Integruodami sudominsime mokinį…

Viename iš parodos „Mokykla 2018“ renginių „Mokomės integruodami: pradinio ugdymo turinio papildymas mokinius įtraukiančia veikla“ pradinių klasių mokytojai ir visi kiti, kuriems aktualaus mažųjų ugdymas, supažindinti su galimybėmis praplėsti ugdymą įdomia, mokinius įtraukiančia veikla. Apie į mūsų mokyklas vis drąsiau ateinantį mokymo būdą kalbamės su leidyklos „Baltų lankų“ vadovėliai“ savininku, literatūrologu, kritiku, vadovėlių autoriumi dr. Sauliumi ŽUKU.

Patirtis rodo, kad patogiausia integruoti turint bendrą visoms disciplinoms temą, o jungimą papildyti bendrųjų gebėjimų aspektais.

Ką svarbiausia norėjote ištransliuoti Jūsų paklausyti susirinkusiems žmonėms?

Daugiausia kalbėjome apie integravimą, bet pirmiausia turėjome susitarti, ką vadinsime šia sąvoka. Ji vartojama ir kalbant apie skirtingų religijų, skirtingų tautybių, specialiųjų poreikių vaikus vienoje klasėje, jų įtraukimą į bendrojo ugdymo mokyklas. Mes kalbame apie gebėjimų jungimą ugdymo procese, turiu galvoje tiek dalykinių gebėjimų (disciplinos), tiek bendrųjų gebėjimų priderinimą prie bendrojo ugdymo programos temų. Taigi mūsų siūlomą integravimo praktiką galima vadinti teminiu integravimu arba ugdymu, kuris grįstas reiškinių tyrinėjimu. Patirtis rodo, kad patogiausia integruoti turint bendrą visoms disciplinoms temą, o jungimą papildyti bendrųjų gebėjimų aspektais. Šiuos dalykus ir norėjome pabrėžti diskusijoje, taip pat papasakoti, kaip sekasi mokytojams, kurie dirba su mūsų vadovėliais. Tai – itin svarbi patirtis, galvojant apie planuojamus pokyčius ugdymo programoje. Juk Lietuva jau turi visą pradinio ugdymo ciklą aprėpiančius, sėkmingai išbandytus ir ministerijos ekspertų patvirtintus integruotus vadovėlius, kurie vadinasi „Vaivorykštė“.

 

Kaip šiandien mokyti integruojant?

Šiandien daug kur galima išgirsti, kad ugdoma integruotai. Ir tai – labai gerai. Integruoto ugdymo formos yra įvairios. Dažnai mokytojai gauna integravimo temą ir patys turi pasiruošti visą ugdymo medžiagą. Tai labai sudėtingas, daug laiko ir energijos atimantis darbas. Sutinku, kad didelę patirtį turintys, gabiausi mūsų šalies mokytojai tokią medžiagą gali susikurti. Vis dėlto norime teikti mokytojams pagalbą, nes, dirbant integruotai, reikia suderinti integravimo temas, bendruosius gebėjimus ir pamatinį mokymąsi skaityti, rašyti, skaičiuoti ir t. t. Integruotas ugdymas turi būti sistemingas ir rišlus. Sistemiškumą sunku pasiekti, imant medžiagą iš skirtingų šaltinių, kurie dažnai remiasi nevienoda ugdymo metodika ar net vertybėmis. Taigi klausimas – ar mokytojas gali visa tai susikurti ir prisiimti atsakomybę už pasitelkiamos medžiagos kokybę? Dažniausiai taip dirbant integruotos pamokos ar veiklos būna epizodinės. O tikrasis integracijos efektas pajuntamas pagal šią metodiką dirbant kasdien. Mūsų siūloma ugdymo medžiaga turėtų būti laikoma tramplinu, nuo kurio mokytojas gali atsispirti žinodamas, kad remiasi į vadovėlį, kuris – rišlus, sistemingas, metodiškai aiškus, apimantis visą pradinio ugdymo programą. Svarbu – neužsižaisti, kad nenukentėtų minėtas pamatinis ugdymas. Kita vertus, tradicinių disciplinų vaidmuo šiandien keičiasi, jos imamos laikyti žvelgimo į mus supantį pasaulį būdais. Šių žvelgimo būdų jungimas, kaitaliojimas sprendžiant gyvenimiškas problemas ugdymo procesą priartina prie praktinės veiklos. Vaikams ima aiškėti mokymosi prasmė, jie įsitraukia į kūrybines veiklas, jaučia pasaulį kaip visumą ir t. t., o visa tai didina motyvaciją mokytis. Jie nori eiti į mokyklą, nes ten įdomu.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Ką Jūs galite pasiūlyti integravimo tema pradinukams?

Lietuvos pradinėms mokykloms siūlome net ir pasauliniu mastu unikalų integruoto ugdymo vadovėlių komplektą „Vaivorykštė“ su pratybomis ir skaitmenine platforma. Šį komplektą sudaro vienam mėnesiui skirta viena knyga. Taigi devyni mokslo metų mėnesiai – devynios vadovėlių knygos ir devyni pratybų sąsiuviniai. Mėnesis turi bendresnę temą, kuri skyla į konkretesnes savaičių temas, jos apibendrinamos mėnesio pabaigoje kuriamu projektu. Vadovėlyje medžiaga suskirstyta pamokomis. Labai svarbus vaidmuo teikiamas mėnesio pabaigoje vykdomam ugdomąją medžiagą apibendrinančiam arba svarbiausius tą mėnesį aptartus dalykus išryškinančiam projektui. Pavyzdžiui, ketvirtoje klasėje projektai tampa pakankamai rimti: rugsėjo mėnesį kuriamas verslo planas, spalį – projektuojamas ir apskaičiuojamas klasės remontas, sausį – kuriamos skraidančių automobilių taisyklės, kovą – einame į pagalbą Vyriausybei ir, pasiskirstę grupelėmis, domimės, kuo rūpinasi kiekviena ministerija, teikiame joms savo, ketvirtokų, pasiūlymus ir t. t. Tokie simuliaciniai žaidimai įtraukia vaikus (neretai ir tėvus, su kuriais vaikai konsultuojasi), jiems įdomu, jie kūrybiškai sprendžia iškylančias problemas. Jau nekalbu apie tai, kad šie ir panašūs projektai tiesiog reikalauja dirbti integruotai, o gebėjimų jungimas ir kaitaliojimas mokiniams pamažu virsta įpročiu.

 

Ar mūsų mokytojai geba kūrybiškai mokyti integruodami?

Labai džiaugiuosi mokytojų bendruomene, kuri pasirinko dirbti integruotai su mūsų vadovėliu. Ši bendruomenė kiekvienais metais plečiasi, tad į tradicines „Vaivorykštės“ stovyklas jau nesutelpame. Mums, vadovėlių autoriams ir leidyklai, svarbi mokytojų nuomonė, jų kritinės pastabos, siūlymai, ką galima keisti, papildyti. Kai kuriuos vadovėlyje aprašytus projektus pasiūlė mokytojai, jie prisideda ir prie mokytojo knygos rašymo, ir prie ugdymo planų rengimo, ir prie daugelio kitų dalykų. Juk neturime, kur pasižiūrėti ar ko pasiklausti, kaip kurti vadovėlį – kuriame ir išbandome, o kas nepasiteisina, keičiame, tobuliname. Mokytojai su mūsų vadovėliu dirba įvairiai: vieni laikosi tradicinių pamokų (ypač mokyklose, kur dirbama nuo skambučio iki skambučio), kiti dirba laisviau – pamokos tampa veiklomis, kurios gali užsitęsti arba būti trumpesnės už pamokas, veiklos nesunkiai keičiamos, nes visas jas (disciplinas) jungia ta pati tema. Ir vienu, ir kitu atveju bus integruojama, bet antruoju – mokytojas yra laisvesnis, gali dirbti kūrybiškiau, labiau atsižvelgdamas į klasės poreikius, darbinę klasės atmosferą. Čia nekalbu apie tuos mokytojus, kurie „Vaivorykštės“ mokomąją medžiagą naudoja tik iš dalies, epizodiškai.

Dirbant integruotai, reikia palikti daugiau laisvės mokytojui, kad neverstume, pavyzdžiui, griežtai laikytis tradicinės pamokos ribų, mokytojui reikia leisti dėliotis tvarkaraštį, nes pageidautina savaitės darbus pradėti nuo pasaulio pažinimo pamokos, kuri pristato temą, o penktadienį būtų patogu turėti etikos pamoką, kuri apibendrina, aptaria moraliniu požiūriu, įvertina savaitės temą ir t. t.

 

Kokią integruoto mokymo ateitį matote?

Domėjausi Švietimo ir mokslo ministerijos parengtomis gairėmis, pagal kurias turėtų būti kuriamos naujosios bendrojo ugdymo programos. Ten pateikta lentelė, kurioje medžiaga dėliojama pagal dalykus, bet pabaigoje vis parašoma: „galima ugdyti integruotai“. Tokia pastaba skamba labai formaliai, nes integruotas ugdymas, jei norime, kad jis taptų veiksmingas, o ne tik „paukščiuku“ ataskaitoms, privalo turėti savo aplinką. Integruotam ugdymui reikia šiek tiek bendresnių programoje numatytų temų, tada tiek dalykinius, tiek bendruosius gebėjimus lengviau jungti į visumą. Dirbant integruotai, reikia palikti daugiau laisvės mokytojui, kad neverstume, pavyzdžiui, griežtai laikytis tradicinės pamokos ribų, mokytojui reikia leisti dėliotis tvarkaraštį, nes pageidautina savaitės darbus pradėti nuo pasaulio pažinimo pamokos, kuri pristato temą, o penktadienį būtų patogu turėti etikos pamoką, kuri apibendrina, aptaria moraliniu požiūriu, įvertina savaitės temą ir t. t. Dar svarbesnis dalykas – integruoto ugdymo vertinimas. Jei ugdome integruotai, bet vertiname tradiciškai pagal disciplinas, neapčiuopiame vertingos visumos, kurią sukaupė mokiniai, dirbdami integruotai, ir atkrintame į dalykinių žinių (o ne gebėjimų) patikrinimą. Integruotai ugdomus vaikus „žudo“ standartizuoti testai. Tai man sako mokytojai. Problema ne ta, kad mokiniai neįvykdo standartizuotų testų, bet ta, kad į juos „netelpa“. Jie žvelgia daug plačiau, kūrybiškiau. Taigi integruotas ugdymas reikalauja didesnių pokyčių švietimo sistemoje, bet šis mokymo būdas garantuoja ir mokinių pažangą.

Mūsų mokomoji medžiaga – ypač pradinėje mokykloje (žinoma, ir vėliau) – turi būti šiuolaikiška. Turime kalbėti apie dalykus, su kuriais vaikai susiduria išėję už klasės ar mokyklos ribų: gatvė, kiemas, namai ir t. t. Kiek galima daugiau mokykloje aptariamų dalykų turi būti siejama su vaiko patirtimi.

 

Koks mokymas šiandieniniams vaikams patraukliausias?

Mokytis turi būti įdomu. O kas įdomu vaikui? Kas mums visiems įdomu? Įdomu, kai kalbama apie mus. Įdomu, kai kalbama apie dalykus, su kuriais esu pats susidūręs, kuriuos esu patyręs. Taigi pirmiausia mūsų mokomoji medžiaga – ypač pradinėje mokykloje (žinoma, ir vėliau) – turi būti šiuolaikiška. Turime kalbėti apie dalykus, su kuriais vaikai susiduria išėję už klasės ar mokyklos ribų: gatvė, kiemas, namai ir t. t. Kiek galima daugiau mokykloje aptariamų dalykų turi būti siejama su vaiko patirtimi. Kitas aspektas – vaikas turi įsitraukti į mokymosi procesą. Jis neturi būti varomas bausmėmis ar skatinamas dovanomis, jis pats, jausdamas kūrybinį įkarštį, turi įsitraukti sprendžiant pačias įvairiausias užduotis, problemas. Mokymosi procesą turi lydėti teigiamos emocijos, tada jis bus kur kas veiksmingesnis. Įsitraukusiems vaikams darosi įdomu mokytis, tyrinėti, ką nors patiems sugalvoti. Tyrinėdami supančios aplinkos reiškinius, jie pajunta mokymosi prasmę. Visada verta palyginti, kaip žmogus gyventų ko nors nežinodamas ir kažką žinodamas, pavyzdžiui, kaip gyventume nepažindami kompaso, nemokėdami suprasti laiko skaičiavimo, nesimokydami kitos kalbos ar daugybos lentelės. Šių – labai bendrų – dalykų pasvarstymas padeda suvokti mokymosi prasmę. O tai motyvuoja mokytis. Mokinys turi norėti eiti į mokyklą. Jeigu taip yra, rezultatai anksčiau ar vėliau pasimatys.

 

Dėkoju už skirtą laiką…