Iš kelionių parsivežė edukacijos idėją

Gimnazijos salėje gęsta šviesos, ekrane pasirodo egzotiški vaizdai, suskamba muzika, gimnazistai ir mokytojos pasineria į įdomią kelionę po pasaulį. Taip prasideda Kultūros paso edukacija, kurią į Alytaus Putinų gimnaziją atvežė žurnalistė, knygų autorė, filmo kūrėja Rita Šemelytė. „Filmo vaizdai, emocijos, įdomi patirtis persipina su informacija, gimnazistai gauna naujų žinių net nejausdami, kad mokosi“, – sako Kultūros paso koordinatorė Marytė Žuromskienė.

 

Ritą ŠEMELYTĘ kalbina Alytaus Putinų gimnazijos Kultūros paso koordinatorė Marytė Žuromskienė ir gimnazistai.

Ką mokiniai sužino per Kultūros paso edukaciją „Keliaudamas pažink pasaulio autentiškas kultūras“?

Rodau autorinį kelionėse sukurtą filmą apie Indoneziją, Pietų Ameriką ir Velykų salą. Mokyklose ne kartą teko girdėti, kad filmas palieka gilų įspūdį, nes pasaulis parodytas aiškiai, įdomiai ir įtaigiai, kaip spalvinga dėlionė iš skirtingų šalių ir kultūrų. Viena mokytoja sakė, kad edukacija gyvai iliustruoja geografiją, kuri apima viską: architektūros objektus, gamtovaizdžius, istoriją, ekonomiką, etninę kultūrą, augalus ir gyvūnus.

Manau, kad vaizdas šiuolaikiniams mokiniams padeda geriau įsiminti informaciją, kurios stengiuosi perteikti tikrai daug. Ir tai ne kažkokia „ore“ pakibusi sausa informacija, bet viskas susiję su mūsų kasdieniu gyvenimu ir šiuolaikinio gyvenimo realijomis. Parduotuvėje perkame ryžius, bet ar kada susimąstome, kaip juos augina Indonezijoje? Nuo daigų sodinimo į vandeniu užlietą lauką iki derliaus nuėmimo – tai neįsivaizduojamai sunkus rankų darbas, kurį atlieka moterys, tarsi XIX a.

 

Velykų saloje šoka plunksnomis, kriauklių vėriniais ir kūną ornamentais išsipaišę jaunuoliai tarsi laukiniai čiabuviai, o iš tiesų išdidūs, šiuolaikinės Rapui salos gyventojai, kurie išsaugojo savo kalbą, tradicijas, siekiantys nepriklausomybės nuo Čilės ir puikiai suvokiantys savo tautinę tapatybę bei salos vertybes – pasaulinės kultūros objektus Moai skulptūras.

Pietų Amerikoje keliaujame Inkų imperijos pėdsakais, o šių laikų Bolivija ne tik sužavi Tihuanakų civilizacija ir nuostabia gamta, bet ir sukrečia narkotikų kontrabandos mastais. Iš neseniai per LRT parodytos premjeros „Mulai“ sužinojome, kad į šį tinklą įpainiojami ir lietuviai.

 

Kiek aplankėte pasaulio šalių?

Tai keblus klausimas, nes tikrai neskaičiuoju. Jei lankausi viename mieste, susipažįstu su keliais regionais, ar galiu sakyti, kad pažįstu visą šalį? Manau, kad tikrai ne. Galiu skaičiuoti tik tas šalis, kurias išvažinėjau, išvaikščiojau, ištyrinėjau – Naujoji Zelandija, Antarktida (tiesa, tik vieną pusiasalį šio milžiniško žemyno), Nepalas, Indonezija, Galapagai, Peru, Bolivija, Argentina, Čilė ir kt. Europos neskaičiuokime, gerai? Prieš kelerius metus su kelionės draugu gydytoju Vytautu Brazausku nutarėme, kad laikas aplankyti Europos sostines ir miestus – Barseloną, Romą, Paryžių ir kt. Kadangi visur keliaujame savarankiškai, pamatome daugiau nei lėtai judančios turistų grupės. Dar reikėtų prisiminti, kad mano kelionės prasidėjo nuo žygių po kalnus, pakeliui aplankydavome ir miestus, įdomias vietas. O dar anksčiau, kai Vakarų valstybės, net Lenkija mums buvo tik blokuojamas, džeržgiantis garsas sukiojant „Vef“ rankenėlę, vykdavau į daug ištvermės reikalaujančius žygius Kaukazo, Tian Šanio, Altajaus kalnuose. Sibiro platybėse išbandžiau ir speleologiją, bet įstrigusi siaurame urve turėjau laiko pamąstymams ir greitai apčiuopiau ribą, už kurios prasidėjo uždarų patalpų baimė.

Dar liko daug šalių, kur norėčiau nuvažiuoti – šią žiemą laukia kelionė po Pietryčių Aziją. Kaip ir minėjau, keliaujame dviese, savarankiškai, patys sudėliojame maršrutus. Taip daug įdomiau ir gerokai pigiau, nei naudotis kelionių agentūros paslaugomis. Kelionėms ruošiamės iš anksto, mažiausiai prieš metus pradedame gaudyti lėktuvo bilietų akcijas, renkame informaciją apie įdomias šalies vietas ir objektus.

