Į mokyklą su mobiliuoju… O kaip kitaip?

Rudenį viešojoje erdvėje plykstelėjo nuomonių žiežirbos, ką daryti, kad mokiniai per pamokas nesinaudotų mobiliaisiais telefonais? Ką daryti, kad per pertraukas mokinukai atplėštų akis nuo mobiliųjų ekrano? Iš kitos pusės, o ką čia bepadarysi? Toks metas…

 

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis samprotauja, kad mobilieji telefonai atima iš vaikų dalį mūsų vertybių, jiems pristinga laiko bendrauti, o tai reiškia, kad jie praranda ir dalį žmogiškumo. Direktorius sako, kad čia mato kylantį didelį iššūkį pedagogams.

 

Diskusija išsirutuliojo Vilniaus „Taikos“ progimnazijos istorijos mokytojui Algiui Bitautui pasidalijus pastebėjimais, kaip situacija buvo suvaldyta jų mokykloje: „Vilniaus „Taikos“ progimnazijos administracija, pasitarusi su tėvų bendruomene, nuo šių metų rugsėjo 18 d. priėmė vidaus taisyklių nutarimą pamokos pradžioje surinkti mobiliuosius telefonus. Pirmųjų eksperimento savaičių atsiliepimai rodo, kad pagerėjo susikaupimas per pamokas. Bet tai nereiškia, kad mobiliųjų negalime naudotis ugdymo(si) tikslais, jeigu to reikia. Tai priklauso nuo pedagogo išsikeltų pamokos tikslų ir uždavinių.“

 

Artūras Sinkevičius, matyt, kalbėdamas kaip tėvas, teigia: „Matau, kad nuo mano laikų, 1983 m., niekas mokyklose nepasikeitė. Draudimai! Draudimai! Dvelkia sovietmečiu – atimti, uždrausti, apriboti… Kokią asmenybę tada ugdo mokykla? Nei tėvai, nei juolab mokytojai nieko negali uždrausti. Tik išaiškinimas, kad visgi nederėtų per pamokas naudotis mobiliuoju, tik mokinių sąmoningumas, teisingi susitarimai sprendžia tokias ir daugelį kitų mokyklos problemų, normalizuoja santykius tarp mokinių ir pedagogų. Tam, kad suprastumėte, kodėl taip manau: esu užauginęs 3 jaunuolius, žmona pedagogė, gerai pažįstu šią sritį. Idėjinių, tikrų mokytojų mažai liko. Valdo reformos, nesupratimas, kad investicijos į mokytojus, į jų kvalifikaciją, patrauklūs atlyginimai padarys pamokas įdomias be draudimų ir be cenzūros!“

 

Jūratė Bakutienė, mokytoja: „Mano galva, telefonų surinkimas per pamoką yra labai diskutuotinas klausimas. Visų pirma, kodėl einama lengviausiu keliu ir neugdomas mokinių atsakingumas? Juk jie patys turi įsisąmoninti, kad naudotis telefonu per pamoką nedera. Su mokiniais esu susitarusi, kad jie patys prieš pamoką išjungia telefone visus garsus ir įsideda juos į kuprines. Jei nusižengia, tada telefonas keliauja ant mano stalo. Antra, kodėl mokytojui norima užkrauti dar vieną atsakomybę – vaikų telefonų saugojimą?“

 

Inesa Kvedaraitė, labai jauna mokytoja: „O aš kaip tik manau, kad mokiniai turi naudotis mobiliaisiais telefonais per pamokas, tikrinti sąvokas, ieškoti informacijos. Kai jiems duodamas darbas, tada neberūpi susirašinėjimai ir žaidimai. Šiuo klausimu puikiai sutariame. Todėl esu prieš surinkinėjimus. Manau, kad mokytojo kaltė, jei jo neklauso vaikai ir todėl savo dėmesį nukreipia į mobiliuosius. Kita vertus, visi pagaliau turėtume suvokti, kad tai kita karta vaikų, kuriems informacinės technologijos yra lygiai tas pats, kas mums buvo / yra / bus žodynai, enciklopedijos, netgi sąsiuviniai. Sėdėjimas klasėje ir konspektavimas – seniai praėjęs dalykas, kuris netenkina mokinių. Jeigu mokytojas supratingas, ieškos kitų būdų. Pedagogo darbas – sudominti mokinius, o jeigu jie naršo internete ir nesiklauso, galbūt problema kitur slypi?

 

Rimalda Lie, mokytoja: „Sunku pasakyti, kaip geriau. Jei mokiniai nustatytų taisyklių nesilaiko, ką daryti? Neturi vaikas sąmoningumo, jei namuose auklėjamas vienaip, mokykloje kitaip, nori pasirodyti prieš draugus, kad „su mokykla moka kovoti kaip pasakų princas“. Neatiminėju, bet labai džiaugčiausi, jei jie atsineštų į klasę perskaitytą knygą ir norą klausti…“

 

Elona Dantaitė-Laurinavičienė, mokytoja: „Man labai patiko vienos Norvegijos mokyklos patirtis. Ten klasėse yra lagaminas, ant kurio parašyta: „Telefonų viešbutis“. Jame tiek skyrelių, kiek vaikų klasėje, visi atėję pasideda telefonus, o pasibaigus pamokoms pasiima. Puiku. Pasiilsi nuo šlamšto internete ir susikaupia mokslams, ko ir ateina į mokyklą.“

 

Jūratė Bakutienė, mokytoja: „Namie tegul ieško tos informacijos, atsisijoja. Pamokoje tam laiko neužtenka. Be to, nepamirškite, kad ne visi mokiniai telefone turi internetą. Norvegijos norvegijom, o mes esame Lietuvoje…“

 

Algis Bitautas: „Mokykla XXI a. susiduria su daug iššūkių. Vienas jų – mobilieji telefonai pamokoje. Bendros nuomonės nėra. Vieni pasisako, kad tai kiekvieno asmeninė nuosavybė ir mokytojai, administracija neturi teisės jų surinkti. Kiti, vaikydamiesi vakarietiškų madų, teigia, kad jie puikiai gali būti naudojami ugdymo(si) procese. Treti telefonus surenka, taip kovodami su tuo, kad vaikai per pamoką dažnai jais naudojasi ne vien informacijos paieškai. Klausimas, kaip elgtis visoms mokyklos, visgi lieka neišspręstas. Kaip atskleidžia kai kurie Vakarų šalių tyrimai, yra netgi priimami centralizuoti sprendimai, o jų rezultatai rodo teigiamus mokymo(si) pasiekimų pokyčius.“

 

O kaip iš tiesų turėtume spręsti šį klausimą?

 Pavyzdžiui, „Apple“ ir „Microsoft“ įkūrėjai Styvas Džobsas, Bilas Geitsas ir kiti populiariausių technologijų kūrėjai savo vaikams neleido naudotis kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais bei kitais kasdieniais elektronikos prietaisais arba griežtai apribojo laiką, kada atžalos galėjo tai daryti. Mokslininkai teigia, kad taip ir turėtų būti: jie pripažįsta, jog technologijas būtina naudoti švietimo sistemoje, tačiau su jomis praleidžiant pernelyg daug laiko prietaisai gali sukelti žalingą efektą,  vaikai taps tiesiog „bukesni“.

Neseniai paskelbtos knygos „Ekranų išmokyti: kaip technologijos bukina mūsų vaikus“ bendraautoriai atskleidžia, kad išmanieji prietaisai gali būti glaudžiai susiję su tokiais vaikų sveikatos sutrikimais kaip depresija, jie leidinyje ir atskleidė faktą apie tai, kad S. Džobsas ir B. Geitsas drausdavo savo vaikams naudotis šiais prietaisais. Pavyzdžiui, B. Geitso dukra leidimą naudotis išmaniuoju telefonu gavo tik sulaukusi 14 metų. Na, o S. Džobsas viename interviu pripažino, kad jo vaikams draudžiama naudotis planšetiniu kompiuteriu „iPad“. „Ką šie technologijų kompanijų vadovai žino apie savo kūrinius, ko nežino jų pirkėjai?“ – retoriškai klausia autoriai. Ir tuoj pat atsako – jie žino apie priklausomybę, kurią sukelia tokie prietaisai. Knygos autoriai primena, kad technologijų revoliuciją sukėlę milijardieriai nėra vieninteliai, pasižymėję tokia elgsena: tą patį daro ir geriausius pasaulio protus sutraukusio Silicio slėnio darbuotojai. „Technologijų išradėjai, atrodo, supranta išmaniųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ir kompiuterių keliamą priklausomybę, tačiau tiekia juos plačiajai visuomenei, o savo vaikams – draudžia. Šiuolaikinėje mokykloje vaikų reikalaujama naudoti elektroninius prietaisus, tokius kaip planšetiniai kompiuteriai, o šių turtuolių atžalos tikriausiai tokiam reikalavimui nepaklustų…“

 

Mūsų inf.