Istorijos mokymas ir mokytojų rengimas Vokietijoje: pokalbis su prof. Elisabeth Erdmann

Prof. Benediktas Šetkus
,
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija

Reikia pripažinti, kad XX a. istorijos mokymui Lietuvoje įtaką darė Vokietijos patirtis. Nepriklausomos Lietuvos istorikai dažnai savo darbuose remdavosi Vokietijos autoriais, kai teikdavo rekomendacijas savo krašto mokytojams, kaip mokyti istorijos. Tai galima akivaizdžiai matyti pavarčius to laikotarpio metodinio pobūdžio darbus. Kai po sovietinės okupacijos Lietuva atkūrė valstybingumą, vėl pasitarnavo Vokietijos patirtis: buvo gilinamasi į istorijos didaktikos atstovų darbus, susipažįstama su istorijos vadovėliais ir kt. Prieš kurį laiką vykęs seminaras istorijos mokytojams, kurį vedė lektorius iš Vokietijos dr. Michaelis Kohrsas, dar kartą parodė, kad jų patirtis mums yra aktuali ir išlieka, pasak plačiai žinomo posakio, „gyvenimo mokytoja“.

 

Plėtodamas šią temą, pakalbinau istorijos didaktikos profesorę Elisabeth ERDMANN. Jai dirbant mokykloje, o paskui daugelį metų universitete teko ir istorijos mokytojo kasdienybės patirti, ir bendrauti su švietimo politikais. Pateikiau jai keletą klausimų, susijusių su istorijos mokymu ir mokytojų rengimu Vokietijoje.

 

 

Kodėl nusprendėte rinktis istorijos studijas universitete?

Aš visada domėjausi istorija ir man buvo įdomu sužinoti, kaip žmonės gyveno seniau. Močiutė daug pasakojo apie savo jaunystę, tėvai – taip pat. Jie atsakydavo į visus mano iškeltus klausimus. Dažnai eidavome pasivaikščioti iki apgriautos viduramžių pilies. Man būdavo įdomu sužinoti, kaip žmonės gyveno viduramžiais. Kai pradėjau mokytis lotynų kalbos, tėvai mane per atostogas nuvežė į Saalburgo muziejų. Ten, netoli nuo Frankfurto prie Maino, buvo iš dalies atkurtas romėnų laikų fortas. Paskutinius dvejus metus iki abitūros egzaminų turėjome puikų istorijos mokytoją, kuris mokė dirbti su istorijos šaltiniais, kas tuo metu dar nebuvo įprasta. Mokytojas skyrė daug dėmesio nacionalsocializmui ir Holokaustui, apie ką kiti mokytojai tuo metu nesistengė kalbėti. Tokie pasakojimai paskatino klausinėti tėvų ir močiutės apie jų gyvenimą tuo laikotarpiu. Pokalbiai man buvo labai įdomūs. Visa tai ir paskatino studijuoti istoriją.

 

Kodėl vėliau nusprendėte tapti istorijos didaktikos srities profesore? Gal galite glaustai apibūdinti atliktus mokslinius tyrimus?

Pirmiausia studijavau istoriją ir lotynų kalbą, nes norėjau tapti istorijos mokytoja. Kai universitete išlaikiau valstybinius egzaminus, nusprendžiau rengti disertaciją. Turėjau skubėti dėl tam tikrų šeimyninių priežasčių. Universitete apgyniau disertaciją iš senovės istorijos. Tuo metu aš dirbau mokykloje, nes turėjau susimokėti už doktorantūros studijas. Man labai pasisekė, nes mokslinis vadovas pasiėmė į Kiprą vykdyti archeologinių kasinėjimų. Įgijau patirties, bet teko atsisakyti mokytojos darbo. Vėliau grįžau į mokyklą, tačiau čia pasigedau tiriamosios veiklos, todėl pateikiau paraišką dalyvauti konkurse dėstytojo vietai Freiburgo pedagoginiame universitete užimti. Dėsčiau senovės istorijos ir istorijos didaktikos kursus. Pamažu supratau, kad noriu dėstyti vien istorijos didaktiką. Kai atlikau habilitacinį darbą Humbolto universitete Berlyne, kuriam laikui – nuo 1994–1995 m. m. iki 2007 m. – buvau Istorijos didaktikos katedros vedėja Erlangeno-Niurnbergo universitete.

 

Atliekant tyrimus istorijos didaktikos srityje man buvo aktualu sieti teoriją su praktika. Mokiniai nori sužinoti apie praeitį, kuri buvo jų gyvenamojoje vietoje arba tame regione. Iš kurio laikotarpio yra išlikę istorinę vertę turintys pastatai jų vietovėje? Kaip jie keitėsi bėgant laikui ir kaip juos keitė aplinka? Ką jie gali papasakoti mums šiandien? Kaip reikia organizuoti išvykas į muziejus, kad mokiniams būtų įdomu? Mane domino, kaip mokiniai suvokia laikotarpius, kurie yra tolimoje praeityje. Ypatingą dėmesį skyriau istorijos vaizdumui. Taip pat buvo svarbu ištirti, ką mokiniai mano apie žmones, atvykusius iš kitų valstybių, kaip jie suvokia ir netolimos praeities įvykius. Taip pat tyriau istorijos mokymo ir istorijos didaktikos raidą. Šiame kontekste lyginau Prancūzijos ir Vokietijos istorijos mokymo programas bei vadovėlius nuo XIX a. iki mūsų laikų. Kartu su kolega Volfgangu Hasbergu išleidome dviejų dalių knygą apie istorijos mokymą šiuolaikinėje Europoje „Facing – Mapping – Bridging Diversity. Foundation of a European Discourse on History Education“ (2011), kurioje autoriai iš daugelio Europos valstybių nušviečia istorijos mokymo patirtį, grindžiamą dialogu. Kitą knygą „History Teacher Education. Global Interrelationships“ (2015) taip pat sudaro autorių straipsniai iš kitų kontinentų. Buvau Tarptautinės istorijos didaktikos draugijos prezidente (ISHD) nuo 2001 iki 2011 m. Visa tai rodo, kad siekiu plėtoti istorijos didaktiką ir tarptautiniu lygmeniu.

Istorinė sąmonė, jos funkcija ir genezė, kuri sudaro istorinės didaktikos pagrindą, galėtų būti ir toliau plėtojama. Tai būtų kaip standartas ar rekomendacija mokykloms, bet ne tik kaip pamokų siekinių, žinių testavimo ar mokymo medžiagos dalis, o pagrindas sprendžiant, kaip dėstyti istoriją ir kokia turėtų būti mokymo programa.

 

Kokį vaidmenį istorijos didaktika atlieka rengiant mokytojus Vokietijoje?

Vokietijoje yra 16 federacinių valstybių (žemių) ir kiekviena iš jų turi savarankiškumą. Egzistuoja Kultūros ministrų konferencija, tačiau ji negali sulyginti skirtumų atskirose žemėse. Net ir Bolonijos deklaracija, kurią 2013 m. buvo pasirašiusios 47 Europos valstybės (juridiškai neprivalomas susitarimas tarp atsakingų ministrų už švietimo ir kultūros klausimus), neatnešė norimo suvienodinimo nei Europos mastu, nei Vokietijos žemėse, bent jau mokytojų rengimo srityje.

 

Įsigilinę į Vokietijos žemių patirtį pamatysime, kad egzistuoja skirtumų ne tik tarp atskirų žemių, bet netgi tarp toje pačioje žemėje veikiančių universitetų. Daugumoje žemių mokytojų rengimas vyksta per bakalauro ir magistro studijas, tačiau kitur yra vykdomas per pasirinktus modulius ir laikant valstybinį egzaminą. Šiuo metu mokytojų rengimas yra toks sudėtingas, kad, mano nuomone, negalima sulyginti bakalauro studijų, kurios yra labai daugialypės ir gilios, su paprastais mokytojų rengimo kursais. Taip pat magistro studijos neapima taip plačiai ir išsamiai kaip bakalauro studijos.

 

Kaip aštuntajame dešimtmetyje yra pažymėjęs Karlas Ernstas Jeismanas, istorija kaip mokslas, istorijos teorija ir istorijos didaktika yra glaudžiai susiję. Istorijos didaktika yra mokslas apie visuomenės istorinę sąmonę. Reikia paminėti, kad istorinė sąmonė, jos funkcija ir genezė, kuri sudaro istorinės didaktikos pagrindą, galėtų būti ir toliau plėtojama. Tai būtų kaip standartas ar rekomendacija mokykloms, bet ne tik kaip pamokų siekinių, žinių testavimo ar mokymo medžiagos dalis, o pagrindas sprendžiant, kaip dėstyti istoriją ir kokia turėtų būti mokymo programa. Reikia papildyti, kad istorinė sąmonė nėra plėtojama tik per istorijos pamokas, tam daro įtaką ir visuomenė.

 

Per pastaruosius kelis dešimtmečius įvyko pastebimų pokyčių istorijos mokymo srityje daugelyje valstybių. Kuriuos pokyčius Jūs vertinate pozityviai ir kuriuos abejotinai?

Tarp teigiamų pokyčių neabejotinai yra metodų įvairovė ir tai, kad dirbdami galvojame apie tikslus, kuriuos reikia pasiekti per istorijos pamokas, tai suteikia aiškumo. Taip pat istorinio kultūrinio paveldo konkrečių pavyzdžių įtraukimas, pavyzdžiui, istorinę vertę turintys pastatai ir muziejai, paminklai. Be to, atsižvelgiama į mokinių amžių ir jų interesus, visa tai sumaniai derinant prie istorijos mokymui keliamų reikalavimų. Galiausiai istorijos mokymas iš pasaulio istorijos perspektyvos yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas.

Tendencija jungti tokius dalykus kaip istorija, socialiniai mokslai ir galbūt geografija į vieną dalyką taip pat atneša nepageidautinų pasekmių. Viena vertus, tai susiję su valandų skaičiaus sumažinimu atskiriems dalykams, kurie menkina mokytojo padėtį, kita vertus, dažnai mokytojams mokyti visų mokomųjų dalykų yra neįmanoma arba netgi neleidžiama.

 

Tarp neigiamų pokyčių paminėčiau skiriamą mažesnį istorijos pamokų skaičių įvairių tipų mokyklose. Tendencija jungti tokius dalykus kaip istorija, socialiniai mokslai ir galbūt geografija į vieną dalyką taip pat atneša nepageidautinų pasekmių. Viena vertus, tai susiję su valandų skaičiaus sumažinimu atskiriems dalykams, kurie menkina mokytojo padėtį, kita vertus, dažnai mokytojams mokyti visų mokomųjų dalykų yra neįmanoma arba netgi neleidžiama. Tai reiškia, kad mokytojai gali pradėti mokyti paviršutiniškai. Mokymo programose akivaizdus tik sugretinimas, o ne dalykų sujungimas. Kompetencijos ir gebėjimai, susiję su problemų sprendimu, tampa pagrindu, tačiau tai neatsispindi mokymo turinyje, negalvojant apie patį mokinį. Tikslu tampa paruošti kompetentingą mokinį ateičiai.

 

Lietuvoje yra išsakoma įvairių nuomonių dėl istorijos mokymo. Kai kurie žymūs asmenys (politikai, istorikai, žurnalistai ir kt.) teigia, kad istorija nėra patraukli, nes mokiniai turi įsiminti daug istorijos faktų. Kiek ši problema aktuali Vokietijoje?

