Ištikimybė profesijai

Apie mokėjimą ir mokymą būti laimingam, socialinę pagalbą užribio situacijose ir profesijos slenksčius šį kartą kalbamės su socialiniu pedagogu ekspertu Tomu MORKŪNU, 12 metų dirbančiu Vilniaus technologijų mokymo centre.

 

Tomai, man atrodo, kad socialiniai pedagogai, pagalbos specialistai nešasi savyje didelį profesinio liūdesio krūvį… Ką Jūs su tuo darote? Nes Jus žmonės pažįsta kaip taisyklės išimtį, laimingą, džiaugsmingą, sėkmės lydimą jauną žmogų.

Tarpusavyje mes daug apie tai kalbame. Ir besimokydami universitete šnekėjome. Aš pats dabar vedu seminarus šia tema, kalbuosi, kas gi trukdo būti laimingiems. Čia galima išryškinti kelias sritis, bet viena svarbiausių – profesinis perdegimas, kurį provokuoja didžiulės apkrovos darbe. Gal tai lemia ir neapibrėžta pareigybė daryti visus papildomus darbus, kurie reikalingi ugdymo įstaigai, pradedant maitinimo organizavimu, mokinių pavėžėjimu, baigiant mokyklos dokumentacijos tvarkymu, pamirštant pagrindinę socialinio pedagogo funkciją – teikti pagalbą mokiniui, užtikrinti, kad jis būtų saugus, kad gerai jaustųsi mokykloje. Tai yra pagrindinė socialinio pedagogo pareiga. Žmogus turi išmokti pasakyti „ne“. Mandagiai, etiškai. Teisininkai universitete to yra mokomi bemaž pusę metų. Pavyzdžiui, kai tau pasiūloma sutvarkyti mokyklos archyvą, puikiausiai gali atsakyti: „Gerai, po trijų savaičių, tinka? Dabar aš turiu skubių darbų, priklausančių pagal pareigybę.“ Šitaip specialistas parodytų savo profesinį svorį. Ir pasitikėjimas juo šitaip atsirastų didesnis, suvokimas, kad su oriu žmogumi negali elgtis bet kaip.

 

Tiesa, pastaruoju metu procesas pajudėjo į gerąją pusę. Daugėja įstaigų, kurių vadovai žino ir supranta, kas yra socialinis pedagogas. Bet tam prireikė 28 metų. Dabar atėjo kitas etapas – iš tikrųjų susitvarkyti su socialinio pedagogo pareigybės aprašu, nes iki šiol dar yra daug socialinių pedagogų, gyvenančių baimėje, bijančių prarasti savo darbo vietą, nedrįstančių pasakyti „ne“. Šiandien kaip tik ir konsultavau vieną kolegę šiuo klausimu. Ji dirba direktoriaus pavaduotojo darbą… Bet sutinku ir laimingų žmonių. Etatinio apmokėjimo įdiegimas labai visus sudrebino. Prisimenate, mes vieninteliai, socialinės pagalbos specialistai, nebuvome įtraukti į naują darbo apmokėjimo tvarką. Kodėl taip atsitiko? Juk tik paskui, kai mūsų Prezidentė lapkričio 11 d. inicijavo susitikimą Vyriausybėje, buvo išleistas įstatymo įgyvendinimą lydintis teisės aktas, keistas koeficientas socialinės pagalbos specialistams. O buvusi ministrė viso labo paklausė, ar socialiniai pedagogai priklauso kokiai nors profesinei sąjungai? Nes pasirašant kolektyvinę sutartį jie nedalyvavo. Spalį pirmą kartą organizavome didžiulį socialinių pedagogų suvažiavimą. Susibūrė 400 socialinių pedagogų, priėmėme išsamią rezoliuciją, aprėpiančią socialinio pedagogo darbo aktualijas nuo mažos periferijos mokyklėlės iki rengimo aukščiausiu lygmeniu.

 

Baigėte Vilniaus pedagoginį universitetą ir Lietuvos edukologijos universitetą. Ir abu kartus tai buvo paskutinė laida. Universitetai paskui keitė savo statusą. Kodėl nuo pat pradžių pasirinkote dirbti profesinėje mokykloje. Norėjosi iššūkių? Nenusivylėte…

Aš ištikimas savo profesijai iki galo. Bet profesinė mokykla mane pati pasirinko greičiau nei aš ją. Norėjau dirbti su brandžiais, suaugusiais žmonėmis, o pagrindinėje mokykloje tu dirbi su vaikais, rutulioji tas pačias pirmos cigaretės, sniego gniūžtės, pabėgimo iš pamokos problemas. Kapstaisi ir kapstaisi… Praeina tas tikras laikas ir problemos išnyksta. Tokiose situacijose tau pačiam iškyla grėsmė prarasti profesinį lygį, tapti „pagrindinuku“. Profesinės mokyklos yra visai kas kita.

 

Daugiau progų sudegti…

Buvo tokių atvejų, kai grįžęs namo rašai mokiniui žinutę, klausi, kaip tu? Kur tavo mintys, susitikime būtinai rytoj. Kad nepaleistum jo vieno, kad nepasijustų paliktas. Jeigu taip dirbtum nuolatos, sudegtum per penkerius metus.

Po poros metų darbo, po seminarų išmokau „koja uždaryti duris į problemą“.

 

Tomai, penktus metus rašote knygą, kurią galbūt pavadinsite „Socialinis atvejis“ ir kurioje pasakojate 30 jaunų žmonių, profesinio centro mokinių, gyvenimo istorijų, kurios be socialinio pedagogo pagalbos sunkiai būtų išsirutuliojusios arba išsirutuliojusios ne taip. Kita vertus, tai tarsi patvirtinimas, kaip šiandien reikia profesionalaus socialinio pedagogo, kai bendruomenėse skilinėja vertybių pamatai.

Tos istorijos labai skirtingos. Prisimenu, ateina į mano kabinetą prieš pamokas vaikinas ir sako: „Šiandien mano aštuonioliktasis gimtadienis“, ir pravirksta. Įsivaizduokite, stovi prieš mane atletiškas, visa galva aukštesnis aštuoniolikmetis ir braukia ašaras. Jis sako: „Nebeturiu, kur gyventi.“ Pasirodo, vaikiną auginusi močiutė gimtadienio proga pakėlė jį penktą valandą ryto, išmetė pro langą į šiukšlių maišus iš vakaro subruktą kuklią mantą ir pasakė: „Tau jau 18 metų, nuo šiol tu čia nebegyveni, tuojau pakeisiu visas spynas, kad kojos į mano namus daugiau nebeįkeltum.“ Tai viena jautriausių istorijų.

 

Ko ėmėmės mes? Mokykla mobilizavo visas pajėgas: tą pačią dieną apgyvendinome mokyklos bendrabutyje, parūpinome finansinę paramą (profesinė mokykla turi tokią galimybę), nupirkome nuolatinį miesto transporto bilietą visiems metams, iš „Maisto banko“ parūpinome produktų paketą, kurį jis gaudavo kiekvieną penktadienį… Ir daug kalbėjomės, daug… Jaunuolis sėkmingai baigė mokyklą, likimas jam, nors ir pilnamečiui, padovanojo išskirtinę galimybę turėti įmotę, dabar jis sėkmingai dirba reporteriu vienoje iš televizijų. Po kiek laiko buvo atėjęs į mokyklą su glėbiu puokščių kai kurioms pedagogėms ir man.

Nors šioje situacijoje buvo galima pasielgti kitaip. Apsiriboti paguoda, nukreipti į kokį pagalbos-paramos centrą… Bet juk negali, kai matai tikrą jauno žmogaus tragediją.

 

Daug mąsčiau apie šią situaciją. Kiek joje žiaurumo, nemeilės, lemties. Vaikinas augo be tėvų. Kai jam suėjo 17 metų, močiutei buvo 80. Šitoks atotrūkis tarp kartų pasirodė neįveikiamas. Be to, močiutei prasidėjo senatvės negalios, išvargino, aišku, ir amžini nepritekliai. Močiutė stengėsi laikyti anūką kaip kariuomenėje. Reikalavo 20 valandą vakaro būti namuose, 22 valandą atjungdavo internetą ir liepdavo eiti miegoti, gesinti šviesą. Reikia taupyti.

Dar bandžiau, jau po visko, pasikalbėti, bet ji atsisakė, motyvuodama tuo, kad anūkas jau pilnametis.

Mano kabinete yra vykę įvairiausių istorijų. Būta ir šizofrenijos paūmėjimų, ir suicidinių minčių… Ne, galop nieko tragiško neįvyko. Išsirutuliojome. Bet tokiose situacijose ir pajunti savo profesijos svorį.

 

O kaip Jums atrodo profesijos vertė finansine prasme?

Kad jūs žinotumėte, kaip aš džiaugiuosi tais jaunais specialistais. Turime mergaitę psichologę iš Vilniaus universiteto, psichologijos magistrę, turinčią teisę konsultuoti. Puiki specialistė, bet, kaip pati pasakojo, pamačius savo pirmąjį atlyginimą, jai pasidarė gėda ne tik prieš save, bet ir draugą, tėvus… Pasirodo, psichologės atlyginimo koeficientas beveik du kartus mažesnis nei pedagogo.

 

Ir kaip Jūs pats, turintis du diplomus, eksperto vardą?

Būdamas jaunas žmogus nelabai gebėčiau ir norėčiau gyventi iš vieno aukščiausios kvalifikacijos socialinio pedagogo atlyginimo. Dabar tai yra 750 eurų (atskaičiavus mokesčius). Todėl išsikėliau sau tokį iššūkį – pasirinkau papildomą darbą. Mano vadovybė sutiko, suderinome darbo grafiką. Dabar jau trečius metus dirbu Vilniaus „Vilnios“ pagrindinėje mokykloje. Tai buvusi internatinė specialioji mokykla. Joje mokosi paribio vaikai, iš nelaimingų, tragiško likimo šeimų, vadinamieji blogiukai.

 

Ir kaip Jums čia sekasi?

Sunkiai. Mokykla, aišku, pasikeitė, bet vieną dieną tau gali atrodyti, kad pasiekei pakankamai, o kitą vėl su trenksmu bumbteli žemyn. Tai vadinasi „absoliuti kardiograma“. Švietimo sistemoje yra priprasta dirbti ne su priežastimi, o su pasekme.

 

Kokie tų vaikų likimai, kai jie baigia mokyklą?

Tragiški. Sėkmės atvejai pavieniai.

 

Ar pertvarka profesinio rengimo sistemoje kažkaip atsiliepia, keičia ir socialinio pedagogo darbą čia?

Kaita tikrai didžiulė. Pasikeitus priėmimo tvarkai, žmogaus mes nebematome. Kai vyko tiesioginis priėmimas, susėsdavome, pabendraudavome, užmegzdavome pirmą kontaktą, o dabar gauname sąrašą, matome gimimo metus, rugsėjį pasirašome sutartis. Programų naikinimas, jų atsisakymas yra skaudus mokykloms, įneša daug nežinomybės. Kiekvieną gegužę neramiai spėliojama: leis, neleis, leis… Taip yra ne dėl to, kad nebėra norinčiųjų į vieną ar kitą specialybę. O todėl, kad profesinį mokymą siekiama segmentuoti. Sukurti koncentrus. Pavyzdžiui, transporto, energetinės inžinerijos, meno srities ir kt. Bet kur pasidės profesijos mokytojai?

 

Kaip manote, kiek laimingų žmonių išeina iš profesinės mokyklos?

Ko gero, net pusė… Yra labai daug sėkmės atvejų. Po metų domimės, klausinėjame, ką jie veikia. Buvau reklamos grupės vadovas, po metų paskambinęs sužinojau, kad 5 iš 12 dirba pagal specialybę. Viena mergaitė netgi susikūrė savo mini versliuką – piešia ant marškinėlių įvairią simboliką. Dabar ateina labiau motyvuoti jaunuoliai. Bet išlieka problema – kvalifikacijos kėlimas. Ir tai tęsiasi jau gerus 15 metų. Dabar tai labai fragmentiška, tik dėl pažymėjimo. O reikalingas išsamus, ištęstinis kvalifikacijos kėlimas. Tam reikia galimybių, finansavimo.

 

Daug investuojama į profesinį mokymą, yra nemažai gerų dalykų. Džiaugiuosi, kad ministerija pašalino piktnaudžiavimą, įteisino tvarką, jog tik 2 kartus gali baigti profesinę nemokėdamas už mokslą. Vienais metas turėjome rekordininkę, kuri buvo baigusi 14 profesijų. Jai buvo 62 metai. Tai buvo daroma dėl socialinių lengvatų.

 

Kas yra sunkiausia socialiniam pedagogui profesinėje mokykloje?

Geras klausimas, bet sunku iš karto atsakyti. Galbūt, deramai atstovauti profesijai, įrodyti socialinės pagalbos svarbą. Juk ne sykį sakyta: „Sutaupysime aukodami socialinę pagalbą“. Ką jie ten… veikia…

 

Dėkojame už pokalbį.