Istorija – erudicija paremta disciplina

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Tęsiame pokalbius su mokytojų dalykininkų asociacijomis. Po septynerių metų pertraukos vėl kalbamės su Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos (LIMA) Tarybos pirmininke. Šiuo metu organizacijai vadovauja ir į mūsų klausimus atsako Žaneta VAŠKEVIČIENĖ.

 

Kas asociacijai šiuo metu yra svarbiausia, kokiomis aktualijomis gyvenate?

Didžiausias LIMA rūpestis, siekis, troškimas yra lygiaverčiais pagrindais su istorikais mokslininkais, edukologais dalyvauti rengiant naujas programas. Deja, bet egzistuojanti projektinė ugdymo programų rengimo praktika mums palieka tik vykdytojo ir kritiko vaidmenį, tikrojo bendradarbiavimo nėra. Dabar su nerimu laukiame atnaujintų istorijos programų. Vėl teks susidurti su situacija, kai jos ims galioti neparengus reikiamos infrastruktūros – vadovėlių, mokymo priemonių, didaktinės ir metodinės medžiagos. Suvokdami iššūkius, mes patys daug ką bandome adaptuoti: rengiame asociacijos nariams mokymus, kviečiame specialistus, skleidžiame asociacijos narių gerąją patirtį.

Suvokdami iššūkius, mes patys daug ką bandome adaptuoti: rengiame asociacijos nariams mokymus, kviečiame specialistus, skleidžiame asociacijos narių gerąją patirtį.

 

Džiaugiamės, kad Lietuvos istorijos mokytojų asociacija yra subūrusi puikius partnerius: LR Seimą, Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM), Užsienio reikalų ministeriją, Lietuvos istorijos institutą, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, naujienų portalą delfi.lt, Nacionalinį muziejų LDK Valdovų rūmus, istorijos korepetitorių internete „GoHisto“. Turėdami puikius partnerius jau ketverius metus organizuojame nacionalinį konkursą „Lietuvos istorijos žinovas“.

Šio renginio tikslas – skatinti kiekvieną Lietuvos pilietį nuolat domėtis Lietuvos istorija, stiprinti tapatumo jausmą su savo valstybe, ugdyti visuomenės bendruomeniškumą ir puoselėti pasididžiavimą savo šalies istorija. Svarbiausia konkurso idėja yra ne tiek patikrinti Lietuvos istorijos žinias, kiek suteikti visuomenei naujų faktų, idėjų, kurios yra užduoties klausimų formuluotėse, bei paskatinti Lietuvos valstybines šventes švęsti kitaip.

 

Nacionalinis konkursas patrauklus, jau tapo tradicija, pažadinusia vis didėjantį susidomėjimą Lietuvos istorija. Pernai konkurse dalyvavo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Indonezijoje, Brazilijoje, Meksikoje, Japonijoje, Baltarusijoje, Kanadoje ir įvairiose Europos šalyse gyvenantys lietuviai. Apie 1000 dalyvių atliko elektroninį testą delfi.lt portale, taip pasitikrino savo žinias.

 

Ankstesniame interviu tuometinė tarybos pirmininkė Violeta Kriščiūnienė kalbėjo, kad LIMA yra Europos istorijos mokytojų asociacijos narė, bet tuo metu trūko aktyvesnio mokytojų bendravimo ir bendradarbiavimo. Kokia situacija yra dabar, kaip sekasi bendradarbiauti su užsienio kolegomis?

Europos istorikai ir istorijos mokytojai bendradarbiauja pagal „Euroclio“ programą, kasmet vyksta „Euroclio“ teminiai suvažiavimai, kuriuose dalyvauja nacionalinių organizacijų atstovai. Deja, turime pripažinti, kad LIMA nėra aktyvi šios veiklos dalyvė. Būtina suprasti, kad tam reikia sukurti tinkamas prielaidas. Viena jų – finansinė pusė. Estijoje dalyvavimą „Euroclio“ renginiuose finansuoja Švietimo ministerija, Lietuvoje to neturime. Kita vertus, šios organizacijos nariai daug dėmesio skiria nacionalinės istorijos politikos klausimams. Mes tokio valstybinio požiūrio neturime. Visgi yra ir kuo pasidžiaugti: Lietuvos istorijos mokytojų parengti mokiniai geba užimti aukščiausias vietas tarptautinėse istorijos olimpiadose, pavyzdžiui, 2014 m. Kauno technologijos universiteto gimnazijos auklėtiniai tarptautinėje istorijos olimpiadoje užėmė I ir III vietas.

 

Tuometiniam istorijos mokytojui (buvo atnaujintos vidurinio ugdymo bendrosios programos), anot pašnekovės, trūko seminarų, mokymų. Kaip yra dabar?

Mokytojų ir konkrečiai istorijos mokytojų kvalifikacijai stinga tinkamo požiūrio. Dažniausiai tokius mokymus, seminarus vieni kitiems vykdo tie patys istorijos mokytojai. Lietuvoje veikia tokia institucija kaip Ugdymo plėtotės centras (UPC), kurio tiesioginė paskirtis turėtų būti pagalba mokytojui, naujų metodų, metodinės medžiagos rengimas. Šios institucijos darbuotojų įdirbis dažnai nugula stalčiuose, aplankuose, taip ir nepasiekęs eilinio mokytojo. Galima paprieštarauti, kad yra platforma „Ugdymo sodas“, bet jos nauda yra labiau epizodinė, pagal situaciją. Per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius nėra parengta istorijos mokytojo knyga, visa metodinė literatūra yra leidžiama prie vadovėlių ir pratybų pačių leidyklų iniciatyva. Kiek didesnis pragiedrulis yra šių metų rugpjūčio pabaigoje UPC ir Strateginių tyrimų centro surengti bendri mokymai „Lietuvos istorijos vizitinė kortelė“, kuriuose diskutavo istorikai mokslininkai ir mokytojai, bet tai vėl epizodas, o ne sisteminis rūpestis istorijos mokytojų kvalifikacija.

 

Su kokiais iššūkiais susiduria istorijos mokytojai?

Dar vienas tiesiog nacionalinio pobūdžio iššūkis yra vis mažesnis mokinių domėjimasis istorija. Ši disciplina liko nuvertinta, vis mažiau abiturientų ją renkasi kaip savo studijų kryptį.

Vienas didžiausių iššūkių yra kartų kaita. Jauni mokytojai ateina didaktiškai, metodiškai ir net dalykiškai silpnai pasirengę. Kol veikė Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakulteto Didaktikos katedra vykdė veiklą tik pagal jai vienai žinomus principus ir buvo atitolusi nuo šiuolaikinės mokyklos aktualijų, joje įvykusių pokyčių, pavyzdžiui, pamokos struktūros. Šiandien mes neturime nei aiškios istorijos mokymo didaktikos, nei metodikos, tiesiog nėra specialistų, kurie tai darytų. Iš inercijos ir patirties tas kompetencijas turi vyresnės kartos istorijos mokytojai, tačiau jų patirties perėmimu niekas nesidomi. Kažkada buvusi mokytojo emerito ar mokytojo mentoriaus idėja liko neįgyvendinta, nors savo esme turėjo nemenką potencialą sustiprinti mokymą, kelti jaunų mokytojų kompetencijas, kompensuojant tai, ko jie negavo aukštojoje mokykloje.

 

Dar vienas tiesiog nacionalinio pobūdžio iššūkis yra vis mažesnis mokinių domėjimasis istorija. Ši disciplina liko nuvertinta, vis mažiau abiturientų ją renkasi kaip savo studijų kryptį. Ir tai nėra vien mokytojų nepadarytas darbas. Istorijos pamokose akivaizdžiai projektuojasi visuomenės indiferentiškumas praeities apmąstymui, vieša diskusija dažnai istorijoje, o ir išvis humanitarinio ciklo moksluose įžvelgia tik laiko gaišimą, neduodantį jokios pridėtinės vertės.

Mokyklose daugėja mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, kurių ugdymas susiveda į bendrųjų gebėjimų ugdymą, o istorija, kuri savaime yra erudicija paremta disciplina, reikalaujanti gilaus kritinio mąstymo, dažnai tampa neįkandamu dalyku.

 

Ką manote, ką žinote apie kompetencijų ugdymą, kompetencijų ūgties vertinimą?

Dažnai keliami nauji XXI a. reikalavimai mokytojui neturi galimybės būti įgyvendinti dėl fizinių trukdžių, išplaukiančių iš dar XIX a. susiformavusio mokyklos modelio su 45 min. trukmės pamoka, didelėmis klasėmis, aprašomojo chronologinio pobūdžio vadovėliais, šiuolaikiškų mokymo priemonių neturėjimu.

Istorijos mokytojai, bent jau jų dauguma, suvokia ir siekia, kad ugdymo procesas atitiktų keliamus reikalavimus ir dabarties iššūkius. Visgi drįstame teigti, kad Lietuvoje mes pernelyg užsižaidėme kurdami naujas edukologijos sąvokas, kai mokytojas patiria išorinį spaudimą atitikti naujadarų diegimo vajų. Dažnai diegiami pažangūs darbo būdai tėra proveržio imitacija, kai jie yra diegiami iš svetimų ugdymo sistemų, dažnai nesuvokiant konteksto, iš kurio buvo paimti. Pats savaime ugdymo procesas neišvengiamai remiasi bendrųjų kompetencijų ir specialiųjų dalykinių gebėjimų ugdymu ir jų tobulinimu. Tokia yra mokymo ir mokymosi paradigma. Antra vertus, dažnai keliami nauji XXI a. reikalavimai mokytojui neturi galimybės būti įgyvendinti dėl fizinių trukdžių, išplaukiančių iš dar XIX a. susiformavusio mokyklos modelio su 45 min. trukmės pamoka, didelėmis klasėmis, aprašomojo chronologinio pobūdžio vadovėliais, šiuolaikiškų mokymo priemonių neturėjimu – virtualių vizualizacijų, kino kronikos archyvų, dėl „kieto“ tvarkaraščio neturėjimo galimybės mokyti netradicinėse erdvėse.

 

Beje, pačiam kompetencijų ūgties vertinimui turi būti parengtos tik istorijai tinkamos metodinės priemonės, vykdomi mokymai, kitaip jokios koncepcijos ir jokia „superpažangi“ leksika netaps mokymosi pasiekimų pažangos prielaida.

Visi pažangūs dalykai nebus įgyvendinti mokyklose tol, kol mokymo priemonių leidyba netaps nacionaliniu projektu, kai ŠMM skelbs viešą konkursą vadovėliui sukurti, o ne paliks leidyklų nuožiūrai, formaliai vertinant tik jų atitiktį mokymo programoms. Geras vadovėlis – tai ne komercinis produktas, o rimto intelektinio darbo rezultatas.

 

Kokią asociacijos ateitį įsivaizduojate?

Kalbant apie asociacijos ateities viziją, norėtųsi pabrėžti, kad ji turėtų tapti reikalinga kiekvienam istorijos mokytojui kaip savotiška intelektualinė profsąjunga, atspindinti istorijos mokytojų lūkesčius, poreikius ir juos išreiškianti, ginanti konstruktyvioje diskusijoje ir produktyviai bendradarbiaujant su ŠMM ir jos padaliniais, pradedant istorijos programų rengimu ir baigiant konkrečia pagalba konkrečiam mokytojui konkrečioje ugdymo proceso situacijoje. Tačiau tam reikia dviejų sąlygų, kad kiekvienas istorijos mokytojas būtų suinteresuotas ir įsitrauktų į asociacijos veiklą, o ŠMM ir jos padaliniai sistemingai bendradarbiautų su LIMA.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (2)

  • Andriulis

    Pritariu Gerb. Urtei. XVIII a. pradžio enciklopedistų ir švietėjų propaguota įdėja. Istorija – „praeties ženklų skaitymas ir interpretavimas” rodos nebuvo nei Analų mokyklos nei U. Eco pamastymų. Faktų dominantė nuo egzamino ir žemyn ….

  • Urtė

    Pakalbėjo taip, tarsi jaunų mokytojų gerų nėra… kažkokia stagnacija ta visa Jurkevičiaus ir co vadovybė. Ir tarp jaunų yra visokių mokytojų kaip ir tarp senių.