 

Dažnai manęs klausia, ar nebaisu keliauti po svetimas šalis? Pasitaiko visko, būna ir pavojų, ypač nesaugiai pasijutome Bolivijos mieste La Pase, Indonezijoje teko atlaikyti vietinio maisto bakterijų atakas, prieš kurias europiečių žarnynas greitai kapituliuoja, Balio saloje valiutos keitykloje rankų miklumas toks, kad nepastebimai dingsta 100 eurų. Na, ir taip toliau, visokių nuotykių pasitaiko.

Mokiniai pasidomi, ar kas finansuoja mano keliones? Važiuoju iš savo asmeninių lėšų. Jei tai yra tavo didelė gyvenimo svajonė, gali pasiekti savo tikslą. Kelionė suteikia naujos patirties, pasaulio pažinimas atveria akis, kitaip pradedi suvokti ir tai, kas esame mes kaip tauta, kokias vertybes turime Lietuvoje.

Ar keliaudama nepasiilgstu savo namų? Niekur geriau nesijaučiu kaip namuose, bet kelionės nėra emigracija, tai kaip knyga, kurią skaitai ir išgyveni ne vieną, o daugybę gyvenimų vienu metu.

 

Kokia įdomiausia kelionė, kur norėtumėte sugrįžti?

Man yra dvi unikalios pasaulio vietos – Antarktida ir Galapagų salos. Pietų ašigalį supantis baltasis žemynas yra absoliučiai unikalus, išmušantis civilizacijos suformuotus šiuolaikinio žmogaus mąstymo saugiklius. Ten atsiduri tokioje aplinkoje, kurioje neturi jokios gyvenimo ir išgyvenimo patirties. Esi sutrikęs, dairaisi aplink kaip koks pingvinas – aplink tyla, tik ūžia vėjas ir akina sniegas. Ten pajunti tikrą žmogaus ir gamtos santykį – esi menkas ir trapus prieš galingą judančio ledo stichiją. Bet tai jau kita istorija, reikėtų pamatyti filmą apie gelbėjimo operaciją, kaip mūsų valtis įstrigo tarp ledo lyčių. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet šiuo atveju labai tinka posakis: gerai viskas, kas gerai baigiasi.

Antroji vieta – Galapagai. Norėjau bent iš tolo pamatyti į drakonus panašias jūrines iguanas, buvau pasiruošusi galingą objektyvą, bet neprireikė – tokios žmonių nebijančios gamtos neteko niekur matyti, na, nebent Antarktidoje, kur pingvinai kaip vištos peri prie mokslininkų stoties. Nebaikšti gyvoji gamta Galapaguose susiformavo todėl, kad salos buvo vėliausiai apgyvendintos žmonių, palyginti su kitomis pasaulio vietovėmis.

 

Kokį egzotišką maistą teko ragauti?

Buvo toks nuotykis – Peru, Limoje, susiradome nuošalioje vietoje užeigą, kur valgo vietiniai, norėjome pajusti šalies tikrąjį skonį. Pasižvalgėme, ką valgo prie gretimo staliuko – lėkštėje kalnas maisto, ispaniškai parašyto meniu nesuprantame, pirštais parodėme. Valgome pasigardžiuodami, mėsa balta, tarsi paukštiena, bet pradėjome rakinėti kauliukus ir supratome, kad tai tikrai ne paukštis. Vėliau akivaizdžiai įsitikinome, kad nuojauta neapgavo – kai užsukome į maisto mugę, pamatėme narvelyje nosytes krutinančias riebias jūros kiaulytes, spalvotas ir gražias, pas mus tokias augina kaip dekoratyvines. Deja, jų laukė kitoks likimas – šalia stovėjo kepsninė ir ant žarijų sukosi iešmas. Iš tolo pamačiau styrančias apskrudusias kojytes ir daugiau pakartoti to patiekalo nenorėjau.

 

Indonezijoje degustavau vienos brangiausių pasaulyje „Luwak“ kavos. Gurmanams ją padeda pagaminti palminis musangas, mėgstantis paskanauti robustos vaisių minkštimo ir per „antrą galą“ pašalinantis fermentuotas šokolado skonio, sodraus aromato pupeles. Įsigijau patinėlio „fermentuotų“ pupelių, vadinasi, dar sodresnių ir kvapnesnių. Balio saloje tokios kavos kilogramas kainuoja 300 eurų, Europoje 500–1300 eurų.

Kiekvienoje Indonezijos saloje yra daug skirtingų rūšių kavos, vietiniai mėgsta ją gerti labai stiprią. Edukacijos filme parodau, kaip vyksta „Luwak“ paruošimo procesas. Deja, negaliu pavaišinti kava, bet domėjausi – Lietuvoje galite išgerti puodelį už 15 eurų.

 

Filme gimnazistai pamato ir Komodo drakoną, ar tikrai jo įkandimas yra mirtinas?