Vokietijoje daug žmonių, įskaitant ir mokinių tėvus, mano, kad istorijos mokymasis susideda iš datų ir įvykių žinojimo. Jie įsivaizduoja, kad istorijos mokymas nepasikeitė nuo to laiko, kai mokėsi jų seneliai ir net proseneliai. Tiesa yra ta, kad mokiniai turi žinoti svarbias datas, kurios yra kaip orientyrai tam, jog suvoktų, pavyzdžiui, kad reformacija prasidėjo anksčiau nei Trisdešimtmetis karas (1618–1648 m. – B. Š. past.). Kitu atveju konfesiniai klausimai nebūtų turėję reikšmės per Trisdešimtmetį karą. Be „pagrindinių žinių“ – kai kurių faktų ir datų, šiandienos istorijos pamokose skiriama daugiau dėmesio socialinei istorijai, labiau gilinamasi į gyvenamosios vietos ir pasaulio istoriją. Tačiau daugelis žmonių apie tai mano kitaip.

 

Kaip apibūdintumėte, kas yra modernus istorijos mokymas“?

Kvalifikuoti istorijos mokytojai veda istorijos pamokas taikydami įvairius metodus, tai sudaro sąlygas mokiniams kritiškai ir savarankiškai mąstyti. Tokios istorijos pamokos taip pat remiasi istoriniu kultūriniu paveldu, ypač iš mokinių gyvenamosios aplinkos, taip pat yra išryškinama tarpusavio sąveika su pasaulio istorija, mokomasi ne tik valstybės istorija.

 

Ne vien tik istorijos mokytojai susiduria su problema – mokiniai yra nemotyvuoti. Ką galite patarti jų mokytojams – kaip turėtų motyvuoti mokinius? Gal galite pateikti pavyzdžių iš savo arba kitų mokytojų darbo praktikos?..

Mano, kaip istorijos mokytojos, patirtis leidžia teigti, kad visada yra mokinių dalis, nors ir nedidelė, kuriai įdomi istorija. Mano patirtis rodo, kad yra maždaug tiek pat ir tokių, kuriems istorija nepatinka. Tačiau daugumą mokinių galima motyvuoti įdomiomis istorijos pamokomis. Nereiškia, kad mokytojas turi pasakyti viską, ką apie tai žino, pavyzdžiui, apie įvykdytas reformas. Jis pirmiausia turi parodyti, kaip tos reformos yra susijusios su mokinių gyvenimiška patirtimi. Pavyzdžiui, mokytojas gali paklausti, kas yra atsakingas už tai, kad jūs, mokiniai, turite eiti į mokyklą kiekvieną dieną? Susiejimas su gyvenamąja vieta taip pat gali sustiprinti motyvaciją. Pavyzdžiui, kas gyveno jūsų vietovėje iki romėnų atėjimo į kraštą? Arba jūs galite suteikti galimybę mokiniams pajausti grandinių šarvų svorį, kada juos užsidedate ant savo pečių, arba kaip vaikščioti su pūsta suknia taip, kad nesulaužytumei lanko. Tokios veiklos dažnai yra galimos vietos muziejuje. Taip pat galima taikyti žaidimo elementus, pavyzdžiui, jeigu yra duodama galimybė mokytis iš romėnų vaikams skirto vadovėlio, išleisto 210 m. po Kr. Įvairių pasiūlymų galima rasti didaktikos žurnaluose, straipsniuose ir knygose.

 

Kita vertus, kai kurie mokiniai ir tėvai mano, kad istorijos mokytojai (kaip ir kitų dalykų mokytojai) dirba ne visada atsakingai: nesidomi naujovėmis ir pan. Kaip motyvuoti mokytojus? Ar galite pasakyti, kaip šiuo požiūriu yra Vokietijoje ir kitur?

Mano patirtis rodo, kad yra daug pasišventusių mokytojų. Svarbu, kad turėtų labai gerą išsilavinimą – tiek dalykinį, tiek ir didaktinį. Tada jie yra daug labiau motyvuoti nei tie, kurie studijuodami dėjo mažai pastangų ir nėra suinteresuoti atsakingai mokyti savo mokinius dalyko, kurie tiesiog mato savo darbą kaip galimybę uždirbti patogiu būdu. Kita vertus, šiandien mokytojai turi atlikti daugybę darbų, kuriuos skiria administracija, todėl jie sunkiai randa pakankamai laiko savo tiesioginiam darbui.

 

Mokytojams gali pasitarnauti tęstinio mokymo kursai, kurie turėtų būti siejami su mokomuoju dalyku ir įgyvendinami ne vien nuotoliniu būdu. Kai kuriose federacinėse žemėse tolesnis kvalifikacijos kėlimas vyksta ne tik darbo dienomis, t. y. per pamokas, bet ir per atostogas. Kai kuriose žemėse mokytojai turi dalyvauti tobulinimosi kursuose nustatytą dienų skaičių per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, trejus metus. Tačiau tuo požiūriu Vokietijoje nėra bendrų reikalavimų dėl federacinės sistemos. Mano patirtis susijusi tik su Vokietija. Tarptautinėse konferencijose, kur buvau pakviesta dalyvauti siekiant padėti mokytojams tobulintis, sutikau tik atsakingus istorijos mokytojus ir aukštųjų mokyklų dėstytojus.

 

Yra skirtingų nuomonių dėl istorijos abitūros egzamino Lietuvoje. Vienų manymu, labai gerai, kad Egzaminų centras vykdo egzaminą, taip užtikrinamas vertinimo objektyvumas. Kiti mano, kad istorijos mokytojams turėtų būti suteiktas didesnis vaidmuo lemiant galutinį įvertinimą. Bet gali nutikti, kad įvertinimas nebus toks objektyvus. Ar yra panašių diskusijų kitose valstybėse? Ar galite pasakyti, kaip istorijos brandos egzaminas vyksta Vokietijoje?

Vokietijos federacinė struktūra, kurią sudaro 16 žemių, taip pat lemia ir baigiamuosius egzaminus įvairių tipų mokyklose. Kaip žinoma, Vokietijoje yra sudaryta mokyklų sistema (pradinė mokykla, kuri privaloma visiems vaikams, vidurinė mokykla yra suskirstyta į pagrindinę (Hauptschule), realinę (Realschule) ir gimnaziją). Trumpai galiu pasakyti apie baigiamąjį egzaminą gimnazijoje. Yra susitarta dėl bendradarbiavimo tarp Vokietijos žemių, todėl vyksta atsakingų ministerijos vadovų konferencija (Kultusministerkonferenz), kurioje atstovaujama visoms žemėms. Yra nustatyti bendri reikalavimai abitūros egzaminui. Jis vykdomas žodžiu arba raštu ir tikrinamos per paskutinius dvejus ar trejus metus (baigiamosiose klasėse) įgytos kompetencijos iš keturių arba penkių dalykų. Egzamino vertinimai sudaro bendrą abitūros egzamino pažymį. Tačiau išlieka ir akivaizdūs skirtumai tarp 16 žemių. Penkiolikoje žemių yra vykdomas vadinamasis centralizuotas egzaminas raštu, t. y. egzamino užduotis parengtos centralizuotai kiekvienoje žemėje ir tik Reino krašte-Pfalce jis yra vykdomas decentralizuotai.

 

Abitūros egzaminas vykdomas raštu ir žodžiu. Procedūra atskirose žemėse skiriasi. Mokiniai turi tam tikrą pasirinkimą. Visi per egzaminą pateikti atsakymai raštu yra vertinami dviejų ekspertų, t. y. mokytojo ir kitos mokyklos pedagogo, kuris nežino mokinio vardo, nežino, iš kurio miesto jis yra. Vertinimo instrukcijos taip pat skiriasi, atsižvelgiant į žemę. Kaip ir kiek turi vykti egzaminų iš atskirų dalykų žodžiu, yra nustatyta skirtingai. Ne mažiau kaip vienas egzaminas turi būti laikomas žodžiu.

 

Paskutinis klausimas yra susijęs su istorijos programa. Kaip galite apibūdinti istorijos programos vaidmenį Vokietijoje – kiek programa yra detali (pavyzdžiui, nurodyta, ką mokiniai turi žinoti, suprasti arba kokie turi būti jų įgūdžiai), kiek istorijos mokytojai yra laisvi ir gali daryti per pamokas tai, ką nori?

Diskutuotinas klausimas, ar mokytojams geriau sekasi turint laisvę. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, ar jie gerai pasirengę pedagogo profesijai, yra patyrę ar tik pradedantys mokytojai. Mano patirtis leidžia teigti, kad tai priklauso ir nuo mokyklos administracijos, t. y. kiek ji stengiasi užtikrinti programos reikalavimus atskirose žemėse.

Kaip minėjau, visos 16 federacinių valstybių turi savarankiškumą. Kiekviena žemė yra atsakinga už savo mokymo programą. Yra parengtos atskiros programos kiekvienam mokyklos tipui (pagrindinei, realinei, gimnazijai, vidurinei klasikinei mokyklai, mokykloms, kuriose mokosi mokiniai, turintys specialiųjų poreikių, taip pat pritaikytos mokyklos lygiui – pradinei, vidurinės mokyklos I ir II lygiui). Programa sudaroma atsižvelgiant į įvairių visuomenės grupių interesus, tariantis su programų komisijomis. Galutinį sprendimą priima už tai atsakinga institucija. Programoje yra nurodytas mokyklos tipas, apibūdintas kiekvienas mokomasis dalykas ir pateikti jų bendrieji tikslai, nurodytas kiekvieno dalyko turinys kiekvieniems metams. Programos turinys kiekvienoje žemėje yra skirtingas, kartais tie skirtumai gana žymūs. Kai kuriose žemėse mažiau skiriama dėmesio turiniui. Bent vieną programos dalį galima pakeisti kitu turiniu.

 

Diskutuotinas klausimas, ar mokytojams geriau sekasi turint laisvę. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, ar jie gerai pasirengę pedagogo profesijai, yra patyrę ar tik pradedantys mokytojai. Mano patirtis leidžia teigti, kad tai priklauso ir nuo mokyklos administracijos, t. y. kiek ji stengiasi užtikrinti programos reikalavimus atskirose žemėse. Vis dėlto yra minimalūs vokiečių kalbos, užsienio kalbų, matematikos ir gamtos mokslų standartai, kuriuos turi patvirtinusios atskirų žemių švietimo ir kultūros reikalų ministerijos. Tačiau istorijos reikalavimų nėra parengta. Pastaruoju metu daugelyje federacinių žemių parengtos naujos programos, kurios orientuotos ne į dalyko turinį, o į kompetencijų ugdymą. Tose programose mažiau skiriama dėmesio tematikai, bet daugiau orientuojamasi į galutinius švietimo tikslus, ką mokinys turi pasiekti baigdamas mokyklą. Standartai daugiau apibrėžiami kaip ugdomos kompetencijos, bet ne kaip turinys. Dabar sunku pasakyti, kaip istorijos mokytojai, kurie mažai yra girdėję apie kompetencijas savo darbe, galės susidoroti su tuo uždaviniu. Taigi, kaip iš tikrųjų istorijos mokoma Vokietijos mokyklose, yra sudėtinga pasakyti dėl empirinių tyrimų stokos.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Urtė

    Silpnas profesorius, dar silpnesnis straipsnis. Faktiškai vyksta istorijos didaktikos imitacija. Profesorius nieko naujo nepasakė, o apklausė savo „draugę“. Kur čia naujumas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *