Individualizuoto ugdymo pavyzdys – Australijos patirtis

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus patarėja ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (angl. Programme for International Student Assessment, PISA) valdybos narė dr. Rita Dukynaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje pristačiusi EBPO PISA naujoves, susirinkusiesiems papasakojo ir apie Australijos Adelaidės Botanic vidurinę mokyklą, kurioje vykdomas individualizuotas ugdymas. Šioje ugdymo įstaigoje, kuri mūsų akimis yra gimnazijos atitikmuo, nes mokosi 8–12 klasių mokiniai, R. Dukynaitė lankėsi kartu su kolegomis iš kitų Europos šalių švietimo ministerijų.

 

Kaip mokykla atrodo ir kaip ji buvo kuriama

 

Mokyklai pastatyti ir įrengti išleista 100 mln. dolerių. Joje yra „mąstyklos“ (angl. think tank), augalų kambariai, mokymosi erdvės. Visos mokyklos pertvaros stiklinės, durų beveik nėra, nes mokykla atvira, o triukšmo nesigirdi – lubos ir grindys sugeria garsą. Daug stiklo, nes klaustrofobinė aplinka vaikams kelia depresiją, nėra užuolaidų, visur sujungtos šviesos, saulėtoje pusėje yra juodos permatomos žaliuzės. Viskas tikra, pavyzdžiui, prieš teatro salę yra grimerinė, taip pat įrengta labai brangi mokslinė laboratorija, kurios svečiams nerodė. Visame pastate yra vaizdo stebėjimo kameros, per programėlę sujungtos su tėvų telefonais, nes manoma, kad tėvai turi žinoti, ką veikia vaikai. Mokykloje įrengta 20 ar daugiau mokytojų poilsio vietų, kur jie gali atsigulti ir pailsėti.

 

Prieš projektuodami mokyklą, architektai dvejus metus mokėsi pedagogikos. Direktorius Alistairas Brownas tuo metu taip pat jau dirbo ugdymo įstaigos vadovu, važinėjo su architektais po pasaulį, o dabar svečiams iš užsienio, kurie stebėjosi mokyklos modernumu, paaiškino: „Mūsų ugdymo įstaiga visai nėra moderni, jei palygintume su tuo, ką matėme Japonijoje, bet ten tik pastatai modernūs, o mokykla – praėjusio amžiaus. XXI a. mokyklą kuria ne įranga, aplinka, o pedagogika, truputį baiminuosi, kad mano architektai pedagogiką išmano gerokai geriau nei vidutinis Australijos mokytojas“ (nors, kaip papildė R. Dukynaitė, Australijos švietimo rezultatai labai aukšti).

 

Mokykla pastatyta 1257 mokiniams. Švietimo ministerija pirmaisiais metais leido priimti tik 256 aštuntokus, antraisiais metais vėl leis priimti tik aštuntokus, nė vieno vaiko daugiau neleidžiama priimti dėl organizacijos kultūros. Toks sprendimas motyvuojamas tuo, kad jeigu priims visus vaikus, jie, atėję iš „svetimų“ kultūrų, diktuos organizacijos kultūrą, kurią reikia kurti pamažu. Be to, pasak mokyklos vadovo, jis negalėjo priimti daug vaikų, nes priimant reikia bendrauti su jų tėvais, tai užtrunka ištisus pusdienius.

Kaip ir ko mokomasi?

 

Direktoriaus manymu, STEAM (matematika, gamtos mokslai, inžinerija, technologijos ir menai) įgyvendinti nėra gerai, STEM reikėtų atskirti nuo menų. Australijos ugdymo turinyje privalomi 8 dalykai, ši mokykla priėmė sprendimą ir moko 4: STEM, globaliųjų perspektyvų (kalbų, istorijos, geografijos, verslo, pilietinio ugdymo integracija), gyvenimo stiliaus pasirinkimų (tai sveikata, apsauga, aktyvūs pasirinkimai, gerovė, socialinis saugumas, bendradarbiavimas, kūno kultūra ir veikla už mokyklos ribų, aplinkosauga, technologijos) ir menų (visos meno rūšys, išskiriama muzika: vaikai turi mokytis groti mažiausiai trimis instrumentais, vienu išmokti gerai – aukštesniu lygiu). Mokiniai būtinai turi rengti parodas, dalyvauti vaidinimuose. Mokyklos šūkis „Rytojus šiandien“, pagrindiniai bruožai – smalsumas, nepriklausomybė ir bendradarbiavimas. Ugdymo įstaiga yra tarp universiteto, muziejaus, galerijos, botanikos ir zoologijos sodų, su šiomis institucijomis yra pasirašytos bendradarbiavimo sutartys ir jose vyksta pamokos. Aštuntokai mokosi literatūros, geometrijos, menų, biologijos, sveikatos ir istorijos, visi šie dalykai yra integruoti.

 

Pedagogai į mokyklą turi atvykti ne vėliau kaip 8.25 val., tada 45 minutes ruošiasi pamokoms. Mokytojai dirba kartu, klasės sujungtos. Pavyzdžiui, visai mokyklai vyksta gamtos mokslų pamoka, 4 mokytojai dirba kartu ir moko savo dalykų – fizikos, chemijos, pasikeičia vieni su kitais, konsultuoja. Jei pastebi, kad, pavyzdžiui, aštuntokams trūksta matematinių žinių, visų šių dalykų mokytojai eina mokyti matematikos, kelia matematinį raštingumą. Anot direktoriaus, individualizuotas mokymas be darbo komandoje yra fikcija.

 

Mokiniai atvyksta ne vėliau kaip 9.25 val., jie registruojasi, pasirengia pamokoms (kad nesidėliotų daiktų skambant skambučiui). Pamokų trukmė vienoda – 80 min., po pirmosios pamokos būna 40 min. pertrauka, skirta pavalgyti, nes moksliškai įrodyta, kad vaikams tuo metu reikia proteinų, vitaminų. Po antros pamokos higieninė pertrauka – 5 min. (tokio dalyko kaip vėlavimas nėra, priimant mokinį, tėvai sužino apie vėlavimo pasekmes – jie, kaip ir tarnybos, tokiu atveju tuoj pat informuojami), po trečios – 20 min., tada prasideda ketvirta pamoka. Tiesa, skambučio nėra, nes jis negali būti siejamas su individualizuotu mokymu, o pamokų pradžia ir pabaiga yra orientacinė.

Trečiadieniais įprastų pamokų nėra, 10.15 val. prasideda mokinių praktinės veiklos (keturios praktikos iš tos srities, ką jie mokosi, trys po 80 min., viena trumpesnė), vyksta mokytojų mokymasis. Dažniausiai jie moko vieni kitus, švietimo centrų Australijoje nėra, mokymus pedagogams organizuoja tik įmonės ir universitetai. Jeigu pedagogas įrodo, kad jo mokymasis naudingas visai bendruomenei, 50 proc. lėšų padengia mokykla. 50 proc. kasmečio mokytojo vertinimo priklauso nuo mokymosi, per metus padarytos pažangos.

 

Individualizuoto mokymo požymiai: nėra mokytojo darbo stalo (tokio, kaip mes jį suprantame), tik nedidelis stalas su ratukais, pakylantis ir nusileidžiantis, jis nestovi priešais mokinių stalus. Mokykla neturi vadovėlių ir mokymosi knygų, jų neperka (nors biblioteka yra centrinė ugdymo įstaigos vieta), vaikai, konsultuojami mokytojų, komplektuoja biblioteką, nėra lentos, bet yra lenta-spinta su ratukais, kurioje sudėtos mokymo priemonės. Nė vienoje klasėje nėra trijų eilių po du sustatytų suolų, kaip įprasta mūsų mokyklose. Vaikų stalai irgi su ratukais, jei mokinys atsistoja, tai ženklas, kad jis kalbės, o jei mokinys nori pasiekti kitą vaiką, nes dirba poromis, „atvažiuoja“ su kėde – nepagrįstas vaikščiojimas, atsistojimas yra vaizdo triukšmas. Jei nori ką nors pristatyti, kalbėti viešai, mokiniai eina į atvirą erdvę, sceną. Kiekvienoje pamokoje mokiniai turi fiksuoti, eksponuoti, permąstyti, dalytis, rodyti, demonstruoti, apžvelgti, kurti, saugoti, kaupti.