Indonezijos Komodo ir Ringo salose gyvena didžiausi driežai pasaulyje, kurių išvaizda nepakito per pastaruosius 900 tūkst. metų. Grėsmingi ir pavojingi ropliai yra lėti, todėl medžiodami savo aukai, dažniausiai saloje gyvenantiems elniams, tik įkanda. Gyvūnas pabėga, bet greitai nugaišta, o komodas turi puikią uoslę ir susiranda dvėselieną. Komodo seilėse yra labai daug bakterijų, kurios sukelia sepsį, ir auka neturi jokių šansų išgyventi. Dar kiti tyrimai parodė, kad drakonas kaip gyvatė įkąsdamas suleidžia nuodus. Nuo drakono įkandimo žuvo ir turistų, kurie priėjo per daug arti gyvūno. Šis padaras pavojingas net ir savo vaikams – ką tik iš kiaušinio išsiritę mažyliai sulipa į medžius, kad jų tėvai nesuvalgytų.

 

Ką parsivežate iš kelionių?

Keliauju su kuprine, kad būtų galima judėti greitai, negaišti laiko oro uostuose, išlipi iš lėktuvo kaip iš autobuso ir pirmyn, nereikia laukti registruoto bagažo. Kadangi kelionės trunka mėnesį ir ilgiau, kuprinėje vietos yra tik patiems būtiniausiems daiktams. Kai keliauji į šiltus kraštus, viskas paprasta, drabužių kiekis minimalus, o jei ko prireikia, gali nusipirkti. Indonezijoje už 10 eurų apsirengi nuo galvos iki kojų, dar ir tekstilinę rankinę ant peties užsikabini, bet tik iki pirmo skalbimo – kelnės susitraukia ir lieka bridžai, palaidinė virsta skuduru.

 

Per edukaciją supažindinate ir su pasaulio pinigų kolekcija. Kokie įdomiausi banknotai?

Mokiniams noriu parodyti, kad iš kelionių galima parsivežti ne suvenyrus, daug įdomiau pasilikti keletą popierinių pinigų kupiūrų ar monetų. Banknotuose yra daug informacijos apie šalį. Surinkau nemažą kolekciją, tikrai ne visose tose šalyse pati buvau, kai kuriuos pinigus atsisiunčiau internetu. Net ir neketinu keliauti, tarkime, į Šiaurės Korėją, bet įdomu apžiūrėti voną. Venesuela irgi nėra geidžiamiausia šalis turistams, bet kolekcijoje turiu 500 bolivarą, tai neįsivaizduojamai smulkus pinigas, nes už vieną eurą dabar gautume 278 735,42 bolivarų. Reikėtų didelio maišo pinigams susidėti, o jei norėtumėte nusipirkti viščiuką, reikėtų 14 mln. bolivarų.

Man vienas įdomiausių banknotų yra Naujosios Zelandijos doleris su E. Hillary atvaizdu, pirmuoju žmogumi, įkopusiu į Everestą. Kaip suvenyrą saugau Peru solį su legendiniu inkų vadu Tupac Amaru II, kovojusiu už šalies nepriklausomybę prieš ispanų priespaudą, kitoje banknoto pusėje – Maču Pikču miestas. Galiu vardinti labai daug: Indijos rupija su M. Gandi atvaizdu, Sirijos svaro reverse – dantiraščio, Mesopotamijos regiono III–I pr. m. e. rašto fragmentas, Madagaskaro ariaris su nepaprastai gražia varlyte Mantela ir kt.

 

Parašėte kelionių knygą suaugusiesiems ir vaikams, kokios šalys įkvėpė?

Iš kelionių įspūdžių kartu su bendraautoriumi V. Brazausku kilo knyga „Ugnies ir ledo kelionės“ apie Naująją Zelandiją, Antarktidą, Nepalą ir kitas šalis. Esu surengusi daug knygos pristatymų, rodau kelionės filmus, nes geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti. Po susitikimų su skaitytojais daugelis sako, kad jautėsi tarsi patys ten pabuvoję – užburia egzotiški vaizdai.

Po kelionės Pietų Amerikoje, kai aplankėme Galapagų salas, išleidome knygelę vaikams „Bubio nuotykiai Galapaguose“. Tai ir pasaka apie saloje gyvenantį paukštį Bubį, ir pažintinė knygelė.

Sukūriau ir Kultūros paso edukaciją pradinių klasių vaikams „Keliauk su knyga per pasaulį“, rodau filmą apie egzotiškus Galapagų gyvūnus: unikalias jūrines iguanas, jūros gelmėse plaukiojančius vėžlius, ropojančius gigantiškus sausumos vėžlius, laukinius ruonius, kurie laiką leidžia gulėdami paplūdimyje ant suoliukų, ir, žinoma, pagrindinį knygos herojų – mėlynkojį Bubį. Tai tarsi gyvai iliustruota geografijos pamoka. Per edukaciją vaikai žaidžia ir dėlionę – sudeda Galapagų salų žemėlapį.

 

Kultūros pasas kviečia pažinti šią ir daugybę kitų prasmingų edukacijų…