Istorijos, kurios paliečia širdį…

Vilmos Krivickės nuotr.

Turbūt daugelis sutiktų, kad knyga – vienas geriausių intelektualaus laisvalaikio leidimo būdų. Pasak Viljamo Meikpiso Tekerėjaus, knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, ugdo protą ir sušildo širdį. Kaip tai perduoti savo skaitytojams, puikiai žino rašytoja, vertėja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kazimiera KAZIJEVAITĖ, šiemet apdovanota Vaikų literatūros premija už ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams skirtą knygą „Mano sesė ir aš“. Joje pasakojama apie dviejų sesučių Godos ir Saulės gyvenimą. Mergaitėms, kaip ir daugybei kitų vaikų, kyla nelengvų ir sudėtingų klausimų… Į daugelį svarbių dalykų autorė kviečia pažvelgti jautriai, su viltimi.

Su rašytoja kalbamės apie kūrybos įkvėpimo šaltinius, tikslą ir nešamą žinią, taip pat apie darbą mokykloje, Valdorfo pedagogiką. Kviečiame susipažinti!

 

Šiemet esate įvertinta Vaikų literatūros premija už „šviesų žvilgsnį į vaikystės pasaulį, moralinių vertybių sklaidą ir subtilią adresato pajautą knygoje „Mano sesė ir aš“. Ar šis apdovanojimas Jus surado netikėtai?

Taip, gana netikėtai. Nors prieš siūlydama knygą leidyklai klausiau kelių literatų nuomonės, norėdama įsitikinti, kad knyga verta spaudos, visgi tokio įvertinimo nesitikėjau.

 

Savo knygose neapeinate sudėtingesnių temų, subtiliai ir žaismingai ieškote atsakymų į daugelį svarbių klausimų. Kaip pati įsivardijate savo kūrybos tikslą? Kokią nešate žinią?

Nėra lengva įsivardyti savo kūrybos tikslą, bet jei jo ieškočiau, matyt, jis būtų toks – pasakoti istorijas, kurios paliestų širdis. Kaip ir bet kokios tikros kūrybos, mano manymu. O žinia galbūt būtų tokia: ne tik aplink mus, bet ir kiekviename iš mūsų gyvena vaikas, kuriam reikia meilės. Jei mes jam skirtume daugiau laiko ir dėmesio, šis pasaulis būtų gerokai gražesnė ir saugesnė vieta gyventi.

 

Apie tai, kaip kilo knygos „Mano sesė ir aš“ istorijos, esate sakiusi: „Tapusi mama ėmiau užrašinėti įdomesnius dukrų pokalbius, samprotavimus, nuotykius. Tikriausiai nemažai mamų taip daro, ar ne? Tik man nutiko taip, kad iš tų kasdienybės nuotrupų ėmė ir išaugo istorija. Paskui kita ir dar viena.“ Ar pati turite sesę? Galbūt vaikystės prisiminimai taip pat prisidėjo prie Jūsų kūrybos?..

Turiu dvi seseris, bet nė vienos iš jų nesu sutikusi, mes neaugome kartu. Tačiau vaikystės prisiminimai, be jokios abejonės, prisidėjo prie kūrybos. Nė kiek neabejoju, kad vaikystė yra kiekvieno iš mūsų kūrybos šaltinis, net jei to neįsisąmoniname. Tai tas laikas, skirtas mums išsiugdyti sieloje laisvę, kūrybingumą, mokėjimą mylėti. Tam, kad vėliau galėtume tai skleisti pasauliui.

 

O ar iš mokyklos gyvenimo nepasisemiate įkvėpimo savo knygoms? Juk turbūt bendraujant su mokyklinio amžiaus vaikais galima atrasti daugybę jiems kylančių problemų…

Be abejo, pasisemiu! Kiekvieną dieną mane supa įvairiausios istorijos, nutinkančios vaikams. Visos tokios tikros ir gyvos, kad tiesiog neįmanoma likti abejingai. Jose – ne tik problemos, bet ir džiaugsmai, atradimai. Be galo įdomu stebėti, kuo gyvena vaikai, klausytis jų išminties.

 

2016-aisiais už kūrinį „Septynios kartos“ Jums skirta Kazimiero Barėno literatūrinė premija. Šiame kūrinyje paliečiami su žmogaus prigimtimi susiję klausimai, nestinga psichologinių įžvalgų, filosofinių pamąstymų. Sakykite, kam lengviau rašyti: vaikams ar suaugusiesiems? Kodėl? Kam skirtų kūrinių ateityje galime sulaukti daugiau?

Lengviau rašyti vaikams. Nors, žinoma, tai gerokai didesnė atsakomybė. Bet pats kūrybos procesas buvo lengvas ir džiaugsmingas. Man smagu buvo kurti Saulės ir Godos pasaulį, prisiminti savo pačios vaikystę, dar kartą galvoti apie savo vaikų nuotykius. Dabar kurį laiką apsistosiu prie knygų vaikams. O dar – norėčiau vėl grįžti prie poezijos. Taigi bus visko, tikrai. Bus įdomu.

 

Esate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, ar tai turėjo įtakos Jums, kaip rašytojai?

Ne, ko gero, atvirkščiai. Matyt, mano polinkis rašyti lėmė, kad ėmiau dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

 

Dirbate Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Teko girdėti, kad būti mokytoju Valdorfo mokykloje – didžiulis iššūkis ir atsakomybė, bet kartu tai ir labai įdomus, įvairiaspalvis, nuolatinio tobulėjimo reikalaujantis darbas. Galbūt galite papasakoti, kuo ypatinga ši mokykla? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti? Galbūt taikote kokius neįprastus inovatyvius metodus?.. Ar tai kaip nors augina Jus kaip kūrėją?

Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla pirmiausia ypatinga tuo, kad yra įsikūrusi užmiestyje, gamtoje, ją supa pievos ir miškai. Tai mokykla, kur už lango ošia pušys, ganosi arkliai, vaikai pertraukas leidžia gryname ore ir kasdien eina į žygį per mišką. Pagrindinis iššūkis mokytojui – tai, kad tenka nuolat mokytis, keistis, išlikti lanksčiam ir kūrybiškam. Bet šitai, žinoma, kartu ir dovana. Valdorfo pedagogika šiemet švenčia gyvavimo šimtmetį, bet jos metodai nėra nė kiek pasenę. Jie tiesiog stebėtinai inovatyvūs ir atliepiantys laiko dvasią. Pavyzdžiui, ritminė pamokos dalis, kuria prasideda kiekviena diena mokykloje. Per ją vaikai rate muša ritmus, dainuoja, sako eilėraščius, žaidžia aktyvius žaidimus, dalijasi naujienomis, kartojasi vakar dienos pamoką. Šitaip į mokymosi procesą įtraukiamas ne tik jų mąstymas, bet ir jausmai bei valia. Galima sakyti, tokiu būdu jie mokosi visu kūnu, net tik galva. Be to, labai daug mokomasi ne vien teoriškai, bet per patyrimą. Jei mokomės apie augalus, vaikai patys juos sodina ir stebi, kaip jie auga. Jei mokosi chemijos, su mokytoju atlieka bandymus. Jei mokosi apie senovės Egiptą, išėję į lauką matuoja piramidės kraštines žingsniais, kad iki galo suvoktų jos neįtikėtiną dydį. Žaliojoje Valdorfo mokykloje stengiamės kasdien tai taikyti praktikoje. Be abejo, tai mane įkvepia kaip kūrėją – ne tik knygų, bet ir mokyklos kūrėją.

 

Kodėl nusprendėte būti mokytoja, kada ir kas Jus atvedė į mokyklą?

Tikriausiai mano vaikai. Pirmiausia Valdorfo pedagogiką atradau per darželį, mane sužavėjo šiltas auklėtojų bendravimas su vaikais, natūrali aplinka, atliepianti vaikų poreikius, sveikas dienos ritmas. Tada susidomėjau ir Valdorfo mokyklomis, ugdymo metodais. Ypač mane patraukė galimybė vaikams mokytis už miesto, gamtoje. Supratau, kad tokioje mokykloje ir pati norėčiau dirbti.