 

Mokytojas konsultuoja vaikus, pirmiausia tuos, kurie jį pasikviečia, kai vertina darbus, mato, kuriems reikia konsultacijų, moko klausdamas, pavyzdžiui, R. Dukynaitės stebėtoje pamokoje mokytojas neaiškino, nepasakojo, o klausinėjo mokinių: „Na, pagalvok, kodėl ir ką tu siūlai? Argi?“ Frontaliniu būdu pedagogai dirba tik teatro pamokose.

Mokykloje yra labai aiškios taisyklės (pavyzdžiui, patyčių ir priekabiavimo), užrašyti tikslūs klausimai (kilus patyčioms mokinių klausiama, kas atsitiko, ką jie galvojo tuo metu, o ką paskui) abejoms konflikto pusėms. 4–10 savaičių laikotarpiui mokinį galima pašalinti iš mokyklos, tėvai pasirašė, kad su tokiomis taisyklėmis sutinka. Grįžtamasis ryšys tėvams teikiamas kas savaitę, bet, direktoriaus nuomone, tai reikėtų daryti pagal poreikį, galbūt daliai tėvų užtenka tik karto per mėnesį.

 

Yra skirtingos programos gabiems ir mokymosi sunkumų patiriantiems (jie mokosi vienoje klasėje) mokiniams, bet nei jiems, nei tėvams apie tai nesakoma, tiesiog pranešama, kam skirti daugiau dėmesio. Kalbant su mokiniu ar jo tėvais remiamasi į tai, kuo vaikas stiprus, kalbamasi apie lyderystę kaip būtiną, išugdomą savybę, pirmiausia bendraujama su tėvais, pabrėžiama, kas vaikui geriausiai sekasi, ką galima stiprinti.

Visa mokomoji medžiaga yra kompiuteriuose, mokiniai užduotis atlieka juose. Kompiuterius perka mokykla, pusę sumos turi sumokėti tėvai, jei jie to padaryti negali, ugdymo įstaiga padengia visą sumą, bet vaikai apie tai neinformuojami.

R. Dukynaitė su kolegomis stebėjo pamoką, per kurią vaikai virė ir kepė, bet tai buvo gamtos mokslų pamoka. Vaikai turėjo didelius aprašus, kompiuterius, pamoka buvo integruota su chemija, biologija, estetika, etika, kultūra, istorija ir papročiais. Mokiniai turėjo skaičiuoti kalorijas, riebalus, baltymus, nustatyti, kas tinka sveikatai, kokios yra kenksmingos medžiagos atskirų ligų atžvilgiu.

 

Direktorius turi 3 magistro diplomus – geografijos, biologijos ir edukologijos. Australijoje pedagogas, turintis vieną magistro laipsnį, dažniau yra retenybė, dauguma turi po kelis, siekia studijuoti doktorantūroje. Mokytojai kasmet vertinami direktoriaus ir registracijos tarnybos, kuri registruoja mokytojus, jei pedagogo įvertinimas nėra geras ir per metus suteikus pagalbą jis netobulėja, būna atleidžiamas. Australijoje priimant mokytojus į darbą tikrinamos žinios (20 proc.) ir kultūrinis supratimas (80 proc.). Mokyklos vadovo nuomone, tokia atrankos sistema pasenusi, svarbiausi kriterijai yra mokytojo lankstumas ir aistra: „Jei mokytojas neturi aistros dirbti, tai kam man jo žinios ir kultūrinis supratimas?“

 

Pasak R. Dukynaitės, kai kurių dalykų, apie kuriuos ji pasakojo, Lietuvoje mes nepadarysime, nes jie kainuotų daug lėšų, tačiau galima pasinaudoti patirtimi ir dirbti panašiu principu, taikyti panašias taisykles, kitaip organizuoti darbą ir pan.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *