kalbėjo T. Statkevičius.

 

Saulius Žukas pastebėjo, kad piliečio sąvoka atsirado dar antikos laikotarpiu. Literatūrologas pasidalijo knygoje skaityta istorija, kada antikos laikais piliečiai stovėdavo eilėje su kardu vienoje rankoje, o skydu – kitoje, tačiau skydu kiekvienas dengdavo ne tik save, bet ir kaimyną. Pasak S. Žuko, visa tai reiškia, kad jau tada buvo suprantamas vienų prieš kitus įsipareigojimas. „Tai – tarsi tam tikras bendruomeniškumo jausmas. Kokia ta bendruomenė – tautinė, kiemo, namo, mokyklos, klasės, visai nesvarbu… Tai, kad mūsų aplinkoje atsiranda rūpinimasis vieniems kitais, kad kuriamas tam tikras bendruomeniškumas, gali būti pirmas žingsnis į sąmoningesnę pilietinę visuomenę“, – pabrėžė jis.

 

Vilniaus Gabijos gimnazijos dvyliktokė, įvairių jaunimo organizacijų narė, savanorė Greta Gudauskaitė prakalbo apie mokykloje renkamas socialines valandas, kurios tarsi skirtos prasmingiems darbams, liudijantiems pilietiškumą, bet dažnai virsta lentų ar dulkių šluostymu, kai savanorystė įvairiose organizacijose dažnai taip ir lieka niekaip neįvertinta.

Pasak mokinės, visgi reikia nebijoti su mokiniais kalbėti visais svarbiais kasdieniais klausimais. Šiandieniniam jaunimui išties rūpi tai, kas vyksta šalyje. Mokinė teigė, kad nors mokytojams atrodo kitaip, bet tarpusavyje jie diskutuoja, aptaria kasdienes aktualijas. Tik, suprantama, tai daro jaunimo kalba. Greta pabrėžė, kad Lietuva jauniesiems piliečiams rūpi ir šiandieninis jaunimas yra sąmoningas inicijuoti, dalyvauti įvairiose su pilietiškumu susijusiose veiklose.

 

***

„Mūsų visų bendras tikslas – į klases atnešti daugiau turinio inovacijų. Ne išmaniosios lentos ar virtualios realybės akiniai padės ugdyti mokinius, o idėjos, turinio šviežumas, kurio socialiniuose, moralės moksluose – apstu“, – pabrėžė konferenciją organizavusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė.

Konferencija „Ištrinkime ribas tarp mokyklos ir pasaulio“ yra dalis integruoto ugdymo projekto „Pilietis per 31 valandą“, kurį parengė Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centras su Nacionaline švietimo agentūra ir kitais partneriais.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Mama

    Mano vaikas kartą pasakė: „Kaip nusibodo tie nuolatiniai projektai su skaidrėmis, plakatais ir kitais dalykais, žaidimai, pristatymai, darbas grupėmis, kai reikia atidirbti už visą grupę, jei nori gauti gerą pažymį…. Noriu paprastos normalios pamokos, per kurią būtų galima tiesiog mokytis.“