 

Maža to, Jūs ne tik rašytoja ir mokytoja, bet ir vertėja. Kaip pavyksta suderinti visus šiuos darbus?

Nepavyksta. Vertimas ir rašymas mane šiuo metu „ištinka“ gana epizodiškai. Ateis laikas, kai galbūt tam skirsiu ir daugiau jėgų. Dabar vis dar esu ne tik mokytoja, bet ir mama, apie tai ir yra mano gyvenimas.

 

O kuri veikla artimesnė širdžiai? Jeigu reikėtų pasirinkti vieną kelią – būtumėte mokytoja, rašytoja ar vertėja?

Tie keliai skirtingi, bet ir susiję, eina tarsi visai šalia vienas kito, lyg ir papildo vienas kitą, persipina. Vien rašytoja ir vertėja negalėčiau būti tiesiog todėl, kad negaliu dirbti vien su tekstais. Man reikia žmonių, santykių. Kita vertus, rašydama ar versdama gerą knygą persikeliu į vaizduotės pasaulį, jis man labai brangus, o dirbdama su vaikais visada turiu būti čia ir dabar, niekur nenuklysti mintimis. Taigi gal tos veiklos atliepia skirtingus poreikius. Labai tikiuosi, kad man niekada nereikės rinktis.

 

Koks Jūsų požiūris į šiuolaikinę lietuvių vaikų literatūrą? Kaip ji kinta? Kokias vertybes ugdo?

Nesijaučiu galinti imtis didelių apibendrinimų, tad verčiau paminėsiu kelias šiuolaikinių lietuvių autorių vaikų knygas, kurias su malonumu perskaičiau: Jurgos Vilės „Sibiro haiku“, Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“, Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“, Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“, Kęstučio Kasparavičiaus „Trumpos istorijos“, Gintarės Adomaitytės „Čiobrelių dvaras“.

 

Šiandien ypač daug kalbama apie skaitymo skatinimo svarbą. Teigiama, kad mokiniai vis mažiau skaito… Kokia apie tai Jūsų nuomonė? Kaip pritraukti vaikus prie knygų ir jomis sudominti?

Savo aplinkoje nesu pastebėjusi, kad vaikai mažai skaitytų. Nors jie, aišku, skaito gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, mano kartos vaikai. Mes dažnai kalbamės apie jų (ir mano) skaitytas knygas, dalijamės įspūdžiais. Žinoma, besaikis ekranų vartojimas daro savo, jei vaikai pernelyg daug laiko praleidžia internete, jokia knyga nebegali su tuo konkuruoti. Bet juk tai labiausiai priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų. Vaikams lengviau pradėti domėtis knygomis, jei jų tėvai ir mokytojai jomis domisi, skaito patys ir skaito vaikams.

 

Jeigu reikėtų sudaryti savo mėgstamiausių ar didžiausią įspūdį palikusių knygų trejetuką, kokie tai kūriniai būtų ir kodėl? Kokia buvo Jūsų vaikystės mylimiausia knyga?

Sunku su tais trejetukais, juk tiek daug puikių knygų aplinkui. Na, bet mylimiausia vaikystės knyga – Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Ji užimtų pirmąją vietą. Paskui eitų Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ ir Marko Tveno „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“.

 

Ko palinkėtumėte sau ir knygas atrandantiems skaitytojams?

Turėti lėto laiko, kai gali paimti į rankas knygą ir ją neskubėdamas skaityti. Paskui trumpam užsimerkti, pasiklausyti paukščių čiulbesio už lango, o tada vėl skaityti. Ir taip – tiek, kiek tik norisi.

 

Dėkojame už šiltus atsakymus ir linkime, kad niekada nepritrūktų kūrybinio įkvėpimo ir kad Jūsų kuriamos istorijos visada paliestų skaitytojų širdis…

 

„Švietimo naujienos“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *